Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. N. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja R. N. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinusi, prašo panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus (toliau – ir atsakovas arba Tyrimų centras) 2023 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1V-1-35, Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos (toliau – ir Komisija) 2023 m. rugsėjo 14 d. išvadą Nr. 2PD-3 (281), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2023 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 55R-983 ir įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

Nurodo, kad 2023 m. rugsėjo 14 d. Komisijos išvadoje nurodyta, kad pareiškėjos gimimo metu jos tėvams jau nebebuvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos (prievolė periodiškai registruotis specialiojoje komendantūroje, skirtoje tremtinių priežiūrai ir kontrolei) ir nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), tačiau neaišku, kokiu pagrindu buvo padarytos šios išvados.

Pažymi, kad 1996 m. birželio 24 d. Kauno rajono savivaldybės mero išduotas pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad remiantis 1989 m. rugsėjo 13 d. reabilitacijos pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai buvo pripažintas buvusio politinio kalinio, tremtinio statusas.

Teigia, kad Komisijos išvada priimta taikant Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio nuostatas, tačiau taikant šias įstatymo nuostatas negali būti pabloginta pareiškėjos padėtis ir paneigtas politinio kalinio, tremtinio statusas.

Pareiškėjos vertinimu, atsakovo 2023 m. spalio 30 d. sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 1–2 punktų ir 5 punkto reikalavimus, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja nurodo, kad atsakovo nurodytas pagrindas dėl atsisakymo pareiškėjai pripažinti nuo okupacijų nuketėjusio asmens – tremtinio statusą, kad ištremti pareiškėjos tėvai pareiškėjos gimimo metu (duomenys neskelbtini) nebuvo grįžę į Lietuvos TSR teritoriją, neatitinka 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos Konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu nuostatų, nes nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota, o pagal Konvenciją civilių asmenų grįžimas į paskutinę gyvenamąją vietą galėjo būti užtikrinamas tik karo veiksmams ar okupacijai pasibaigus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro administraciniai aktai priimti taikant Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio nuostatas, tačiau taikant šį įstatymą negali būti paneigiamos 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos Konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu nuostatos ir Konvencijos saugomi asmenys jokiu būdu ir jokiais atvejais neturi netekti šios Konvencijos suteikiamų teisių.

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir jo patikslinimą prašo skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodo, kad ginčijami įsakymas, sprendimas ir išvada pagrįsti ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu (Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktis) ir faktinių aplinkybių analize.

Pažymi, kad asmenų ištrėmimo iš Lietuvos faktas, ištrėmimo vieta, ištrėmimo trukmė nurodomi remiantis archyvinėse asmenų tremties bylose esančia informacija. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1958 m. liepos 10 d. nutarimu, nustatė, jog pareiškėjos tėvui buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Leidimo po tremties grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje faktas reiškia, kad tremtiniams panaikinamas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygų taikymas. O taip pat reiškia, kad jiems nėra apribojama gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).

Nurodo, kad pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), jau pasibaigus abiejų tėvų tremties laikui ir po to, kai abiem tėvams, pasibaigus jų tremties laikui, buvo leista sugrįžti gyventi Lietuvos TSR. Galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymo po paleidimo iš tremties (po to, kai leista grįžti ir gyventi Lietuvoje) įrodymas dokumentais yra būtinoji įstatymo sąlyga. Tačiau, jeigu tokių dokumentų nėra, galimybes sugrįžti į Lietuvą suvaržiusios aplinkybės gali būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas. Galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymas turi būti įrodomas dokumentais arba teismo sprendimu.

