Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (pranešėja), Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Rimos Matulionienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. K. buvo kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, tuo, kad jis 2016 m. balandžio 14 d. apie 15.00 val., bute esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas sukelti savo sugyventinei E. P. stresą, nerimą, baimę, grasino susidorojimu, sakydamas, kad jos nužudymu pasirūpins jo draugai, savo rankom nelies, tai įvykti gali, kad ir rytoj, taip savo žodžiais sudarė E. P. realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti.

2.5. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu V. K. susitaikė su E. P., praeityje teistas dėl smurto nukentėjusiosios E. P. atžvilgiu, teistumai neišnykę, nusikalstamos veikos būdavo daromos jam apsvaigus nuo alkoholio, įsidarbino, patenkinamai dalyvauja šeimos gyvenime, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, V. K. skirtina su laisvės atėmimu susijusi bausmė, jos vykdymą atidedant, nes yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį V. K. įpareigotinas tęsti darbą, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmetamas.

5. Prokurorės esminiai skundo argumentai yra tie, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, jog V. K. nepadarė nuskalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytų nuostatų nepažeidė. Skundžiamas nuosprendis atitinka įstatymo reikalavimus, kadangi jame padarytos išvados yra pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, o teismo išvados padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis ir padarė pagrįstas išvadas, kad V. K. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, t. y. tinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

7. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.

8. V. K. byloje buvo pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis 2016 m. balandžio 14 d. apie 15.00 val., bute esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas sukelti savo sugyventinei E. P. stresą, nerimą, baimę, grasino susidorojimu, sakydamas, kad jos nužudymu pasirūpins jo draugai, savo rankom nelies, tai įvykti gali, kad ir rytoj, taip savo žodžiais sudarė E. P. realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti.

9. Iš nukentėjusiosios E. P., išteisintojo V. K. parodymų ir kitos rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad iki įvykio V. K. ir E. P. santykiai buvo konfliktiški. Nukentėjusioji nurodė, kad kartu su V. K. gyvena apie 11 metų, jų santykiai yra įtempti, V. K. girtauja, dažnai ją sumuša (129 b.l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. yra du kartus teistas už fizinio skausmo sukėlimą E. P. atžvilgiu (63-65, 71-73 b.l.). Asmeninio pobūdžio konfliktas įvyko ir nagrinėjamu atveju. Kaip matyti iš nukentėjusiosios E. P., V. K., liudytojos E. M. parodymų, konfliktas įvyko dėl to, kad įvykio dieną E. P. nurodymu V. K. nebuvo įleistas į savo namus. Kaip nurodė V. K., po to, kai jis nebuvo įleistas į namus, išėjo pas draugą, vartojo alkoholį. Vėliau grįžo neblaivus ir E. P. buvo įleistas į namus (129 b.l.). Grįžęs V. K. pradėjo nukentėjusiajai grasinti, kad jeigu dar kartą jo neįsileis, tai jis ją (E. P.) nužudys arba tuo pasirūpins jo draugai. Nukentėjusioji nurodė, kad V. K. kalbėjo pakeltu tonu, agresyviu balsu, grasinimą išreiškė vieną kartą, ji išsigando, nes neblaivus V. K. būna agresyvus ir neprognozuojamas, yra ne kartą naudojęs smurtą jos atžvilgiu. Po konflikto V. K. nuėjo į savo kambarį, pasidarė kavos. Nurodė, kad konfliktą girdėjo kartu namuose buvusi E. M., kuri ir iškvietė policiją (129-130 b.l.). Iš pagarsintų liudytojos E. M. parodymų matyti, kad įvykio dieną namo neblaivus grįžo V. K., kuris pradėjo šaukti ir priekaištauti E. P. dėl to, kad nebuvo įleistas į namus. Vėliau V. K. pradėjo grasinti kad E. P. nužudymu pasirūpins jo (V. K.) draugai - pats rankų nekiš, tą padarys draugai. Kadangi V. K. buvo agresyviai nusiteikęs, jo bijojo, todėl paskambino ir iškvietė policiją. Nurodė, kad panašaus pobūdžio konfliktai tarp E. P. ir V. K. vyksta dažnai, V. K. yra ne kartą smurtavęs prieš E. P., yra grasinęs (44 b.l.). V. K. nurodė, kad tarp jo ir E. P. įvyko žodinis konfliktas dėl to, kad jis nebuvo įleistas į namus. Konflikto metu E. P. jam pasakė, kad prisiteis iš jo išlaikymą vaikams, sakė, kad pasodins jį į kalėjimą. Tuomet jis supykęs nukentėjusiajai atsakė tuo pačiu, t. y. pasakė, kad jeigu jis sės, tai ji (E. P.) mirs, kad pas jį yra draugų; V. K. teigė, kad E. P. žino, jog jis jai nieko nepadarys, nes turi du bendrus vaikus, jos mirties nesiekė; E. P. pagrasino, nes ir ji jam grasino (129 b.l.).

