- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-08
- Bylos Nr.
- N-556-4-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 22 d. nutarimo R. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Institucija) pareigūnas R. P. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodyta, kad 2006 m. balandžio 28 d. apie 13.50 val. Vilniuje, Savanorių pr. 119, buvo patikrinta keleivinė transporto priemonė ,,VW Caravelle”, v.n. (duomenys neskelbtini), važiavusi užsakomuoju maršrutu Vilnius-Kaunas. Vairuotojas R. P. rinko ir vežė ne iš anksto sudarytą bendrą kelionės tikslą neturinčią keleivių grupę iš aikštelės, esančios prie Geležinkelio g. priešais ,,Iki” parduotuvę. R. P. nepateikė keleivių vežimo lapo, keleivių grupės vežimo sutarties, keleivių vežimo lapų blankų įregistravimą liudijančio dokumento. Tuo pažeidė Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies, Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 3.12 punkto reikalavimus. R. P. veika kvalifikuota pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 142² straipsnio 3 dalį ir 172 straipsnio 1 dalį.
Institucijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarime konstatuota, kad R. P. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 142² straipsnio 3 dalyje ir 172 straipsnio 1 dalyje, už kuriuos jam skirta galutinė nuobauda – 600 Lt bauda. R. P. šį nutarimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašė jį panaikinti ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę už padarytą pažeidimą. Taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalis, pakeista 2005 m. gruodžio 23 d. Kelių transporto kodekso 14, 16 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. X-476, toje dalyje, kiek tai susiję su „draudimu rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis. Šių gatvių ir aikštelių teritorijų ribas nustato savivaldybių institucijos“ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui. Nurodė, kad ATPK 12 skirsnis (jame įtvirtintas ATPK 172 str.) apima administracinius teisės pažeidimus prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje. ATPK 142² straipsnio 3 dalis priklauso ATPK 10 skirsniui, kuris apima administracinius teisės pažeidimus transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje. Tokiu būdu tarp dviejų teisės pažeidimų sudėčių egzistuoja konkurencija. Šiuo atveju ATPK 142² straipsnis yra speciali sudėtis 172 straipsnio atžvilgiu. Todėl negalėjo būti traukiamas atsakomybėn pagal ATPK 172 straipsnį. Taip pat pažymėjo, kad ATPK 172 straipsnis gali būti taikomas tik esant komercinės ar ūkinės tvarkos pažeidimui. Šios normos sudėties subjektu gali būti tik komercine ar ūkine veikla užsiimantis asmuo, pažeidęs konkrečios veiklos (šiuo atveju - keleivių vežimo) tvarką. Jis pats yra samdomas darbuotojas, todėl nėra komercinių ir ūkinių teisinių santykių dalyvis. Dėl šios priežasties taip pat negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 172 straipsnio l dalį. Nurodė, kad pareiškėjui paskirtos administracinės nuobaudos yra susumuotos, o tai prieštarauja ATPK 33 straipsnio l ir 2 dalims.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 22 d. nutarimu R. P. skundą patenkino iš dalies, Institucijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo dalį, pagal kurią R. P. už pažeidimo, numatyto ATPK 172 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 550 Lt bauda, panaikino. Kitą nutarimo dalį paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad R. P. kaltė dėl pažeidimo, numatyto ATPK 142² straipsnio 3 dalyje, padarymo yra įrodyta bylos medžiaga. R. P. dėl įvykusio nuoširdžiai gailėjosi, todėl jam pagrįstai už pažeidimo padarymą buvo skirta mažesnė 60 Lt bauda. Teismas konstatavo, kad sisteminė ATPK 172 straipsnio normos analizė leidžia daryti išvadą, jog komercinės ar ūkinės veiklos tvarką pažeisti gali tik toks asmuo, kuris ja pats tiesiogiai verčiasi arba yra atsakingas už komercinės ar ūkinės veiklos organizavimą, vykdymą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dirba samdomu darbuotoju – vairuotoju, individualioje įmonėje „Maksrenos paslaugos“. Taigi jis pats tiesiogiai ūkine ar komercine veikla (keleivių vežimu) nesiverčia. Byloje taip pat nėra duomenų, kad R. P. individualios įmonės savininko ar kito asmens būtų įgaliotas organizuoti, vykdyti komercinę ar ūkinę veiklą. Tai leidžia daryti, kad pareiškėjo patraukimas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 172 straipsnio l dalį nėra pagrįstas atitinkamais įrodymais. Teismas konstatavo, kad sprendžiant R. P. administracinės atsakomybės klausimą buvo pažeistos nuobaudos skyrimo taisyklės: už pažeidimo, numatyto ATPK 172 straipsnio l dalyje, padarymą paskyrus 550 Lt baudą, o už pažeidimo, numatyto ATPK 142² straipsnio 3 dalyje, padarymą - 60 Lt baudą, galutinė bauda už abu pažeidimus viršijo 550 Lt ribą (skirta 600 Lt), t. y. nesilaikyta administracinių nuobaudų apėmimo principo reikalavimų. Teismas nurodė, kad abejonių dėl pareiškėjo skunde nurodytos normos atitikties Konstitucijai nekyla, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra teisinio pagrindo.