Pažymi, kad turimas mintyje politinio, administracinio pobūdžio suvaržymas, dėl kurio asmenys, pasibaigus jų tremties laikui, negalėjo sugrįžti į Lietuvą. Buvę tremtiniai yra nurodę įvairias objektyvias negrįžimo po gauto leidimo grįžti gyventi į Lietuvą priežastis: pavyzdžiui, iš anksčiau už juos sugrįžusiųjų, giminaičių susirašinėjimo būdu sužinojo, kad sugrįžusiems iš tremties sunku ir sudėtinga įsidarbinti bei prisiregistruoti ir tai tam tikram laikui juos sulaikė nuo greitesnio sugrįžimo; ne iš karto būdavo pranešama, kad yra gautas leidimas grįžti ir gyventi Lietuvoje; kurį laiką neatleisdavo iš darboviečių tremties vietose; neturėdavo kur sugrįžti. Dauguma buvusių tremtinių po to, kai buvo paleisti iš tremties su teise grįžti gyventi į Lietuvą (tačiau, kaip taisyklė, be konfiskuotos nuosavybės grąžinimo ir nereabilituoti), ilgiau nedelsdami (arbai neilgai trukus) sugrįžo į ją gyventi. Daugumai jų įsitvirtinti Lietuvoje (įsikurti, prisiregistruoti, įsidarbinti) buvo sudėtinga, daugeliui tai pavykdavo ne iš karto. Iš Lietuvos neretai būdavo priverčiami išvykti tie tremtiniai, kurie grįžo į Lietuvą neturėdami leidimo joje gyventi. Atkreipia dėmesį į tai, kad būdavo atvejai, kai, nesant leidimo gyventi Lietuvoje, iš tremties paleistieji vis tiek į ją sugrįždavo ir siekdavo, kad toks leidimas jiems būtų suteiktas. Kai kurie, gyvendami Lietuvoje, gaudavo tokį leidimą.

Nurodo, kad turimais duomenimis, pareiškėjos tėvo motina, sesuo G. O., pareiškėjos motinos sesuo A. S. į Lietuvą grįžo 1959 m. Pareiškėjos gimimo metu jos tėvams jau nebebuvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos (prievolė periodiškai registruotis specialiojoje komendantūroje, skirtoje tremtinių priežiūrai ir kontrolei) ir nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Dokumentas, įrodantis galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymą, arba teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negautas.

Pažymi, kad pareiškėjos pateiktas 1996 m. birželio 24 d. Kauno rajono savivaldybės mero pasirašytas pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) skirtas naudotis transporto lengvatomis. Tokie pažymėjimai tuo metu galėjo būti išduodami buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, o taip pat ir jų vaikams, kurie nebuvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis ir įkalinti dėl politinių motyvų (nebuvo politiniai kaliniai), nebuvo ištremti iš Lietuvos, ir šie pažymėjimai galiojo (ar galioja) Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Politiniai kaliniai ir tremtiniai yra skirtingos nuo okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijos. Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos 1989 m. rugsėjo 13 d. archyvinėje pažymoje Nr. 6/6-16045 pareiškėja nėra minima, joje įrašyti pareiškėjos tėvo ir jo šeimos narių tremties duomenys. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas priimtas 1997 m. birželio 30 d. ir juo atsakovui pavesta pripažinti ar nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą.

Nurodo, kad įsakymas priimtas vadovaujantis Komisijos išvada.

Skundo reikalavimai netenkintini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Tyrimų centro įsakymo, sprendimo ir Komisijos išvados, kuriais pareiškėjai nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio - teisinis statusas, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėja taip pat reiškia reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl statuso pripažinimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją su prašymu pripažinti pareiškėjai nukentėjusio (politinio kalinio, tremtinio, perkeltojo, represuotojo, nukentėjusiojo, buvusio beglobio vaiko, Afganistano karo dalyvio) asmens teisinį statusą (Tyrimų centre užregistruotas 2023 m. rugpjūčio 28 d. Nr. 4R-576). Asmenų, nukentėjusių nuo 1993–1990 metų okupacijų, anketoje pareiškėja nurodė, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) tremtyje (duomenys neskelbtini) mieste. Į Lietuvą grįžo 1960 m. Gimusi tremtyje, buvo tremtinio šeimos narys.

