Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios N. P. ir nuteistojo A. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 4 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme, prie didesnės bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams ir 1 mėnesiui, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

A. A. išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 4 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – 12 metų;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 10 mėnesių;

pagal BK 233 straipsnio 1 dalį – 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį subendrinta, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, subendrintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį, bei paskirtas bausmes pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 233 straipsnio 1 dalį, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme, prie didesnės bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš A. A. priteista: Kauno teritorinei ligonių kasai 34,10 Lt dėl V. K. gydymo; Kauno teritorinei ligonių kasai 16 583,95 Lt dėl V. Š. gydymo; nukentėjusiajai N. P. 22 187 Lt turtinei ir 120 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. A. priteista nukentėjusiajai N. P. 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. A. ir A. A. solidariai priteista: nukentėjusiajai N. P. 1 882 Lt turtinei žalai atlyginti; valstybei 80 Lt proceso išlaidų už specialistei apmokėtas kelionės išlaidas ir 570 Lt proceso išlaidų už nukentėjusiajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. bei A. A. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2010 m. kovo 13 d. apie 20 val. Kaune, prie V. K. pr. 106 namo, veikdami bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti, iš anksto susitarę, turėdami tikslą padaryti plėšimą, užpuolė V. Š. , gim. 1926 m. kovo 4 d., iš kurios A. A., panaudodamas fizinį smurtą, jėga pagrobė svetimą turtą: 70 Lt vertės rankinę ir joje buvusią 120 Lt vertės piniginę su 150 litų, 1 500 Lt vertės paauksuotą firmos ,,Seculus“ rankinį laikrodį, bevertį pensijos gavėjo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), 42 Lt vertės visuomeninio transporto mėnesinį bilietą, iš viso padarydami 1 882 Lt turtinę žalą.

Be to, A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 13 d. apie 20 val. Kaune, prie V. K. pr. 106 namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti, veikdamas iš anksto susitaręs bendrininkų grupe su A. A., pastarajam panaudojus fizinį smurtą, pagrobė plėšimo būdu svetimą nukentėjusiosios V. Š. turtą ir, A. A. pasišalinus su pagrobtu V. Š. turtu, A. A., peržengdamas susitarimo su A. A. ribas, tyčia smūgiavo nukentėjusiajai kumščiu į veidą, šiai nuo smūgio nugriuvus, ne mažiau kaip keturis kartus spyrė jai į galvą bei kitas kūno vietas, tuo V. Š. padarė odos nubrozdinimus veide, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, muštines žaizdas pakaušyje ir viršutinėje lūpoje, sunkią galvos smegenų traumą, pasireiškusią kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu abipus, dešinių smilkininės bei pakaušinės skilčių sumušimu, kas komplikavosi būkle po buvusių galvos smegenų operacijų, vidine hiporezorbcine hidrocefalija, smegenų edema, abiejų plaučių viršutinių skilčių židininiu pūliniu uždegimu, nuo to V. Š. 2011 m. rugsėjo 30 d. mirė, t. y. A. A. savo veiksmais tyčia nužudė V. Š..

Be to, A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 13 d. apie 20 val. Kaune, prie V. K. pr. 106 namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, tyčia smogė kumščiu į veidą nukentėjusiajam V. K., vykdančiam pilietinę pareigą – bandančiam sutrukdyti A. A. padaryti nusikalstamą veiką, tuo padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimą veide, taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Be to, A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 15 d. 17.26 val. skambino iš mobiliojo ryšio telefono, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), SIM Nr. (duomenys neskelbtini) V. K., turėdamas tikslą paveikti liudytoją, reikalavo pakeisti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl V. Š. užpuolimo, grasino fiziškai susidoroti.

A. A. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas iš anksto susitaręs vieninga tyčia panaudojant fizinį smurtą užvaldyti svetimą turtą bendrininkų grupe su A. A., dėl savanaudiškų paskatų užpuolė dėl savo amžiaus bejėgiškos būklės V. Š., gim. 1926 m. kovo 4 d., kuriai veikdamas susitaręs sudavė rankomis ir spyrė nenustatytą skaičių smūgių į galvą bei kitas kūno vietas ir iš kurios veikdamas susitaręs jėga pagrobė svetimą V. Š. priklausantį turtą: 70 Lt vertės rankinę, kurioje buvo 120 Lt vertės piniginė su 150 litų, 1 500 Lt vertės paauksuotas firmos „Seculus“ rankinis laikrodis, 42 Lt vertės visuomeninio transporto mėnesinis bilietas bei asmens dokumentas – pensijos gavėjo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), o A. A. veikdamas susitaręs sudavė rankomis ir spyrė nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajai į galvą bei kitas kūno vietas, visais šiais bendrais su A. A. veiksmais tyčia sudavė V. Š. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, tuo jai padarė odos nubrozdinimus veide, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, muštines žaizdas pakaušyje ir viršutinėje lūpoje, sunkią galvos smegenų traumą, pasireiškusią kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu abipus, dešinių smilkininės bei pakaušinės skilčių sumušimu, kas komplikavosi būkle po buvusių galvos smegenų operacijų, vidine hiporezorbcine hidrocefalija, smegenų edema, abiejų plaučių viršutinių skilčių židininiu pūliniu uždegimu, nuo to V. Š. 2011 m. rugsėjo 30 d. mirė, tuo tyčia bendrais su A. A. veiksmais dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės V. Š. .