II.
Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 22 d. nutarimą, o Institucijos nutarimą palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. ATPK 172 straipsnio l dalies norma yra blanketinė, todėl būtina nustatyti, kokius konkrečius komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos reikalavimus pažeidė asmuo. Nagrinėjamu atveju komercinė veikla yra keleivių vežimas užsakomaisiais reisais.
2. Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis, draudžiama. Pažeisdamas šią nuostatą, R. P. vežė keleivių grupę iš besiribojančios su autobusų stotimis aikštelės, esančios Geležinkelio g. 8A.
3. Komercinę ar ūkinę vežimo už atlygį veiklą vykdo tik įmonės. Tačiau įmonė negali veikti pati be darbuotojų. Konkrečius veiksmus, t. y. keleivių vežimą, atlieka vairuotojai, kurie privalo ne tik vykdyti darbdavio nurodymus, bet ir paklusti normoms, reglamentuojančioms keleivių pervežimą. Todėl R. P. yra ATPK 172 straipsnio l dalyje numatyto teisės pažeidimo subjektas, kaip tiesioginis ūkinės komercinės veiklos vykdytojas. Šiame straipsnyje nėra nuorodos, kad už pažeidimą atsako tik įmonių vadovai, atsakingi asmenys ar kiti specialūs subjektai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kai už licencijuojamos kelių transporto veiklos tvarkos pažeidimus baudžiami tiesioginiai ūkinės komercinės veiklos vykdytojai - taksi automobilių vairuotojai, kurie, kaip ir R. P., yra tik taksi firmų darbuotojai ir patys jokios ūkinės-komercinės veiklos nevykdo (2004 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N-09-1255/2004 ir 2005 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N-05-29/2005).
4. Dėl ATPK 33 straipsnio 2 dalies pažeidimo pažymi, kad inspekcijos pareigūnai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. spalio 15 d. konsultacija Nr. 123 „Dėl ATPK 33 straipsnio taikymo“, kurioje nurodyta, jog šioje normoje numatytas nuobaudų skyrimas esant administracinių teisės pažeidimų sutapčiai. Tokiais atvejais taikomas nuobaudų subendrinimas, kuris gali būti atliekamas sudėjimo būdu, t. y. nuobaudų, numatytų už kiekvieną iš padarytų pažeidimų, sudėjimas pilnai ar iš dalies, arba taikant nuobaudų apėmimo principą, t.y. griežtesne nuobauda apimant švelnesnę nuobaudą. Nuobaudų subendrinimo būdą turi parinkti bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas), atsižvelgdamas į nuobaudos individualizavimo principą. Nagrinėjamu atveju pareigūnas griežtai laikėsi ATPK 33 straipsnio 2 dalies nustatytų reikalavimų.
Atsiliepimas
R. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 22 d. nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ATPK 172 straipsnis gali būti taikomas tik esant komercinės ar ūkinės tvarkos pažeidimui. Komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidėju, o tuo pačiu ir šios normos sudėties subjektu gali būti tik komercine ar ūkine veikla užsiimantis asmuo, kurio atžvilgiu taikomi ūkinę-komercinę veiklą reglamentuojantys teisės aktai, pažeidęs konkrečios veiklos (šiuo atveju - keleivių vežimo) tvarką. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad R. P., būdamas darbo teisinių santykių subjektu, kuris gauna fiksuotą atlyginimą ir kurio ekonominė nauda apribota gaunamu darbo užmokesčiu, nėra ATPK 172 straipsnio subjektu. Ūkinės komercinės veiklos atsakomybės subjektu gali būti tik asmuo, užsiimantis šia veikla ir turi atitinkamą licenciją. Teigia, kad atlikus ATPK 33 straipsnio 2 dalies gramatinį, teleologinį aiškinimą, aiškėja, jog sudėjimo principas gali būti taikomas tik esant kelių administracinių teisės pažeidimų sutapčiai, kai administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui skiriama pagrindinė ir papildoma nuobaudos. R. P. buvo paskirtos pagal atskirus administracinius teisės pažeidimus tik pagrindinės nuobaudos - baudos. Todėl sudėjimo principas šiuo atveju negalėjo būti taikomas, priešingu atveju būtų pažeisti teisėtų lūkesčių, proporcingumo bei teisingumo principai. Pažymi, kad nei viena iš apelianto nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių nėra paskelbta Administracinių teismų praktikoje. Tik nustatyta tvarka paskelbta Vyriausiojo administracinio teismo praktika yra privaloma kitiems teismams. Taip pat minėtose nutartyse formuojamos taisyklės negali būti taikomos šioje byloje dėl skirtingų faktinių aplinkybių ir kitokio vykdomos veiklos pobūdžio. 2006 m. gegužės 4 d. buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N(17)-545/2006, kurioje konstatuota, jog ATPK 172 straipsnio l dalis taikoma tik tuomet, kai asmuo užsiima individualia veikla, kuria siekiama pelno. Tokiu būdu, remiantis galiojimo laike principais, prioritetą turi vėliau priimti teismo sprendimai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad Institucija nesutinka su pirmosios instancijos nutarimo dalimi, kuria panaikinta Institucijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo dalis, pagal kurią R. P. už pažeidimo, numatyto ATPK 172 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 550 Lt bauda.
Apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso 172 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma (komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas) – blanketinė. Siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal šį straipsnį būtina nuoroda į kito teisės akto (ų) nuostatos (ų) nepaisymą, o šiuo atveju tokia nuostata įtvirtinta Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje, numatančioje, kad užsakomieji reisai – reisai, kai vežamos iš anksto sudarytos bendrą kelionės tikslą turinčios keleivių grupės. R. P. administracinis kaltinimas suformuluotas pagal minėtą normą nurodžius, jog pastarasis 2006 m. balandžio 28 d. vežė ne iš anksto sudarytą keleivių grupę nuo aikštelės, besiribojančios su Vilniaus miesto autobusų stotimi.
Administracinė atsakomybė taikoma tiems asmenims, kurie padarė administracinį teisės pažeidimą, t. y. pažeidė atitinkamų teisės normų reikalavimus. Pažeidimų subjektais gali būti tik fiziniai asmenys, kurie be bendrųjų, jiems nustatytų individualaus subjekto požymių (amžius, pakaltinamumas), kartais privalo turėti ir specialiuosius požymius, pavyzdžiui, būti vairuotoju, įmonės vadovu ir pan. Tokie požymiai visada nurodomi teisės normos, numatančios atsakomybę už konkrečią veiką, dispozicijoje arba sankcijoje, todėl tai atvejais, kai specialieji požymiai nenurodyti, administracinė atsakomybė taikoma subjektui, atitinkančiam bendruosius požymius. Šiuo atveju analizuojamoje teisės normoje (ATPK 172 str. 1 d.) nėra nuorodos į tai, kad už šį pažeidimą atsako vežėjas (jo vadovas) ar kitas specialius požymius turintis subjektas, todėl Institucijai kaltinant asmenį – konkrečios įmonės samdomą darbuotoją (vairuotoją) - betarpiškai atlikus ATPK 172 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą veiką, jis laikytinas tinkamu šio teisės pažeidimo subjektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N3-1001/2006, Nr. N5–1717/2006). Pagal Kelių transporto kodekso 10 straipsnio 1, 2 dalis vairuotojas laikytinas transporto priemonės ekipažo nariu, kuris turi jam šio kodekso bei Susisiekimo ministerijos patvirtintų tam tikrų keleivių ir krovinių vežimo taisyklių priskirtas teises ir pareigas. Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies draudimas adresuojamas ne tik vežėjams, bet ir ekipažo nariams, todėl jį pažeidęs ekipažo narys pripažintinas tinkamu pažeidimo subjektu.
Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarimu nustatė, jog Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas rinkti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis, reiškia draudimą ne tik minėtose teritorijose, bet ir už jų ribų, sudaryti keleivių grupes, surinktas iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir nustačius, kad konkrečios transporto priemonės vairuotojas gali būti administracinės atsakomybės subjektas pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad Institucijos priimto nutarimo dalyje dėl R. P. atsakomybės pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį naikinti pagrindo nebuvo, todėl byla perduotina Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nors Institucijos apeliaciniame skunde dėl ATPK 142² straipsnio taikymo nepateikta jokių argumentų, kolegijos vertinimu, administracinė atsakomybė pagal šį straipsnį gali kilti tiems asmenims, kurie įstatymų nustatyta tvarka vykdydami komercinę keleivių vežimo veiklą pažeidžia tam tikras jos vykdymo taisykles.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 22 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme.
Nutartis neskundžiama.