Tyrimų centras nagrinėdamas pareiškėjos prašymą 2023 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą su prašymu Nr. 13R-557 dėl archyvinių duomenų pateikimo. Prašė pateikti informaciją, ar P. V. ir S. S. (pareiškėjos tėvai) pasibaigus tremties laikui, buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje, arba po ištrėmimo, uždraudimo grįžti ir gyventi Lietuvoje pabaigos buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje.

Lietuvos ypatingasis archyvas 2023 m. rugsėjo 11 d. pažymoje Nr. Nr. P4-885-(4.23E) nurodė, kad Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos Įskaitos (tremties) bylų archyviniame fonde Nr. (duomenys neskelbtini) saugomos V. šeimos tremties bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, P. V. (kai kuriuose dokumentuose A. ir (ar) V.), gimęs (duomenys neskelbtini), buvo ištremtas 1949 m. kovo 26 d. iš Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini), ir iki 1958 m. rugpjūčio 18 d. buvo spec. Ištrėmimo vietoje (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1958 m. liepos 10 d. nutarimu, P. V. buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje (Pagrindas (duomenys neskelbtini)).

Lietuvos ypatingasis archyvas 2023 m. rugsėjo 11 d. pažymoje Nr. Nr. P4-884-(4.23E) nurodė, kad Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos Įskaitos (tremties) bylų archyviniame fonde Nr. (duomenys neskelbtini) saugomos S. (byloje ir S.) šeimos tremties bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, S. S., gimė (duomenys neskelbtini), buvo ištremta 1948 m. gegužės 22 d. iš Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini), ir iki 1958 m. rugpjūčio 19 d. (taip daugelyje dokumentų; byloje ir 1958 d. spalio 31 d.) buvo spec. Ištrėmimo vietoje (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 480-s S. S. buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje (Pagrindas (duomenys neskelbtini)).

Komisija 2023 m. rugsėjo 14 d. išvadoje nusprendė nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį, nes tam nėra teisinio pagrindo. Išvadoje remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis padaryta išvada, kad pareiškėja gimė jau pasibaigus abiejų tėvų tremties laikui ir po to, kai abiem tėvams, pasibaigus jų tremties laikui, buvo leista sugrįžti gyventi Lietuvos TSR. Nėra duomenų, kad jie dėl suvaržymo po paleidimo iš tremties neturėjo galimybės sugrįžti į Lietuvą.

Tyrimų centras rašte, kuriuo pareiškėjai buvo išsiųsta Komijos išvada, nurodė, kad Komisijos išvada gali pasikeisti tuo atveju, jeigu pateikiami papildomi faktiniai duomenys, įrodantys asmens konkretų nukentėjimą nuo okupacijos, visiškai atitinkantį įstatymo ir teisinio statuso įgijimo sąlygas. Vien pareiškėjos argumentų, nepagrįstų konkrečiais archyviniais ar teisiniais dokumentais, nepakanka pakeisti Komisijos išvadą.

Pareiškėja, nesutikdama su Komisijos išvada, ją apskundė. Tyrimų centras ginčijamu 2023 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 55R-983 pareiškėjos skundo netenkino. Nurodė, kad priežastys, kodėl šiuo metu nėra teisinio pagrindo pareiškėjai pripažinti tremtinio teisinio statuso, nurodytos Komisijos išvadoje, kuri parengta vadovaujantis aktualiu teisiniu reglamentavimu. Komisijos išvadoje pareiškėja buvo supažindinta su Įstatymo nuostatomis, teisinio statuso pripažinimo sąlygomis.

Tyrimų centro generalinis direktorius 2023 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1V-1-35 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso nepripažinimo“, vadovaudamasis Komisijos 2023 m. rugsėjo 14 d. išvada, nepripažino nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio - teisinio statuso: pareiškėjai.

