- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-16
- Bylos Nr.
- 2A-234-436/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Gudynienė, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- H. K.
- Trečiasis asmuo
- S. K., Kauno rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybai
- Advokatai
- Tomas Vildžiūnas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės antstolės R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1703-264/2006 pagal ieškovės H. K. ieškinį atsakovams antstolei R. G. , A. G. , tretiesiems asmenims S. K. , Kauno rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybai dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiu 2005-10-10 turto pardavimo iš varžytynių aktą, patvirtintą 2005-11-02 Kauno miesto apylinkės teismo, taikyti restituciją bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2004-04-28 antstolė R. G. , vykdomojoje byloje Nr.0090/04/00479, vykdydama įsiskolinimo už komunalines paslaugas išieškojimą išieškotojui UAB „Giraitės vandenys“, areštavo ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr.5298-0019-8014:0073, esantį Vilniaus g. 8-32, Karmėlavoje, Kauno rajone, nurodydama jo vertę 28000 Lt. 2004-06-11 ir 2004-07-27 skelbtos minėto turto pardavimo dvejos varžytynės neįvyko. Pasiūlius išieškotojui neparduotą turtą pasiimti, šia teise pastarasis nepasinaudojo. 2005-08-12 turto arešto aktu antstolė, vykdydama įsiskolinimo už komunalines paslaugas išieškojimą vėl areštavo ieškovei nuosavybės teise priklausantį tą patį butą, esantį Vilniaus g. 8-32, Karmėlavoje, Kauno rajone, nurodydama jo kainą 35000 Lt. Butas buvo parduotas iš varžytynių 2005-10-10 atsakovui A. G. už 29600 Lt. Turto pardavimo iš varžytynių aktas 2005-11-02 buvo patvirtintas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos rezoliucija. Ieškovės nuomone, 2005-10-10 turto pardavimo iš varžytynių aktas turi būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad atsakovė netinkamai vykdė savo, kaip antstolio pareigas, t.y. nevykdė LR CPK 634 str. 2 d. nustatytos pareigos aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Taip pat netinkamai vykdė savo pareigas, numatytas CPK 681 str. 1 d., t.y. nesivadovavo areštuojamo turto rinkos kainomis, ko pasekoje turtą pardavė mažesne, nei jis vertas, kaina.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2006-11-23 sprendimu ieškinį patenkino visiškai: pripažino negaliojančiu 2005-10-10 turto pardavimo iš varžytynių aktą, patvirtintą 2005-11-02 Kauno miesto apylinkės teismo, kuriuo antstolė R. G. viešose varžytynėse pardavė, o A. G. pirko už 29600 Lt butą, esantį Vilniaus g. 8-32, Karmėlavoje, Kauno raj., unikalus Nr.5298-0019-8014:0073, įregistruotą nuosavybės teise H. K. vardu; įpareigojo H. K. grąžinti į antstolės R. G. depozitinę sąskaitą 21870,78 Lt, jos gautus už parduotą 2005-10-10 varžytynėse butą, kurio unikalus Nr.5298-0019-8014:0073; įpareigojo A. G. butą, įgytą pagal 2005-10-10 turto pardavimo iš varžytynių aktą, esantį Vilniaus g. 8-32, Karmėlavoje, Kauno raj., unikalus Nr.5298-0019-8014:0073, grąžinti H. K. nuosavybėn; priteisė iš R. G. 3000 Lt advokato padėjėjo pagalbos išlaidų, 200 Lt žyminio mokesčio ieškovės H. K. naudai bei 688 Lt žyminio mokesčio ir 20,30 Lt išlaidų už procesinių dokumentų išsiuntimą valstybės naudai. Teismas nurodė, kad 2005-08-12 aktu areštuotas kelis kartus didesnės vertės turtas nei išieškotina skola