Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-07-27 · Civilinė byla Nr. 2S-1310-560/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2015-07-27Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-05-25Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-07-27
Bylos Nr.
2S-1310-560/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-09673-2015-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Atsakovas
G. M.
Ieškovas
BUAB „Kresko“
Civilinė byla Nr. 2S-1310-560/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09673-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 110.1.; 122.4
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 27 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Kresko“ ieškinį atsakovui G. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Kresko“ pateikė teismui ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, kuri gina ne tik savo, bet ir kreditorių interesus, t. y. viešąjį interesą, teismas turi teisę netenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tik tuomet, kai yra neabejotinų duomenų apie atsakovo galimybę įvykdyti jam galimai nepalankų teismo sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 26 d. nutartimi ieškovo BUAB „Kresko“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino – areštavo G. M. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 9 854,55 Eur sumai. Nurodė, kad šiam turtui nesant ar jo nepakankant – pareikšto reikalavimo ribose areštuotinos skolininko pinigines lėšos, esančios kredito įstaigų sąskaitose, pas trečiuosius asmenis ir grynuosius pinigus kasose, leidžiant daryti privalomus atsiskaitymus biudžetui, su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas bei mokėjimus kreditoriui, o nesant turto ir piniginių lėšų, areštuotinos skolininkui priklausančios turtinės teisės. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pritaikius minėtą apsaugos priemonę, kuri yra laikina, bus efektyviau užtikrintas materialinių teisių gynimo būdas. Pažymėjo, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio, kuris laikytinas dideliu, ir tai yra pakankama aplinkybė laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes sukelia galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas G. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl tikėtina, kad kreditoriaus reikalavimai galėtų būti patenkinti. Pažymėjo, kad vadovaujantis teismų praktika, kol bendrovei (skolininkui) nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankrotui, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, yra įstatymo leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Atsakovas mano, kad abejonės dėl ieškovo kaip verslo subjekto protingo ir sąžiningo elgesio atsiskaitant su juo yra nepagrįstos ir nepatvirtintos jokiais dokumentais. Tai yra teoriniai samprotavimai, kurie galimai yra pagrįsti siekiu išreikalauti iš atsakovo bankrutuojančiai įmonei nepriklausančias lėšas. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad bankrutuojanti įmonė būtų turėjusi daugiau galimybių atsiskaityti su kreditoriais nei iki ginčijamų sandorių sudarymo. Atsakovas nurodė, kad skundžiamoje nutartyje nėra pasisakyta dėl įstatymu įsakmiai reikalaujamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y., jog nesiėmus minėtų priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Ieškovas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad yra kilusi rizika dėl galimai palankaus sprendimo įvykdymo. Atsakovas pabrėžė, kad turi daug nekilnojamojo turto (gyvenamasis namas, statiniai, žemės sklypai), kurio vertė yra apie 112 000 Eur, kilnojamojo turto (motociklas, puspriekabė), kurių vertė 8 000 Eur, gauna pastovias pajamas iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Mano, kad skundžiama nutartis pažeidžia jo interesus, nes yra perteklinė, neužtikrina šalių interesų pusiausviros, yra nepagrįsta ir nemotyvuota. Atsakovas taip pat nurodė, kad bankroto administratorius ieškinį pateikė pažeisdamas teismingumo taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Panevėžio rajone, ieškinys turėjo būti pateiktas pagal jo gyvenamąją vietą, t. y. Panevėžio miesto apylinkės teismui.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB „Kresko“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašo atmesti. Nurodė, kad pagal teismų praktika, kuri buvo nurodyta ir ieškinyje, yra visi pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas yra fizinis asmuo, prašoma priteisti suma yra didelė, todėl išlieka rizika, kad ieškinio pagrindu priteistinos sumos išieškojimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p. ieškinys turi būti nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirajame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo bei ieškovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Pagal CPK 144 str. 1 d. asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011; 2011-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011).

Šiuo atveju apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas tik tuomet, jei yra reiškiamas akivaizdžiai nepagrįstas materialinis teisinis reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-120-464/2015). Šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių akivaizdų ieškinio nepagrįstumą. Vien tai, kad skundžiamoje nutartyje teismo pozicija dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo nėra išreikšta expressis verbis, savaime nereiškia, jog teismo nebuvo įvertinti visi teisiškai reikšmingi nagrinėjamam klausimui išspręsti faktiniai bei teisiniai aspektai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieškinyje nurodytas aplinkybes, leidusias daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Apeliantas taip pat laiko, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nepasisakė dėl vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, t. y., jog nesiėmus šių priemonių teismo spendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011; 2011-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele. Kitaip tariant, kiekvienu atveju teismas turi vertinti, ar pareikšto ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui, ar ne. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, turėjo pagrįstą pagrindą konstatuoti, jog ieškinio suma yra jam galimai didelė ir sukelia sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, apelianto teisės nebuvo suvaržytos neproporcingai. Pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į ekonomiškumo principą, rezoliucinėje skundžiamos nutarties dalyje nustatęs, kad pirmiausia areštuojamas nekilnojamas bei kilnojamas turtas ir tik jo nesant ar esant nepakankamai areštuojamos piniginės lėšos, esančios atsiskaitomosiose sąskaitose, ar turtinės teisės.

Atsakovas nurodė, kad turi nekilnojamojo turto ir kilnojamojo turto, gauna pastovias pajamas iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašus, VĮ Regitros registracijos liudijimus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų išrašą apie draudžiamąsias pajamas, gautas laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2015-02-28. Atsakovo teigimu, jo nekilnojamojo turto vertė yra 112 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad apelianto pateiktuose Nekilnojamojo turto registro išrašuose jam priklausančio nekilnojamojo turto vidutinės vertės nustatytos 2011-2012 m. Šios nekilnojamojo turto vertės ženkliai nesutampa su apelianto nurodyta verte, t. y. pagal pateiktus duomenis apeliantui priklauso 43 631,44 Eur vertės nekilnojamasis turtas, tačiau kitokių nekilnojamojo turto vertę pagrindžiančių dokumentų apeliantas nepateikė. Be to, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), (vidutinė vertė pagal 2012 m. masinį vertinimą 12 106 Eur) nuo 2015-03-18 yra areštuotas antstolio S. R.. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad apeliantas turi nekilnojamojo turto, šiuo atveju nėra pakankama konstatuoti, jog apeliantui ieškinio suma nėra didelė ir laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepagrįstai. Šių aplinkybių taip pat nepatvirtina apelianto pateikti duomenys apie gaunamas draudžiamąsias pajamas, turimas transporto priemones.

Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad ieškinys turi būti nagrinėjamas Panevėžio miesto apylinkės teismo. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 8 p. bankroto administratorius ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais teisme pareiškia pagal įmonės buveinės vietą. Taigi, ieškovo BUAB „Kresko“ ieškinys yra pateiktas ir nagrinėjamas nepažeidžiant teismingumo taisyklių.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį, dėl to atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.,

nutaria:

Atsakovo G. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Dainius Rinkevičius