Pareiškėja pateikė skundą teismui dėl Komisijos išvados, Tyrimo centro sprendimo ir įsakymo panaikinimo. Skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja teigia, kad teisiniu reglamentavimu jai nepagrįstai yra pabloginama jos teisinė padėtis. Jai nėra aišku, kokiais pagrindais yra daromos Tyrimo centro išvados.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas (toliau – Įstatymas, akto redakcija galiojanti nuo 2023 m. liepos 1 d.), VAĮ.

Įstatymas apibrėžia nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad tremtiniais pripažįstami: 1) asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismų sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti iš Lietuvos arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos (ištremti) už Lietuvos ribų; 2) asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priversti apsigyventi arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę (uždraudus grįžti ir gyventi Lietuvoje); 3) asmenys, kurie, pasibaigus jų įkalinimo laikui, dėl politinių ar kilmės motyvų buvo prievarta apgyvendinti nustatytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas; 4) asmenys, kuriems, pasibaigus jų įkalinimo laikui arba panaikinus specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas, dėl politinių ar kilmės motyvų buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje (ištremti); 5) asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje); 6) asmenys, savo noru nuvykę pas savo šeimos narius į tremtį ir patekę į tremtinio teisinę padėtį, tai yra jiems buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę (įvaikinti) buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje ir dėl šių aplinkybių jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo sugrįžęs į Lietuvą, kai šias aplinkybes asmenys pagrindžia dokumentais (jei tokių dokumentų nėra, aplinkybės turi būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas). Atitinkamai, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio pagrindu tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, jei jie atitinka kelias sąlygas: yra gimę politinių kalinių ar tremtinių šeimose, yra gimę už Lietuvos ribų ir bent vienam iš tėvų buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą.

Iš esmės nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, pagal kuriuos tremtiniams prilyginamais asmenimis pripažįstami asmenys gimę buvusių politinių kalinių / tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jei bent vienam iš tėvų buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą, todėl nagrinėjant pareiškėjos prašymą būtina nustatyti, ar yra duomenų, kad vienam iš tėvų buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos tėvai buvo tremtyje iki 1958 m. (tėvas iki 1958 m. rugpjūčio 18 d.; motina iki 1958 m. spalio 31 d.). Iš Lietuvos ypatingojo archyvo pažymų nustatyta, kad pareiškėjos motinai leista grįžti ir gyventi Lietuvos TRS teritorijoje 1958 m. spalio 22 d., tėvui 1958 m. liepos 10 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos tėvams buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą. Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, neturi teisinio pagrindo nesutikti su atsakovu, kad pareiškėja gimė jau pasibaigus abiejų tėvų tremties laikui ir po to, kai abiem tėvams, pasibaigus jų tremties laikui, buvo leista sugrįžti gyventi Lietuvos TSR ir nesant duomenų, kad jiems abiem ar vienam iš jų buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą. Pareiškėja skunde tokių aplinkybių nenurodo.

Viešojo administravimo subjekto administracinio sprendimo ar jos dalies ginčijimas negali apsiriboti vien atitinkamų išvadų ar nustatytų faktų kritika. Tinkamo įrodinėjimo pagrindą sudaro administraciniame procese leistinų įrodinėjimo priemonių pateikimas siekiant paneigti viešojo administravimo subjekto išdėstytas ir surinktais įrodymais pagrįstas išvadas (ABTĮ 56 str. 5 d.). Pareiškėja ikiteismine tvarka papildomų įrodymų atsakovui nepateikė, dėl ko Komisijos išvada iš esmės ir nebuvo peržiūrėta vėlesniais skundžiamais sprendimai. Taip pat ir teismui nepateikta naujų ir reikšmingų šiam administraciniam ginčui įrodymų, įgalinančių nustatyti kitokias faktines aplinkybes.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Komisija negalėjo vadovautis Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčiu nuostata ir tokiu būdu paneigti pareiškėjos kaip tremtiniui prilyginamam asmeniui teisinio statuso. Jau minėta, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio pakeitimai iš esmės įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., pareiškėja prašymą pripažinti jai nukentėjusio (tremtiniui prilyginamam asmeniui) asmens teisinį statusą pateikė 2023 m. rugpjūčio 21 d. Dėl to jos prašymas buvo nagrinėjamas jau galiojant naujai Įstatymo redakcijai.

