Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) UAB „RVKR“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „RVKR“ ieškinį atsakovui UAB „DHL Lietuva“ dėl 2009 m. rugsėjo 9 d. garantinio rašto, įskaitymo pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ

Atsakovas 2009 11 30 tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo aktu Nr. 2009//1130/01 pagal 2009 09 08 sąskaitą LT014193 (16.000,00 Lt) įvykdė įskaitymą 980,84 Lt sumai, taip primesdamas ieškovui prievolę, kurios jis neprivalėjo vykdyti. Nurodė, kad ieškovas su 2009-09-08 sąskaita LT014193 už prastovas (16.000,00 Lt) nesutiko, nes prastovų dėl ieškovo kaltės atsakovas nepatyrė, be to, jokia sutartimi ieškovas nebuvo įsipareigojęs šios sumos apmokėti, todėl pripažinus negaliojančiu 2009 09 09 garantinį raštą, remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, 6.130 straipsniu, atsakovo atliktas įskaitymas pagal 2009 11 30 tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo aktą Nr. 2009/1130/01 dalyje dėl 980,84 Lt sumos įskaitymo pagal atsakovo išrašytą 2009-09-08 sąskaitą LT014193 (16.000,00 Lt) pripažintinas negaliojančiu ir iš atsakovo įsiskolinimas pagal ieškovo išrašytą 2009-10-26 sąskaitą SRVK2225.

Ieškovo įsiskolinimo likutis 2009 10 21 d. sumažėjo, kai ieškovas perdavė prekes 21.600 Lt sumoje atsakovui, taip padengdamas dalį įsiskolinimo atsakovui. Tačiau nėra pagrindo teigti, jog atsakovas pirko prekes iš ieškovo, nes atsakovas 2009 10 21 aktu Nr. 20/10/09-1 priėmė prekes kaip dalinį skolos padengimą, atsakovo vienintelė ir pagrindinė veiklos sritis yra pervežimai ir jų organizavimas, bet ne prekyba transporto priemonėmis.

Atsakovas savo atsikirtimus grindė aplinkybe, jog ginčijamas prievolių įskaitymo aktas tarp šalių buvo sudarytas, tačiau ne 2009 11 02 akto Nr. 02/11/09-1, o 2009-10-21 akto Nr. 20/10/09-1 pagrindu, kuriuo šalys susitarė dėl dalinio įsiskolinimo, 23.400,00 Lt sumai padengimo. Pažymėjo, kad dengdamas šią skolą, ieškovas atsakovo sutikimu ją padengė prekėmis ir išrašė 2009 10 25 sąskaitą SRVK2225 (21.600,00 Lt), t.y. ieškovas nevykdydamas 2009-10-21 susitarimo Nr. 20/10/09-1, perdavė mažiau motorolerių, todėl tarpusavio užskaitymas atliktas tik perduotų prekių sumoje, t.y. 21 600 Lt sumoje.

