Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų A. K. A., I. L., J. Š., Vilmos R. Z., S. D., L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. K. A., I. L., J. Š., Vilmos R. Z., S. D., L. D. ieškinį atsakovams UAB „Talinas“ ir Vilniaus m. savivaldybės administracijai dėl administracinio akto pripažinimo negaliojančiu, daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys R. V., D. T., D. J., V. J., UAB „Destata profil“, VĮ Registrų centras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai A. K. A., I. L., J. Š., V. R. Z., S. D., L. D. 2008-12-03 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, ir jį patikslinę (t. 1, b.l. 1-6, t. 3 b.l. 31-36) prašė: pripažinti negaliojančiais nuo pat jų sudarymo dienos 1992-02-27 Vilniaus m. mero potvarkį Nr. 372V bei jo 15 priedėlį ir 1992-04-06 priėmimo - perdavimo aktą dalyje, kuria atsakovui UAB „Talinas“ (tuo metu - valstybinei prekybos įmonei „Talinas“) buvo perleistos ginčo patalpos - rūsiai, priklausantys ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir sudarantys 47,34 kv.m. (4/10 dalys) patalpos, pažymėtos 116-37, esančios pastate lA6p, adresu (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), registro numeris (duomenys neskelbtini); pripažinti atsakovą UAB „Talinas“ svetimu neteisėtu minėtų ginčo rūsių valdytoju ir išreikalauti juos iš svetimo neteisėto atsakovo valdymo bei priteisti juos ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis po 8/100 (9,47 kv.m.); panaikinti ginčo turto teisinę registraciją UAB „Talinas“ vardu nekilnojamojo turto registre; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovams nuosavybės teise priklauso butai su rūsiais gyvenamajame name, adresu(duomenys neskelbtini), kurio registro numeris(duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), namo žymėjimas plane lA6p. Ieškovams priklausantys rūsiai yra minėto gyvenamojo namo patalpoje, plane pažymėtoje 116-37. Patalpos, plane pažymėtos 116-37, bendras plotas yra 118,34 kv.m. Ieškovams nuosavybės teise priklauso 47,34 kv.m. (4/10 dalys) rūsio patalpos plane pažymėtos 116-37, o kiekvienam jų tenka po 9,47 kv.m (po 8/100) dalis), nes ieškovams priklausančių butų naudingas plotas 472,15 kv.m., gyvenamojo namo naudingasis plotas 1136,77 kv.m. Ieškovai jiems priklausančius rūsius įgijo kartu su butais, privatizuojant juos pagal Butų privatizavimo įstatymą arba vėliau iš privatizavimo tvarka įsigijusių asmenų. 2007 m. pavasarį - vasarą ieškovų rūsiuose buvę gyventojų daiktai buvo išmesti ir UAB „Talinas“ pradėjo vykdyti remonto ir rekonstrukcijos darbus. Paaiškėjo, kad nuosavybės teisės į visą patalpą, plane pažymėtą 116-37, kuriame yra ieškovų rūsiai, nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos tik atsakovui UAB „Talinas“, įregistravimo pagrindas - 1991-07-04 Miesto (rajono) valdybos potvarkis Nr. 1047v ir 1992-04-06 priėmimo - perdavimo aktas, kuriuo buvo nuspręsta patvirtinti valstybinės prekybos įmonės „Talinas“ įstatus, įregistruoti valstybinę prekybos įmonę „Talinas“, patvirtinti valstybinės prekybos įmonės „Talinas“ įstatinio kapitalo dydį ir t.t. 1991-07-04 Miesto (rajono) valdybos potvarkis Nr. 1047v ir 1992-04-06 priėmimo - perdavimo aktas nesuteikė atsakovui UAB „Talinas“ nuosavybės teisių į ginčo turtą, kadangi turtas buvo įtrauktas į valstybinės prekybos įmonės „Talinas“ balansą ir perduotas ne nuosavybėn, o tik naudotis. Tačiau net ir tokiu būdu, t.y. perduodant naudotis, buvo pažeistos ginčo turto savininkų nuosavybės teisės, nes be jų sutikimo ginčo turtas negalėjo būti niekam perleistas ar perduotas. Vilniaus m. mero potvarkis Nr. 372V buvo priimtas 1992-02-27, priėmimo-perdavimo aktas sudarytas 1992-04-06, o nuosavybės teisės į ginčo turtą UAB „Talinas“ vardu registravimas atliktas jau po to, kai ieškovai buvo įgiję arba pareiškė norą įgyti nuosavybėn ginčo turtą ir po to, kai buvo privatizuoti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti ieškovų butai su rūsiais. Vilniaus m. savivaldybė, perleidusi ieškovams butus su jų priklausiniais - rūsiais, šių patalpų, nesant savininkų sutikimo, negalėjo perleisti kitiems asmenims, neturėjo juridinio pagrindo ginčo patalpomi disponuoti.

