- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-756-317-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-00526-2011-12
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas (pirm.), Valdas Vitunskas, Albinas Antanaitis
- Nuteistasis
- A. J.
- Advokatai
- Danius Svirinavičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Valdo Vitunsko ir Albino Antanaičio, sekretoriaujant Aušrai Briedienei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui Audriui Meilučiui, nuteistajam A. J., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo A. J. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį - 60 (šešiasdešimties) parų areštu. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. bei suėmime nuo 2011 m. rugsėjo 8 d. iki 2011 m. lapkričio 5 d., ir A. J. pripažintas atlikusiu paskirtąją bausmę.
Iš nuteistojo A. J. priteista 298,27 Lt (du šimtai devyniasdešimt aštuoni Lt 27 ct) proceso išlaidų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos Objektų kriminalistinio tyrimo skyriui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. nuteistas už tai, kad būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyresniuoju patruliu, 2011 m. rugsėjo 6 d., apie 17.50 val., tarnybos metu, Kaune, (duomenys neskelbtini), esančiose angaro patalpose, tiesiogiai pasiūlė Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Kriminalistinių tyrimų valdybos specialistui A. G. pastarąjį papirkti, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tuojau pat po to Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-osios valdybos 1-ojo skyriaus vyresniajam tyrėjui D. R. tiesiogiai pasiūlė duoti 4000,00 Eur (pagal oficialų 2011 m. rugsėjo 6 d. lito ir euro santykį – 13811,20 Lt) dydžio kyšį už pastarųjų pareigūnų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, o būtent, už tai, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 64-1-01146-11 atliekant proceso veiksmą – kratą nebūtų užfiksuotas ir tyrimui paimtas faktiškai A. J. priklausantis automobilis „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su suklastotais identifikacijos (VIN) numeriais. 2011 m. rugsėjo 6 d., apie 18.15 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), esančiose angaro patalpose, tualete, A. J. A. G. akivaizdoje perdavė D. R. 4000,00 Eur (500 nominalo kupiūromis), kuriuos buvo jam tiesiogiai pasiūlęs kaip kyšį, dėl ko šių pareigūnų buvo nedelsiant laikinai sulaikytas, tokiu būdu pasiūlydamas valstybės tarnautojams kyšį už jų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, A. J. juos papirko, taip tyčia grubiai diskreditavo ir sumenkino policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos autoritetą, iš esmės grubiai pažeidė savo pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 20-V-476 nuostatas, tyčia pažeidė 2002 m. balandžio 23 d. redakcijos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte, 3 punkte, 4 punkte numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo principus, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3 punkte, 4 punkte, 5 punkte numatytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį bei priimti naują nuosprendį – A. J. išteisinti, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos sudėties.
Skunde gynėjas neneigia, kad nuteistasis A. J. davė kyšį policijos pareigūnui D. R., tačiau teigia, kad nuteistąjį taip elgtis išprovokavo pats policijos pareigūnas. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme A. J. parodymai apie tai, kad jis policijos pareigūno - D. R. buvo provokuojamas pastarajam duoti kyšį, nebuvo paneigti. Priešingai, atskiri bylos duomenys tokius kaltinamojo parodymus patvirtina. Tuo tarpu apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kurioje pateikiamas byloje išnagrinėtų įrodymų vertinimas, yra labai glausta, trumpa, joje nėra įvertinta eilė svarbių šioje byloje surinktų įrodymų. Apelianto nuomone, apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė faktiškai tik remdamasis liudytojo D. R. parodymais, nes kiti nuosprendyje išvardinti įrodymai nėra reikšmingi galutinai sprendžiant pagrindinį klausimą – buvo ar nebuvo A. J. provokuojamas ir išprovokuotas duoti kyšį policijos pareigūnui D. R.. Apeliantas skunde kelia klausimą, ar galima pasitikėti liudytojo D. R. parodymų teisingumu ir patikimumu visoje jų apimtyje. Skundo autoriaus nuomone, jo parodymai nėra patikimi jau vien dėl liudytojo veiksmų ir parodymų, susijusių su kratos metu mobilaus ryšio telefono aparatu daryto pokalbio tarp jo ir A. J. garso įrašo išsaugojimo bei pateikimo prie šios bylos medžiagos. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nors D. R. 2011 m. rugsėjo 6 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog pinigų perdavimo metu buvo daromas garso įrašas į jam priklausantį mobilaus ryšio telefoną, kurį jis pateiks prie bylos atskiroje laikmenoje, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, policijos pareigūnas to pokalbio įrašo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei vėliau, nepateikė. Nuteistojo gynėjo nuomone, D. R. telefonu darytas garso įrašas turi esminės reikšmės faktinių bylos aplinkybių ir A. J. kaltumo arba nekaltumo nustatymui, tame tarpe liudytojo D. R. parodymų teisingumo patikrinimui ir tų parodymų patikimumo vertinimui.