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios N. P. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo A. A. skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Remdamasi BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokiu sprendimu apeliacinės instancijos teismas nepažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyto nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimo pagal apeliacinius skundus ribų.

Dėl nukentėjusiosios V. Š. turto pagrobimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas teisus tik dėl aptariamos veikos kvalifikavimo, kad tai nebuvo plėšimas, tačiau nesutinka su kitais nuteistojo A. A. argumentais. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tik pirmą kartą apklaustas V. K. nurodė visiškai skirtingas V. Š. užpuolimo aplinkybes, bet vėlesni jo parodymai dėl esminių detalių sutapo, buvo išsamūs, be to, tuos parodymus patvirtina objektyvūs bylos duomenys.

Nukentėjusysis V. K. teisiamajame posėdyje patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 48–49 b. l.) nurodęs, jog iš tiesų kaltinime nurodytu laiku girtavo su broliais A. A. ir A. A. bei iš šalies stebėjo, kaip A. A. išplėšė iš moters rankų rankinę ir nubėgo. Nors pirmoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. kovo 13 d. (1 t., 34–35 b. l.) jis nurodė kitokias nukentėjusiosios V. Š. turto pagrobimo aplinkybes teigdamas, kad moterį užpuolė ir sumušė du jam nepažįstami asmenys, teisme pirmame teisiamajame posėdyje jis išsamiai paaiškino tokių parodymų davimo aplinkybes (5 t., 65–68 b. l.). Nukentėjusysis V. K. parodė, jog buvo išsigandęs po to, kai pats gavo į akį nuo A. A., norėdamas jį sulaikyti nuo tolesnio smurtavimo prieš nukentėjusiąją.

Teisėjų kolegijos nuomone, toks nukentėjusiojo paaiškinimas yra logiškas. Vien tai, kad nukentėjusiojo vėlesni parodymai dėl užpuolikų asmenybių, jų veiksmų eiliškumo iš esmės skiriasi nuo pirminių parodymų, motyvavus parodymų keitimo priežastį, nėra pagrindas juos laikyti melagingais, juo labiau kad duodamas pirminius parodymus nukentėjusysis buvo neblaivus ir galėjo painioti kai kurias aplinkybes.

V. K. duotų parodymų teisingumą vienu ar kitu aspektu patvirtina objektyvūs bylos duomenys, todėl nepagrįstas A. A. apeliacinio skundo argumentas, jog jis nuteistas remiantis vien V. K. parodymais.

Teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys (1 t., 70 b. l.) įrodo, kad V. K. konstatuota poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimas veide, kurie padaryti kontaktuojant su kietu buku daiktu vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai suduodant tiesioginį smūgį 2010 m. kovo 13 d.

Tai, kad V. K. dėl akies sužalojimo buvo pristatytas į ligoninę, yra nurodžiusi ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykusi Greitosios medicinos pagalbos (toliau – ir GMP) stoties bendruomenės slaugytoja D. Š. (2 t., 110–111 b. l.), kurios parodymai teisme ištirti.

Atkreipiamas dėmesys, jog bylą nagrinėjant teisme nuteistasis A. A. kategoriškai teigė, kad V. K. prieš jiems atsisveikinant neturėjo jokių išorinių sužalojimų veide (5 t., 60 b. l.).

Visos šios aplinkybės, įvertinus tai, jog būtent nukentėjusysis V. K. iškvietė greitąją medicinos pagalbą, ką objektyviai patvirtina prie bylos pridėta GMP kvietimo kortelė (2 t., 13– 14 b. l.) ir V. K. skambučių išklotinė (1 t., 132 b. l. antra pusė), jis laukė įvykio vietoje, pats buvo išvežtas medicininei apžiūrai dėl akies sužalojimo, paneigia nuteistųjų versiją, kad nukentėjusiąją apvogė ir sužalojo V. K. .

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog neįtikėtina, kad padaręs nusikaltimą (tiesa, ne plėšimą, bet atvirąją vagystę) bei sužalojęs moterį nukentėjusysis būtų iškvietęs GMP ir pats susižalotų akį, taip tikėdamasis atsakomybę už savo padarytus nusikaltimus perkelti kitiems asmenims.

Atsižvelgiant į tai, jog nusikaltimas padarytas tamsiu paros metu, nesant kitų įvykio liudytojų, kaltininkas iš įvykio vietos galėjo laisvai pasišalinti niekieno nepastebėtas. Taigi priešingai, nei nurodo nuteistieji, V. K. nebuvo jokios būtinybės likti prie nukentėjusiosios, juo labiau kviesti jai pagalbą, o versijos dėl kitų asmenų smurtavimo prieš nukentėjusiąją ir bandymo ją apginti patvirtinimui dar ir žaloti save.

Aplinkybę, kad darant nusikaltimą dalyvavo A. A. ir A. A. , taip pat patvirtina įvykio metu jų dėvėtų drabužių tyrimas.

Iš 2010 m. gegužės 12 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, jog ant abiejų brolių A. A. ir A. A. striukių, sportinių kelnių bei A. A. sportinių batų rasti pavieniai medvilnės pluoštai arba poliamidiniai pluoštai, ant A. A. sportinių batų – vienas triušio akuotinio plauko fragmentas, ant jo striukės – pavieniai pūkiniai triušio plaukai, vienodi su V. Š. džinsinių kelnių, kailinio palto dirbtinio kailio arba šaliko atitinkamais pluoštais ar triušio akuotiniu ir pūkiniais plaukais, kurie, tikėtina, yra iš V. Š. drabužių (2 t., 46–54 b. l.).

