- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-31
- Bylos Nr.
- I-2192-331/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Artūras Jaskelevičius
- Kategorijos
- 12.6.1Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. lapkričio 8 d. d. sprendimu Nr. 69-48 patvirtino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (6.5)-FR0682-321, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 39 935,70 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 17 488,33 Eur PVM delspinigių ir 7 987 Eur PVM baudą. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2018 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. S-28(7-267/2017) pakeitė VMI 2017 m. lapkričio 8 d. d. sprendimą Nr. 69-48, t. y. sumažino PVM baudą iki 3 994 Eur, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–20) ir prašo: 1) panaikinti 2018 m. vasario 12 d. Komisijos sprendimą Nr. S-28(7-267/2017); 2) panaikinti 2017 m. lapkričio 8 d. VMI sprendimą Nr. 68- 181; 3) panaikinti Klaipėdos apskrities VMI 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-FR0682-321; 4) nutraukti patikrinimo procedūras, kurios atliekamos pareiškėjo atžvilgiu.
3. Skunde paaiškina, kad nei Komisija, nei VMI priimtuose sprendimuose nenustatė, jog pareiškėjas, įsigydamas nekilnojamąjį turtą ir vėliau dėl finansinių sunkumų jį parduodamas, siekė gauti finansinės naudos, o apskaičiuoti delspinigiai yra neproporcingi apskaičiuotai mokesčių sumai, t. y. sudaro 45 proc. apskaičiuotos sumos. Tiek Komisija, tiek VMI, nagrinėdami skundo argumentus, jų nevertino, o apsiribojo PVMĮ normų citavimu, t. y. neįsigilino į argumentų esmę. PVM apskaičiavimas nuo individualios veiklos vykdymo metu gautų pajamų, pareiškėjo manymu, visiškai nelogiškas ir nepateisinamas. Jo vykdyta individuali veikla pagal verslo liudijimą ir iš nekilnojamojo turto gautos pajamos, kurios neva laikytinos individualios veiklos gautomis pajamomis, yra visiškai skirtingo pobūdžio pajamos, nuo kurių bendrai PVM skaičiuoti negalima. Pareiškėjas mano, kad vykdydamas individualią veiklą pagal verslo liudijimą, neviršijo gautų pajamų ribos, nuo kurios galėtų atsirasti prievolė registruotis PVM mokėtoju, todėl mokesčių administratorius neturi jokio pagrindo gautas pajamas apmokestinti PVM.
3.1. Teigia, kad mokesčių administratorius savavališkai sukuria daug aukštesnius reikalavimus ir standartus, nei jie yra numatyti MAĮ ir kituose teisės aktuose. Skundžiamais sprendimais pažeidžiami įstatymų reikalavimai, neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai ir neteisėtai apskaičiuotos papildomos mokėtinos mokesčių sumos.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą patenkinti, palaikė skundo argumentus.
Atsiliepimas
4. Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 39–45) paaiškino, kad Pareiškėjas tikrintu laikotarpiu vykdė dviejų rūšių ekonominę veiklą: pagal įsigytus verslo liudijimus teikė statybos paslaugas ir nekilnojamojo turto pardavimą. Nevienkartinis, nuolatinis sandorių su nekilnojamuoju turtu sudarymas, jų skaičius (jau iki tikrinamojo laikotarpio Pareiškėjas įsigijo 2 žemės sklypus, skirtus mažaaukščių namų statybai ir juose ūkio būdu statė gyvenamuosius namus bei nebaigtus statyti pardavė), tęstinis sandorių sudarymo laikotarpis nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įrodo, kad Pareiškėjo vykdytiems nekilnojamojo turto pardavimo sandoriams būdingi tęstinumo ir atsikartojimo požymiai. Pareiškėjo vykdyta naujos statybos namų pastatymo ir jų pardavimo kartu su žemės sklypais ekonominė veikla atitiko PVMĮ 32 straipsnio nuostatas.
