Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Res­publikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 153 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų 9 mė­nesių laisvės apribojimo bausme įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar užsi­re­gistruoti darbo baržoje, ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja N. G., nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir dalyvauti el­gesį keičiančiose programose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. S. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 metų pavasario iki 2017 metų ba­landžio mėnesio, tiksliau nenustatytu laiku, adresu (duomenys neskelbtini), savo gyve­na­mojoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusi­kals­tamos veikos padarymui, ne mažiau kaip 3 kartus atliko jaunesnio negu šešiolikos metų – mažametės N. G., gim. (duomenys neskelbtini), tvirkinimo veiksmus, o būtent: 2016 metų rudenį, tiksliai nenustatytu lai­ku, vieną kartą savo rankomis per rūbus lietė mažametės N. G. lytinius organus, taip pat 2017 m. balandžio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, rodė į lėlę-manekeną, skirtą demonstruoti bi­ki­niams, ir N. G. atžvilgiu išsakė žodžius: „čia N. šikna, čia papai“, be to, lai­ko­tar­piu nuo 2015 m. pavasario iki 2017 m. balandžio mėnesio, tiksliau nenustatytu laiku bei tiksliau nenustatytą skaičių kartų, savo rankomis per rūbus lietė maža­me­tės N. G. sėdmenis ir krū­tis, t. y. atliko veiksmus galinčius sukelti mažametės lytinį su­si­jaudinimą, per ankstyvą do­mė­jimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir su­trik­dy­ti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, tuo ją susargdino, ka­dangi nukentėjusioji mažametė N. G. dėl sistemingai atliekamų tvirkinamųjų veiksmų jos atžvilgiu, pradėjo save žaloti, pasidarydama odos randus kairiajame dilbyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. tokiu būdu tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį – maža­me­tę N. G., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išklausęs teisme nukentė­ju­sio­sios, liudytojų parodymus, įvertinęs byloje esančius apžiūros protokolą, specialisto išvadą bei kitą surinktą ir teisiamajame posėdyje ištirtą medžiagą, sprendė, jog šioje byloje su­rinkta pa­kan­ka­mai duomenų, įrodančių, jog kaltinamajame akte nurodytu laiku ir vietoje, kalti­nama­sis G. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.Apeliaciniame skunde nuteistasis G. S. prašo panaikinti 2018 m. vasario 14 d. ap­kaltinamąjį Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.Skunde teigiama, jog nuteistasis nesutinka su priimtu nuosprendžiu, kuriuo jis nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų ati­ti­kimą faktinėms bylos aplinkybėms. Pažymi, jog teismo posėdyje savo kaltės nepripažino, jokių nusikalstamų veiksmų N. G. atžvilgiu neatliko. Atėjo gyventi į N. šeimą, kuomet jai buvo devyneri metai, visą laiką su ja ir jos mama sutarė gerai. Kai gimė nu­teis­to­jo sūnus, prasidėjo nesutarimai, N. atrodė, kad jai trūksta dėmesio. Nebuvo veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti priekabiavimu. Jų kam­ba­ryje buvo manekenas, tai gal ir pasakė kokį žodį. Mano, kad suaugusieji N. daro įtaką, kad nuteistąjį ap­kalbėtų. Yra girdėjęs kaip N. močiutė sakė: „rasim būdą, kad tavim atsikratyti“. Visi nusistatę prieš nuteis­tąjį. Apeliantas matė su­brai­žytą N. koją, ji sakė, kad tai padarė šuniukas. Nuteistasis įsi­tikinęs, kad yra apkalbamas. Liudytoja E. norėjo su juo susidoroti, kadangi ape­lian­tas neleido N. su ja ben­drauti. Pastebėjo, kad pastaruoju metu N. buvo linkusi me­luoti, todėl visas aplinkybes ga­lėjo sugalvoti, pripasakoti savo draugėms, močiutei. Mano, kad ji tai darė, kad nu­teis­tasis negalėtų gyventi jų namuose su jos motina ir savo sūnumi.Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu gegužės 4 d. apklausos metu, su tyrėja nu­teistasis pasikalbėjo, tačiau neviską prisimena, ką pasakojo. Paskui pasirašė, bet ne­pers­kaitė, todėl šiais jo parodymais teismas turėjo nesiremti. Skunde taip pat pažymėta, kad byloje nėra asmenų mačiusių įvykį. Nėra duomenų, kad nu­ken­tėjusioji iš karto po kokių nors nuteistojo neleistinų veiksmų būtų kreipusis pa­gal­bos. Iš liudytojų, N. senelių apklausos matyti, kad nuteistuoju jie buvo nepa­ten­kinti, nenorėjo, kad gyventų su jų dukra, todėl jų parodymai duoti suinteresuotai, jų anūkės naudai. Taip pat N. kelis kartus yra žalojusi kojas, ir tiek mamai, tiek nuteistajam pasakojo, kad tai šuniuko ar kačiuko darbas. Niekam nerodė ir nesiskundė. Tik vėliau, sugalvojusi kaip ape­liantui pakenkti, ėmė teigti, kad tai darė pati, nes nuteistasis ją nervina. Be to, ji savo drau­gėms, by­loje apklaustoms mergaitėms apie neva