- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-02
- Bylos Nr.
- I-8236-428/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01513-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos įstaiga), 2800 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 7–8).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pataisos įstaigoje bausmę atliko nuo 2016-07-01 iki 2019-03-29 4 būryje 3 brigadoje, po to buvo perkeltas į 1 būrio 1 brigadą, 3 būrio 1 brigadą, 4 būrio 1 brigadą. Nurodė, jog Pataisos įstaigos pastatai yra seni, susidėvėję. Kalinamų asmenų skaičius yra akivaizdžiai per didelis. Gyvenamosiose patalpose tekdavo gyventi 20 ir daugiau nuteistųjų 46 kv. m ploto patalpoje. Pareiškėjas turėjo gyventi su asmenimis su kuriais nenorėjo gyventi. Dėl to patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, stresą, depresiją. Vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų būklė buvo netinkama eksploatavimui, sena, padengta korozijos, nesandarūs sujungimai. Elektros instaliacija blogos būklės. Patalpose byra tinkas, sienos, lubos pažeistos grybelio, pelėsio. Stogo danga pažeista, pastatai yra avarinės būklės. Vanduo buvo netinkamos kokybės su rūdimis ir kitu neaiškiu turiniu.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą (b. l. 12–17) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašė taikyti senaties terminą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas gyvenamosiose patalpose. Nurodė, jog įstaigos patalpose lubos ir sienos yra tvarkingos, dažai neatsilupę, tinkas nebyra, grindys lygios. Įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę. Pataisos įstaigoje avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Elektros instaliacija sumontuota vadovaujantis teisės aktais paslėptu būdu, atvirų laidų nėra. Geriamo vandens tyrimai atliekami laikantis higienos normos reikalavimų, pažeidimų įstaigoje nėra nustatyta. Pareiškėjas į sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2016-07-01 iki 2019-03-29.
Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2016-07-01. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2019-07-29 (b. l. 3). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Pataisos įstaigoje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi tik 2019-07-29. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį.
Pareiškėjas neprašo teismo atnaujinti senaties terminą. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pataisos įstaigos, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2016-07-01 iki 2016-07-28 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pataisos įstaigoje laikotarpiu nuo 2016-07-29 iki 2019-03-29.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 18–20, 22), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016-07-29 iki 2019-03-29 gyveno 2 sektoriaus 4 būrio 3 brigadoje, 1 būrio 1 brigadoje, 3 būrio 1 brigadoje bei 4 būrio 1 brigadoje, kuriose ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,12 iki 3,25 kv. m gyvenamojo ploto.
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas pateiktų duomenų apie gyvenamosios vietos plotą, kalėjusių asmenų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Pareiškėjas skunde teigia, jog gyvenamosiose patalpose akivaizdžiai buvo per didelis skaičius nuteistųjų ir jam teko gyventi su 20 ir daugiau asmenų 46 kv. m ploto patalpose. Tačiau pareiškėjas skunde nedetalizavo kiek kiekvienoje patalpoje skirtingais laikotarpiais buvo asmenų, o tik apsiribojo abstrakčiu paaiškinimu, todėl šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose buvusių asmenų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis.
Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 straipsnyje nustatyta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.
Teismas pabrėžia, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias kalinamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, argumentų, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jo paskyrimas į būrį su tam tikrais nuteistaisiais bei kalinimas buvo vykdomas pažeidžiant aptartas bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjo gyvybei ar sveikatai grėstų realus pavojus, todėl vien tik pareiškėjo subjektyvus noras būti laikomam su kitais nuteistaisiais, negali būti pagrindas pripažinti Pataisos įstaigos pareigūnų veiksmus nagrinėjamu atveju neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-09-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A1614-442/2016)
Pareiškėjo argumentai, jog buvo tiekiamas netinkamos kokybės vanduo atmestini, kadangi atsakovė nurodė, jog laikosi higienos normos reikalavimų bei pateikė geriamojo vandens tyrimo protokolą (b. l. 50), kuris patvirtina, jog vanduo atitinka higienos normose numatytus reikalavimus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose nuo sienų, lubų krito tinkas, elektros laidai atviri, netvarkingi, įrenginių estetinė išvaizda bloga.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos norma HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pažymėjo, kad avarinės ar antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų įstaigoje nėra, patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Kameroje elektros instaliacija yra tvarkinga.
Pravieniškių PN-AK nepateikė duomenų apie statinio, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, būklę, jos stebėjimus, kasmetines statinio, atskirų jo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (statinio techninės priežiūros žurnalo kopijų ir kt. dokumentų), t. y. duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą apie avarinę statinio būklę. Tačiau vertinant teiginius apie buvusią pastatų avarinę būklę, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas jokių konkrečių atvejų, kai dėl statinio būklės buvo galimai sukeltas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, skunde nenurodė. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad jis atsakovės atstovui reiškė pretenzijas dėl prastos statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų.
Teismas sprendžia, kad vien tik pareiškėjo nurodyti abstraktaus pobūdžio teiginiai negali būti vertinami kaip pakankamas pagrindas konstatuoti, jog Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui teisės bausmę atlikti sveikatai saugiose gyvenamosiose patalpose, esančiose tinkamos būklės pastatuose. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą dėl saugios aplinkos neužtikrinimo, šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
Be to, teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, grybelio, drėgmės ar nešvaros patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į administraciją, byloje nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pataisos įstaiga pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patirto streso, dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, pažeminimo ar sveikatos pablogėjimo, patirtų ilgalaikių pasimatymų metu (b. l. 21). Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo D. J. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.