- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-20
- Bylos Nr.
- e2S-1348-803/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07025-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Pareiškėjas
- D. L., V. L.
- Suinteresuotas asmuo
- R. Š.
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų D. L. ir V. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-11800-918/2024 pagal pareiškėjų D. L. ir V. L. pareiškimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo R. Š..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai prašė teismo patvirtinti faktą, kad pareiškėja D. L. įgijo nuosavybės teises į ½ dalį ūkinio pastato, žymėjimas 4I1/p, priestato – rūsio (po 4I1/p), žymėjimas R, priestato, žymėjimas 1i1/ž, pagalbinio pastato – garažo, žymėjimas 5I1/p“, esančių (duomenys neskelbtini) pagal įgyjamąją senatį, kad pareiškėjas V. L. įgijo nuosavybės teises į ½ dalį ūkinio pastato, žymėjimas 4I1/p, priestato – rūsio (po 4I1/p), žymėjimas R, priestato, žymėjimas 1i1/ž, pagalbinio pastato – garažo, žymėjimas 5I1/p, esančių (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.
2. Pareiškėjai nurodė, kad pagal 2010 m. birželio 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį iš pardavėjo M. Š. įsigijo 0,0824 ha žemės sklypą ir sodo namą, esančius (duomenys neskelbtini). Pagal sutartį įgyto žemės sklypo plane buvo pažymėti jame esantys statiniai: garažas, ūkinis pastatas ir rūsys, tačiau jie nebuvo nurodyti sutartyje, nes pardavėjas nebuvo jų įregistravęs Nekilnojamojo turto registre. Pagal 2010 m. birželio 22 d. būsto kredito sutartį Luminor bankas nurodė pareiškėjams įkeisti ir kitus įgytus pastatus ir statinius. Dėl to pareiškėjai kreipėsi į UAB „Laureka“ dėl kadastrinių matavimų atlikimo. Buvo parengtas nauja Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą.
3. Pareiškėjai 2014 m. gegužės 9 d. pateikė prašymą VĮ „Registrų centras“ dėl nekilnojamųjų daiktų įregistravimo. VĮ „Registrų centras“ 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu atsisakė įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes pareiškėjai pagal 2010 m. birželio 1 d. sutartį yra įgiję tik žemės sklypą ir sodo namą, o apie garažo, ūkinio pastato ir priestato įsigijimą sutartyje duomenų nėra. Pardavėjas M. Š. šiuo metu yra miręs, jo teisių perėmėja yra sutuoktinė R. Š.. Pareiškėjams nuo 2010 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento perėjo įsigytame žemės sklype esančių pastatų nuosavybės teisė. Pareiškėjai šiais statiniais nepertraukiamai naudojosi nuo pat įgijimo pradžios, pagerino jų būklę. Tuo tarpu nei pardavėjas, nei jo teisių perėmėja niekada nesikreipė į pareiškėjus ir nereiškė pretenzijų į neregistruotus statinius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų V. L. ir D. L. pareiškimą.
5. Teismas nurodė, kad įgyjamąja senatimi gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.69 straipsnio 1 dalimi), o tai reiškia, kad tai turi būti teisėtai pastatyti statiniai, kurie gali būti civilinės apyvartos objektais. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad statinių formavimo kaip nekilnojamųjų daiktų ir jų registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai, todėl nėra pagrindo taikyti CPK nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų dėl valdymo nuosavybės teise pripažinimo nustatymą. Kasacinis teismas nurodė, kad, byloje nustačius, jog statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka (nebuvo tinkamai priimti naudoti), pareiškėjai dėl statinių įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjų pateikto VĮ „Registrų centras“ 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo atsisakyti įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą Nr. VILKS-2435 (toliau – sprendimas) turinys patvirtina, kad daiktinės teisės į ūkio pastatą 4I1/p, garažą 5I1/p ir ūkio pastatą 6I1/ž pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktą, 14 straipsnio 1 punktą nebuvo registruojamos, nes Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruoti patys nekilnojamieji daiktai. Sprendime nurodyta, kad nėra juridinio pagrindo įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes nepateikti statybos teisėtumą patvirtinantys duomenys. Nekilnojamojo turto registre žemės sklype yra registruotas vienintelis nekilnojamasis daiktas – sodo namas. Pareiškėjai nėra pateikę jokių duomenų, patvirtinančių, kad po 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo priėmimo faktinė situacija yra pasikeitusi ir statiniai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamieji daiktai.
7. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai siekia įteisinti nuosavybės teisę į statinius, kurių statyba nebuvo įforminta įstatymų nustatyta tvarka ir kurie nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjai ginčo statinių įteisinimą gali įforminti kitokia (ne teismo tvarka), inicijuodami dėl statinių įteisinimo viešojo administravimo procedūras. Tik įteisinus ginčo statinius ir juos įregistravus viešame registre, gali būti sprendžiama dėl daiktinių teisių (įskaitant nuosavybės teisę) atsiradimo ir registravimo viešame registre. Dėl to teismas atsisakė priimti pareiškimą, kaip nenagrinėtiną teisme ypatingosios teisenos tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 443 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Pareiškėjai D. L. ir V. L. pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą pagal CK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Teismas atsisakyti priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu gali tuo atveju, kada nesuformuluotas reikalavimas arba reikalavimo patenkinimas nesukels materialinių teisinių padarinių. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, kad pareiškėjai būtų netinkamai suformulavę reikalavimą, ar jų reikalavimo patenkinimas pareiškėjams nesukeltų jokiu materialinių padarinių. Dėl to teismas pažeidė pareiškėjų teisę į teisminę gynybą.
8.2. Teismas pareiškimo priėmimo metu sprendė ne pareiškimo priėmimo klausimą, o, vertindamas pateiktus įrodymus, išnagrinėjo pareiškimą iš esmės. Pagal teismų praktiką įgyjamosios senaties institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Kadangi 2010 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tik raštu, bet nepatvirtinta notaro, pareiškėjai netapo statinių, kaip nekilnojamųjų daiktų, savininkais. Pagal kasacinio teismo praktiką asmuo, sudaręs sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris atitiko sandorio šalių valią, tačiau sandoriui esant negaliojančiam dėl CK reikalavimų nesilaikymo, savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais.
8.3. Dėl teismo nutarties pareiškėjai yra atsidūrę teisiškai neapibrėžtoje padėtyje, nes VĮ „Registrų centras“ atsisako įregistruoti statinių kadastro duomenis, motyvuodamas tuo, kad nuosavybės teisės į statinius nėra registruotos, tuo tarpu pateikus pareiškimą teismui dėl nuosavybės teisių į statinius įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, teismas atsisako priimti pareiškimą. Statinių teisėtumo ir kitų įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygos neturi būti vertinamos ir sprendžiamos pareiškimo priėmimo metu. Tol, kol teismas nepripažins pareiškėjų nuosavybės teisių į pastatus, jie negali pradėti viešojo administravimo procedūrų dėl nekilnojamųjų daiktų įregistravimo ar jų statybos teisėtumo nustatymo.
8.4. Pagal teismų praktiką nekilnojamuoju daiktu įgyjamosios senaties požiūriu gali būti ir teisiškai nesuformuotas iš prigimties nekilnojamasis daiktas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre turtas gali būti pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe ir padalytas, nebent būtų įrodyta savavališka statyba, kuri negali būti įteisinta. Savavališkos statybos faktas yra įrodinėjimo dalykas, nustatomas tik išnagrinėjus byla iš esmės ir nustačius visas tokią išvadą paneigiančias ar patvirtinančias aplinkybes, ir nėra bei negali būti sprendžiamas ieškinio priėmimo metu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl teisės kreiptis į teismą
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jis nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
10. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnio 1 dalis) ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 35 punktas).
11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Tserkva S. S. prieš Ukrainą, peticijos Nr. 37878/02; 2011 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Zylkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5613/04; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018 12 punktą; 2018 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018 25 punktą).
12. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas). Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 35 punktas).
13. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pareiškimu prašo pripažinti, kad jie yra įgiję nuosavybės teises į jiems priklausančiame žemės sklype esančius neįregistruotus: ūkinį pastatą, rūsį, priestatą ir garažą (toliau – statiniai) pagal įgyjamąją senatį.
14. Bylos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjamos pagal CPK 530-533 straipsniuose nustatytą tvarką. Pagal CPK 531 straipsnį, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, pareiškime taip pat turi būti: 1) išsamus aprašymas daikto, kuriam siekiama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą; 2) nurodytas daikto valdymo terminas; 3) nurodyta, kad pareiškėjas yra sąžiningas ir teisėtas valdytojas; 4) nurodyta, kad valdymas visą laikotarpį buvo atviras ir nepertraukiamas; 5) nurodyta, kad nėra Civiliniame kodekse nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.
15. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų pareiškimo priėmimo klausimą, turėjo patikrinti, ar pareiškime yra nurodytos visos CPK 135 ir 531 straipsniuose įtvirtintos aplinkybės, taip pat, ar pateikti visi šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Tokiu atveju, jeigu pareiškime tam tikros aplinkybės būtų neaiškios arba neatskleistos, trūktų jas patvirtinančių duomenų, teismas galėtų naudotis pareiškimo trūkumų šalinimo institutu ir nustatyti terminą pareiškimo trūkumams šalinti, įpareigodamas šalis pateikti tam tikrų aplinkybių paaiškinimus arba papildomus duomenis.
16. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pareiškimo priėmimo stadijoje pagal šalių pateiktus duomenis iš karto, remdamasis kasacinio teismo praktika, kurioje teisės normų išaiškinimai pateikti bylose, išnagrinėtose iš esmės, atliko vertinimą, ar pareiškėjų sklype esantys statiniai atitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. ar statiniai gali būti privačios nuosavybės objektais, ar jie yra pastatyti savavališkai, ar pareiškėjai gali juos įteisinti kitokia, ne teismo, tvarka.
17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškimo priėmimo stadijoje nepagrįstai vertino pareiškėjų materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumą ir rėmėsi kasacinio teismo praktika. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas).
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškimo priėmimo stadijoje, atsižvelgiant į pareiškėjų pateiktus duomenis, nėra galimybės tinkamai įvertinti, ar pareiškėjų sklype esantiems statiniams yra reikalingas su valstybinėmis institucijomis suderintas statybos leidimas. Šios aplinkybės gali būti išsiaiškintos tik bylą nagrinėjant iš esmės.
19. Akcentuotina, kad ūkio paskirties pastatas, garažas, priestatas yra atskiri nekilnojamo turto objektai, išskyrus tuo atvejus, kai Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai, turintys atskirą unikalų numerį, registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnis).
20. Pagal CK 4.12 straipsnį pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu (CK 4.15 straipsnis).
21. Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 straipsnio 1 dalis). Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis).
22. Teisėje turtinis kompleksas suprantamas kaip visuma bendra paskirtimi pasižyminčių civilinių teisių objektų, kurie laikomi vientisu objektu ir turi turtinę vertę. Formuojant turtinius kompleksus į vieną visumą sujungiami skirtingi turto (tiek materialaus, tiek nematerialaus) vienetai ir toks turtinių vienetų junginys yra laikomas vienu civilių teisių objektu.
23. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti nagrinėti teisme pareiškėjų pareiškimą, pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė CPK 137 straipsnį, neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką atsisakymo priimti ieškinį nagrinėti teisme klausimu. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje nustatytos aplinkybės ir išdėstyti motyvai teikia pagrindą panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutartį ir pareiškėjų pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
24. Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio kodekso antrame skirsnyje numatytas išimtis. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, remdamasis CPK 320 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų. Aplinkybių, dėl kurių reikėtų ginti viešąjį interesą ir peržengti skundo ribas, byloje nenustatyta (CPK 320 straipsnis).
25. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
26. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 ir 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
patenkinti pareiškėjų D. L. ir V. L. atskirąjį skundą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutartį ir perduoti pareiškėjų pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.