- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-02-04
- Bylos Nr.
- A-756-2195-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Artūras Drigotas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- Vilniaus
- Kategorijos
- 15.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PZU Lietuva“ skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „PZU Lietuva“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 9 099,65 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 13 d. automobilis OPEL MERIVA (v/n (duomenys neskelbtini) pastatytas prie pastato, esančio Antakalnio g. 49, Vilniuje, buvo apgadintas ant jo užgriuvusio medžio, augusio šalikelėje. Įvykio metu apgadintas automobilis OPEL MERIVA buvo apdraustas UAB DK „PZU Lietuva“ transporto priemonių savanoriškuoju (KASKO) draudimu (draudimo polisas PZU Nr. 1027011). Automobilio savininkas 2007 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į pareiškėją, prašydamas atlyginti 2007 m. rugpjūčio 13 d. įvykio metu automobiliui padarytą žalą. UAB „PZU Lietuva“ darbuotojai 2007 m. rugpjūčio 14 d. apžiūrėjo automobilį, padarė apgadinimų nuotraukas, surašė automobilio techninės apžiūros aktą. Automobilis 2007 m. rugpjūčio 22 d. buvo apžiūrėtas papildomai. UAB „PZU Lietuva“, atlikusi žalos administravimo veiksmus, pagal pateiktą automobilio remonto sąskaitą faktūrą VVV Nr. 3626 išmokėjo automobilio remonto darbus atlikusiai įmonei 9 099,65 Lt draudimo išmoką. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnis numato, kad draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo iš už žalą atsakingo asmens. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6, 8.2.2 ir 12.3 punktų nuostatas, savivaldybės privalo prižiūrėti medžius ir pašalinti tuos medžius, kurie kelia pavojų saugiam eismui. Vadovaujantis CK 6.263 straipsniu ir Kelių priežiūros tvarkos aprašo 42 punktu, Vilniaus mieto savivaldybė privalo atlyginti UAB „PZU Lietuva“ padarytą žalą, kadangi automobilis OPEL MERIVA (v/n (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas dėl netinkamos želdinių priežiūros. UAB „PZU Lietuva“ 2007 m. gruodžio 18 d. pateikė atsakovui pretenziją Nr. 02-3077, tačiau atsakovas padarytos žalos neatlygino.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2007 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. 02-2823 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl informacijos suteikimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškėjui atsakė 2007 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. A51-24219(3.1-ŪK2), kuriame nurodė, jog Vilniaus mieste medžiai neinventorizuoti, Vilniaus miesto savivaldybėje nebuvo gautas raštiškas prašymas nupjauti medį, augantį Antakalnio g. 49, Vilniuje. Vilniaus miesto savivaldybės administracija papildomai atsakė pareiškėjui 2008 m. sausio 7 d. raštu Nr. A51-269(3.1-ŪK2), kuriuo informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybėje nebuvo gautas prašymas nupjauti medį, augantį Antakalnio g. 49, todėl leidimas kirsti arba genėti šiam medžiui nebuvo išduotas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 1 punkte numatyta, kad Kelių priežiūros tvarkos aprašas nustato Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais, t. y. reguliuoja kitokius santykius. Todėl nagrinėjamu atveju šis Aprašas netaikytinas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus miesto savivaldybė nagrinėjamu atveju neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Be to, pareiškėjas nepagrindė prašomos atlyginti žalos dydžio: byloje nėra pateikta jokių įrodymų (vertinimo ataskaitos ir pan.), patvirtinančių, kad būtent tokio dydžio žalą pareiškėjas patyrė dėl tiesioginių Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų. Pagal pareiškėjo pateiktas nuotraukas nėra įmanoma nustatyti, ar automobilis iš tiesų buvo apgadintas būtent nukritusio medžio, ar tas medis augo nurodytoje vietoje. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju taip pat nėra nustatyta sąlygų, kurioms esant gali būti taikomas CK 6.210 straipsnis, numatantis palūkanų priteisimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 5-ajame policijos komisariate 2007 m. rugpjūčio 13 d. buvo gautas M. K. pareiškimas apie tai, kad Vilniuje, Antakalnio g. 49, nugriuvęs medis apgadino automobilį, priklausantį B. K. (b. l. 9). Automobilis buvo draustas transporto priemonių savanoriškuoju draudimu UAB DK „PZU Lietuva“ (b. l. 10). Pareiškėjas išmokėjo 9 099,65 Lt draudimo išmoką (b. l. 27). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 16 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d.) nustatyta, kad seniūnijos organizuoja želdinių priežiūrą. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. balandžio 12 d. iki 2008 m. spalio 18 d.) nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą: tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 274 patvirtintos Saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, apsaugos, priežiūros, tvarkymo ir nuostolių juos sunaikinus ar sužalojus atlyginimo tvarkos 9 ir 10 punktus, leidimas kirsti, genėti ar pertvarkyti želdinius gali būti išduodamas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys pateikia argumentuotą, nustatytos formos prašymą kirsti, genėti ar pertvarkyti želdinius. Fiziniai ar juridiniai asmenys privalo nustatyta tvarka atlyginti numatomų kirsti želdinių vertę arba įsipareigoja vietoj numatomų kirsti želdinių savivaldybės darbuotojų nurodytoje vietoje pasodinti nurodytų matmenų medžių ir krūmų rūšių kiekį ir juos prižiūrėti trejus metus. Savivaldybės institucija pagal pateiktą prašymą išduoda leidimą. Apgadinto automobilio savininkė B. K. 2008 m. gruodžio 1 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad Antakalnio g. 49, Vilniuje, augantis medis, kuris apgadino jos automobilį, buvo senas, į jį buvo trenkęs žaibas, jis jau apgadinęs ir kaimynų automobilį (b. l. 87). Tokiu būdu, apie tai, kad medis kelia grėsmę, buvo žinoma, tačiau byloje nėra duomenų, kad Antakalnio g. 49, Vilniuje, esančio namo gyventojai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pranešdami apie supuvusį ar žaibo pažeistą medį, taip rūpindamiesi savo turto apsauga. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neturėdama informacijos apie supuvusį ar kitaip pažeistą medį, neturėjo pareigos patikrinti, ar nėra supuvęs medis, augantis Antakalnio g. 49, Vilniuje, ir, jei reikia, jį pašalinti taip išvengiant medžio griūties bei jo sukeltų neigiamų padarinių. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: institucijos neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš šių viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Dėl nurodytų priežasčių tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas vadovavosi CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nors tiesiogiai šis CK straipsnis teismo sprendime ir nėra minimas. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teismas nusprendė, kad B. K. ir kitų Antakalnio g. 49 namo gyventojų veiksmai buvo tiek neatsargūs ir neatidūs, kad reikalavimas atlyginti žalą negali būti tenkinamas. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad žalos atsiradimą galėjo sąlygoti nukentėjusiosios didelis neatsargumas. Nukentėjusioji transporto priemonę pastatė leidžiamoje vietoje, nepažeisdama Kelių eismo taisyklių. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas E. M. nurodė, kad Antakalnio g. 49 namo kieme yra pakankamai aukšti kelio borteliai, todėl transporto priemonė gali būti statoma tik šalia jų, užvažiuoti ant jų nėra galimybės. Šie paaiškinimai, taip pat kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjusioji negalėjo atsitrenkti į medį ar bent kažkiek įtakoti medžio griuvimą. Teismo posėdžio metu B. K. nurodė, kad, jos žiniomis, maždaug prieš 5 metus medis jau buvo apgadinęs kaimyno automobilį. Tačiau jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad medis kėlė tiesioginę grėsmę gyventojų turto saugumui per penkerius metus, byloje