Pagal aktą Nr. 20/10/09-1 atsakovas 2009 11 30 paruošė tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo aktą Nr.2009/1130/01, kuriuo buvo padengtos šios sąskaitos: Nr. LT013230- 4 532,85 Lt sumai; Nr. LT013275- 1 094,80 Ltsumai; Nr. LT013315- 7 672,53 Lt sumai; Nr.LT013440-550,97Lt sumai; Nr. LT 013441- 6 768,01 Lt sumai; Nr. LT014193- dalis skolos, t.y. iš 16 000,00 Lt sumai, padengta 980,84 Lt. Liko ieškovo nesumokėta skolos dalis pagal sąskaitą faktūrą serijos Nr. LT014193 (15 019,16 Lt) bei sąskaitą faktūrą serijos Nr. LT014214 (5 200,11 Lt), iš viso – 20 219,27 Lt sumai. Taigi, ieškovas neturi teisės reikalauti pripažinti negaliojančiu šalių sudarytą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą Nr. 2009/1130/01 dalyje dėl ieškovui UAB RVKR pagal 2009 10 26 sąskaitą SRVK2225 mokėtinos 980,84 Lt sumos įskaitymo pagal 2009 09 08 sąskaitą LT014193 (16 000 Lt), nes atsakovas nėra skolingas pagal ieškovo nurodytą sąskaitą ir užskaitą atliko visai kitu pagrindu nei nurodė ieškovas. Ieškovo reikalavimas 2009 09 08 garantinį raštą pripažinti negaliojančiu, yra nepagrįstas, nes šis garantinis raštas yra tik kaip papildomas įrodymas prie pervežimo sutarties, kurioje yra įtvirtintos papildomų, nenumatytų išlaidų atlyginimo sąlygos. Ieškovas neprašė pripažinti negaliojančia sutarties, kurios pagrindu buvo išrašyta sąskaita už prastovas. Be to, ginčijamas garantinis raštas negali būti pripažintas negaliojančiu dar ir dėl to, jog ieškovas jį pasirašė 2009 09 09, įsipareigodamas sąskaitą faktūrą serijos Nr. 14193 (16000,00 Lt) apmokėti 2009 m. rugsėjo 14 dieną. Garantinis raštas buvo išduotas vėliau, kai atsakovas nebeturėjo fizinės galimybės daryti spaudimą, nes konteineris CMAU9038146 buvo pristatytas į Klaipėdą ir vežimas nutrauktas 2009 09 06. Taip pat atsakovas nesutiko su ieškovo argumentu, jog atsakovas 2009 11 30 tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo Aktu Nr. 2009/1130/01 pagal sąskaitą Nr. LT014193 (16000,00 Lt) įvykdė įskaitymą 980,84 Lt sumai, tokiu būdu primesdamas ieškovui prievolę, kurios neprivalėjo vykdyti. Ieškovas privalėjo apmokėti sąskaitą faktūrą Nr. LT014193 (16000,00 Lt), kadangi prastovos buvo dėl ieškovo kaltės. Be to, ieškovas pripažino skolą, kadangi per dešimt dienų nepateikė prieštaravimų dėl atsakovo pateikto tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, kuriame nurodė, jog galutinis likutis yra 20 219,27 Lt. Kadangi ieškovas neįrodė, jog garantinis raštas buvo pasirašytas dėl ekonominio spaudimo, argumentas, jog atliktas įskaitymas 980,84 Lt sumai yra negaliojantis, nepagrįstas.

II.PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ESMĖ.

III.APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO ARGUMENTAI.

Motyvuojamoji dalis

IV. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Dėl garantinio rašto pripažinimo negaliojančiu.

Ginčas byloje yra kilęs dėl sandorio, pripažinimo negaliojančiu vienu iš CK 1.91 straipsnyje numatytų pagrindu.

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) pasisakydamas dėl CK 1.91 straipsnio aiškinimo ir taikymo yra ne kartą konstatavęs jog CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Šio straipsnio 4 dalyje numatytu realiu grasinimu yra laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Tai reiškia, kad sandoris gali būti pripažįstamas sudarytu dėl ekonominio spaudimo tik tais atvejais, kai ne tik nustatomas tokio spaudimo faktas (realūs grasinimai), bet ir kai šalies valią sudaryti tokį sandorį nulemia grasinimas, ir to grasinimo pagrindas yra neteisėtas.

LAT formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (LAT 2005 10 19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2006 11 06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2006; 2011 05 27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011;).

Taigi, tam, kad garantinis raštas būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.91 strapsnio pagrindu, byloje turėtų būti nustatyta jog apeliantui buvo grasinama neteisėtais veiksmais, grasinimas, buvo realus ir kad garantinį raštą apeliantas išdavė būtent grasinimo įtakoje. Realaus grasinimo sąvoka yra suformuluota CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal šią įstatymo nuostatą „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes.

Apeliantas garantinį raštą ginčija tuo pagrindu, kad jį pasirašė dėl atsakovo darbuotojų panaudoto prieš jį grasinimo ir ekonominio spaudimo, nes atsakovas grasino „nepaleisti“ konteinerio su apelianto prekėmis, jeigu apeliantas nepasirašys ginčo garantinio rašto. Taigi, pirmiausia šioje situacijoje būtina išsiaiškinti ar teisėtas buvo atsakovo reikalavimas ieškovui apmokėti už transporto prastovą muitinės pareigūnams sulaikius ieškovo krovinį.