Skunde teigiama, jog 2013 m. gegužės 7 d. D. R. informavo prokurorą, kad mobilaus ryšio telefono aparato, kuriuo buvo daromas garso įrašas kratos metu, pateikti nėra galimybės, nes telefonas nepataisomai sugadintas ir išmestas. Tačiau iš mobilaus ryšio operatorių gautų duomenų matyti, kad laikotarpyje nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. D. R. telefono aparatu buvo atlikta visa eilė įeinančių ir išeinančių skambučių, kas iš esmės paneigia liudytojo D. R. parodymus apie tai, kad jo telefono aparatas sugedo ir buvo išmestas. Apeliantas daro išvadą, jog liudytojo D. R. parodymai nėra atviri ir nuoseklūs, todėl jais remtis negalima. Pasak gynėjo, kiti įrodymų šaltiniai nei patvirtina, nei paneigia A. J. teiginius, kad prieš jį policijos pareigūnas D. R. vykdė provokaciją duoti kyšį. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisminė praktika, kategoriškai draudžia bet kokius veiksmus, provokuojančius nusikalstamų veikų darymą, tačiau apylinkės teismas, priimdamas A. J. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė suformuotos praktikos reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas įgalintas nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).
Nagrinėjamu atveju A. J. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad policijos pareigūnams pasiūlė 4000 Eurų kyšį už pastarųjų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus - kad nebūtų užfiksuotas ir tyrimui paimtas suklastotais identifikacijos (VIN) numeriais faktiškai jam priklausantis automobilis „BMW 520“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, jis perdavė pareigūnui 4000 Eurų, kuriuos buvo jam tiesiogiai pasiūlęs kaip kyšį, dėl ko šių pareigūnų buvo nedelsiant sulaikytas. Tokiu būdu, pasiūlydamas valstybės tarnautojams kyšį už jų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, A. J. juos papirko.
Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Darant papirkimą kaltininko veiksmai pasireiškia tik tiesiogine tyčia, t. y. jis supranta, kad būtent valstybės tarnautojui ar jam prilyginamam asmeniui pasiūlė, pažadėjo duoti ar davė kyšį kaip neteisėtą atlygį, už jo (kyšio davėjo) pageidaujamą minėtų asmenų ar neteisėtą veikimą, ar neveikimą, vykdant įgaliojimus, t. y., suprasdamas savo veikos pavojingumo pobūdį, kaltininkas siekė atlikti tokią veiką. Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti, kyšio davimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika taip pat kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Be to, pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį baigtumas nepriklauso nuo paperkamo asmens reakcijos į tai, jo sutikimo ar nesutikimo priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygio, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą vykdant įgaliojimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).
Nors nuteistasis neneigia davęs kyšį policijos pareigūnui D. R., tačiau teigia, kad jį taip elgtis išprovokavo pats policijos pareigūnas. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje šiuos A. J. parodymus vertino kritiškai ir konstatavo, kad tokių įrodymų nesurinkta. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad visi surinkti įrodymai įrodo, jog kaltinamasis pats siūlė kyšį pareigūnams, prašydamas įvardinti sumą.
Su apylinkės teismo išvada aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad nuteistasis A. J. padarė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 227 straipsnio 2 dalį t.y. pasiūlė kyšį policijos pareigūnams, siekdamas pastarųjų neteisėto neveikimo.
Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 6 d., apie 17.50 val., Kaune, Kalvarijos g. 13 ir 13A esančiose angaro patalpose buvo vykdoma krata, kurios metu be kita ko buvo rastas automobilis „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su suklastotais identifikacijos (VIN) numeriais (II t., b. l. 6-13). Šis automobilis faktiškai priklausė A. J., nepaisant to, kad VĮ „Regitra“ duomenų bazėje minėto automobilio savininku įregistruotas R. M. (II t., b. l. 72). Šios aplinkybės neneigia nei nuteistasis, nei liudytoju apklaustas R. M..
Žemesnės instancijos teismas
Liudytoju apklaustas Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Kriminalistinių tyrimų valdybos specialistas A. G. parodė, kad apžiūrint minėtą automobilį, į angarą atvažiavo nuteistasis, priėjo prie jo, prisistatė, kad yra kolega, sakė, kad automobilis yra jo. Jam pareigūnas paaiškino, kad yra įtarimų dėl automobilio indentifikacinio numerio suklastojimo. Tuomet A. J. prašė „nevynioti į vatą“, nurodyti sumą bei pasakė : „kadangi esame kolegos, pasakyk konkrečią sumą - už kiek automobilį paliksi ramybėje”. Jam A. G. atsakęs, kad automobilis paliktas nebus, paklausęs, ar jis įsivaizduoja ką daro, t. y., kad taip darydamas iki pensijos neišdirbs. Be to, liudytojo A. G. teigimu, A. J. jis kategoriškai nurodęs, kad jie „nesusitars“. Anot liudytojo, jis nuteistąjį įspėjo, kad šis, bandydamas susitarti, daro nusikaltimą. Atėjus pareigūnui D. R., A. G. papasakojo apie siūlomą kyšį (V t., b. l. 154-155). Šiuos liudytojo A. G. parodymus patvirtino liudytoju apklaustas R. G., patvirtinęs, kad A. J. A. G. pasakė „įvardink sumą, kad paliktumėte automobilį ramybėje” (VI t., t., b. l. 14-15). A. G. parodymus patvirtino ir liudytoju apklaustas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-osios valdybos 1-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas D. R., nurodęs, kad A. G. jam sakė, jog A. J. siūlė jam pinigus, tai darė klausdamas „kiek nori, kad nebūtų protokolo“. A. G. paklausęs, kiek jam liko iki pensijos ir paprašė eiti iš čia. Sužinojęs šias aplinkybes, liudytojas D. R. prisistatė A. J., kuris pasakė, kad „nuvažiuos į namus ir atveš keturis europinio”. Pareigūnas suprato, kad jam siūlomas kyšis, kaip ir pareigūnui A. G., tačiau jis neaiškino nuteistajam, jog šis daro nusikalstamą veiką (V t., b. l. 106-109; VI t., b. l. 11-13). Netiesiogiai kyšio siūlymo faktą patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausti policijos pareigūnai R. V. (V t., b. l. 157), M. S. (V t., b. l. 159), parodydami, kad D. R. jiems pranešė, jog A. J. jam siūlo kyšį, tačiau patys jie siūlymo papirkti negirdėjo ir liudijo tik tai, ką jiems pasakė pareigūnas D. R.. Netikėti šiais liudytojais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jie buvo nuoseklūs. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šie liudytojai būtų priešiškai nusiteikę nuteistojo atžvilgiu, turėtų motyvą ir dėl to siektų jį apkalbėti. Tokio pagrindo nenurodė ir pats apeliantas.
