- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- I-2046-821/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00305-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) (nuo 2019-04-01 Lukiškių TI-K teises ir pareigas perėmė Vilniaus pataisos namai) priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos skambinti telefonu. Pareiškėjo teigimu, skambinimo patalpa yra itin maža, taip pat patalpoje yra prižiūrintys pareigūnai, kurie klausosi pokalbių, dėl to, pareiškėjo teigimu, pažeidinėjamas jo privatumas jam kalbant su savo šeima (žmona, vaikais, motina). Nurodo, kad buvo atvejų, kai jam nesuteikta teisė paskambinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–12).
Atsiliepime nurodoma, kad, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018-04-26 iki 2018-05-02 ir laikotarpiu nuo 2018-05-11 iki 2018-11-23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, suimtajam leidžiama paskambinti, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninių pokalbių išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Už suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu organizavimą bei apsaugą yra atsakingi Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros dieninės pamainos pareigūnai. Pareigūnai, organizuojantys skambučius, juos registruoja ir sutikrina skambintojo leistinumą skambinti, taip pat vykdo skambintojo apsaugą ir priežiūrą. Esant reikalui, atsako skambintojui į jo klausimus bei kontroliuoja, kokiais numeriais jis skambina, todėl nebūti šalia skambintojo nėra galimybės.
Atsiliepime teigiama, kad nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato skambinimui skirtuose kambariuose esančio atstumo tarp skambintojo ir jo apsaugą ir priežiūrą vykdančio pareigūno. Lukiškių TI-K pareigūnai, kontroliuojantys ir vykdantys telefoninius pokalbius, nesiklauso nuteistųjų pokalbių ir griežtai vadovaujasi Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1-340 (toliau – Aprašas).
Lukiškių TI-K pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra - visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas dėl savo skunde išdėstytų nusiskundimų į Lukiškių TI-K nesikreipė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų – privatumo naudojantis teise paskambinti neužtikrinimo – ir dėl to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje P. V. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl to, kad pareiškėjui naudojantis teise paskambinti telefonu, skambinimo patalpoje esantis pareigūnas ar pareigūnai klausosi jo pokalbių, replikuoja.
SVĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtakos asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Vis dėlto, LVAT, remdamasis EŽTT praktika, nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis (LVAT 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas yra neliečiami. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalis).
Pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). Tačiau žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).
Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Vadovaujantis Konstitucija, asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).
Suimtųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja SVĮ, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) ir Aprašo nuostatos. SVĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Tardymo izoliatoriaus administracija suimtajam leidžia paskambinti telefonu, jeigu nėra gautas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas neleisti suimtajam paskambinti telefonu. Duoti šį nurodymą galima tik siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves arba kai suimtojo skambinimas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nurodo neleisti suimtajam paskambinti telefonu, jam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti nurodoma šio draudimo trukmė, asmenys, kuriems neleidžiama paskambinti, ir kitos aplinkybės, dėl kurių draudimą būtina taikyti. Šioje dalyje nurodyti suimtųjų teisės paskambinti telefonu apribojimai netaikomi suimtųjų telefoniniams pokalbiams su savo gynėju. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suimtųjų telefoninių pokalbių su savo gynėju metu turi būti užtikrinamas suimtojo ir jo gynėjo bendravimo konfidencialumas. Suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis (SVĮ 23 str. 3 d.). Šiame straipsnyje numatytos suimtųjų teisės paskambinti telefonu įgyvendinimo tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (SVĮ 23 str. 4 d.).
Vidaus tvarkos taisyklių 74 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad suimtiesiems būtų sudarytos sąlygos šių taisyklių XII skyriuje nustatyta tvarka skambinti kitiems asmenis ir kalbėti su jais telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Vieno telefoninio pokalbio metu suimtasis gali skambinti keliems abonentams, tačiau bendra pokalbio telefonu trukmė negali viršyti 15 minučių. Paprastai per vieną dieną skambinti ir kalbėti telefonu leidžiama vieną kartą. Tardymo izoliatoriaus administracija, atsižvelgdama į sudarytas sąlygas paskambinti telefonu, skambinančiųjų skaičių, pataisos pareigūnų vykdomas funkcijas, gali leisti skambinti ir kalbėti telefonu dažniau (75 punktas). Pareigūnas leidžia suimtajam kalbėti telefonu tik įsitikinęs, kad suimtasis nesurinko telefono numerio asmens, kuriam neleidžiama skambinti. Pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja suimtasis, numerį (76 punktas). Suimtųjų pokalbiai telefonu registruojami Suimtųjų pokalbių telefonu apskaitos žurnale arba elektroninėje apskaitos sistemoje. Suimtųjų prašymai leisti skambinti telefonu su tardymo izoliatoriaus direktoriaus įrašais ir suimtojo parašu, taip pat ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, nurodymai neleisti suimtajam skambinti telefonu saugomi tam tikroje byloje (77 punktas).