Atsakovas UAB „Talinas“ atsiliepimu (t. 1, b.l. 141-144, t. 3, b.l. 132-134) prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad po namu, esančiu (duomenys neskelbtini), yra rūsio patalpos, tačiau ieškovai nepateikė duomenų apie kitų rūsio patalpų, išskyrus tas, kurios įregistruotos atsakovui, nuosavybės teises. Ieškovai niekaip nepagrindė savo noro įsigyti būtent rūsio patalpą 116-37, priklausančią atsakovui UAB „Talinas“. Ieškovų ginčijami sandoriai yra įvykdyti jau daugiau kaip prieš 10 metų, todėl atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį.

Atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija atsiliepimu (t. 1 b.l. 186-191, t. 2 b.l. 69-74) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti arba taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad ieškovai be pagrindo teigia, kad jiems priklausantys rūsiai yra gyvenamojo namo, plane pažymėto lA6p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpoje, plane pažymėtoje 116-37. Ieškovų teiginio dėl jiems priklausančių rūsių buvimo vietos nepatvirtina dokumentai. Ieškovų buto privatizavimo sutartyse nėra nurodyta, su kokiais sandėliukais rūsyje butai buvo įsigyti, sandėliukas, kaip buto priklausinys, nėra identifikuotas, toks priklausinys neįtrauktas į butų inventorinę bylą, todėl nėra aišku, kokias patalpas įsigijo ieškovai. Taigi nėra visų būtinų sąlygų, kad konkretų rūsio sandėliuką būtų galimą pripažinti buto priklausiniu. Ginčo patalpų ir butų ryšys nepasižymėjo nuolatiniu tarnavimu. Ieškovų paaiškinimai, kad dalį ginčo patalpų tam tikrą laikotarpį jie naudojo sandėliavimui, nepaneigia šių patalpų paskirties. Iki butų privatizavimo, tiek ir po jo ginčo patalpos nebuvo naudojamos butų savininkų poreikiams tenkinti, o buvo naudojamos kaip savarankiškas turto vienetas UAB „Talinas“ funkcijoms vykdyti. Todėl ginčo patalpos nelaikytinos nei bendro naudojimo patalpomis, nei konkrečių butų priklausiniu. Be to, ieškovai teise skųsti 1992-02-27 Vilniaus m. valdybos potvarkį Nr. 372V turėjo pasinaudoti per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba sužinojimo apie jį. Ieškovai apie skundžiamą aktą sužinojo anksčiau nei prieš mėnesį prieš paduodami ieškinį, šią aplinkybę patvirtina ieškovų pateikti dokumentai. Ieškovai praleido vieno mėnesio terminą minėtam aktui apskųsti, todėl šis ieškovų reikalavimas turėtų būti atmestas remiantis vien tik šiuo pagrindu.