Iš bylos medžiagos, šalių paaiškinimų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad tarp šalių buvo susiklostę krovinių vežimo teisiniai santykiai (b.l. 56-67, 95-118, II t., b.l. 37-48). Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). Vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu dokumentu. CK 6.818 straipsnis numato vežimo sutarties šalių atsakomybę už transporto priemonių nepateikimą ir jų nepanaudojimą (prastovą). Pagal minėto straipsnio 1 dalį vežėjas atsako už transporto priemonių nepateikimą, o siuntėjas – už krovinių nepateikimą arba už pateiktų transporto priemonių nepanaudojimą, vežimo sutarties ar įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Pervežėjas ir siuntėjas atleidžiami nuo atsakomybės už transporto priemonių nepateikimą arba jų nepanaudojimą, jeigu tai įvyko dėl: nenugalimos jėgos; krovinių vežimo nutraukimo ar apribojimo tam tikrais maršrutais transporto įstatymų nustatyta tvarka; kitais atskirų transporto šakų kodeksų ar kitų įstatymų numatytais atvejais. Taigi įstatymas numato siuntėjo atsakomybę už transporto priemonių nepanaudojimą (prastovą), todėl byloje ginčijant garantinį raštą pirmiausia nustatytina ar buvo prastova. Po to, aiškinantis ar teisėtai ir sąžiningai elgėsi atsakovas (vežėjas) reikalaudamas apmokėti prastovą ir 2009-09-08 išrašydamas ieškovui PVM sąskaitą – faktūrą Nr. LT014193, 16000 Lt sumai (b.l. 10), būtina nustatyti prastovos priežastis. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl ekonominio spaudimo nustatė, kad prieš ginčijamo garantinio rašto išdavimą, ieškovas vykdė kitą vežimą – dviračių, tačiau šį krovinį muitinė buvo sulaikiusi dėl muitinės procedūrų pažeidimo (II t., b.l. 3-38). Todėl laikytina, kad už prastovą atsakingas ieškovas, o reikalavimas apmokėti prastovą teisėtas. Siekdamas kompensuoti nuostolius dėl prastovos atsakovas 2008 09 09 išrašė Sąskaitą faktūrą Nr. LT014193 16 000 Lt (t.1,b.l.10). Kaip matyti iš bylos medžiagoje pateikto 2009-10-29 Muitinės departamento rašto ieškovui vykdant motorolerių vežimą, nurodytos prekės 2009-09-11 sulaikytos muitinėje, atlikus fizinį patikrinimą buvo nustatyti muitų teisės pažeidimai ir pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-319 pagal Baudžiamojo kodekso 199¹straipsnio 1 dalį dėl muitinės apgaulės. Šie duomenys rodo, kad ieškovo kroviniai muitinėje buvo sulaikomi ne vieną kartą ir patvirtina atsakovo teiginį jog tokie atvejai buvo ne vienetiniai, kaip ir praktika reikalauti garantinio rašto. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs pateiktus įrodymus teisingai nustatė tokias žemiau įvardijamas faktines bylos aplinkybes. 2009-09-09 ieškovas išdavė atsakovui Garantinį raštą, kuriuo garantavo, kad sąskaitą Nr.LT014193 apmokės 2009 m. rugsėjo 14 d. (t.1.,b.l. 13). Atsakovas 2009-09-18 išrašė ieškovui Mokėjimo raginimą/aktą už neapmokėtas sąskaitas, iš viso – 41.819,27 Lt sumai (t.1, b.l. 134), tame tarpe ir dėl 16.000,00 Lt sąskaitos už prastovą. Kad atsakovas teisingai nurodo, jog ieškovo įsiskolinimą buvo susitarta padengti prekėmis įforminant kaip prekių pirkimą sąskaitomis faktūromis, o vėliau įskaitant abipusius įsiskolinimus galima spręsti iš tolesnių šalių veiksmų. 2009-10-21 šalys pasirašė Aktą Nr. 20/10/09-1, kuriuo ieškovas įsipareigojo perduoti 13 vnt. motorolerių, bendra vertė – 23.400,00 Lt (t.1,b.l. 31-32), o 2009-10-26 Prekių priėmimo perdavimo aktu Nr. 26/10/09-1, ieškovas turėjo perduoti atsakovui 13 vnt. motorolerių už – 23.400,00 Lt (b.l. 33-34), tačiau pristatė tik 12 vnt. Todėl tą pačią dieną (2009-10-26) atsakovui buvo išrašyta sąskaita-faktūra Nr. SRVK 2225 už 12 motorolerių, 21.600 Lt sumai (t,1, b.l. 9). 2009-11-30 atsakovas pateikė ieškovui Tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo aktą (t.1,b.l. 14), kuriuo prekių nurodytų sąskaitoje faktūroje Nr. SRVK2225 verte užskaitė ieškovo įsiskolinimus bei dalį pagal sąskaitą – faktūrą Nr.LT014193 (už prastovą) mokėtinos sumos 980,84 Lt sumai. 2009-11-02 aktą, kuriame nurodyta, kad atsakovas neprieštarauja, jog likęs įsiskolinimas būtų padengtas perduota produkcija, t.y. 11 vnt. motorolerių, bendra vertė – 20.218,00 Lt, pasirašytas tik atsakovo, ieškovo vadovas aktą pasirašyti atsisakė (t.1,b.l.35-37).