Taigi pluoštai ir plaukai iš aukos drabužių ant kaltininkų drabužių ar avalynės galėjo atsirasti, tik su auka kontaktuojant.

Teisėjų kolegija neabejoja minėta specialisto išvada, nes tyrimą atlikusios vyriausiosios ekspertės turi dvidešimties metų ekspertinio darbo stažą, t. y. pakankamą kompetenciją ir kvalifikaciją. Ši išvada atitinka BPK 90 straipsnyje specialisto išvadai keliamus reikalavimus.

Aptariama pluoštinių medžiagų tyrimo išvada neprieštarauja nukentėjusiojo V. K. parodymams, faktinėms bylos aplinkybėms ir kitai bylos medžiagai, kad prieš nukentėjusiąją smurtavo tik vienas užpuolikas. A. A. nusikalstami veiksmai apsiribojo rankinės ištraukimu iš nukentėjusiosios rankų, tačiau tokio kontakto pakako pavieniams pluoštams ar triušio plaukams atsirasti ant jo drabužių arba avalynės, juo labiau kad ant sportinių batų rastas tik triušio akuotinio plauko fragmentas.

Nukentėjusioji N. P. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nevertino ir atmetė minėtą specialisto išvadą. Toks apeliantės skundo argumentas tik iš dalies teisingas. Teismas išdėstė šio įrodymų šaltinio turinį, bet iš tiesų nepakankamai argumentavo specialisto išvados turinio ryšį su A. A. nusikalstamais veiksmais. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio negalima daryti išvados, kad teismas specialisto išvados rezultatus atmetė.

Šią teismo klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas, aptaręs specialisto išvadą.

Nors nukentėjusioji N. P. apeliaciniame skunde nurodo, jog jos motinos drabužių audinio pluoštų suradimas ant abiejų nuteistųjų drabužių ir A. A. avalynės leidžia daryti priešingą nei padarė teismas išvadą dėl A. A. atliktų veiksmų prieš nukentėjusiąją V. Š., tai tėra objektyviais įrodymais nepagrįstos prielaidos, kuriomis negali būti paremtas apkaltinamasis nuosprendis.

Nuteistieji pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nepagrįstai kėlė klausimą dėl poėmio teisėtumo bandydami įtikinti, kad buvo paimti visai kiti jų drabužiai, o ne tie, kuriuos nuteistieji dėvėjo nusikaltimo padarymo metu. Jie taip pat teigė, jog abiejų drabužiai galimai buvo laikomi kartu su V. K. drabužiais ir V. Š. drabužių audinio pluoštai tokiu būdu buvo perduoti nuteistiesiems (5 t., 58–63 b. l.).

Tokie nuteistųjų argumentai yra nepagrįsti.

Byloje nėra duomenų, kad objektų tyrimui pateiktų drabužių poėmis atliktas, nesilaikant BPK 149 straipsnio 7 dalies reikalavimų. Tokių duomenų savo skunduose nenurodė ir apeliantai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu su A A. ir A. A. visi procesiniai veiksmai buvo atliekami, laikantis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, šių veiksmų rezultatai fiksuojami tinkamai, nuteistieji dėl to nepareiškė jokių pastabų (3 t., 17 b. l.; 4 t., 3 b. l.).

Tik išanalizavęs įrodymų visetą, o ne vieną kurį atskirai paimtą įrodymą, nukentėjusiojo V. K. parodymus susiejęs su teismo medicinos tyrimo akto ir GMP kvietimo kortelės duomenimis bei kitais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo apelianto versija dėl V. Š. užpuolimo aplinkybių nustatęs, kad A. A. ir A. A. ją užpuolė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. A. ir A. A. veikdami bendrai, būdami iš anksto susitarę apiplėšti žmogų, užpuolė V. Š. , iš kurios A. A., panaudodamas fizinį smurtą, jėga pagrobė rankinę su joje buvusiais daiktais ir nubėgo.

Skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, kad rankinės atėmimas (ištraukimas iš rankų) vertinamas kaip fizinės jėgos (smurto) prieš nukentėjusiąją panaudojimas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog turtas iš nukentėjusiosios pagrobtas ne atvirosios vagystės, bet plėšimo būdu.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Taigi plėšimo objektyviąją pusę apibūdina ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto panaudojimas arba grasinimas panaudoti fizinį smurtą plėšimo metu.

Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą.

Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, jog veikia prieš turto savininko valią, o grobiant svetimą turtą plėšimo būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, kaltininko smurtas ar grasinimai nukreipti į nukentėjusįjį ir kaltininkas suvokia, kad turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią.

Atskirais atvejais vagystės metu taip pat gali būti panaudotas fizinis smurtas, tačiau jis naudojamas ne tam, jog pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, bet tam, kad paimtų (atskirtų) turtą iš nukentėjusiojo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pribėgęs A. A. rankinę ištraukė iš V. Š. rankų ir nubėgo. Priešingai, nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, to negalima vertinti kaip fizinio smurto panaudojimo, nes šiuo atveju tam tikra jėga panaudota ne prieš asmenį, bet turtui atimti iš nukentėjusiosios, jo atėmimo metu nepadarant jokios fizinės žalos. Pagal susiformavusią teismų praktiką tokia kaltininko veika kvalifikuojama ne kaip plėšimas, bet kaip atviroji vagystė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73/2007, 2K-30/2010, 2K-433/2012 ir kt.).