Tretysis asmuo VĮ „Registrų centras” atsiliepimu (t. 1 b.l. 131-133) nesutiko su ieškovų teiginiais, jog jiems priklausantys rūsiai yra gyvenamojo namo, plane pažymėto lA6p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpoje, plane pažymėtoje indeksu 116-37, ir jog rūsį neteisėtai užvaldė UAB „Talinas“. Nekilnojamojo turto registre į negyvenamąją patalpą - rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurią sudaro patalpos: 116-32, 116-33, 116-35, 116-37, 116-38, 116-39, R3-1, esantį (duomenys neskelbtini), 1991-07-04 Miesto (rajono) valdybos potvarkio Nr. 1047V ir 1992-04-06 priėmimo-perdavimo akto pagrindu įregistruotos UAB „Talinas“ nuosavybės teisės. Atliekant teisinį registravimą buvo vadovautasi 1992-02-27 Vilniaus m. mero potvarkio Nr. 372V 15 priedėliu, UAB „Talinas“ steigiamojo susirinkimo, įvykusio 1994-01-19, protokolu Nr. 3, VPĮ „Talinas“ įstatų pakeitimais, UAB „Talinas“ įstatais, Akcinės bendrovės registracijos pažymėjimu, rej. Nr. AB94-122, bei 1994-01-20 priėmimo-perdavimo aktu. Pažymėjo, jog tiek ieškovų, tiek kitų dalyvaujančių byloje asmenų, įsigijusių butus su rūsiais, esančiais (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriuose, pateiktuose kartu su ieškiniu, nurodyta, kad minėti butai parduodami kartu su rūsiais, tačiau jie (rūsiai) neidentifikuoti, nenurodytas nei jų plotas, nei pažymėjimas plane ar kiti duomenys. Ieškovams ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims nuosavybės teise priklausančios tam tikros rūsio patalpos nėra konkrečiai nustatytos.

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-06-11 sprendimu (t. 3, b.l. 151-161) ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovų lygiomis dalimis 4400 Lt advokato padėjėjo atstovavimo išlaidų atsakovo UAB „Talinas“ naudai, taip pat priteisė valstybei iš ieškovų lygiomis dalimis procesinių dokumentų įteikimo išlaidas – 263,40 Lt. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovams nuosavybės teise priklauso butai su rūsiais gyvenamajame name, adresu(duomenys neskelbtini), kurio registro numeris (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane lA6p, o atsakovui UAB „Talinas“ nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa-rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios sudaro patalpos 116-32, 116-33, 116-35, 116-37, 116-38, 116-39, R3-1, esanti (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas - 1991-07-04 miesto (rajono) valdybos potvarkis Nr. 1047V bei 1992-04-06 priėmimo-perdavimo aktas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog butų nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis patalpomis, bet ir kitomis patalpomis ar rūsiais, turėjo teisę pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 str., LR Vyriausybės 1991-07-31 d. nutarimo Nr. 309 7 p. 5 ir 12 p.p. įsigyti šias patalpas jas privatizuojant, jei rūsiuose įrengti sandėliukai įtraukti į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992-04-03 protokolo Nr. 30, 4.2.1.1. p.), o kitos įrengtos negyvenamosios patalpos gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse ir esančios miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balanse privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo nustatyta tvarka (Centrinės privatizavimo komisijos 1992-04-03 protokolo Nr. 30 4.2.3. p.). Taigi ne visos gyvenamojo namo rūsio patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, kitos negyvenamosios patalpos galėjo likti viešosios nuosavybės objektu iki atskiro jų privatizavimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), visada buvo naudojamos kaip savarankiškas objektas ir turėjo savo apibrėžtą paskirtį. Tiek iki butų privatizavimo, tiek ir po jo šių patalpų paskirtis nebuvo susijusi su butų naudojimu, jos nebuvo naudojamos butų savininkų poreikiams tenkinti, t. y. jose nebuvo įrengti sandėliukai, o buvo naudojamos kaip atskiras turto vienetas. Todėl šios patalpos negalėjo būti privatizuotos kartu su ieškovų butais kaip jų butų priklausiniai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčo patalpa, pažymėta indeksu 116-37, 118,34 kv.m. ploto, buvo naudojama UAB „Talinas“ funkcijoms vykdyti, o tokią teismo išvadą pagrindžia šių patalpų eksplikacija. Ginčo patalpomis nuo 1982-04-16 iki pat jų privatizavimo naudojosi tuometinė parduotuvė „Talinas“, o ne namo gyventojai. Tuo tarpu patalpa, pažymėta indeksu R3-3, 39,90 kv.m., yra šiluminis mazgas ir nepriklauso išimtinai tik UAB „Talinas“, o yra bendroji dalinė namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkų nuosavybė. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovų pateiktuose nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriuose nenurodyta, su kokiais rūsiais parduodami butai, rūsiai neidentifikuoti, nenurodytas jų plotas ar pažymėjimas plane, kiti duomenys, t.y. ši patalpa nebuvo įtraukta į ieškovų buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausinys. Dėl ieškinio senaties termino ir atsakovų reikalavimo ją taikyti pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš VĮ Registrų centras duomenys patvirtina UAB „Talinas“ nuosavybės teisių į ginčo rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (indeksas 116-37, 118,34 kv.m. ploto) įregistravimą 1994 m. Todėl ieškovai negali remtis aplinkybe, kad nežinojo apie nuosavybės teisių įregistravimą, nes privalėjo domėtis rūsio patalpų teisine registracija. Ieškovai, turėdami žinoti apie 1994 m. atliktą teisių įregistravimą kito asmens vardu, galėjo laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių, todėl pagal 1964 m. CK 84 str. 1 d., ieškinio senaties terminas pasibaigė 1997 m.