Remdamasis liudytojų abiejų šalių darbuotų D. D., M. D. bei M. Č. parodymais, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių vyko derybos dėl skolos už prastovas sumokėjimo. Derybų metu ieškovas nesutiko sumokėti atsakovui už prastovas, tačiau, kaip patvirtino ieškovo darbuotojas liudytojas D. D., būtent jis, įtikino įmonės direktorių išduoti garantinį raštą. Tiek atsakovo atstovas, tiek liudytojas M. D. neigė ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovas grasino sulaikyti konteinerį, jei ieškovas nesumokės už prastovas. Tuo tarpu ieškovas grasinimo faktą įrodinėjo, remdamasis elektoriniu laišku, kuriuo atsakovo atstovas kreipėsi į ieškovą dėl prastovos apmokėjimo pateikdamas paskaičiavimus bei išreikšdamas atsakovo norą gauti garantinį raštą 55.143,46 Lt sumai prieš „paleisdamas“ konteinerius su kroviniais (t.1,b.l. 12). Išanalizavęs elektroninio susirašinėjimo turinį tiek lingvistine, tiek logine prasme, teismas nenustatė realaus grasinimo fakto, konstatavęs rašte atsakovo pageidavimą gauti garantinį raštą prieš „paleidžiant“ konteinerį su prekėmis, bet ne grasinimą sulaikyti prekes. Teismas taip pat nurodė jog byloje esantys kiti garantiniai raštai patvirtina aplinkybę, jog tarp šalių, dėl to, kad ieškovas nuolatos vėlavo atsiskaityti su atsakovu buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad ieškovas išduodavo atsakovui savo prievolių užtikrinimui garantinius raštus. 2009-09-09 ieškovas išdavė atsakovui garantinį raštą, kuriuo garantavo, jog 20.619,16 Lt įsiskolinimą apmokės 2009-09-25 (b.l.53); 2009-09-09 garantiniu raštu ieškovas garantavo atsakovui, jog sąskaitą apmokės per 30 dienų po konteinerio gavimo (b.l. 54). Be to, kad tarp šalių vyko įprastinės verslo derybos, o ne vienos pusės ekonominis spaudimas įrodo ir faktas, kad šalys derėjosi ir prastovos suma buvo sumažinta nuo 55 143,46 Lt iki 16 000 Lt, atsakovui sutikus išduoti garantinį raštą. Šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos ir kolegija joms pritaria.

Apeliantas nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių, kad šalys bendradarbiavo apie 2-3 metus ir ieškovas nuolat turėjo atsikaitymo problemų. Byloje nenustatyta, kad tarp šalių egzistavo kokie nors pavaldumo ar kitokio priklausomumo santykiai, dėl kurių ieškovas būtų ekonomiškai priklausomas nuo atsakovo, o šis tokia priklausomybe piktnaudžiautų.

Kaip jau minėta byloje nustatyta, kad transporto prastovos egzistavo ir atsakovas turėjo teisę reikalauti atlyginti nuostolius, atitinkamai ieškovui kilo prievolė atlyginti nuostolius, o pastarajam turint mokumo problemų, atsakovas elgdamasis kaip apdairus ir rūpestingas verslininkas teisėtai siekė užsitikrinti ieškovo būsimos prievolės įvykdymą.

Garantija yra vienas iš CK V skyriuje numatytų prievolių užtikrinimo būdų. CK 6.70 straipsnis numato jog prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Gali būti užtikrinamas tiek esamų, tiek ir būsimų prievolių įvykdymas. Garantijos samprata pateikiama 6.90 straipsnio 1 dalyje - garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta. Garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma (CK 6.92 straipsnio 1 dalis ). Šiuo atveju ieškovas garantinį raštą išdavė garantuodamas pats savo prievoles. Todėl toks garantinis raštas nelaikytinas garantija CK 6.90 straipsnio prasme tačiau kadangi kaip jau minėta, įstatymas (CK 6. 70 straipsnis) numato šalims galimybę susitarti ir dėl kitokių prievolių užtikrinimo būdų toks ieškovo pasirašytas garantinis raštas taip pat laikytinas prievolės užtikrinimo priemone.