Dėl išdėstytų argumentų A. A. veika atitinka BK 178 straipsnio 2 dalį kaip atviroji vagystė, nes tokį veikos kvalifikavimą sąlygoja atliktas vienkartinis veiksmas – rankinės ištraukimas iš nukentėjusiosios rankų, po kurio jis iš karto pasišalino iš įvykio vietos.

Atkreipiamas dėmesys, kad nuteistojo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės (skundžiamame nuosprendyje minimas teistumas) neturi reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui. Šios aplinkybės yra reikšmingos ir vertinamos skiriant bausmę.

Apeliantas, skunde atkreipdamas dėmesį į V. K. parodymus, jog A. A. tik mušė moterį, teigia teismą nepagrįstai konstatavus, kad jis prisidėjo prie V. Š. turto pagrobimo, t. y. neigia, jog nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe.

Toks apeliacinio skundo argumentas yra neteisingas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe.

Tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami (BK 24 straipsnio 1 dalis), baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog visi bendrininkai padarytų veiksmus, aprašytus Baudžiamojo kodekso straipsnio, numatančio atsakomybę už konkrečią veiką, dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininku – vykdytoju yra ir tas asmuo, kuris mūsų nagrinėjamu atveju visiškai realizavo vagystės objektyviuosius požymius (grobė nukentėjusiosios turtą), ir tas, kuris pritarė jo daromai veikai.

Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistųjų susitarimas atlikti neteisėtus veiksmus buvo iš anksto suplanuotas, nes nukentėjusysis V. K. girdėjo brolių pasiūlymą prasimanyti pinigų apiplėšiant parduotuvę, vėliau nutarta eiti prie visuomeninio transporto stotelės ir laukti iš troleibuso išlipančio žmogaus. Iš nukentėjusiojo V. K. parodymų taip pat matyti, jog abu broliai vienu metu perėjo gatvę ir nusekė paskui iš troleibuso išlipusią moterį. Tai reiškia, kad abu nuteistieji konkliudentiniais veiksmais pritarė bendram sumanymui, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą užpulti ir pagrobti nukentėjusiosios turtą.

Savo ketinimą jie įvardijo buityje paplitusiu žodžiu ,,apiplėšti“, tačiau tai nereiškia plėšimo baudžiamosios teisės prasme, nes byloje nėra jokių duomenų, jog užvaldydami svetimą turtą jie ketino panaudoti fizinį smurtą. Realus turto užvaldymo veiksmas – rankinės ištraukimas iš moters rankų – nelaikomas plėšimu.

Dėl to šioje byloje neturi reikšmės, kad tik nuteistasis A. A. realizavo atvirosios vagystės objektyviuosius požymius. Svarbu tai, jog A. A. savo elgesiu daromam nusikaltimui pritarė.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. A., veikdamas su A. A. bendrininkų grupe, atvirosios vagystės būdu užvaldė jiems svetimą V. Š. turtą.

Pirmosios instancijos teismo padarytos neteisingos išvados bei netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas turi įtakos ne tik apelianto A. A., bet ir jo bendrininko A. A. veiksmų kvalifikavimui.

Šiame nuosprendyje aptarta, jog A. A. veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose yra BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, todėl ir A. A., veikusio bendrininkų grupe su A. A., veiksmai perkvalifikuojami iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl nuteisimo už fizinio asmens dokumento pagrobimą

Pagal baudžiamosios teisės teoriją nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Tarp nusikaltimo sudėties požymių galima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias vidinę bei išorinę nusikaltimo padarymo puses. Šios požymių grupės įvardijamos kaip nusikaltimo sudėties elementai – objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Kai bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų nėra, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, naujai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog A. A. ir A. A. turėjo tikslą užvaldyti nukentėjusiajai V. Š. priklausantį pensijos gavėjo pažymėjimą, kuris nuteistiesiems neteisėtai atiteko, pagrobus nukentėjusiosios rankinę su joje buvusiais daiktais. A. A. ir A. A. veiksmams dėl nukentėjusiosios V. Š. dokumento pagrobimo teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsakomybė pagal BK 302 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo įgijo fizinio asmens dokumentą. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, A. A. ir A. A. nuteisti pagal BK 302 straipsnio 1 dalį už fizinio asmens dokumento – pensijos gavėjo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobimą. Tai, kad nuteistieji pagrobė V. Š. priklausantį turtą – rankinę su joje buvusiais daiktais, tarp kurių buvo ir minėtas jos vardu išduotas dokumentas, objektyviai nustatyta pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais. Šie įrodymai detaliai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog Arnoldo ir A. A. veiksmuose nėra BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės – tyčios elemento, t. y. nenustatyta, kad jie turėjo tikslą ir norėjo iš nukentėjusiosios V. Š. pagrobti jos vardu išduotą pensijos gavėjo pažymėjimą.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusysis V. K. patvirtino, jog sumanymas pagrobti svetimą turtą broliams A. A. ir A. A. nekilo spontaniškai, broliai iš anksto planavo, kaip prasimanyti pinigų, ir siūlė apiplėšti parduotuvę, vėliau – iš troleibuso išlipusį žmogų. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad prieš pagrobiant nukentėjusiosios V. Š. rankinę nuteistiesiems buvo žinoma, jog joje yra aptariamas dokumentas.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad dėl šiame nuosprendyje išdėstytų motyvų Arnoldas ir A. A. nepadarė veikos, turinčios BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas turi įtakos ir apelianto A. A., ir apeliacinio skundo nepadavusio A. A. veiksmų kvalifikavimui. Dėl to ne tik A. A., bet ir A. A. pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį nuteistas nepagrįstai ir išteisinamas (BPK 320 straipsnio 5 dalis).