Ieškovai apeliaciniu skundu (t. 3, b.l. 162-168) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-06-11 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad name nėra jokių kitų rūsio patalpų, į kuriuos ieškovai galėtų pretenduoti kaip į savo nuosavybę, kurią įgijo privatizavimo būdu. Pažymi, kad ginčo patalpos atsakovui UAB „Talinas niekada nepriklausė nuosavybės teise. Atsakovas ginčo patalpas užėmė savavališkai ir pašalino iš jų ieškovų daiktus. Vilniaus miesto savivaldybė, perleidusi ieškovams butus su priklausiniais rūsiais, šių patalpų negalėjo perleisti nesant savininkų sutikimo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovų prašymus išreikalauti buvusios parduotuvės „Talinas“ patalpų privatizavimo originalius dokumentus, taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų už šias patalpas sumokėjęs bent centą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais atsakovo UAB „Talinas“ nuosavybės teise į ginčo patalpas. Pažymi, kad ieškovai nepretenduoja į visą patalpą, pažymėtą indeksu 116-37, kurios visas plota yra 118,34 kv.m., o gina nuosavybės teises tik į šios patalpos dalį, kurios plotas – 47,34 kv. m., kadangi ši dalis buvo išpirkta privatizuojant butus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog rūsio patalpos nebuvo naudojamos ieškovų poreikiams tenkinti, nes ieškovams priklausantys daiktai buvo išmesti iš ginčo patalpų. Aplinkybė, kad rūsio patalpos buvo naudojamos kaip bendras objektas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad ieškovai šiomis patalpomis nesinaudojo. Pastate yra daugiau nei 10 butų savininkų, tačiau ne visi butai buvo privatizuoti su rūsiais, be to, kai kurie gyventojai negina savo teisių reikšdami ieškinį. Todėl buvo nepagrįstai neatsižvelgta į ieškovų argumentus, jog jiems priklausanti nuosavybės teise rūsio dalis sudaro 47,34 kv. m. (4/10 dalys) patalpos, pažymėtos 116-37. Ieškovai privatizavo butus su rūsiais įprastai ir visuotinai priimtina tvarka ir nėra kalti dėl to, kad rūsio patalpos nebuvo specialiai identifikuotos, juo labiau, kad gyventojai jau buvo gavę butus su niekaip neidentifikuotais rūsiais. Bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė pripažino, jog ginčo patalpa privatizavimo metu buvo savivaldybės, o ne atsakovo balanse, todėl ją ieškovai privatizavo kartu su butais, ji negalėjo būti privatizuota atsakovo UAB „Talinas“.