10. Šioje situacijoje būtina nustatyti, ar V. K. veiksmai yra padaryti siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusios E. P. baimę, norint, kad ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai BK 145 straipsnio prasme, kuris numato atsakomybę ne už bet kokį grasinimą ar bauginimą, o už grasinimą nužudyti ar sunkai sutrikdyti žmogaus sveikatą ar žmogaus terorizavimą. Bylos aplinkybės neleidžia tvirtinti, jog kaltinimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį pasitvirtino. V. K. išsakyti žodžiai negali būti traktuojami kaip realus ir akivaizdus pavojus E. P. gyvybei. Nustatyta, jog po išsakyto grasinimo V. K. nuėjo į savo kambarį ir jame buvo iki atvyko policijos pareigūnai. Nors E. P. teigė, kad neblaivaus V. K. išsakyto grasinimo išsigando, jį suprato kaip realų, tačiau tokios kategoriškos išvados neleidžia daryti ir pačios E. P. elgesys. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog kyla ne viena abejonė dėl V. K. kaltės, nes konfliktas buvo abipusis, o po V. K. išsakytų žodžių nukentėjusioji liko namuose, tame pačiame kambaryje ir toliau perrenginėjo vaiką, pareigūnus kvietė ne pati E. P., o liudytoja. Vertinant ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjamo metu duotus E. P. paaiškinimus matyti, kad juose akcentuojama tai, kad V. K., būdamas neblaivus, būna agresyvus, neprognozuojamas, smurtauja, dėl ko ji galvojo, kad V. K. gali prieš ją smurtauti. Susiklosčius įtemptiems santykiams itin įdėmiai vertintina, ar konfliktinėje situacijoje išsakyti žodžiai yra suprasti adekvačiai, ar iš tiesų viena iš konflikto šalių turėjo tyčią realiai grasinti nukentėjusiajai. Taigi spręstina, ar kaltininkas suvokė, jog jis įgyvendina grasinamojo pobūdžio veiką, pavojingai psichiškai veikia nukentėjusiąją, keldamas jai baimės jausmą arba jį palaikydamas, ir nori taip elgtis. Nors byloje nustatytos V. K. išsakytos frazės savo turiniu ir išraiškos būdu sukėlė neigiamas, nemalonias emocijas, tačiau išsakyti žodžiai, įvertinus ir įvykio kontekstą, teisėjų kolegijos nuomone, sietini su emocijomis, o ne su realiu grasinimu nužudyti. Visuma įrodymų leidžia teigti, kad V. K. veiksmai nebuvo nukreipti į grasinimus BK 145 straipsnio prasme, o jis supyko dėl nesutarimų vaikų išlaikymo klausimu bei siekė, jog nukentėjusioji E. P. jam nedraustų įeiti į namus, t. y. kaltinamojo tyčia buvo nukreipta į savo interesų tenkinimą. Atskirai paminėtina ir ta aplinkybė, jog po įvykio nukentėjusioji atleido V. K., toliau kartu su juo gyvena, nors bylos įrodymai nurodo, kad panašaus pobūdžio konfliktai šeimoje vyko ir anksčiau. Įvertinus aukščiau nurodytus duomenis darytina išvada, kad vien V. K. pasakytas grasinimas nekėlė nukentėjusiajai tokios grėsmės, kad išties būtų pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas yra realus.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, jog V. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendis paliekamas galioti, o prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Rimos Matulionienės apeliacinį skundą atmesti.