Dėl nukentėjusiosios V. Š. nužudymo

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. A. 2010 m. kovo 13 d. apie 20 val. Kaune, prie V. K. pr. 106 namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, veikdamas bendrininkų grupe su A. A. , būdami iš anksto susitarę, pagrobė svetimą nukentėjusiosios V. Š. turtą ir, A. A. pasišalinus su pagrobtu turtu, A. A., peržengdamas susitarimo su A. A. ribas, tyčia smūgiavo nukentėjusiajai kumščiu į veidą, šiai nuo smūgio nugriuvus, ne mažiau kaip keturis kartus spyrė jai į galvą bei kitas kūno vietas, tuo V. Š. padarė odos nubrozdinimus veide, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, muštines žaizdas pakaušyje ir viršutinėje lūpoje, sunkią galvos smegenų traumą, pasireiškusią kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu abipus, dešinių smilkininės bei pakaušinės skilčių sumušimu, kas komplikavosi būkle po buvusių galvos smegenų operacijų, vidine hiporezorbcine hidrocefalija, smegenų edema, abiejų plaučių viršutinių skilčių židininiu pūliniu uždegimu, nuo to V. Š. 2011 m. rugsėjo 30 d. mirė, t. y. A. A. savo veiksmais tyčia nužudė V. Š..

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog A. A. prieš nukentėjusiąją V. Š. smurtavo, peržengdamas bendrininkavimo susitarimo ir veikimo ribas užvaldant nukentėjusiosios turtą, nes jis sumušė ir sužalojo moterį, nesitaręs su bendrininku A. A., todėl A. A. negali atsakyti už vykdytojo ekscesą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pagrįstai kvalifikavo tik A. A. veiką.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė A. A. kaltę nukentėjusiajai V. Š. tyčia sudavus ne mažiau kaip penkis smūgius ir taip ją nužudžius. Teismas ištyrė bei nuosprendyje gana išsamiai išanalizavo nuteistųjų A. A. ir A. A. parodymus; nukentėjusiojo V. K. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu; specialisto išvadų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) duomenis (2 t., 19–20, 46–54 b. l.; 6 t., 138–142 b. l.) bei kitus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja.

Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, kuriuos patvirtina byloje išsamiai ištirtų ir nešališkai įvertintų įrodymų visetas.

Byloje nustatyta, kad A. A., veikdamas su A. A. bendrininkų grupe, atvirosios vagystės būdu užvaldė jiems svetimą V. Š. turtą. Taip pat nustatyta, jog A. A., peržengdamas susitarimo su A. A. ribas, tyčia smūgiavo nukentėjusiajai V. Š. kumščiu į veidą, o šiai nuo smūgio nugriuvus, ne mažiau kaip keturis kartus spyrė į galvą ir kitas kūno vietas.

Esminis nuteistojo A. A. apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad teismas netinkamai vertino prieštaringus nukentėjusiojo V. K. parodymus.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu nuteistojo apeliacinio skundo argumentu.

Šiame nuosprendyje jau minėta, jog nukentėjusysis V. K. pirmosios instancijos teisme (taip pat ir pirmą kartą nagrinėjant bylą teisme, kai esant nukentėjusiajai gyvai A. A. buvo inkriminuojamas tik sunkus sveikatos sutrikdymas) aiškiai bei suprantamai išdėstė nukentėjusiosios V. Š. turto pagrobimo ir jos sužalojimo aplinkybes, įvardindamas konkrečius nusikaltimų vykdytojus. Šie parodymai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl netikslinga jų kartoti. Savo esme jie atitinka nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 48–49, 57–59 b. l.), patikrintus įvykio vietoje (1 t., 50–51 b. l.) ir įstatymo nustatyta tvarka ištirtus teisiamajame posėdyje.

Apeliantas teisingai nurodo, kad V. K. iš tiesų pirmosios apklausos metu neigė pažinojęs nuteistuosius. Tačiau jo parodymai dėl kitų užpuolimo aplinkybių iš esmės buvo vienodi visų apklausų metu. Be to, nukentėjusysis paaiškino, kodėl per pirmąją apklausą nenorėjo atskleisti užpuolikų tapatybių, jis bijojo susidorojimo.

Teisėjų kolegija tiki nukentėjusiojo V. K. parodymais, jie iš esmės nesikeitė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios.

Nustatinėdamas V. Š. užpuolimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik minėtais nukentėjusiojo V. K. parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jie aptarti, analizuojant nukentėjusiosios V. Š. turto pagrobimą.

Taigi nuteistojo A. A. apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo V. K. parodymais apie įvykio aplinkybes, kurie viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs ir atitiko kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, pagrįstai šiais parodymais rėmėsi, o A. A. iškeltą įvykio versiją teisingai įvertino kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti atsakomybės už savo veiksmais sukeltus padarinius.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog nukentėjusiąją sužalojo apeliantas.