Teismas pritaria atsakovo vertinimui, kad pareiškėjos pateiktas 1996 m. birželio 24 d. Kauno rajono savivaldybės mero pasirašytas pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) skirtas naudotis transporto lengvatomis konkrečios savivaldybės teritorijoje, tačiau tremtinio statusas jai nebuvo suteiktas šiuo pažymėjimu. Be to, pareiškėjai turint atitinkamą statusą nebūtų reikalinga šioje byloje jos prašymu inicijuota administracinė procedūra dėl statuso pripažinimo. Šis dokumentas (savivaldybės pažymėjimas) nepatvirtina reikalingo pareiškėjai įrodyti fakto – kad vienas iš tėvų patyrė suvaržymus dėl grįžimo į Lietuvą. Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Sprendimas dėl statuso pripažinimo ar nepripažinimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo ir dokumentų padavimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą dėl nukentėjusio asmens statuso pripažinimo ar nepripažinimo asmuo gali apskųsti administraciniam teismui per 30 dienų nuo pranešimo gavimo.

Tad pareiškėjai nepateikus administracinius ar politinius suvaržymus patvirtinančių įrodymų, nebuvo atsakovui teisinio pagrindo suteikti pareiškėjai atitinkamą statusą. Pagrįstai pareiškėjai, nesant galimybės surinkti atitinkamus rašytinius įrodymus apie teisiškai reikšmingą suvaržymų tėvams buvimą (jei tokie suvaržymai buvo), išaiškinta galimybė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Pareiškėjos teiginiai, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktis negali būti taikomas, nes nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota, o pagal 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos Konvenciją civilių asmenų grįžimas į paskutinę gyvenamąją vietą galėjo būti užtikrinamas tik karo veiksmams ar okupacijai pasibaigus, atmestini kaip nepagrįsti. Ginčo teisiniams santykiams (dėl tremtiniui prilyginamo asmens teisinio statuso pripažinimo) yra taikytinas Įstatymas ir jo nuostatos. Pareiškėjo minimas teisės aktas nereglamentuoja šių klausimų.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad skundžiami administraciniai sprendimai neatitinka VAĮ nuostatų. VAĮ 3 straipsnis įtvirtina principus, kuriais turi vadovautis viešojo administravimo subjektai savo veikloje, pvz., atsakomybės už priimtus sprendimus principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, vykdydamas administracinį reglamentavimą ar priimdamas administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už administracinio reglamentavimo ar priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas); draudimo keisti į blogąją pusę (lot. non reformatio in peius) principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinės procedūros sprendimą, negali pabloginti asmens, dėl kurio kreipimosi pradėta administracinė procedūra, padėties. Šiuo atveju pareiškėjo akcentuojamas draudimo bloginti padėtį principas nebuvo pažeistas, nes ji tokio teisinio statuso pagal aptariamą Įstatymą nebuvo įgijusi. Aptariamoje administracinėje procedūroje ir buvo sprendžiamas klausimas būtent dėl statuso pripažinimo.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Tyrimų centro įsakymas, kurio sudėtine dalimi yra Komisijos išvada, sprendimas, vertinant juos kartu, iš esmės atitinka ir VAĮ reikalavimus (yra pakankamai motyvuoti ir pagrįsti), be to, juos priimant buvo laikytasi pagrindinių ir esminių procedūrų, juos priėmė tam kompetentingas subjektas. Dėl to nėra pagrindo pareiškėjo skundo ir jo patikslinimo argumentais skundžiamų administracinių sprendimų keisti ar juos naikinti. Netenkinus pagrindinių reikalavimų, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl statuso jai suteikimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos skundo reikalavimai netenkintini.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos R. N. skundo reikalavimus kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.