4.1. Pagal PVMĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatas, prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba paslaugas, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas šio Įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 100 000 Lt (iki 2012 m. sausio 1 d.), nuo 2012 m. sausio 1 d. – 155 000 Lt. Pagal PVMĮ 92 straipsnio 1 dalies nuostatas, apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71 straipsnį arba pagal 71¹ straipsnį, tačiau to nepadaręs, privalo, laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos, skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal šio Įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju. Pareiškėjas tikrintu laikotarpiu iš ekonominės veiklos gavo atlygio viso 1 377 500 Lt (525 500 Lt iš vykdytos statybos paslaugų veiklos pagal verslo liudijimus ir 852 000 Lt iš nekilnojamojo turto pardavimo veiklos). Taigi Inspekcija nustatė, kad Pareiškėjas tikrintu laikotarpiu gavo pajamų, kurios viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą per paskutinius 12 mėnesių (Patikrinimo akto 2 lentelė), tokiu būdu Pareiškėjas turėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM.
4.2. Pagal PVMĮ 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, PVM mokėtojas turi teisę prekių ir (arba) paslaugų, įsigytų ir (arba) importuotų iki jo įregistravimo PVM mokėtoju dienos, pirkimo ir (arba) importo PVM, laikantis šio skyriaus nuostatų ir šiame straipsnyje nustatytų apribojimų, įtraukti į PVM atskaitą, jeigu jos bus naudojamos to PVM mokėtojo šio Įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai. PVM mokėtoju neįregistruotas apmokestinamasis asmuo įsigytų prekių (paslaugų) pirkimo PVM turi teisę įtraukti į PVM atskaitą ne iš karto įsigijus šias prekes bei paslaugas, o tik po to, kai jos buvo panaudotos jo PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai vykdyti. Pagal PVMĮ 64 straipsnio nuostatas pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas įsigijo statybinių medžiagų bei paslaugų, kurių pirkimo PVM sudarė: 2012 m. sausio mėn. parduoto nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) – 34 996 Lt, 2014 m. spalio mėn. parduoto nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini)– 5 318 Lt. Pareiškėjo PVM apmokestintai veiklai tenkanti PVM atskaita sudaro: 2012 m. sausio mėn. 34 996 Lt, 2014 m. spalio mėn. 5 318 Lt. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad PVM atskaita yra apskaičiuota atmestinai, nes Pareiškėjo įsigytų statybinių medžiagų pirkimo PVM pateikti Patikrinimo akto 10 Priede.
4.3. Pažymi, kad dėl PVM mokesčio bazės nustatymo yra pasisakęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kuris bylose C-249/12 (Tulica) ir C-250/12 (Plavosin), nagrinėdamas klausimą, ar PVM turi būti įskaitomas į sutarties kainą tuo atveju, kai turto pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo numatytas PVM, tačiau mokesčių administratoriui perkvalifikavus sandorį, yra priskaičiuojamas mokėtinas PVM, kurį turi sumokėti pardavėjas, konstatavo, kad tuo atveju, kai šalys nustatė turto kainą be nuorodos į PVM, o pardavėjui atsirado pareiga sumokėti PVM ir jis neturi galimybės pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas susigrąžinti iš pirkėjo mokesčių administratoriaus reikalaujamo PVM, tai laikoma, kad sutarta kaina yra įskaitant PVM. Todėl mokesčių administratorius atsižvelgė į suformuotą praktiką ESTT bylose ir pardavimo PVM apskaičiavo nuo sandorių, jog nekilnojamojo turto kaina buvo nurodyta įskaitant mokestį.
4.4. Ginčijamais sprendimais priskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai, paskirta bauda atitinka teisės aktų reikalavimus, nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti buvus kokius nors neteisėtus ir nepagrįstus mokesčių administratoriaus veiksmus, Pareiškėjo mokestinis patikrinimas atliktas per objektyviai trumpą laiką.
4.5. Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl įpareigojimo Pareiškėjui sumokėti 39 935,70 Eur PVM, 17 488,33 Eur delspinigių, 3 994 Eur PVM baudos, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Nustatyta, kad Pareiškėjas 2012 m. sausio 6 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį pardavė 0,0949 ha žemės sklypą ir pastatą–gyvenamąjį namą, esančius adresu: (duomenys neskelbtini) už 502 000 Lt (žemės sklypo – 60 000 Lt, gyvenamojo namo – 442 000 Lt). Minėtą žemės sklypą jis įsigijo pagal 2011 m. sausio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį už 60 000 Lt.
6.1. Pareiškėjas pagal 2014 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį pardavė 0,1011 ha žemės sklypą ir pastatą–gyvenamą namą, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), už 350 000 Lt (žemės sklypo – 132 000 Lt, nebaigto statyti gyvenamojo namo – 218 000 Lt). Minėtą sklypą Pareiškėjas gavo dovanų 2014 m. kovo 3 d. iš tėvų.