nuteistojo padarytą nusikaltimą papa­sa­ko­jo parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ kavinėje todėl, kad dar norėjo su jomis pa­būti, tačiau bi­jo­jo ilgiau užtrukti, nes nuteistasis liepdavo grįžti namo laiku. Tikėtina, kad ji sugalvojo ir nu­ta­rė jį apkalbėti. Šioje byloje nebuvo jokių specialistų išvadų, ar nukentėjusioji turi polinkį meluoti, fanta­zuoti, jeigu jai tai naudinga. Teismas taip pat nenustatė, ar nuteistasis suvokė, jog atlieka tvir­kinamuosius veiksmus ir nori taip veikti. Byloje iškilus klausimui dėl įrodymų verti­ni­mo, visos abejonės pripažįstamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apelia­ci­nia­me skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, pro­kuroras prašė skundą atmesti.Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištir­tus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pir­mo­sios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplin­ky­bes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo G. S. kaltės ir jo padarytos nusi­kals­tamos veikos kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pa­grindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Įrodymai, kuriais pir­mo­sios instancijos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant Lietuvos Res­pub­li­kos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nors ape­liantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 153 straips­nio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tai neduoda pagrindo konstatuoti, kad baudžia­mo­jo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, priimtas neteisėtas ir nepa­grįs­tas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įver­tinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų po­bū­dį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripa­ži­ni­mas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, dary­ti­nų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, by­los faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę. Nurodo, kad jokių veiks­mų prieš nukentėjusiąją neatliko, mergaitė linkusi meluoti ir jį apkalba. Priešingai, nei tei­giama apeliaciniame skunde, G. S. kaltė padarius BK 153 straipsnio 1 dalyje nu­ma­tytą nusikalstamą veiką įrodyta ne vien tik nukentėjusiosios N. G. parodymais, bet ir nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą J. G., liudytojų D. G., L. N., Ž. G., E. R., E. R. parodymais, duo­tais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusioji, duodama parodymus, galėjo sąmoningai meluoti. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog bylose, susijusiose su nepilnamečių tvirkinimu, asmenų, kurie tiesiogiai matė tokį tvirkinimą, paprastai nebūna. Tokiose bylose svarbūs išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nepilnamečiu nuken­tė­jusiuoju, ir kuriems nepilnametis nukentėjusysis pasakojo apie patirtą tvirkinimą, parodymai. Na­grinėjamu atveju matyti, kad liudytojų, kuriems nukentėjusioji tiesiogiai papasakojo apie netei­sėtus G. S. veiksmus, parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei teismui iš esmės sutampa. Iš ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teis­me metu atliktų apklausų matyti, kad liudytojams apie patirtus tvirkinimo veiksmus nuken­tė­ju­sioji N. G. papasakojo nurodydama tas pačias aplinkybes – G. S. lietė jos sėdmenis, krūtinę, ant manekeno rodė, kur yra nukentėjusiosios krūtinė ir sėdmenys. Liu­dy­to­jas J. G. parodė, kad N. pasakojo, jog nuteistasis ją užgaulioja, erzinasi, graba­li­nėjasi. Liudytoja D. G. parodė, kad N. ne vieną kartą pasakojo, kad jai už už­pakalio grabalioja, paliesdavo tai užpakalį, tai krūtinę. Liudytojams L. N., E. R., E. R. pasakojo tas pačias aplinkybes kaip ir savo seneliams. Pažymėtina, kad dėl vienas iš kaltinimo elementų – epizodas su lėle-manekenu – patvirtinamas ne tik nu­ken­tėjusiosios, bet ir šiame epizode tiesiogiai dalyvavusios nepilnametės liudytojos E. R. parodymais. Visa tai patvirtina, kad nukentėjusioji nurodytiems liudytojams nuosekliai pa­sa­ko­jo apie tvirkinimo veiks­mus, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo. Prie­šin­gai nei teigiama skun­de, nėra pagrindo abejoti ir J. G. bei D. G. pa­ro­dy­mais, nes kaip jau buvo minėta, jie papasakojo analogiškas aplinkybes kaip ir kiti liu­dy­to­jai, kuriems apie patiriamą tvirkinimą pasakojo nukentėjusioji. Taigi, skundo argumentai, kad N. G. se­ne­liai apkalba nuteistąjį, atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jog nuos­pren­dį priėmęs teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais jo parodymais, kurių jis nepri­si­me­na, pasirašė neskaitęs. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiais apelianto skundo argu­men­tais, pažymi, kad dėl duomenų pripažinimo įrodymais kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nus­ta­tytos galios. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu esminės reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Vien šiais duomenimis teismas nega­li pagrįsti priimamo nuosprendžio. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuos­pren­dį, neturi atsižvelgti į juos. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikus apklausą gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus įro­dy­mus. BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kada teisiamajame posėdyje gali būti per­s­kaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo tei­sė­jui arba pirmiau teisme. Pagal šio straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas tinkamai iš­tyrė G. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. remiantis BPK 276 straipsnio nuostatomis perskaitė juos teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas turė­jo teisinį pagrindą tokiu būdu ištirti G. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus paro­dy­mus, kadangi apklaustas teisiamajame posėdyje jis davė parodymus, kurie iš esmės skyrėsi nuo pa­rodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios ins­tan­cijos teismas, vertindamas aptariamus parodymus, baudžiamojo proceso įstatymo reika­la­vi­mų nepažeidė, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio negrindė išimtinai jo parodymais, duotais iki­teis­minio tyrimo metu. Teismas šiuos parodymus teisiamajame posėdyje perskaitė kitų byloje su­rink­tų įrodymų patikrinimui, o galutines išvadas padarė įvertinęs visų byloje surinktų ir tei­sia­ma­jame posėdyje ištirtų, tarp jų ir tiesiogiai apklausiant G. S. teisiamajame posė­dy­je, įrodymų visumą.Nuteistasis skunde nurodo, kad visi jį apkalba, tačiau teismas šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis. Skunde nenurodomi nei konkretūs faktai, nei jokios aplinkybės, dėl kurių visi būtų nusistatę prieš nuteistąjį. Kaip jau buvo minėta, visi net ir tar­pusavyje nesusiję liudytojai, nurodė tas pačias aplinkybes, kurias jiems papasakojo nuken­tė­ju­sioji. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad jos parodymai yra pakankamai patikimi, jie atspindi tikrovėje buvusius faktus. Vien tai, kad, pasak nuteistojo, jo ir liudytojų santykiai konfliktiški, neleidžia daryti išvados, jog visi byloje apklausti liudytojai gali apkalbėti jį. Dėl tų pačių aplinkybių teisėjų kolegija nemato pagrindo kreiptis specialisto išvados dėl apeliaciniame skunde nurodyto galimo nukentėjusiosios polinkio meluoti. Ape­lia­cinės instancijos teismo tei­sė­jų kolegijos manymu, nekonkretūs nuteistojo teiginiai apie apkalbas vertintini, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie paneigti byloje su­rinktais ir pirmosios instancijos teismo išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais. Tai, kad teis­mas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėjo nuteistasis, nelaikoma baudžiamojo proceso įsta­ty­mo pažeidimu. Iš bylos ir skun­džia­mo nuosprendžio matyti, kad teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reika­la­vi­mų, išna­gri­nė­jo ir įvertino visus, tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek ir jį tei­si­nan­čius įrodymus. Nuos­prendžio ap­ra­šomoji dalis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje nuro­dy­tus reikalavimus. Ap­rašomojoje da­lyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teis­mo išvados, taip pat motyvai, kuriais vado­vau­da­ma­sis teismas atmetė kitus įrodymus. Bylą nagrinėjant ape­lia­cine tvarka tei­sė­jų kolegija esminių BPK pažeidimų taip pat nenustatė.Indi­vi­dua­lizuodamas ir skirdamas G. S. bausmę už jam inkri­mi­nuo­tą nusi­kals­ta­mą veiką apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straips­nyje, nepa­žeidė, tin­ka­mai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, at­si­žvelgė į pa­da­ry­to nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę leng­vi­nančių ir sun­kinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl baus­mės paskir­ties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, pritaikė tinkamus įparei­go­ji­mus ir bau­džiamojo poveikio priemones.Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti Kau­no apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendį ir G. S. išteisinti, kaip to pra­šo­ma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepri­im­ti­nos teis­mo išvados dėl įrodymų ver­tinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teis­mas pri­ė­mė kitokį sprendimą, nei ti­kė­josi apeliantas, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, sa­vaime nėra pagrindas teigti, kad teis­mas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teis­mo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.