už komunalines paslaugas kreditoriui UAB „Giraitės vandenys“, tuo pažeidžiant CPK 677 str. 2 d. Nors atsakovė teigė, kad areštuojamo buto rinkos vertę – 35000 Lt nustatė, remdamasi tuo metu galiojančiomis kainomis, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Vykdomojoje byloje nėra jokių duomenų, kokiais kriterijais antstolė vadovavosi įkainuodama H. K. butą. Todėl teismui nebuvo pagrindo abejoti ieškovės pateikta UAB „Naujas būstas“ preliminaria išvada, iš kurios matyti, jog ginčo buto rinkos vertė 2005-12-06, t.y. praėjus vos 2 mėnesiams po varžytynių, buvo žymiai didesnė. Iš vykdomojoje byloje esančių dokumentų matyti, jog antstolė pažeidė CPK 723 str. 2, 3 d. reikalavimus, nepanaikinusi arešto po 2004-07-27 neįvykusių varžytynių ir išieškotojui atsisakius paimti turtą, antstolė negrąžino buto skolininkei H. K. , antstolės patvarkymu arešto aktas išregistruotas tik 2005-08-16, antstolė vėl 2005-08-12 areštavo H. K. butą, dėl ko ieškovė neturėjo galimybės pasinaudoti savo teise disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra ir neturėjo galimybės pati parduoti butą. Antstolė netinkamai įvykdė savo pareigas, numatytas LR CPK 634 straipsnyje. Ieškovės turtinė bei šeimyninė padėtis buvo žinoma atsakovei, neatsižvelgė į ieškovės dviejų nepilnamečių vaikų interesus ir nukreipė išieškojimą į vienintelį šeimos būstą, prieš tai negrąžinusi jo skolininkei, tuo pažeisdama ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų teisėtus interesus. Teismas vertino, kad LR CPK 723 str. 2, 3 d., 677 str. 2 d., t.y. teisės normos, kurios vykdomojoje byloje buvo pažeistos, yra imperatyvios teisės normos. Todėl nagrinėjamojoje byloje esant sistemingiems vykdymo proceso pažeidimams, tarp jų turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio sudarymo pažeidimams, teismas sprendė, kad buvo sudarytas imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris, bei esant CPK 602 str. 6 p. sąlygai, todėl turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažino negaliojančiu ir taikė abišalę restituciją.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė antstolė R. G. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2006-11-23 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti bei priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo argumentas, jog buvo pažeistos CPK 723 str. 2, 3 dalys yra deklaratyvus, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis. Apeliantė nurodo, jog iš tiesų areštas butui buvo panaikintas tik 2005-08-16, tačiau negalima teigti, kad butas nebuvo grąžintas skolininkei. Ji ginčo bute gyveno tuo metu, ir gyvena iki šiol. Todėl ir grąžinti jai nieko nereikėjo. O parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti savo teises į butą H. K. neketino.
2. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad antstolė netinkamai įvykdė savo pareigas, numatytas CPK 634 straipsnyje. Apeliantės nuomone, teismas padėjimą šalims ginti savo teises supranta tik kaip skolininkės teisių gynimą. H. K. gera valia nemokėjo ne tik skolų pagal vykdytinus sprendimus, bet ir einamųjų skolų UAB „Giraitės vandenys“. Apie išieškotojo interesus kuo greičiau atgauti priteistas pinigines lėšas visiškai neužsimenama ir šios aplinkybės teismas nevertino. Pagal CPK 634 straipsnį, antstolis turi užtikrinti skolininko ir išieškotojo interesų pusiausvyrą vykdymo procese. Tai numatyta ir CPK 7 straipsnyje.