Aprašo (b. l. 19–27) 9 punktas įtvirtina, kad suimtasis ar nuteistasis, pageidaujantis paskambinti ir kalbėti telefonu, turi užpildyti nustatytos formos prašymo blanką. Suimtasis ar nuteistasis prašymo blanke nurodo datą, kurią pageidauja skambinti ir kalbėti telefonu, taip pat prašymo blanko pateiktoje lentelėje pildo 1 ir 2 lentelės skiltis bei pasirašo nustatytoje vietoje. Prašymo blanko lentelėje nuteistasis ar suimtasis privalo nurodyti asmenį, kuriam jis nori paskambinti ir jo telefono numerį. Pagal Aprašo 10 punktą pageidaujantys skambinti ir kalbėti telefonu suimtieji ir nuteistieji užpildytus prašymų blankus bei prašymus, pateiktus raštu laisva forma, įmeta į gyvenamųjų korpusų koridoriuose esančias dėžutes, skirtas specialiai šiems prašymams rinkti. Remiantis Aprašo 11 punktu, suimtųjų ir nuteistųjų raštiški prašymai ir žodiniai prašymai bei skambinimo ir kalbėjimo telefonu faktai registruojami kompiuterinės sistemos „Kamerų grafinio atvaizdavimo, izoliacijos ir perpildymo kontrolės“ posistemyje „Telefoninių skambučių apskaita (toliau – elektroninė sistema). Pagal Aprašo 21 punktą suimtieji ir nuteistieji eilės tvarka paprastai išvedami paskambinti ir kalbėti telefonu raštiškame prašyme nurodytą dieną.
Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad SVĮ ir Vidaus tvarkos taisyklės ir Aprašas nustato pareigą tardymo izoliatoriui suteikti galimybę suimtiesiems ir nuteistiesiems paskambinti telefonu. Tačiau teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, yra numatyti ir tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu suimtųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, teisė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam yra skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.
Byloje esantys įrodymai (fotonuotraukos, b. l. 28–38) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos galimybės naudotis telefonu įgyvendinant teisę paskambinti. Teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis telefonu, kadangi pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kokiomis dienomis naudojantis skambučio teise jam nebuvo užtikrinamas privatumas, tokių aplinkybių nenurodė ir savo atsikirtime (b. l. 40–42). Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad jam naudojantis šia teise buvo trukdoma ar kitaip varžoma ši jo teisė. Pažymėtina, kad pagal nurodytas Aprašo nuostatas, suimtieji, norėdami paskambinti, turi užpildyti prašymą ir jame nurodyti asmenį, kuriam norima paskambinti, ir jo telefono numerį. Šuo atveju pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis (b. l. 13–15) pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl privatumo skambinimo metu neužtikrinimo ir apskritai neteikė prašymų dėl teisės paskambinti suteikimo. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad skambinimo metu jam nebuvo užtikrintas privatumas, nors remiantis atsakovės atstovo pateiktais įrodymais, pareiškėjas apskritai nesinaudojo teise paskambinti, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, teisės paskambinti laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų (tvarkos) įgyvendinimą užtikrina nuteistuosius lydintys pareigūnai. Siekdami įgyvendinti šią teisės aktų jiems įtvirtinta pareigą, pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį besinaudojantį teise paskambinti ir nustačius pažeidimą jo pokalbį nutraukti. Toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, kadangi kaip yra nurodęs LVAT, teisės paskambinti telefonu ribojimai, jeigu jie yra nustatyti įstatymu ir pagrįsti, patys savaime negali būti suprantami, kaip teisių pažeidimas (LVAT 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-968/2011; 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A67-756/2018). Pareigūnai, prižiūrėdami asmenis, besinaudojančius skambučio teise, įgyvendina jiems įtvirtintą pareigą laisvės atėmimo vietose užtikrinti laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendina nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardo konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad pareigūnai, surinkę telefono numerį turėtų pasišalinti iš skambinimo patalpos, net jeigu pareiškėjas būtų naudojęsis teise paskambinti, būtų atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas atkreipia dėmesį, jog teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms yra palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip ši patalpa turi būti įrengta. Kaip minėta, byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 28–38) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra įrengta skambinimo patalpa, o nesant teisinio reglamentavimo, kaip šios patalpos privalo būti įrengtos, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai įgyvendinusi pareigą sudaryti sąlygas naudotis skambučio teise.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.