Aptarti duomenys duoda pagrindą išvadai, jog nuteistasis pasiūlė Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Kriminalistinių tyrimų valdybos specialistui A. G. kyšį. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tuojau pat po to, jis Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyresniajam tyrėjui D. R. tiesiogiai pasiūlė duoti 4000,00 kyšį, už abiejų šių pareigūnų neteisėtą neveikimą, vykdant įgaliojimus Atsižvelgus į aukščiau aptartų asmenų parodymus bei kitus teisme ištirtus įrodymus, aukštesniojo teismo nuomone, nuteistojo A. J. versija, kad jis iš karto, tik jam atvykus į angarą, buvo provokuojamas duoti kyšį, vertintintina kritiškai, kaip A. J. gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Negalima nekreipti dėmesio ir į tai, jog nuteistasis, pats būdamas policijos pareigūnu bei ne iš nuogirdų žinodamas, kaip turi elgtis tokiais atvejais policijos darbuotojai, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamai veikai daryti. Jo veiksmai – kyšio pasiūlymas- jau yra baigtas nusikaltimas, o tai, jog jis važiavo į namus paimti pinigus (kyšiui), juos atvežė, tik rodo, jog iš iš anksto buvo nutaręs daryti nusikalstamą veiką, jai ruošėsi ir ją įgyvendino-perdavė policijos pareigūnams kyšį.
Žemesnės instancijos teismas
Aptartų bylos įrodymų pakanka išvadai, kad A. J., siūlydamas kyšį, siekė policijos pareigūnų neteisėto neveikimo, vykdant jiems įgaliojimus t.y. siekė, kad nebūtų užfiksuotas ir tyrimui paimtas faktiškai jam priklausantis automobilis „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su suklastotais identifikacijos (VIN) numeriais.
Pažymėtina, kad neišsaugojimas ir nepateikimas teismui apeliaciniame skunde nurodyto ir kratos metu mobilaus ryšio telefono aparatu daryto pokalbio tarp D. R. ir A. J. garso įrašo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos įrodymų, šiuo konkrečiu atveju, jau nebeturi įtakos veikai įrodyti ar jai paneigti, kadangi šis garso įrašas buvo daromas kyšio padavimo, o ne jo siūlymo metu. Kita vertus, net ir esant tokiam įrašui, jis negalėtų būti vertinamas kaip įrodymas, nes gautas ne įstatymų nustatyta tvarka, pažeidus reikalavimą duomenis rinkti tik teisėtais būdais (BPK 20 str. 1 d., 4 d.), t.y. įrašas buvo daromas netarnybine garso įrašymo priemone, neįspėjus A. J. apie garso įrašo darymą ir galimą vėlesnį šio garso įrašo panaudojimą prieš jį ikiteisminio tyrimo metu.
Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo A. J. nusikalstama veika – kyšio siūlymas policijos pareigūnams A. G. ir D. R. – pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teisingai kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.
Skundžiamu nuosprendžiu A. J. taip pat nuteistas už tai, kad jis perdavė pareigūnui 4000,00 Eur, kuriuos buvo jam tiesiogiai pasiūlęs kaip kyšį, t. y., tokiu būdu pasiūlydamas valstybės tarnautojams kyšį už jų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, jį papirko. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. J. nuteisė už kyšio davimą, remdamasis neteisėtu būdu, pažeidžiant nuteistojo A. J. teises, gautais duomenimis, todėl netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.
Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Neatsiejamos įrodymų vertinimo sąlygos – įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Tuo tarpu tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir, ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis A. J., pasiūlęs kyšį policijos pareigūnams, dėl nesuprantamų priežasčių nebuvo sulaikytas įvykio vietoje. Akivaizdu yra tai, jog jis, iš karto po to, kuomet jau padarė nusikalstamą veiką - pasiūlė kyšį, vienas pats, be policijos darbuotojų palydos, netrukdomas išvyko į namus, kaip vėliau paaiškėjo - atvežti siūlomą pinigų sumą (kyšį). Šią aplinkybę nurodė tiek pats nuteistasis, tiek liudytojais apklausti policijos pareigūnai, serviso darbuotojai, nuteistojo žmona bei sesuo. Pažymėtina, kad nuteistajam buvo leista išvažiuoti iš įvykio vietos nepaisant to, kad pareigūnai turėjo pagrįstų įtarimų, jog A. J. faktiškai priklausantis automobilis „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra su suklastotais identifikacijos (VIN) numeriais, t. y. vogtas ar kitaip neteisėtai užvaldytas. Taigi, policijos pareigūnai, ne tik turėdami įtarimų dėl galimos nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnyje padarymo, bet ir žinodami, kad A. J., pasiūlydamas jiems kyšį, padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 227 