Skundžiamame nuosprendyje iš tiesų neaptarti ir neįvertinti liudytojo V. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, kai pirmą kartą dar esant nukentėjusiajai V. Š. gyvai buvo tiriamos nusikaltimo padarymo aplinkybės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tik teismas sprendžia, kokiais įrodymais remtis, nustatinėjant nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje liudytojas V. J. negalėjo nurodyti V. Š. užpuolimo aplinkybių, nes paties įvykio nematė, prie įvykio vietos privažiavo, kai nukentėjusioji jau buvo sužalota ir apie įvykį pranešta greitajai medicinos pagalbai (2 t., 114–115 b. l.; 5 t., 108–109 b. l.). Apelianto minimo liudytojo V. J. parodymai nei patvirtina, nei paneigia teismo išvadą dėl A. A. kaltės nužudžius V. Š., todėl skundžiamame nuosprendyje teismas jais ir nesirėmė.

Nukentėjusioji N. P. apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistojo A. A. išteisinimu dėl V. Š. nužudymo, tačiau apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepatvirtina jo kaltės.

Nustatyta, kad A. A. buvo įvykio vietoje, bet nėra jokių duomenų, jog jis naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją V. Š., nes jis tik atėmė rankinę ir nubėgo. Vien tai, jog nukentėjusiosios drabužių audinio pluoštai objektų tyrimo metu rasti ant nuteistojo A. A. drabužių ir avalynės, priešingai, nei nurodo apeliantė, neduoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusiąją mušė abu broliai A. A. ir A. A., juo labiau kad rasti pavieniai pluoštai ir triušio plaukai.

Apeliaciniame skunde minima specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) šiame nuosprendyje išsamiau aptarta, analizuojant nukentėjusiosios V. Š. turto pagrobimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pati nukentėjusioji N. P., duodama parodymus teisme, nurodė, kad pagal motinos (V. Š.) žodžius ją mušė vienas asmuo. Tokie nukentėjusiosios N. P. parodymai neprieštarauja nustatytoms aplinkybėms.

Remiantis nukentėjusiojo V. K. parodymais, susitarimas tarp brolių apsiribojo svetimo turto pagrobimu. Būtent tokį elgesio modelį pasirinko nuteistieji, kai nusekė paskui nukentėjusiąją V. Š., o pirmas prisiartinęs nuteistasis A. A. ištraukė iš moters rankų rankinę ir nubėgo. Tik po to A. A. smogė nukentėjusiajai į veidą. Įvertinus tai, jog nukentėjusiosios turtas jau buvo užvaldytas, A. A. netrukdomas pasišalino iš įvykio vietos ir nereikėjo pastangų turtui išlaikyti, nebuvo jokios būtinybės smurtauti prieš nukentėjusiąją.

Nustatinėjant bendrininkavimo susitarimo ribas, atsižvelgtina ir į tai, kad visi sužalojimai buvo galvoje, nukentėjusiajai suduoti ne mažiau kaip penki smūgiai. Smurto pobūdis liudija, jog A. A. savo veiksmais nužudė V. Š., veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė galimus padarinius sveikatai ar net gyvybei, tačiau buvo jiems abejingas, todėl privalo atsakyti už nukentėjusiosios V. Š. mirtį sukėlusią galvos traumą. Veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl V. K. sveikatos sutrikdymo

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad jis smurtavo prieš V. K., tačiau bylos duomenys rodo priešingai.

Tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, jog A. A., veikdamas kartu su A. A., pagrobė nukentėjusiosios V. Š. turtą, o A. A. ją nužudė.

Byloje nustatyta, kad tiesioginis įvykio liudininkas – V. K. ėmė ginti nukentėjusiąją ir dėl to buvo nežymiai sužalotas.

Nors nuteistasis A. A. neigia smurtavęs prieš V. K. nurodydamas, jog pats nukentėjusysis galėjo susižaloti, siekdamas atsakomybę už V. Š. turto pagrobimą ir jos sužalojimą perkelti kitiems asmenims, t. y. jam ir broliui A. A. šiame nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl tokių A. A. parodymų vertinimo konstatuojant, kad tokie nuteistojo parodymai yra jo pasirinkta gynybos taktika.

Byloje nėra jokių duomenų, jog V. K. būtų suinteresuotas apkalbėti nuteistuosius. Be to, nukentėjusiojo V. K. parodymų teisingumą patvirtina objektyvūs bylos įrodymai.

Nukentėjusysis V. K. nuo pirmos apklausos vienodai aiškino, kad buvo sužalotas įvykio metu, kai bandė apginti nukentėjusiąją (1 t., 34–35, 48–49, 57–59 b. l.). Kaip matyti iš 2010 m. kovo 15 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu užfiksuotų aplinkybių, prie protokolo pridėtoje fotonuotraukoje užfiksuotas V. K., kuris nurodo A. A. kaip asmenį, smurtavusį prieš V. Š. ir jam sudavusį į veidą. Iš nuotraukos matyti, jog nukentėjusiojo kairė akis sumušta (1 t., 37–39 b. l.).

Teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad V. K. padarytos poodinės kraujosruvos kairėje veido pusėje antakio srityje ir kairio skruosto srityje, odos nubrozdinimas veide. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu vienu ar daugiau trauminių poveikių, galimai suduodant tiesioginį smūgį. Sužalojimai padaryti 2010 m. kovo 13 d. ir vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 70 b. l.).