3. Nebuvo jokio teisinio pagrindo pripažinti antstolės veiksmus neteisėtais nustačius parduodamo varžytynėse buto kainą 35000 Lt. Teismas sprendime darydamas išvadą, kad butas buvo parduotas už per mažą kainą, rėmėsi tik ieškovės pateikta preliminaria išvada dėl nekilnojamojo turto vertės, kad buto vertė 50000 Lt, o į atsakovės išdėstytus argumentus neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė (CPK 270 str. 4 d. 3 p.). Minėta preliminari išvada neatitinka LR Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr.244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos bei LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje numatytų reikalavimų, todėl nėra tinkamas įrodymas, kad iš varžytynių parduodamas turtas galėjo būti parduodamas didesne kaina. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad nors išvada dėl turto vertės surašyta praėjus tik dviems mėnesiams po varžytynių, tačiau 2005 m. pabaigoje butų kainos Lietuvoje kilo bent po kelis procentus kas mėnesį. Be to, turto vertintojai, duodami išvadą apie turto vertę, kartu nurodo ir tai, kokia būtų likvidacinė (priverstinio pardavimo) turto vertė, jeigu turtas būtų parduotas per antstolių kontorą. Šią likvidacinę vertę jie paprastai nurodo 70 % nustatytos turto vertės. Šiuo atveju teismui pateiktoje UAB „Naujasis būstas“ išvadoje dėl buto vertės to padaryta nebuvo. O jeigu skaičiuoti 70 % nuo nurodytos 50000 Lt buto vertės, tai ir sudarytų 35000 Lt. Apeliantės nuomone, buto kaina, atsižvelgiant į jo stovį, nusidėvėjimą, vietą buvo visiškai pagrįsta. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog 2004-06-11 ir 2004-07-27 varžytynėse nedalyvavo nei vienas pirkėjas, nors parduodamo buto kaina buvo nustatyta daug mažesnė nei 2005-10-10 skelbiamose varžytynėse – atitinkamai 22400 Lt ir 16800 Lt. Ir nors pastarosiose varžytynėse dalyvavo šeši dalyviai, tačiau kaina buvo pakelta tik iki 29600 Lt. Be to, įkainuojant butą, buvo atsižvelgta ir į VĮ „Registrų centas“ nustatytą turto vertę. Šios įmonės duomenų bazėje buto vidutinė rinkos vertė yra 16742 Lt, tuo tarpu butas buvo areštuotas už dvigubai didesnę 35000 Lt sumą. Kaip matyti iš 2005-08-12 turto arešto akto, ieškovė ne tik dalyvavo areštuojant jos butą, bet ir priėmė šį turtą saugoti bei gavo turto arešto akto nuorašą, kuriame buvo nurodyta, kad skolininkas, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas, skaičiuojant nuo turto arešto dienos. Tokių prieštaravimų H. K. nepareiškė. 2005-09-02 jai buvo išsiųstas pranešimas apie tai, kad 2005-10-10 skelbiamos jos turto varžytynės, tačiau ir po to ji neginčijo buto įkainojimo, kas patvirtina, kad su kaina ji sutiko. Skolininkė privalėjo domėtis bylos eiga bei sąžiningai naudotis jai suteiktomis teisėmis vykdymo procese, taip pat ir laiku ginčyti turto įkainojimą (CPK 644 str. 4 p., 643 str. 4 p.).
4. Teismas nurodydamas, kad buvo pažeista CPK 677 straipsnio 2 dalis, t.y. draudimas turto aprašyti iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju areštuotas daiktas (vieno kambario butas) yra nedalus ir kitaip jo areštuoti nebuvo galima.