6.2. Pareiškėjas tikrintu laikotarpiu taip pat gavo pajamų iš statybos paslaugų veiklos pagal verslo liudijimą: 2011 m. – 90 000 Lt, 2012 m. – 144 000 Lt, 2013 m. – 146 500 Lt, 2014 m. – 145 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo byloje yra pažymėjęs, kad fizinis asmuo, vykdantis žemės statyboms pardavimo sandorius, imasi aktyvių prekybos žeme veiksmų, naudodamas priemones, panašias į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, kaip jie suprantami pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, naudojamas priemones, šis asmuo turi būti laikomas vykdančiu „ekonominę veiklą”, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, ir todėl – PVM apmokestinamuoju asmeniu (LVAT administracinėje byloje Nr. A602-200/2012). Pagal PVMĮ 32 straipsnio 1-2 dalių nuostatas, PVM objektas yra naujų pastatų ar statinių bei jų dalių, įskaitant žemę, parduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemės statyboms tiekimas/pardavimas.
8.2. Įvertinus paminėtas teisės aktų normas, LVAT praktiką, darytina išvada, kad gyventojo nekilnojamojo turto (įskaitant žemę) pardavimas yra laikomas ekonomine veikla, jeigu jis, parduodamas žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą, siekia gauti nuolatinių pajamų, t. y. gyventojo vykdomiems žemės ir kito nekilnojamojo turto sandoriams yra būdingas tam tikras tęstinumas ir atsikartojimas, taip pat gyventojas imasi panašių priemonių į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, ir tokiu būdu pripažįstamas PVM apmokestinamuoju asmeniu.
9. Pareiškėjo teigimu ginčo gyvenamieji namai buvo statomi siekiant pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas, visi sandoriai buvo sudaryti išimtinai siekiant išvengti neigiamų pasekmių prieš kredito įstaigas, nesutinka su apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos dydžiais, be to, jam nesuprantamas PVM apskaičiavimas nuo pajamų, gautų iš veiklos pagal verslo liudijimą.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas negali sutikti su Pareiškėjo teiginiais, palaiko mokesčių administratoriaus poziciją, nes bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad tikrinamuoju laikotarpiu Pareiškėjas vykdė statybos paslaugų teikimo ir nekilnojamojo turto (žemės sklypų ir nebaigtų statyti statinių, adresu: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo veiklą, kuri priskirtina Pareiškėjo ekonominei veiklai PVMĮ nuostatų prasme.
12. Teismas, vengdamas pasikartojimų bei sutikdamas su mokesčių administratoriaus pateiktu teisės aktų nuostatų vertinimu, plačiau šių nuostatų ir faktinių ginčo bylos aplinkybių, kurios yra išdėstytos tiek mokesčių administratoriaus, tiek Komisijos sprendimuose neaptarinės, tačiau pasisakys dėl Pareiškėjo skunde teismui nurodytų nesutikimo argumentų su skundžiamais sprendimais.
13. Bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad Pareiškėjo sudaryti nekilnojamojo turto įsigijimo–perleidimo sandoriai yra nevienkartiniai, jie buvo vykdomi ilgą laikotarpį (tęstinumo ir atsikartojimo požymiai), t. y. Pareiškėjas jau nuo 2006 m. pirko ar gavo dovanojimo būdu mažaaukščių namų statybai skirtus žemės sklypus Klaipėdos rajone ar Klaipėdos mieste, juose ūkio būdu statė gyvenamuosius namus, o sklypus su juose nebaigtais statyti gyvenamaisiais namais pardavinėjo. Todėl toks nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje savo byloje jau yra suformavęs praktiką dėl ekonominės veiklos tęstinumo (LVAT administracinėse bylose Nr. A-14-916/2006; Nr. A-438-1715/2012). Mokesčių administratorius patikrinimo metu surinko daug įrodymų, kuriuos įvertinęs, nustatė, kad Pareiškėjas veikė savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų asmenų, parduotas nekilnojamasis turtas jam priklausė nuosavybės teise, jis savo vardu gavo statybos leidimus, pirko statybines medžiagas gyvenamųjų namų statybai, pats dengė savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, t. y. gyvenamųjų namų statyba.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pagal Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalies 2 pastraipą „ekonomine veikla laikytina gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Teismo vertinimu ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų, o tokia veikla kvalifikuojama kaip ekonominė veikla, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna ją atlikęs subjektas (ESTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Gotz, C-408/06, 18 p.). Todėl pagal PVMĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, ekonominė veikla, tai tokia veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Vadinasi šia veiklą vykdantys asmenys pripažįstami apmokestinamaisiais asmenimis, o pagal Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalies 1 pastraipą „apmokestinamasis asmuo - tai asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą“ (LVAT administracinėje byloje Nr. A-602-200/2012).