Taigi V. K. padarytas sužalojimas pagal savo pobūdį visiškai atitinka jo nupasakotas įvykio aplinkybes, jog jam kumščiu smogta į veidą.

Kadangi įvykio niekas tiesiogiai nematė, teismas rėmėsi ne kuriuo nors vienu įrodymų šaltiniu, bet įrodymų visetu, įskaitant netiesioginius įrodymus (liudytojų D. Š., D. K., S. B. parodymus), kurie, priešingai nei skunde nurodo apeliantas, turi tokią pačią įrodomąją vertę, kaip ir tiesioginiai įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykusi GMP stoties bendruomenės slaugytoja D. Š. (2 t., 110–111 b. l.), kurios parodymai teisme ištirti, patvirtino, kad V. K. dėl akies sužalojimo buvo pristatytas į ligoninę.

Liudytojos D. K. ir S. B. teisme parodė, jog po 2010 m. kovo 13 d. matė V. K. sužalota akimi. Jis paaiškino, kad buvo sumuštas, kai bandė apginti moterį.

Priešingai, nei skunde nurodo apeliantas, nėra jokio pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, nes jie atitinka objektyviai nustatytas aplinkybes ir neprieštarauja paties nuteistojo A. A. parodymams, jog V. K. prieš jiems atsisveikint neturėjo jokių išorinių sužalojimų veide (5 t., 60 b. l.).

Nuteistųjų versija dėl V. K. paties savęs sužalojimo pagrįstai atmesta.

Iš nuteistųjų parodymų seka, kad jie stebėjo V. Š. užpuolimą ir matė visus V. K. veiksmus iki to momento, kai įvykio vietoje sustojo liudytojo V. J. automobilis. Nė vienas iš nuteistųjų apklausiamas teisme nenurodė, jog V. K. buvo susižalojęs, arba matė, kaip jis tai padarė. Liudytojas V. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau ir teisme, kai buvo nagrinėjama byla dėl V. Š. sunkaus sveikatos sutrikdymo, paaiškino, kad jam privažiavus prie įvykio vietos V. K. laukė netoli sankryžos, jokių įtarimų jo elgesys nekėlė, liudytojas nuvažiavo tik pastebėjęs privažiuojantį GMP automobilį.

Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusysis buvo sužalotas iki liudytojo V. J. pasirodymo įvykio vietoje, nes vėliau to nebuvo galima padaryti dėl objektyvių aplinkybių – pasirodžiusio liudytojo V. J. .

Išdėstytos aplinkybės bei tai, kad būtent nukentėjusysis V. K. iškvietė greitąją medicinos pagalbą, ką objektyviai patvirtina šiame nuosprendyje jau minėtos prie bylos pridėtos GMP kvietimo kortelė ir V. K. skambučių išklotinė, jis laukė įvykio vietoje atvykstančios GMP ir pats buvo išvežtas medicininei apžiūrai dėl akies sužalojimo, paneigia nuteistųjų keliamą versiją, jog V. K. susižalojo pats.

A. A. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl poveikio nukentėjusiajam V. K.

Nuteistasis A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija neabejoja teismo išvada, kad apeliantas bandė paveikti nukentėjusįjį V. K , jog šis neduotų objektyvių parodymų dėl 2010 m. kovo 13 d. padaryto nusikaltimo prieš V. Š..

Skundžiamame nuosprendyje pateikta įrodymų analizė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su išdėstytais argumentais, todėl jų detaliai nekartoja.

Atmetant pateiktą apelianto versiją dėl V. K. suinteresuotumo jį apkalbėti, pateikiama trumpa nuteistojo A. A. parodymų analizė, kuri įrodo, kad nuteistasis yra nenuoseklus, neigia esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, nors tai akivaizdžiai prieštarauja rašytinei bylos medžiagai.

Nuteistasis A. A. teisme neneigė, jog 2010 m. kovo 15 d. apie 17 val. skambino V. K., tačiau nurodė kitokias nei pastarasis bendravimo su nukentėjusiuoju aplinkybes, t. y. nepripažino, kad V. K. grasino fiziškai susidoroti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis jau nurodė, jog V. K. neskambino, priešingai, pastarasis bandė susisiekti su jo broliu, todėl vėliau parašė jam SMS žinutę.

Tokie nuteistojo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes šią tik apeliaciniame skunde naujai pateiktą įvykio versiją paneigia rašytinė bylos medžiaga.

Nuteistojo A. A. ir nukentėjusiojo V. K. bendravimą nurodytu laikotarpiu mobiliojo ryšio telefonais objektyviai patvirtina teismui pateikta nukentėjusiojo skambučių išklotinė, iš kurios matyti, kad V. K., naudojęsis SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. kovo 5 d. pakankamai intensyviai bendravo su nuteistuoju A. A., kuris naudojosi SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini). 2010 m. kovo 14 d. ir 2010 m. kovo 15 d. iki 17.32 val. V. K. intensyviai bendravo su nuteistuoju A. A. tiek skambinant, tiek rašant SMS žinutes. Ši išklotinė taip pat rodo, jog 2010 m. kovo 15 d. nuo 17.21 val. iki 17.29 val. užfiksuoti nuteistojo A. A. , naudojusio SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), keli skambučiai į V. K. mobiliojo ryšio telefoną, vieną kartą jie bendravo (1 t., 133, 138–144 b. l.).