5. Šiuo atveju turto pardavimo iš varžytynių aktą teismas galėjo pripažinti negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 str. 4 d., 718 str. ir 722 str. 1 d. numatyta tvarka. Tačiau nei vienas iš minėtų straipsnių pažeisti nebuvo. Teismas pripažino negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą motyvuodamas tuo, kad buvo sudarytas sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, kurias teismas nurodė CPK 723 str. 2, 3 d. ir 677 str. 2 d. Tačiau nei vienas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-06-18 nutarime Nr.17 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais“ nurodytų imperatyvių teisės normų pažeidimo atvejų šioje byloje nustatytas nebuvo. Aplinkybė, kad ne iš karto buvo panaikintas areštas po 2004-07-27 neįvykusių varžytynių negali būti pagrindu laikyti, kad esminiai buvo pažeistos imperatyvios teisės normos. Ši aplinkybė jokių H. K. teisių iš esmės nesuvaržė. Be to, draudžiama išieškoti daiktą iš asmens, kuris jį įsigijo varžytynėse, o taip pat išreikalauti daiktą esant sąžiningo įgijėjo prezumpcijai (CK 4.96 str.). Įrodymų našta paneigti sąžiningumo prezumpciją tenka ieškovei. Šiuo atveju įrodymų, kad įsigydamas iš varžytynių turtą A. G. buvo nesąžiningas, pateikta nebuvo.
6. Teismas, priteisdamas iš atsakovės ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, ženkliai viršijo Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr.1R-85 8 punkte numatytą maksimalų advokato užmokesčio dydį bei neatsižvelgė į 5 punktą, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 proc. 8 punkte nurodyto maksimalaus dydžio, taip pat neprašė pateikti detalizuotos užmokesčio apskaičiavimo pažymos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė H. K. prašo atsakovės apeliacinį skundą netenkinti. Nurodo, kad CPK 723 straipsnis turto perdavimą skolininkui sieja su turto arešto panaikinimu, t.y. galimybe skolininkui laisvai disponuoti turtu jį realizuojant ir gautas lėšas paskiriant kreditoriui, o ne kaip nurodo apeliantė, fiziškai perduodant skolininko turtą jam. Tokiu būdu įstatymas suteikia skolininkui galimybę per metus laiko pačiam realizuoti turtą daug naudingesne verte. Šiuo atveju antstolė pažeidė CPK 723 str. reikalavimus, nes po 2004-07-27 neįvykusių varžytynių nepanaikino turtui arešto, ko pasekoje ieškovė negalėjo laisvai disponuoti savo turtu. Vykdydama teismo sprendimą, antstolė žinojo apie tai, kad su ieškove ginčo bute gyvena du nepilnamečiai vaikai ir ginčo turtas yra vienintelė jų gyvenamoji vieta, tačiau neišaiškino ieškovei teisės kreiptis į teismą su pareiškimu, kad nebūtų vykdomas išieškojimas iš paskutinės gyvenamosios patalpos. Be to, kaip nustatyta byloje, iš ieškovės darbo užmokesčio periodiškai 2005 m. buvo išskaitomas įsiskolinimas, kuris buvo nutrauktas darbdavio 2005-08-29 pranešimu, pačios antstolės 2005-08-18 nurodymu. Turto pardavimas sprendimų vykdymo proceso metu yra priverstinis pirkimas – pardavimas, t.y. šiuo atveju sandorį sudaro ne parduodamo turto savininkas, o antstolis. Vadinasi, antstolio pareiga yra nustatyti tokią turto priverstinio pardavimo kainą, kuri nepažeistų šalių interesų pusiausvyros ir neleistų vienai iš sutarties šalių įgyti nepagrįstą pranašumą kito asmens sąskaitą. Šioje byloje nėra aišku, kokiais kriterijais rėmėsi antstolė įkainuodama ginčo turtą. Aplinkybė, kad skolininkas per penkias dienas nepareiškė prieštaravimų dėl turto įkainojimo (CPK 681 str. 3 d.), šiuo atveju nesudaro pagrindo antstolio veiksmus laikyti teisėtais, nes buvo pažeistas esminis įstatymo reikalavimas – įkainuoti areštuojamą turtą rinkos kainomis. Antstolei ne kartą buvo siūloma prašyti teismo skirti ekspertizę, tikslu nustatyti ginčo turto kainą, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių atsakovė šia teise nepasinaudojo. Taip pat ieškovė nurodo, jog teismas padarė pagrįstas išvadas, kad bylinėjimosi išlaidos atitinka bylos sudėtingumą, posėdžių skaičių bei darbo laiko sąnaudas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. G. prašo apeliacinį skundą patenkinti, Kauno rajono apylinkės teismo 2006-11-23 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais, kuriuos nurodė ir apeliantė.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 5 p. nustato, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba neturi duomenų, kad ieškovės vaikai Ruslanas ir R. K. turėtų kitą gyvenamąją patalpą, į kurią galėtų persikelti. Todėl teismo sprendimas yra teisėtas, nes atitinka nepilnamečių vaikų interesus.