straipsnyje, leido jam nuvažiuoti į namus pasiimti pinigų (kyšiui). Jie, suprasdami, jog kaltinamasis toliau tęs savo nusikalstamus veiksmus, nesiėmė jokių prevencinių priemonių, kad A. J. būtų sustabdytas nuo tolimesnių nusikalstamų veiksmų darymo, ir tokiais savo veiksmais (neveikimu) policijos pareigūnai skatino nusikalstamos veikos darymą. Pažymėtina, jog valstybės institucijos, jų pareigūnai ne tik kad neturi skatinti asmenų nusikalsti, bet ir pagal įstatymus (šiuo atveju Policijos įstatymą), pareigybines instrukcijas, privalo užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms. Taigi, suprasdami, kad gali būti padaryta nusikalstama veika, pareigūnai turėjo imtis priemonių užkirsti kelią tokios veikos padarymui, o ne leisti ar patys skatinti jos atlikimą, turint tikslą vėliau tą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Akivaizdu, jog turėdami pareigą sulaikyti A. J. kaip asmenį įtariamą padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 189 str. bei jau padariusį veiką numatytą LR BK 227 str. 2d.(pasiūliusį dviems pareigūnams kyšį), policijos pareigūnai sudarė prielaidas A. J. manyti ir tikėtis, jog jie yra pasirengę susitarti dėl neteisėto neveikimo už atitinkamą materialinį atlygį. Būtent tai, kad nesulaikytam policijos pareigūnų A. J. buvo leista išvykti atvežti pinigų kyšiui, laikytina nusikalstamų veiksmų – kyšio davimo kurstymu . Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad A. J. padarytą nusikalstamą veiką, kuomet jis davė kyšį policijos pareigūnams, išprovokavo patys policijos pareigūnai, o už valstybės pareigūnų paskatintą atlikti neteisėtą veiką A. J. negali būti baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija, 2008 m. vasario 5 d. išnagrinėjusi bylą Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), savo sprendime priėmė teismų praktikai reikšmingą išaiškinimą, kad visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais, privalo būti atmesti. Taigi tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją (pvz., nutartis Nr. 2A-P-6/2008), nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokavimo metu, turi būti pripažįstami neleistinais. Materialinės teisės aspektu pažymėtina, kad baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti tokių veikų darymo. Už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama. Baudžiamojo proceso normų aspektu pažymėtina, kad baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką, tačiau proceso ar jam prilygstantys veiksmai negali būti atliekami, siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Pagal BPK proceso veiksmai privalo būti atliekami, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“ (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-39/2013).
Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, nuosprendžio dalis, kurioje A. J. nuteistas už tai, kad perdavė D. R. 4000,00 Eur, kuriuos buvo jam tiesiogiai pasiūlęs kaip kyšį, t. y., tokiu būdu papirko A. G. ir D. R., keičiama, šalinant šią aplinkybę iš kaltinimo (BPK 328 str. 3 p.).
Keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl neteisingos nusikalstamos veikos apimties, turi būti įvertintas ir pagal šį BK straipsnį paskirtos bausmės klausimas. Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog iš nuosprendžio pašalinama nežymi dalis kaltinimo, neteikia pagrindo švelninti bausmę už šią nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryti kitokie esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės, todėl nuosprendis keičiamas tik dėl aukščiau paminėto BPK pažeidimo.
Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. lapkričio 4 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-3975 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. J. (pažymoje – A. J.), išlaidas iki 2014 m. lapkričio 5 d. sudaro 293,20 Lt (VII t., b. l. 49).
Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.
BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą A. J. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,
nutarė:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš aprašomosios nuosprendžio dalies kaltinime bei apylinkės teismo nuosprendyje nustatytą aplinkybę, kad 2011 m. rugsėjo 6 d., apie 18.15 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), esančiose angaro patalpose, tualete, A. J. A. G. akivaizdoje, perdavė D. R. 4000,00 Eur (500 nominalo kupiūromis), kuriuos buvo jam tiesiogiai pasiūlęs kaip kyšį, ir taip juos papirko.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.