nėra. Be to, gyventojai nėra želdinių priežiūros specialistai ir neturi specialių žinių medžio tvirtumui nustatyti ar gręsiančiam pavojui įvertinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad žalos atsiradimą sąlygojo pačių namo gyventojų nesirūpinimas savo turtu. Ta aplinkybė, kad Antakalnio g. 49 namo gyventojai nesikreipė į atsakovą su prašymu išduoti leidimą kirsti ar genėti medį, negali būti laikoma pagrindu reikalavimui dėl žalos atlyginimo atmesti. Įstatymai nenumato gyventojų pareigos stebėti medžių, augančių savivaldybės teritorijoje, būklės ir kreiptis į savivaldybę su prašymais išduoti leidimą juos kirsti ar genėti. Jei želdynai kelia aiškią ir tiesioginę grėsmę gyventojų turtui ir saugumui, toks kreipimasis ar pranešimas savivaldos institucijoms yra būtinas, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, medis penkerius metus žalos nekėlė, o gyventojams nekilo įtarimų, kad medžio būklė yra tiek pavojinga, kad keltų tiesioginę grėsmę gyventojų saugumui. Teismas nepagrįstai susiaurino atsakovo pareigas želdinių priežiūros ir apsaugos srityje. Atsakovo pareigą rūpintis savivaldybės teritorijoje augančiais želdiniais numato Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 16 punktas, kuriame nustatyta, kad seniūnija (kuri yra savivaldybės struktūrinis padalinys) organizuoja želdynų priežiūrą. Aplinkos apsaugos įstatymas nustato, kad vietos savivaldos institucijos tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles ir t. t. Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 673 patvirtintos Saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, apsaugos, priežiūros, pertvarkymo ir nuostolių juos sunaikinus ar sužalojus atlyginimo tvarkos 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės institucijos sprendžia visus klausimus, susijusius su želdinių apsauga, priežiūra, kirtimu ir pertvarkymu, paskiria sklypus perkeliamiems ar naujai sodinamiems medžiams sodinti. Vadovaujantis paminėtomis teisės normomis, vietos savivaldos institucijos želdynų apsaugos, tvarkymo ir priežiūros srityse turi būti aktyvios tvarkant ir prižiūrint želdinius, augančius savivaldybės teritorijoje – jų funkcijos neapsiriboja vien leidimų kirsti ar genėti medžius išdavimu arba neišdavimu. Nagrinėjamu atveju atsakovų veiksmuose buvo visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Neteisėti veiksmai šiuo atveju pasireiškė tuo, kad atsakovas, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdinių priežiūrą ir tvarkymą, nepakankamai kontroliavo savivaldybės teritorijoje esančių želdinių būklę ir būtent dėl tokio neveikimo buvo padaryta žala pareiškėjui. Byloje nėra įrodymų, kad teritorija, kurioje augo nuvirtęs medis, buvo perduota administruoti ar tvarkyti butus eksploatuojančiai organizacijai ar namo butų savininkų bendrijai, todėl atsakovas yra atsakingas už šioje teritorijoje augančių medžių būklę ir priežiūrą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, jog apie tai, kad medis kelia grėsmę, buvo žinoma, tačiau namo, esančio Antakalnio g. 49, Vilniuje, gyventojai nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir nepranešė apie pažeistą ar žaibo apgadintą medį. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neturėdama informacijos apie pažeistą medį, neprivalėjo patikrinti, ar medis, augantis Antakalnio g. 49, Vilniuje, kelia grėsmę aplinkiniams ir, jei reikia, jį pašalinti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Vilniaus miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Būtent dėl to teismas atmetė pareiškėjo skundą, o ne vadovaudamasis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi. Atsakovo nuomone, savivaldybė neturi pareigos prižiūrėti kiekvieną medį, augantį savivaldybės teritorijoje. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 1-284 „Dėl sklypų ribų prie esamų pastatų nustatymo Antakalnio seniūnijoje specialiojo plano tvirtinimo“ pastatui, esančiam Antakalnio g. 49, Vilniuje, yra nustatytos eksploatuoti reikalingos žemės sklypo ribos. Tokiu būdu namo, esančio Antakalnio g. 49, Vilniuje, gyventojai laikytini šiam namui eksploatuoti reikalingo žemės sklypo valdytojais (Želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 dalis). Želdynų įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad želdynų ir želdinių valdytojai ir savininkai privalo: 1) išsaugoti želdynus ir želdinius, tinkamai juos tvarkyti, atkurti ir veisti naujus; 2) taikyti kovos su kenkėjais ir ligomis priemones. Pagal aplinkos ministro 2001 m. gegužės 18 d. įsakymu patvirtintos Saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, priežiūros, tvarkymo ir nuostolių juos sunaikinus ar sužalojus atlyginimo tvarkos 4 punktą, želdinius saugo, prižiūri želdinių savininkai, valdytojai ir naudotojai. Šios Tvarkos 13.2 punktas numato, kad leidimo nereikia šalinti (kirsti) vėjavartas, vėjalaužas, snieglaužas, nudžiūvusius medžius ir krūmus, kurie kelia pavojų žmonėms, pastatams ar eismui, kai darbus vykdo žemės savininkas ar valdytojas ar jų įgaliotas asmuo. Todėl namo, esančio Antakalnio g. 49, Vilniuje, gyventojai privalo tinkamai prižiūrėti minėtą žemės sklypą kartu su jame esančiais želdiniais. Nagrinėjamu atveju patys gyventojai turėjo kreiptis į atsakovą su prašymu išduoti leidimą medžio kirtimui. Tačiau su tokiu prašymu į atsakovą nebuvo kreiptasi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2007 m. rugpjūčio 13 d. prie pastato, esančio Antakalnio g. 49, Vilniuje, B. K. priklausantis automobilis OPEL MERIVA (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas užgriuvusio medžio, kuris augo šalikėlėje (t. I, b. l. 11-24, 174-181). Automobilis buvo draustas UAB DK „PZU Lietuva“ (transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. 1027011) (t. I, b. l. 10). Vadovaujantis minėta draudimo sutartimi, UAB DK „PZU Lietuva“ sumokėjo UAB „Žaibo ratas“, atlikusiai automobilio OPEL MERIVA (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontą, 9 099,65 Lt draudimo išmoką (t. I, b. l. 25-28). Todėl, pareiškėjo UAB „PZU Lietuva“ nuomone, vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui priteistinas iš Vilniaus miesto savivaldybės, privalėjusios vykdyti medžių ir kitų želdinių priežiūrą, 9 099,65 Lt turtinės žalos atlyginimas.
CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2113 redakcija, galiojusi žalos atsiradimo metu) nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį (2002 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. IX-1172 redakcija, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) ir 31 straipsnio 2 dalies 16 punktą (2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII-2018 redakcija, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu), želdinių priežiūra priskirta seniūnijų, kaip savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių, funkcijoms. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 673 patvirtintos Saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, apsaugos, priežiūros, tvarkymo ir nuostolių juos sunaikinus ar sužalojus atlyginimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), galiojusios iki 2008 m. vasario 10 d., 2.1 punktą, želdiniai, augantys ne miško žemėje miestų, miestelių, kaimų ir sodininkų bendrijų bendro naudojimo ir kitose miestų valstybinės žemės teritorijose bei privačios žemės valdose miestuose ir miesteliuose, išskyrus augančius privačių namų valdose ir sodininkų bendrijų privačiuose sklypuose, priskiriami saugotiniems želdiniams. Visus klausimus, susijusius su tokių želdinių apsauga, priežiūra, kirtimu ir pertvarkymu, sprendžia savivaldybės institucijos (Tvarkos 6 punktas). Prireikus, želdinių apsaugos, priežiūros, kirtimo ir pertvarkymo klausimams spręsti prie savivaldybės institucijų sudaromos želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisijos (Tvarkos 7 punktas). Pažymėtina, kad atsakovo minimas Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas įsigaliojo tik nuo 2008 m. sausio 1 d., todėl nėra aktualus nagrinėjamoje byloje.