Apeliacinis skundas atmestinas. Byloje nustatyta, kad antstolis 2005 m. spalio 10 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktu už 29 600 Lt pardavė ieškovės butą Vilniaus g. 8-32, Karmėlavoje, Kauno rajone. Butas parduotas išieškant iš ieškovės sumas, nesumokėtas už komunalines paslaugas. Parduotas butas yra paskutinis ieškovės ir jos dviejų nepilnamečių vaikų būstas. Varžytinių aktą teisėjas patvirtino 2005 m. lapkričio 2 d. rezoliucija. Todėl šio teisėjo veiksmo teisėtumas ir pagrįstumas sprendžiamas nagrinėjant ieškinį dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu. CPK 725 straipsnyje nustatytos varžytinių akto tvirtinimo sąlygos ir tvarka. Teisėjas, nustatęs esminius pažeidimus, padarytus parduodant turtą iš varžytinių, nutartimi atsisako tvirtinti varžytinių aktą ir varžytines pripažįsta neįvykusiomis (CPK 725 straipsnio 4 dalis). Esminiais pažeidimais pripažintini faktai, kurie gali sudaryti pagrindą varžytinių aktus pripažinti negaliojančiais CPK 602 straipsnio tvarka arba bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Tačiau esminis pažeidimas – vertinamoji kategorija. Todėl teismas turi diskrecijos teisę esminiu pažeidimu pripažinti ir kitokius faktus. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovės buto varžytinių aktą negaliojančiu, sprendime padarė išvadą, kad ieškovės butas parduotas už kainą mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (CPK 602 straipsnio 6 punktas). Be to teismas esminiais pažeidimais pripažino tai, jog antstolis nebuvo aktyvus, gindamas šalių teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis), areštavo skolininko (ieškovės) turto iš esmės daugiau, negu jo reikėjo išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 677 straipsnio 2 dalis), išieškotojui atsisakius paimti skolininko (ieškovės) turtą, negrąžino turto ieškovei, neišsprendė turto arešto panaikinimo klausimo ir pakartotinai nukreipė išieškojimą į tą patį turtą (CPK 723 straipsnio 2 ir 3 dalys). Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis galima sutikti tik iš dalies.
Įstatymas nustato, kad antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Tik tuo atveju, jeigu išieškotojas ir skolininkas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Taigi įstatymas įtvirtina esminę nuostatą, nurodydamas objektyvius kriterijus, kuriais privalo vadovautis antstolis, nustatydamas areštuojamo turto vertę. Pagrindinis iš minėtų kriterijų yra areštuojamo turto rinkos vertė. Iš vykdomosios bylos duomenų matyti, kad antstolis 2005 m. rugpjūčio 12 d. areštuodamas ieškovės butą, jį įkainojo 35 000 Lt. Tokiam įkainojimui neprieštaravo nei skolininkas (ieškovė), nei išieškotojas. Iš Valstybės įmonės Registrų centro pateiktų duomenų matyti, kad arešto metu ieškovės buto vertė buvo 35 900 Lt, t.y. tik nežymiai didesnė už antstolio nustatytą buto vertę. Apylinkės teismas konstatuodamas antstolio padarytą CPK 681 straipsnio 1 dalis pažeidimą, rėmėsi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovės pateikta UAB „Naujas būstas“ preliminaria turto vertės išvada, kurioje nurodyta, jog ieškovės buto rinkos vertė 2005 m. gruodžio 6 d. buvo 50 000 Lt. Kaip jau minėta, CPK 681 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu skolininkas ir išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę, t.y. kviečia ekspertą turtui įvertinti. Tai reiškia, kad skolininko pasirinkto eksperto atliktas turto vertinimas nėra tinkamas pagal CPK 681 straipsnį. Todėl nors ir specialias žinias turinčio asmens tyrimas, tačiau atliktas ne pagal antstolio patvarkymą vykdomojoje byloje, o tuo atveju, kai jau nagrinėjamas ieškinys dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, ne pagal teismo nutartį civilinėje byloje, nepaisant išvados tiriamojo mokslinio pobūdžio, negali būti laikomas ekspertize, o jos rezultatus įforminantis dokumentas – eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme (CPK 682 straipsnio 6 dalis). Todėl apylinkės teismas negalėjo remtis ieškovės pateiktu įrodymu apie buto vertę, nustatydamas areštuoto turto vertę. Kita vertus, minėta preliminari išvada neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos. Be to buto vertė nustatyta ne arešto dienai, o beveik keturiais mėnesiais vėliau. Todėl kolegija pripažįsta nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl antstolio padaryto CPK 681 straipsnio 1 dalies pažeidimo įkainojant areštuojamą turtą.
