Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria sustabdytas bylos nagrinėjimas civilinėje byloje Nr.2-2085-55/2007 pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl pripažinimo testamentiniu įpėdiniu ir turto priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2007 m. liepos 12 d. ieškovas pakeitė ieškinio pagrindą ir nurodė, kad tarp jo ir mirusiosios B. V. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovas teikė B. V. atlygintinę materialinę paramą ir išleido 57 898,65 Lt Ši skola ieškovui turi būti atlyginta paveldėjamu turtu CK 5.63 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nurodė, kad B. V. neturi įpėdinių, todėl galimas po jos mirties likusio turto paveldėtojas yra Lietuvos valstybė. Turėtoms išlaidoms atlyginti ieškovas prašė priteisti dalį po B. V. mirties likusio turto, tai yra sodo žemės sklypą su sodo pastatu, esančius (duomenys neskelbtini).

Atskirasis skundas netenkinamas.

Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 164 straipsnyje yra nustatyti fakultatyvaus bylų sustabdymo pagrindai. Bylos sustabdymas šiame straipsnyje numatytais pagrindais priklauso nuo bylą nagrinėjančio teismo valios, nes šis CPK straipsnis ne įpareigoja, o suteikia teismui teisę sustabdyti bylą. CPK 164 straipsnio 4 punkte numatyta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą atvejais, kai teismas pripažįsta, jog bylą sustabdyti yra būtina. Teismas dėl bylos sustabdymo privalo spręsti atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įsitikinti, kad nesustabdžius bylos nėra galimybės tinkamai jos išnagrinėti, kad sustabdymas neužvilkins jos išnagrinėjimo ir nepažeis kitų joje dalyvaujančių asmenų teisėtų interesų.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusio turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Įpėdinis, priėmęs palikimą pagal teismo antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu (CK 5.53 str. 1 d.). Taigi CPK nustato palikimo priėmimo tvarką ir atsakomybę už palikėjo skolas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas P. M. pareiškė reikalavimą valstybei, kaip paveldėto B. V. turto savininkei, tačiau jos (B. V. ) paliktas turtas valstybės dar nėra priimtas ir apskaitytas kaip to reikalauja valstybės paveldimo turto apskaitos ir priėmimo tvarką nustatytos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr.634 patvirtintos taisyklės ,,Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis“. Kadangi reikalavimas numatytas skolininkei – valstybei, kuri bylos nagrinėjimo metu B. V. turto (palikimo) nėra priėmusi, todėl byloje kyla pagrįstas klausimas dėl valstybės tinkamumo būti bylos šalimi – atsakovu. Tik perėmusi mirusios turtą valstybė tampa tokio turto paveldėtoja, ir tik tuomet turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl ieškovo P. M. pareikšto ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad esant tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki mirusios B. V. turto perėjimo valstybei.

Nepagrįsti apelianto argumentai, jog atsakovo teisių įforminimas į atsiradusį palikimą po B. V. mirties negalimas dėl to, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 30 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir kol nebus išnagrinėta byla ir neįsiteisės sprendimas šioje byloje, negalės būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas atsakovui, kaip vieninteliam įstatyminiam įpėdiniui į atsiradusį turtą.

CPK 166 straipsnio 3 dalis numato, jog sustabdžius bylos nagrinėjimą, jokie procesiniai veiksmai byloje neatliekami, išskyrus klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendimą. Taigi ši aplinkybė (bylos sustabdymas) realiai nekliudo atsakovo teisių į atsiradusio turto priėmimą, nes klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų panaikinimo gali būti sprendžiamas ir bylos sustabdymo metu.

Teismas, sustabdydamas nagrinėjamą bylą CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu, nepažeidė CPK 7 straipsnyje nustatyto proceso koncentracijos principo reikalavimų, dėl bylos sustabdymo bylos išnagrinėjimas nepagrįstai neužsitęs.

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją ar keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutartį nepakeistą.