Be to būtina pažymėti, kad nagrinėjamu atveju buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad atsakovas turėjo teisę stabdyti savo prievolių vykdymą remdamasis CK 58 straipsnio 1 dalimi numatančia, kad jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba apskritai atsisakyti ją vykdyti, apie tai pranešti kitai šaliai ir pareikalauti atlyginti nuostolius. Pagal minėto straipsnio 5 dalį teisė sustabdyti dvišalės prievolės vykdymą baigiasi, kai kita prievolės šalis pateikia adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą. Reziumuojant reikia pasakyti jog byloje nustatyta, kad ginčijamo sandorio pasirašymo metu atsakovas turėjo teisę reikalauti nuostolių už prastovą atlyginimo, todėl jo veiksmai reikalaujant ieškovo prievolės įvykdymo užtikrinimo teisėti.

Dėl įskaitymo ir bylos nagrinėjimo ribų

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį dalyje dėl 980,84 Lt įskaitymo, tuo pačiu pasisakė ir dėl sąskaitą Nr. LT 014193, 16 000 Lt sumai išrašymo pagrįstumo ir taip peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Be to, kadangi ginčas dėl įsiskolinimo, tame tarpe ir pagal minėtą sąskaitą vyksta Kauno m. apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1367-568/11 (bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu Nr.2-286-568-2012), pagal atsakovo ieškinį ieškovui dėl skolos, palūkanų ir nuostolių priteisimo, apelianto nuomone teismas šioje dalyje bylą turėjo sustabdyti kol bus išspręstas ir įsiteisės Kauno apylinkės teismo sprendimas minėtoje byloje. Su tokiais teiginiais negalima sutikti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė jog apelianto nurodyta byla Kauno apylinkės teisme buvo sustabdyta, kol nebus išnagrinėta ši byla. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad atmesdamas ieškinį, kuriuo prašoma pripažinti negaliojančiu 2009-09-09 garantinį raštą, kuriuo ieškovas įsipareigojo apmokėti nurodytą sąskaitą visiškai nepasisakė dėl šios sąskaitos (2009 09 14 Nr. LT014193) išrašymo aplinkybių ir nesprendė klausimo, ar nurodyta sąskaita buvo išrašyta teisėtai ir pagrįstai. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendė tiek garantinio rašto, tiek sąskaitos išrašymo teisėtumo klausimą vienu aspektu, ieškinyje suformuluotu teisiniu pagrindu, ištirdamas ar byloje yra aplinkybių leidžiančių konstatuoti, kad ginčo sąskaita ir garantinis raštas buvo pasirašyti ekonominio spaudimo ar grasinimo, panaudoti tokį spaudimą įtakoje, t.y. ar buvo pagrindas taikyti CK 91 straipsnio 1 dalyje numatytus sandorio negaliojimo pagrindus, bet byloje nesprendė įsiskolinimo dydžio ir kt. klausimų, todėl neišėjo už paties ieškovo ieškinio pareiškime nurodytų ribų. Tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįsta teismo sprendimą. Iš teismų „Liteko“ duomenų bazėje pateiktų duomenų matyti, kad apelianto nurodytoje Kauno apylinkės teismo byloje atsakovas yra pareiškęs ieškinį, dokumentinio proceso tvarka prašydamas priteisti iš ieškovo 20219,27 Lt skolos, pagal dvi sąskaitas Nr. LT 014193 (15019,16 Lt) ir Nr. LT014214 (5200,11 Lt) viso 20219,27 Lt, kurį Kauno apylinkės teismas 2010 01 25 preliminariu sprendimu tenkino, ieškovui minėtoje byloje pareiškus prieštaravimus nagrinėjimas buvo atnaujintas, 2010 06 01 byla buvo sustabdyta, kol bus išnagrinėta ši byla Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme ir įsiteisės sprendimas, 12 09 14 byla atnaujinta. Reziumuojant reikia pasakyti, kad nagrinėjamoje byloje buvo išspręstas ginčas dėl sąskaitos Nr. LT 014193 ir garantinio rašto galiojimo vienu paties apelianto nurodytu aspektu ir nustatyta, kad šiuo aspektu pripažinti negaliojančiais ginčo sandorių nėra pagrindo, tuo tarpu Kauno apylinkės teisme nagrinėjamas ginčas dėl įsiskolinimo.

Vadovaudamasi išdėstytu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė pateiktus įrodymus, tinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

NUTARĖ:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.