CPK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Vienintelis ieškovės turtas kurį buvo galima areštuoti ir nukreipti į jį išieškojimą buvo jos vieno kambario butas. Toks turtas yra nedalus (CK 4.6 straipsnio 2 dalis). Todėl antstolis, areštuodamas šį turtą, CPK 675 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai esminiais pažeidimais pripažino faktus, kad antstolis, išieškotojui atsisakius paimti iš varžytinių neparduotą ieškovės butą, negrąžino buto ieškovei ir nepanaikino jo arešto bei pakartotinai nukreipė išieškojimą į tą patį turtą. CPK 723 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu išieškotojas atsisako paimti CPK 722 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka jam perduodamą turtą arba per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie sutikimą paimti perduodamą turtą, turtas grąžinamas skolininkui. Grąžindamas skolininkui turtą, to turto areštą savo patvarkymu panaikina antstolis (CPK 723 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 723 straipsnio 3 dalį pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui. Byloje nustatyta, kad areštavus butą, ieškovei buvo apribota tik disponavimo turtu teisė. Nei valdymo, nei naudojimosi butu teisės ieškovei nebuvo apribotos. Tokiu būdu turtas iš ieškovės nebuvo paimtas, todėl įforminti buto grąžinimą ieškovei antstolis neprivalėjo. Pavėluotas arešto butui panaikinimas pasekmių nesukėlė, todėl šį faktą laikyti esminiu pažeidimu nėra pagrindo.
CPK 634 straipsnio 2 dalis nustato antstolio pareigą aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad išieškant sumas, nesumokėtas už komunalines paslaugas, iš varžytinių parduotas paskutinis ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų būstas. CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatyti apribojimai išieškoti iš paskutinio asmens būsto. Vykdymo procesas yra sudėtinė bylų nagrinėjimo proceso dalis. Šioje proceso stadijoje turi būti ginamas viešasis interesas, laikomasi interesų derinimo principo, o atskirų kategorijų vykdymo bylų ypatumus lemia tos kategorijos bylų nagrinėjimo ypatumai. CPK 376 straipsnyje nustatyti šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai – teismas turi būti iniciatyvus ginant ir apsaugant vaikų teises. Todėl vaiko teisių ir interesų apsauga, parduodant turtą iš varžytinių, tenka antstoliui, išaiškinant teisę pateikti prašymą taikyti apribojimą, nustatytą CPK 663 straipsnio 4 dalyje, ir teismui, prieš tvirtinant varžytinių aktą patikrinti, kaip tokią pareigą atliko antstolis, ar nepažeidžiamas viešasis interesas, ar užtikrinant jo apsaugą, skolininkui buvo sudarytos pakankamos sąlygos įgyvendinti savo teises. Nagrinėjamos bylos atveju antstolis, areštavęs butą, neišaiškino ieškovei jos teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą. Tai matyti iš vykdomosios bylos duomenų, kurie turi atspindėti vykdymo proceso eigą ir patvirtinti jo metu atliktus veiksmus. Pareiga įrodyti visų savo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą tenka antstoliui. Pažymėtina, kad vykdomojoje byloje nėra duomenų ne tik apie teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą išaiškinimą ieškovei, bet ir bendrųjų CPK 643 straipsnyje nurodytų skolininko teisių išaiškinimą. Šį pažeidimą teismas pagrįstai pripažino esminiu ir sudarančiu pagrindą varžytinių aktą pripažinti negaliojančiu.
Kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad pripažindamas turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti restitucijos, grąžinant šalis į pradinę padėtį iki varžytynių. CK 4.96 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas išreikalauti daiktą iš asmens, įgijusio jį teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Ši įstatymo nuostata paaiškinama tuo, kad priverstinį daikto pardavimą vykdo valstybės įgaliotas pareigūnas – antstolis, ir ši aplinkybė sukuria daikto pardavimo teisėtumo prezumpciją. Asmuo, pirkdamas priverstinai parduodamą daiktą, privalo turėti garantiją, kad įsigytas daiktas nebus iš jo išreikalautas. Dėl to preziumuojama, kad asmuo, nusipirkęs daiktą priverstinio pardavimo tvarka, yra sąžiningas įgijėjas. Tačiau ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta. Taigi, įrodžius, kad priverstinai parduodamą daiktą nusipirkęs asmuo buvo nesąžiningas, įgytas turtas gali būti iš jo išreikalautas. Turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas turto pirkimo-pardavimo sutarčiai. Šioje sutartyje skolininkas prilyginamas pardavėjui, o antstolis atlieka valstybės atstovo ir tarpininko tarp pardavėjo (skolininko) ir pirkėjo vaidmenį. Kaip jau minėta, antstolis privalo užtikrinti šio sandorio teisėtumą. Tačiau skolininkas ir pirkėjas taip pat turi žinoti bei vykdyti įstatymų reikalavimus dėl šios specifinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tvarkos. Ieškovės butą varžytinėse įsigijęs atsakovas A. G. verčiasi prekyba nekilnojamuoju turtu, paskolų teikimu, nekilnojamąjį turtą varžytinėse yra pirkęs ir anksčiau, buvo iškėlęs civilines bylas dėl asmenų, kurių butus jis įsigijo varžytinėse iškeldinimo (Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-14153-505/2004, 2-1389-528/2005, Kauno rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-198-264/2005). Nagrinėjamos bylos ieškovei atsakovas A. G. taip pat yra pareiškęs ieškinį dėl iškeldinimo su nepilnamečiais vaikais iš ginčo buto (Kauno rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2- 0113-485/2007). Todėl, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, jis turėjo žinoti, kad varžytinių aktas sudarytas pažeidžiant imperatyvias procesinės teisės normas. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas A. G. , įsigydamas turtą varžytinėse, buvo nesąžiningas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).
Kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos atitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas. Todėl kolegija atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme dydį sumažina iki 1500 Lt. Atsižvelgdama į minėtas Rekomendacijas kolegija taip pat sumažina iki 1000 Lt ieškovės turėtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Dėl išdėstyto kolegija apeliacinį skundą atmeta ir sprendimą iš esmės palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš apeliantės priteistina atidėta žyminio mokesčio dalis už apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimo iš esmės nekeisti.
Sumažinti iš atsakovės R. G. ieškovei H. K. priteistų atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme dydį iki 1500 Lt.
Priteisti iš atsakovės R. G. ieškovei H. K. 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės R. G. 638 Lt žyminio mokesčio valstybei.