Pasitvirtinus nukentėjusiojo nurodytai aplinkybei, kad toks telefoninis pokalbis tarp jo ir nuteistojo A. A. iš tiesų buvo, taip pat trumpai aptariamas pokalbio turinys, kuris leidžia spręsti dėl A. A. veiksmų neteisėtumo.

Nuteistasis nepagrįstai abejoja šių liudytojų parodymų patikimumu, nes nepaisant to, jog liudytoja S. B. yra V. K. draugė, o liudytoja D. K. – nukentėjusiojo motina, jų parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes. Be to, byloje nėra jokių duomenų dėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi. Tokių duomenų apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis.

Šiai išvadai sustiprinti teismas taip pat vadovavosi V. K. telefono pasiklausymo metu užfiksuotais pokalbių įrašais, iš kurių matyti, jog bendraudamas su asmeniu vardu Žilvinas, o šiam bendraujant su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, nukentėjusysis išsakė savo nuogąstavimus dėl brolių A. A. ir A. A. veiksmų prieš jį, taip pat parodė, kad pastarieji jį apkalba, nors jis šio nusikaltimo nepadarė (1 t., 145, 146, 149–153 b. l.). Tuo metu nukentėjusysis nežinojo, jog jo telefoninių pokalbių klausomasi. Bylos duomenys patvirtina, kad prokuroras kreipėsi į teismą dėl leidimo atlikti šį procesinį veiksmą po to, kai V. K. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo abejoti užfiksuotų aplinkybių teisingumu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo A. A. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo bei tikrinimo taisyklių, išvada dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagrįsta byloje esančių įrodymų visetu.

Nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota.

Dėl bausmės

Perkvalifikuojant nuteistojo A. A. ir A. A. nusikalstamus veiksmus iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį, jiems už šį nusikaltimą skiriamos naujos bausmės.

BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nuteistųjų A. A. ir A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Nuteistųjų atsakomybę sunkina tai, kad, kaip skundžiamame nuosprendyje nurodyta, inkriminuojamus nusikaltimus, išskyrus A. A. inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, jie padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, A. A. ir A. A. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, jie padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skirdama nuteistiesiems A. A. ir A. A. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija atsižvelgia į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, pagrobto turto vertę, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininkų asmenybes, vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes.

A. A. ir A. A., veikdami bendrininku grupe, padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kurią įstatymų leidėjas priskiria prie apysunkių nusikaltimų kategorijos. Nusikaltimas savanaudiškas, padarytas prieš senyvo amžiaus moterį, pagrobto turto vertė siekia beveik 2 000 Lt, žala iki šiol neatlyginta. Įvertinama ir tai, kad grobiant nukentėjusiosios turtą A. A. vaidmuo buvo aktyvus, o A. A. , būdamas netoliese, jokių aktyvių veiksmų siekiant užvaldyti svetimą turtą prieš nukentėjusiąją neatliko. Pagal bylos duomenis A. A. ir A. A. iki sulaikymo nedirbo, buvo ne kartą teisti, taip pat ir už nusikaltimus nuosavybei, teistumai neišnykę. Be to, A. A. nusikalto lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos visos laisvės atėmimo bausmės, o A. A. nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Nustatytos dvi nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Taigi esant aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegijos nuomone, bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti, paskiriant A. A. ir A. A. griežtą BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, didesnę už sankcijoje nustatytą šios bausmės rūšies vidurkį. Abiem nuteistiesiems skiriamos vienodos trukmės bausmės, nes tam turi įtakos ne tik atliktų veiksmų apimtis, bet bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių visuma.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistajam A. A. už nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios yra griežtesnės, nei Baudžiamojo kodekso šių straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, o už nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, paskirta laisvės atėmimo bausmė, neviršijanti baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio.

Įvertinus aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, A. A. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, teismo paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog A. A. subendrindamas bausmes teismas ne visai tinkamai pritaikė BK 63 straipsnio nuostatas, nes turėjo būti pritaikytas ir BK 63 straipsnio 3 arba 4 dalyje numatytas subendrinimo būdas. Teisingas teisės normos pritaikymas šiuo konkrečiu atveju neturi įtakos subendrintos bausmės dydžiui, todėl teisėjų kolegija ištaiso klaidą ir to nelaiko nuteistojo teisinės padėties pabloginimu.

Be to, teismas nurodęs, kad A. A. subendrindamas bausmę su kitu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme (BK 64 straipsnio 1, 3 dalys) prideda dalį neatliktos bausmės, realiai pridėjo beveik visą bausmę (be 10 dienų), todėl ši nuosprendžio dalis keičiama kaip neatitinkanti teismo pasirinkto bausmių subendrinimo būdo esmės.

Dėl tos pačios priežasties keičiamas BK 64 straipsnio taikymas ir A. A. .

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde teigia, jog serga cukriniu debetu, jam nustatytas 60 procentų darbingumas, jis turi šeimą, kurioje auga mažametė dukra, tačiau šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas švelninti bausmę. Byloje nėra duomenų, kad dėl nustatyto susirgimo jis negali atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria A. A. bei A. A. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir dėl to priimti naują nuosprendį:

A. A. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

A. A. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria A. A. bei A. A. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jiems paskirtos subendrintos bausmės, pakeisti:

A. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis už nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos 2 metų ir 10 dienų laisvės atėmimo bausmės dalimi ir galutinę subendrintą bausmę A. A. paskirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

A. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi ir galutinę subendrintą bausmę A. A. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.