- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-31
- Bylos Nr.
- 2A-108-230/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Albinas Čeplinskas, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- N. S.
- Atsakovas
- T. S.
- Trečiasis asmuo
- M. S.
- Kategorijos
- 32.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės N. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1944-435/2006 pagal ieškovės N. S. patikslintą ieškinį atsakovei T. S., trečiajam asmeniui M. S., dėl servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė N. S. patikslintu ieškiniu (b.l. 175-176, t.1.) prašė nustatyti jai servitutą įeiti į namo pastogėje esančią patalpą per patalpą 2-2/1,15 kv.m., nuosavybės teise priklausančią atsakovei T. S. ir esančią K. B. g. 23, Kaune. Ieškovė nurodė, kad jai priklauso 66/100, o atsakovei 34/100 idealinių dalių gyvenamojo namo, esančio nurodytu adresu. Ieškovė turi teisę bendrai su atsakove naudotis pastogės patalpomis pagal joms priklausančias turto dalis. Neįrengtoje mansardoje yra vandens išsiplėtimo katilas, priklausantis abiems savininkams ir apšildantis abu butus, kuris yra sugedęs, todėl jam reikalingas remontas. Taip pat reikalinga remontuoti namo stogą. Patekti į namo pastogę ieškovė neturi kitos galimybės, išskyrus per atsakovei priklausančią patalpą 2-2/1,15 kv.m., todėl teismo sprendimu turi būti nustatytas servitutas per ją patekti į mansardoje neįrengtas patalpas. Ginčas su atsakove dėl trukdymų ieškovės šeimai patekti į pastogės patalpas vyksta nuo 1987 metų.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 48,25 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad servitutas teismo sprendimu nustatomas tik išimtinais atvejais, o asmens, prašančio nustatyti servitutą, patiriami sunkumai ar nepatogumai įgyvendinant jo nuosavybės teisę, nėra pakankamas pagrindas suvaržyti kito asmens nuosavybę. Todėl servitutas nustatomas tik tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis sąnaudomis, ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas tas kliūtis pašalinti. Teismas nurodė, kad ieškovė įrodinėjo savo teisę naudotis pastogėje jai priklausančia patalpų dalimi, tačiau nepateikė įrodymų, kad jokio kito būdo patekti į pastogę nėra, ar kad kito įėjimo įrengimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis. Teismas konstatavo, jog nėra išnaudotos galimybės kitu būdu patekti į pastogę, o teismas privalo siekti abiejų savininkų interesų pusiausvyros, todėl ieškovės prašomas nustatyti servitutas be pakankamo pagrindo suvaržytų atsakovės nuosavybės teises.
Šalies argumentai
Ieškovė N. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno m. apylinkės teismo 2006-10-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą - patikslintą ieškinį patenkinti pilnai ir priteisti iš atsakovės ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmos instancijos teisme (1000 Lt advokato pagalbai ir 100 Lt žyminio mokesčio) bei apeliacinės instancijos teisme (už advokato paslaugas ir 100 žyminio mokesčio). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nes visiškai nevertino byloje surinktų rašytinių įrodymų apie ieškovės šeimos teisės pažeidimus naudotis palėpe nuo 1986 metų. Prijungtoje civilinėje byloje 2-360/2003 yra įrodymai apie tai, kad namo savininkas – Kauno miesto savivaldybė yra pripažinusi ieškovei teisę naudotis bendro naudojimo palėpės patalpomis. Vienintelė patalpa, per kurią galima patekti į palėpę yra patalpa 2-2/1,25 kv.m. Kauno miesto savivaldybė šioje byloje dar iki leidžiant atsakovei išsipirkti jai priklausančias patalpas pripažino būtinybę nustatyti servitutą į ginčo patalpą. Servituto nustatymo galimybę yra nurodęs ir Kauno apygardos teismas. K. S. (ieškovės vyras) 1992 m. rugpjūčio 14 d. įsigydamas asmeninės nuosavybės teise 0,77 dalis gyvenamojo namo tapo bendraturčiu su Kauno miesto savivaldybe, ir turto pardavėjas pripažino K. S., o vėliau jo turto paveldėtojai N. S. teisę naudotis 2-2 patalpa patekimui į namo palėpę.
2) Teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą (CK4.111 - 4.113 str.). Patikslinus namo idealines dalis, ieškovei priklauso 0,66, o atsakovei – 0,34 namo dalys. 1-ojo buto gyventojams jau prieš 20 metų tuometinis patalpų savininkas (vykdomasis komitetas bei jo padaliniai) leido naudotis pastogės patalpa per 2–ajam butui priklausančią patalpą, ir tai atsakovei T. S. buvo žinoma. Todėl atsakovei T. S. atsirado pareiga netrukdyti ieškovei naudotis ginčo patalpa (2-2) pagal ankstesnį susitarimą su buvusiu patalpų savininku, o naudotojo požiūriu tai reiškia tam tikros teisės į svetimą daiktą atsiradimą. Susitarimas su ankstesniu patalpų savininku dėl tokio patalpų naudojimo reiškia jo daiktinės teisės apribojimą. Ieškovė negali patekti į palėpės patalpas kitaip, kaip per patalpą 2-2, todėl jai teismo sprendimu turi būti nustatytas servitutas.