Atsakovas UAB „Talinas“ atsiliepimu (t. 3, b.l. 202-205) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-06-11 sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai, sumažinę savo reikalavimą, gina nuosavybės teises į rūsį, kurio plotas 47,34 kv.m. Naujamiesčio seniūnija 2007-09-06 raštu nurodė, jog pastate yra patalpos pažymėtos indeksais R3-1 (14,08 kv.m.) ir R3-2 (39,90 kv.m.), būtent šios dvi patalpos ir nurodytos 1982 m. inventorinėje byloje kaip rūsio patalpos. Rūsio patalpa R3-2 yra bendroji visų būtų savininkų nuosavybė. Todėl ieškovai nepagrįstai tvirtina, jog nėra rūsio, kurį ieškovai galėtų naudoti pagal privatizavimo dokumentuose nurodytą paskirtį. Taip pat ieškovai nepagrįstai nurodo, jog ne visi butai buvo privatizuoti su rūsiais. Reikalaudami pripažinti asmenines teises į rūsio patalpas, ieškovai pažeidžia kitų butų savininkų teises, kurie pagal įstatymą taip pat yra bendrojo naudojimo objektų bendrasavininkai. Ieškovai žinojo, jog atsakovas įsirengė jam priklausančias patalpas, tame tarpe ir ginčo patalpas. Ieškovai nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad ginčo patalpa buvo jų butų priklausinys, bylos nagrinėjimo metu negalėjo konkrečiai nurodyti, kokie jų daiktai buvo išmesti iš ginčo patalpų, negalėjo konkrečiai nurodyti, kur šios patalpos yra. Nesutinka ir su skundo argumentais, jog atsakovas nepateikė privatizavimo dokumentų, priešingai, visi su privatizavimu susiję dokumentai buvę į bylą pateikti. Ieškovai, prašydami panaikinti Vilniaus mero 1992-02-27 potvarkį Nr. 372V, nenurodo, kokios šio potvarkio nuostatos pažeidžia jų teises. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo patalpos į atsakovo balansą buvo perduotos suformuojant įmonės kapitalą Vilniaus m. valdybos potvarkiu 1991-07-04 Nr. 1047v.

Atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija atsiliepimu (t. 3, b.l. 195-199) prašo Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-06-11 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovai neįrodė, jog jiems priklausantys rūsiai yra gyvenamojo namo, plane pažymėto 1A6p, unikalus Nr. 1095-3001-4010, esančio (duomenys neskelbtini), patalpoje pažymėtoje indeksu 116-37. Ieškovų teiginių dėl rūsio buvimo vietos nepatvirtina jokie rašytiniai dokumentai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo patalpos buvo naudojamos kaip savarankiškai turto vienetas UAB „Talinas“ funkcijoms vykdyti. Atsakovui ginčo patalpos buvo perduotos 1992-04-06 priėmimo-perdavimo aktu. Ginčo patalpų teisinė registracija, atlikta remiantis Vilniaus miesto valdybos 1991-07-04 potvarkiu Nr. 1047V ir 1992-04-06 priėmimo-perdavimo aktu, yra teisėta ir pagrįsta. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmetė.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas, teisėjų kolegija nenustatė. Apeliacijos dalyką nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisingumo ir teismo padarytų išvadų pagrįstumo patikrinimas, taip pat jų teisinis įvertinimas tuo aspektu, ar ginčo patalpos, prieš jas įregistruojant atsakovo UAB „Talinas“ nuosavybės teise, priklausė apeliantams kaip namo bendrarturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, ar atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija galėjo spręsti disponavimo ginčo patalpomis klausimus ir leisti jas privatizuoti atsakovui UAB “Talinas“, ar apeliantų teisės ginčijamais administraciniais aktais buvo pažeistos ir ar turėtų būti ginamos (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus m. valdybos 1991-07-04 potvarkiu Nr. 1047V (t.1, b.l. 134) Vilniaus m. valdyba, remdamasi tuo metu galiojusio Valstybinių įmonių įstatymo nuostatomis bei Vilniaus m. tarybos 1991-04-17 sprendimu Nr. 79 „Dėl maistprekybų reorganizavimo“, įsteigė valstybinę prekybos įmonę „Talinas‘, patvirtino jos įstatus ir įstatinio kapitalo dydį. Vilniaus m. mero 1992-02-27 potvarkiu Nr. 372V „Dėl nuomojamų patalpų perdavimo iš seniūnijų valdybų į valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių balansą“ (t.1, b.l. 33) miesto seniūnijų valdyboms buvo nustatyta pareiga perduoti valstybinėms ir valstybinėms akcinėms įmonėms į jų balansą šio potvarkio priedeliuose įvardintas minėtų įmonių naudojamas patalpas. Pagal 15 priedėlį VPĮ „Talinas“ turėjo buvo perduotos 1149,95 kv.m. ploto naudojamos patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Naujamiesčio seniūnijoje (t.1, b.l. 34). Šis potvarkis buvo įgyvendintas, ir 1992-04-06 pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktu Nr. 36 perduotinos patalpos buvo įkainotos (įvertintos) ir perduotos atsakovui, įskaitytinai ir ginčo patalpos rūsyje namo dalyje, pažymėtoje indeksu 1A6p, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini) (t.2, b.l. 6). Po VPĮ „Talinas“ reorganizavimo į uždarąją akcinę bendrovę, patalpos 1994-01-20 aktu buvo perduotos jau UAB „Talinas“ (t.2, b.l. 7-10). Teisinė ginčo patalpų registracija atsakovo vardu atlikta 1998-10-28, nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas - Vilniaus m. valdybos 1991-07-04 potvarkis Nr. 1047V, kurio, pažymėtina, apeliantai ieškinyje net neginčijo, ir patalpų priėmimo-perdavimo 1992-04-06 aktas (t.1, b.l. 137-138), nors Pastatų teisinės registracijos išvada šiam veiksmui atlikti buvo parengta anksčiau - 1994-11-05 (t.1, b.l. 136). Patalpų tikslinė naudojimo paskirtis nurodyta kaip pagalbinio ūkio (t.1, b.l. 21-22, 31, 137-138).

Apeliantai savo teisę į ginčo patalpos dalį, kurios, pažymėtina, proporcijos nepagrįstai net nesiejamos su kiekvieno jų skirtingu buto plotu, kildina iš įrašų privatizavimo, vėlesnėse dovanojimo, pardavimo ir kitokio perleidimo sutartyse buvimo, taip pat įrašų butų techninės apskaitos bylose padarymo, jog butams Nr. 65, 70, 64, 63, 68 buvo priskirti priklausiniai - rūsiai (sandėliukai). Teisės normos, galiojusios apeliantams priklausančių butų privatizavimo metu, nustatė, kad daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenumato ko kita (CK 153 str., iki 2001-07-01 gal. įst. red.). Analogiškas teisinis reglamentavimas galioja ir šiuo metu (CK 4.13 str. 2 d., 4.14 str. bei 4.19 str.). Vertinant, ar ginčo patalpos dalis gali būti pripažinti antraeiliu daiktu, savarankiško daikto (buto) priklausiniu CK 4.13 str., 4.19 str., Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 str. prasme, atsižvelgtina į tai, kad įstatymų leidėjas pakankamai aiškiai apibrėžia priklausinių paskirtį bei jų statusą – tai pagrindiniam daiktui skirtas tarnauti daiktas, kuris pagal savo savybes yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu. Tačiau šiuo atveju ginčo patalpa, į kurios dalį pretenduoja apeliantai, yra identifikuota bei įregistruota viešame registre kaip savarankiškas nekilnojamasis daiktas (objektas), kurios paskirtis – pagalbinio ūkio patalpa (t.1, b.l. 20-22). Taigi antraeilio daikto sąvokos ši patalpa akivaizdžiai neatitinka, priešingai, ji gali būti savarankišku teisinių santykių objektu, tą patvirtina ir sudaryta bei viešame registre įregistruota visų pagalbinio ūkio patalpų, įskaitytinai ir ginčo patalpos 116-37, nuomos sutartis (t.1, b.l. 31-32).