15. Taigi gyventojo nekilnojamojo turto (įskaitant žemę) pardavimas yra laikomas ekonomine veikla, jeigu jis, parduodamas žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą, siekia gauti nuolatinių pajamų, t. y. gyventojo vykdomiems žemės ir kito nekilnojamojo turto sandoriams yra būdingas tam tikras tęstinumas ir atsikartojimas, taip pat gyventojas imasi panašių priemonių į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, ir tokiu būdu pripažįstamas PVM apmokestinamuoju asmeniu. Bylos medžiaga aiškiai patvirtina, to neneigia ir pareiškėjas, kad tikrinamuoju laikotarpiu jis vykdė statybos paslaugų teikimo ir nekilnojamojo turto (žemės sklypų ir nebaigtų statyti statinių, adresu: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo veiklą, kuri priskirtina Pareiškėjo ekonominei veiklai PVM įstatymo nuostatų prasme, yra pagrįstos nustatytų faktinių aplinkybių, jas pagrindžiančių įrodymų tyrimo ir vertinimo analize, norminių aktų nuostatomis.
16. Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai aiškiai patvirtina, kad ginčo nekilnojamojo turto pardavimu buvo siekiama gauti nuolatinių pajamų, t. y. Pareiškėjo pajamos, susijusios su darbo santykiais, 2011 m. sudarė 2 800 Lt, 2012 m. - 896 Lt, 2013 m. - 7881 Lt, 2014 m. – 12 272 Lt, pajamos iš veikos pagal verslo liudijimus 2011 m. siekė 90 000 Lt, 2012 m. – 144 000 Lt, 2013 m. – 146 500 Lt, 2014 m. – 145 000 Lt. Be to Pareiškėjas tikrintu laikotarpiu pardavė 4 nekilnojamojo turto objektus (žemės sklypus su juose esančiais nebaigtais statyti gyvenamaisiais namais) ir gavo 173 7000 Lt pajamų (2011 m. – 535 000 Lt, 2012 m. – 502 000 Lt, 2014 m. – 700 000 Lt. Todėl nekilnojamojo turto pardavimo pajamos sudarė pagrindinę Pareiškėjo tikrinto laikotarpio pajamų dalį (2011 m. - 85 proc., 2012 m. - 78 proc., 2014 m. - 82 proc.), kas suponuoja išvadą ir dėl ginčo sandorio siekio gauti nuolatinių pajamų.
17. Teismas negali sutikti su Pareiškėjo teiginiais, kad šie sandoriai yra atsitiktiniai, nes atsitiktiniai sandoriai nėra susiję su ekonominės naudos gavimu, o bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad Pareiškėjas per tęstinį laikotarpį gavo nuolatinių pajamų. Teismo vertinimu, Pareiškėjo vykdytų veiksmų visuma: nekilnojamojo turto objektų tęstinis įsigijimas, perleidimas, statybos leidimų gavimas, ginčo objektuose gyvenamųjų namų statyba, nekilnojamojo turto pajamų gavimas, jų investavimas į kitų objektų įsigijimą, įrodo, kad Pareiškėjas veikė kaip apmokestinamasis asmuo, vykdantis ekonominę veiklą. Todėl jo teiginiai dėl atsitiktinių sandorių, vertintini kaip abstraktaus pobūdžio teiginiai, nepaneigiantys mokesčių administratoriaus padarytų išvadų dėl ekonominės veiklos vykdymo.
18. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius savavališkai sukuria jam, kaip mokesčių mokėtojui, daug aukštesnius reikalavimus ir standartus, nei jie yra numatyti MAĮ ir kituose teisės aktuose, skundžiamais sprendimais pažeidžiami įstatymų reikalavimai, neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai ir neteisėtai apskaičiuotos papildomos mokėtinos mokesčių sumos.