3) Atmestinas teismo teiginys, kad servitutas negali būti nustatytas, nes ieškovės pareiga yra įrodyti, kad kito įėjimo į namo pastogę įrengimas yra neįmanomas, arba jo įrengimas žymiai viršija įstatyme numatytą „normalių sąnaudų“ sąvoką. Galimybė įsirengti atskirą įėjimą nėra pagrindas ieškiniui atmesti. Servitutą nustačius teismo sprendimu, savininkas iš karto galėtų įgyvendinti savo nuosavybės teisę. Galimybės įrengti atskirą įėjimą realizavimas užtruktų, nes reikėtų vykdyti statybą įstatymų nustatytą tvarka, prieš tai parengus projektą ir techninę dokumentaciją, gavus leidimą ir bendraturtės sutikimą. Reikalavimo nustatyti servitutą atmetimas reikštų valstybės atsisakymą padėti savininkui įgyvendinti jo teises naudotis nuosavybe. Ieškovė yra pensininkė, rekonstrukcijai neturi lėšų, o jai būtina kuo greičiau patekti į palėpės patalpas dėl patalpų šildymo ir stogo dangos priežiūros.
Atsiliepimas
Atsakovė T. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimo nekeisti. Nurodo, kad ji neginčija ieškovės teisių į palėpes patalpas, ir ji jų nepažeidžia. Ieškovė neteisingai teigia, kad neturi kitos galimybės patekti į pastogę, nes ji tokių galimybių ir neieško, o nori į ją patekti lengviausiu būdu – per jos buto patalpas. Kauno miesto savivaldybė nepripažino servituto būtinumo, nes leido jai privatizuoti buto patalpas, nenustačius servituto. Be to, servitutas yra galimas tik su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 str.) t.y. jis gali būti nustatytas tik išimtinais atvejais, o ne vien dėl ieškovės patiriamų nepatogumų ir sunkumų. Jeigu ginčo patalpa būtu buvusi bendro naudojimo, ieškovės sutuoktiniui būtų leista privatizuoti jos dalį, tačiau toks įrašas pirkimo-pardavimo sutartyje teismine tvarka buvo pripažintas negaliojančiu. Ginčo patalpa yra atsakovės buto patalpa, todėl ji negali būti tarnaujančiu daiktu, patenkant į viešpataujantį daiktą – pastogę, kuri yra negyvenamoji patalpa bei antraeilis daiktas (CK 4.111 str.).
Apeliacinis skundas atmestinas. Ieškovė pareiškė reikalavimą nustatyti servitutą gyvenamojo namo patalpai, nuosavybės teise priklausančiai atsakovei T. S., per kurią ji galėtų patekti į bendrai su atsakove priklausančią pastogę. CK 4.111 straipsnio 1 dalis servitutą apibrėžia kaip teisę į svetimą nekilnojamąjį turtą arba to daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu apribojimą. Todėl sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo turi būti konstatuota, jog nekilnojamasis daiktas nuosavybės teise priklauso kitam asmeniui. Iš byloje pateikto nekilnojamojo turto registro duomenų (b.l. 111-113, t.1) matyti, kad gyvenamasis namas, kuriame yra ginčo patalpa, nuosavybės teise priklauso ieškovei ir atsakovei nustatytomis idealinėmis dalimis t.y atitinkamai ieškovei - 66/100, o atsakovei - 34/100 dalys. Tokia teisinė registracija reiškia, kad gyvenamasis namas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnis). Nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas – pirkimo-pardavimo sutartys taip pat patvirtina, kad šalims buvo parduotos ne konkretaus buto patalpos, o tam tikra gyvenamojo namo dalis (b.l. 25, 104-108 t.1). 1992 m. rugpjūčio 14 d. sutartimi (b.l. 25, t.1) pirkėjui K. S. buvo nustatyta ir naudojimosi patalpomis tvarka. Dėl sutartyje įrašytos bendro naudojimo patalpos 2-2, dėl kurios ginčas vyksta ir šiuo metu, buvo priimtas Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 13 d. sprendimas, kuriuo buvo pripažinta negaliojančia šios pirkimo-pardavimo sutarties dalis - įrašas dėl bendro naudojimo patalpos 2-2/1,15 kv.m. (b.l. 17-21, t.1). Ši sprendimo dalis palikta nepakeista ir Kauno apygardos teismo 2003 m. lapkričio 19 d. nutartimi (b.l. 22-24, t.1). Pirkimo-pardavimo su atsakove sutartimi (b.l. 104-108, t.1) ir turto perdavimo-priėmimo aktu (b.l. 110, t.1) patalpų naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta. Tai reiškia, kad šalys neturi nuosavybės teisių į konkrečias gyvenamojo namo patalpas, todėl negali būti sprendžiamas klausimas dėl servituto nustatymo. Kadangi šalys gyvenamąjį namą valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl tarp šalių kilęs ginčas spręstinas CK 4.81 straipsnio tvarka t.y. turi būti nustatyta naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarka, o ne servitutas. Ginčo patalpai naudojimosi tvarka nėra nustatyta, nes naudojimosi tvarka yra nustatyta tik 66/100 dalims pastato, ką patvirtina nurodyta 1992 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis ir teisinės registracijos duomenys (b.l. 11-113, t.1). Nustačius servitutą patalpai, kuri nuosavybės teise nepriklauso asmeniui, tokio servituto nebūtų galima ir įregistruoti (CK 4.254 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą, ir netaikė teisės normų, reglamentuojančių bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau šis materialinės teisės normų taikymo pažeidimas (CPK 330 straipsnis) nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą, kadangi teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, nors jį ir netinkamai pagrindė. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.