Taigi, kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, negyvenamoji patalpa, pažymėta indeksu 116-37, esanti namo dalyje, žymimoje indeksu 1A6p, kurioje yra ir apeliantų privatizuoti arba įsigyti iš kitų asmenų, juos privatizavusių, butai (t.1, b.l. 11-16, 19,23,t.2, b.l. 104-105, t.3, b.l.3-7), jos privatizavimo metu buvo savarankiškas turtinis objektas, o ne namo gyventojų butų priklausinys. Disponavimo šiomis patalpomis teisės tokių teisių turėtojas – Vilniaus m. savivaldybė gyventojams nebuvo perleidusi ar suteikusi. Todėl net ir nustačius funkcinį ryšį tarp butų bei ginčo patalpų, o tokios pozicijos laikėsi apeliantai, tvirtindami apie šių patalpų dislokaciją (išsidėstymą) tiesiogiai po jiems nuosavybės teise priklausančiais butais, to nepakanka pripažinti rūsyje esančių patalpų konkrečių butų priklausiniais. Tam, jog patalpos būtų pripažįstamos buto priklausiniu, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – tenkinti bute gyvenančių asmenų poreikius, 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka yra įgijęs teisę į pagalbines patalpas. Tik esant nustatytoms šioms dviems sąlygoms būtų galima vertinti, kad patalpa 116-37 galėjo būti privatizuota kartu su apeliantų butais, o kiekvienam jų tenka jos dalis, proporcinga valdomam nuosavybės teise buto plotui. Apeliantai neįrodė abiejų sąlygų – nei kad šia patalpa dar iki savo butų privatizavimo naudojosi, nei kad galimas naudojimasis buvęs teisėtas (CPK 12 str., 178 str.). Jau aptarti ir kiti rašytiniai bylos įrodymai leidžia teisėjų kolegijai padaryti kitą išvadą, t.y. kad ginčo patalpa rūsyje, kurios indeksas 116-37, ir kurios plotas tuo metu buvo nurodytas 97,53 kv.m. (t.2, b.l.22), naudojosi būtent atsakovas. Antai Vilniaus apskrities archyvo pateiktame plane ginčo patalpos naudotoju įvardintas VPĮ „Talinas“, padarant apie tai atitinkamus žymėjimus pačiame plane. (t.3, b.l. 16-17). Be to, pastato inventorinėje byloje esantis 1982 m. planas taipogi liudija, jog patalpoje 116-37, kurios plotas 97,53 kv.m., o atlikus permatavimus patikslintas – 118,34 kv.m. (t.3, b.l. 76), yra parduotuvės „Talinas“ sandėlis (t.3, b.l. 72-73). Toks ginčo patalpos inventorizavimas paneigia apeliantų skundo argumentus ir net teorinę galimybę gyventojams šiomis patalpomis naudotis dar iki šių patalpų perdavimo iš savivaldybės į atsakovo balansą bei iki jų vėlesnio perleidimo atsakovo nuosavybėn privatizuojant valstybei priklausiusią prekybos įmonę, juo labiau, kad daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų naudojamos kaip sandėliukai rūsio patalpos buvo papildomai žymimos raide „R“. Ginčo patalpa tokia raide nebuvo pažymėta.

Antra vertus, šios namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies (1A6p) gyvenamųjų patalpų savininkai, įskaitant ir pačius apeliantus, savo faktiniais veiksmais yra pripažinę UAB „Talinas“ nuosavybės teisę į rūsyje esančias pagalbinio ūkio paskirties patalpas, duodami notaro patvirtintus sutikimus UAB „Talinas“ įsirengti atskirą įėjimą į patalpas dar 2003 m. (t.3, b.l. 77-86, 116-121), o 2005 m. ir sutikimus prekiauti alkoholiniais gėrimais (t.3, b.l. 93 102), ko pasekoje buvo derinami atitinkami leidimai tokiems darbams, priimti administraciniai aktai (t.3, b.l.83-90). Sprendžiant šiuos klausimus gyventojų susirinkimuose apeliantai taip pat dalyvavo (t.3, b.l. 81). Be to, buvo projektuojamas atskiras įėjimas į rūsyje esančią patalpą, pažymėtą indeksu R3-2 (t.2. b.l. 22) ir patiems gyventojams. Tokių projektavimo veiksmų tikslas - panaikinti funkcinį ryšį tarp namo gyventojų naudojamų patalpų ir UAB “Talinas“ priklausančių patalpų.

Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovų prašymus išreikalauti buvusios parduotuvės „Talinas“ patalpų privatizavimo originalius dokumentus. Į bylą pateiktų dokumentų patvirtintų kopijų visiškai pakanka išvadai, kas buvo šių patalpų naudotojas ir kam priklausė teisė jas privatizuoti, susiformuoti (CPK 185 str.). Kolegija akcentuoja, kad būtent teismui yra suteikta diskrecijos teisė spręsti apie įrodymų pakankamumą, vertinti jų leistinumą bei įrodomąją galią (CPK 177 str., 179 str. 183 str., 202 str.).

Tokiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus m. savivaldybė, leidusi apeliantams ir kitiems gyventojams, iš kurių butus šie yra įgiję, privatizuoti butus su rūsiais, būtent ginčo patalpos jiems leisti privatizuoti objektyviai negalėjo, ši patalpa neturėjo bendrojo naudojimo patalpos statuso, o apeliantai netapo šios patalpos bendraturčiais. Tokios kolegijos išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad apeliantai galimai kurį laiką ginčo patalpoje sandėliavo jiems priklausančius daiktus, kadangi faktinis naudojimasis nekilnojamuoju daiktu pats savaime nuosavybės santykių dar nesukuria. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, privatizavimo sutartyse ir butų inventorinėse bylose įrašyti rūsiai iš esmės nebuvo identifikuoti kaip atskiras objektas (buto priklausinys), kuris kartu su butu galėjo būti privatizuotas, o bendrosios nuosavybės teise namo gyventojai šių pagalbinio ūkio paskirties patalpų, neatitinkančių sandėliuko ar rūsio patalpos reikalavimų, nebuvo įgiję ir kolegija savo argumentus dėl to jau išdėstė. Todėl ginčijamais byloje administraciniais aktais apeliantų (ieškovų) teisės nebuvo pažeistos, atsakovui Vilniaus m. savivaldybei kaip disponavimo teisių šiuo objektu turėtojui nebuvo kliūčių perleisti atsakovui UAB „Talinas“ jų faktiškai naudojamas patalpas. Teisinių prielaidų ieškinio patenkinimui vien šiuo aspektu nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, trumpai pasisakė ir dėl praleisto senaties termino, kadangi atsakovai prašė ją taikyti. Apeliaciniame skunde jokių argumentų, paneigiančių teismo išvadą, jog senatis praleista, nesama, išskyrus nuorodos apie apeliantų pareigos domėtis įrašais registre nebuvimą. Todėl kolegija šiuo aspektu taip pat plačiau nepasisako, pažymėdama, kad toks traktavimas nepagrįstas teisės aiškinimu – asmuo privalo būti aktyvus ir laiku ginti savo pažeistas teises. Asmens valia, kai per įstatymu apibrėžtą laikotarpį nesikreipiama teisminės gynybos, reiškia, kad jis arba atsisako ginti savo pažeistą subjektinę teisę, arba iš viso nemato jokio savo teisės pažeidimo. Taigi šio teisės instituto tikslas yra dvejopas: pirma, sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, ir antra, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau imtis aktyvių procesinių veiksmų, užkirsti kelią potencialiam bylinėjimuisi ateityje per neribotą laiką.

Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo kilusio šalių ginčo spręsti kitaip, nei jį išsprendė pirmosios instancijos teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisę, byloje surinktus įrodymus bei nustatytus faktus įvertino teisingai, dėl jų padarė tinkamas išvadas, jas pagrindė tinkamais motyvais ir argumentais. Esant tokioms aplinkybėms, apskųstas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Apeliacinį skundą pripažinus nepagrįstu, iš apeliantų lygiomis dalimis valstybės naudai priteistinos 51,65 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos (t.3, b.l. 180, 208), t.y. po 8,61 Lt. iš kiekvieno (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. K. A., I. L., J. Š., V. R. Z., S. D., L. D. po 8 (aštuonis) litus 61 centą iš kiekvieno procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybės naudai.