19. Teismas negali sutikti su šiais Pareiškėjo teiginiais, nes mokesčių administratorius tinkamai įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą pagrįsti su mokesčių apskaičiavimu susijusias sumas, ginčo byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie įrodo Pareiškėjo siekį gauti pajamų ir ekonominės naudos. Tuo tarpu Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, atliktus skaičiavimus, padarytas išvadas, o pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą, nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė apskritai jokių įrodymų, kurie paneigtų ginčijamų sprendimų pagrįstumą, todėl Pareiškėjo abstraktūs teiginiai, paaiškinimai, kurie nepagrįsti įrodymais, negali daryti įtakos sprendimui, priimtino mokesčių mokėtojo naudai. Teismas laiko, kad pareiškėjas savo poziciją grindė tik abstrakčiais paaiškinimais, spėjimais, nepateikė neginčijamų įrodymų, svarių argumentų, paneigiančių mokesčių administratoriaus Pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Atkreiptinas dėmesys, kad mokesčių mokėtojas, vadovaudamasis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, siekdamas paneigti apskaičiuotas sumas, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, nepakanka apsiriboti abstrakčiais paaiškinimais, spėjimais, Pareiškėjas turi pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius (LVAT administracinėse bylose Nr. A-556- 1632/2010, Nr. A-575-912/2011 ir kt.).
20. Pareiškėjo teigimu delspinigių suma sudaro 45 proc. apskaičiuotos PVM sumos, tačiau apie PVM prievolę buvo informuotas tik 2017 metais, todėl turėjo būti atleistas nuo jų, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.
21. Teismas pažymi, kad atleidimo nuo mokesčių mokėtojui apskaičiuotų delspinigių teisiniai pagrindai įtvirtinti MAĮ 100 straipsnyje ir Taisyklėse. MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje bei Taisyklių 7 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojai atleidžiami nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atleidimo nuo delspinigių pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.
22. Nagrinėjamu atveju aiškiai matyti, kad Pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2017 m. sausio 9 d., o baigtas 2017 m. birželio 15 d., t. y. užtruko 4 mėnesius ir 6 dienas, todėl mokestinis patikrinimas atliktas per objektyviai trumpą laiką. Teismas nenustatė mokesčių administratoriaus piktnaudžiavimo, atliekant patikrinimą, todėl nėra pagrindo atleisti Pareiškėją nuo PVM delspinigių mokėjimo remiantis teisingumo ir protingumo principais (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis), nes delspinigių skaičiavimu nėra siekiama nubausti mokesčio mokėtoją, taikant jam neigiamas turtines pasekmes, o iš jo yra išieškoma turtinė nauda, kurią gavo valstybės sąskaita. Taigi Pareiškėjas turėjo prievolę mokėti 39 935,70 Eur PVM, tačiau laiku šios prievolės neįvykdė, PVM mokesčių nemokėjo, dėl to jam pagrįstai buvo apskaičiuoti 17 488,33 Eur PVM delspinigiai.
23. Teismas atmeta Pareiškėjo teiginius dėl nepagrįstai paskirtos 3 994 Eur (10 proc.) PVM baudos, nes Pareiškėjas nuo 2011 metų iki 2014 metų vykdė dviejų rūšių ekonominę veiklą, gautų pajamų iš ekonominės veiklos tinkamai nedeklaravo, pažeidimo nepripažįsta, tačiau Komisija Pareiškėjui PVM baudą sumažino iki 10 proc., atsižvelgdama į Pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (teikė Metines pajamų deklaracijas, patikrinimo metu teikė reikiamus dokumentus bei paaiškinimus, neslėpė pajamų). Teismas sutinka su Komisijos paskirta 10 proc. PVM bauda, laiko, kad nėra pagrindo apskritai atleisti nuo PVM baudos, nes pareiškėjas nepateikė jokių kitų svarbių lengvinančių aplinkybių.
24. Teismas pažymi, jog ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikra aplinkybe pagrindžiančiais įrodymais.
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamus sprendimus gavo laiku, juos apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą. Įvertinęs ginčijamų sprendimų turinius, teismas laiko, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
26. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybės, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT teisminę praktiką, teismas daro išvadą, kad ginčijami Komisijos 2018 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. S-28 (7-267/2017), VMI 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimas Nr. 68-181, Klaipėdos apskrities VMI 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-FR0682-321, savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, juos priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, pagrindinės procedūros ir teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, naikinti ginčijamų sprendimų pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
27. Teismui konstatavus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo įpareigoti mokesčių administratorių nutraukti patikrinimo procedūras pareiškėjo atžvilgiu.
28. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.