Medis, apgadinęs B. K. priklausantį automobilį, augo ne miško žemėje, bendro naudojimo teritorijoje prie pastato, esančio Antakalnio g. 49, Vilniuje (byloje nėra duomenų, kad šis sklypas yra privačių namų valda ar sodininkų bendrijos privatus sklypas). Todėl, pagal paminėtas Aplinkos apsaugos įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 673 patvirtintos Tvarkos nuostatas, Vilniaus miesto savivaldybė turėjo vykdyti šios teritorijos želdinių priežiūrą. Atsakovo teiginys, kad šios funkcijos buvo perduotos UAB „Antakalnio ūkis“, nėra pagrįstas. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-38 UAB „Antakalnio ūkis“ buvo paskirta pridėtame sąraše nurodytų Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriumi (t. I, b. l. 181). Į paminėtą sąrašą, pridėtą prie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-38, buvo įtrauktas ir daugiabutis namas, esantis Antakalnio g. 49, Vilniuje (iki 2008 m. liepos 3 d.) (t. I, b. l. 183). Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, administratorius privalo vykdyti šias funkcijas: sudaryti namo bendrųjų konstrukcijų, bendrosios inžinerinės įrangos ir bendrojo naudojimo patalpų aprašą, organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinę priežiūrą – namo būklės nuolatinį stebėjimą, pastato pagrindinių konstrukcijų (sienų, cokolio, stogo ir kt.) mechaninio patvarumo palaikymą, bendrojo naudojimo inžinerinių sistemų saugaus naudojimo užtikrinimą ir kt. (t. I, b. l. 167-178). Tuo tarpu želdinių, esančių namui priskirtame sklype, būtiname jo eksploatavimui, priežiūra nebuvo pavesta daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriui. O atsakovo pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas „Dėl gyvenamojo namo Antakalnio g. 49 bendrojo naudojimo objektų perdavimo daugiabučio namo Antakalnio g. 49 savininkų bendrijai“ buvo priimtas tik 2008 m. liepos 3 d., t. y. jau po įvykio, kurio metu buvo apgadintas B. K. priklausantis automobilis (t. I, b. l. 179-180). Todėl pastarasis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas taip pat nėra aktualus šioje byloje.
Tokiu būdu, Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą, privalėjo užtikrinti, kad paminėtoje teritorijoje Antakalnio gatvėje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Tačiau teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad savivaldybė ėmėsi atitinkamų priemonių. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad B. K. priklausantis automobilis buvo apgadintas būtent nugriuvusio medžio, augusio prie pastato, esančio Antakalnio g. 49, Vilniuje, ir kad šiuo atveju B. K. buvo padaryta 9.099,65 Lt turtinė žala, kurią, kaip draudikas, ir atlygino pareiškėjas, išmokėdamas atitinkamo dydžio draudimo išmoką. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir B. K. patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažyma patvirtina, kad 2007 m. rugpjūčio 13 d. vėjas nebuvo stiprus (t. I, b. l. 147). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad medis nugriuvo pats, neveikiamas jokių pašalinių jėgų. Taigi, nagrinėjamu atveju yra visos būtinos viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 9 099,65 Lt turtinės žalos atlyginimas. Ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju namo, esančio Antakalnio g. 49, Vilniuje, gyventojai nesikreipė į savivaldybę dėl leidimo kirsti medį išdavimo, neatleidžia savivaldybės nuo atsakomybės, kadangi, kaip jau buvo minėta, būtent savivaldybė privalėjo užtikrinti, kad šioje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.
Žalos atlyginimas priteistinas iš Vilniaus miesto savivaldybės, nes žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas, o ne atskiros kurios nors savivaldybės institucijos neteisėti veiksmai (ar neveikimas).
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu B. K. patvirtino, kad prieš penkerius metus to paties medžio, augusio prie pastato, esančio Antakalnio g. 49, Vilniuje, šaka buvo nukritusi ant kaimyno automobilio. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad iki 2007 m. rugpjūčio 13 d. įvykio šis medis buvo tokios būklės, kuri specialių žinių neturinčio asmens objektyviai galėjo būti įvertinta kaip kelianti grėsmę asmens sveikatai ar turtui (medis buvo pasviręs, akivaizdžiai matėsi, kad jis yra pažeistas puvinio ar pan.). Iš teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, kad medis buvo žaliuojantis (t. I, b. l. 76-80). Pagal B. K. paaiškinimus, tik medžiui nugriuvus, buvo matyti, kad jis yra sutrešęs (t. I, b. l. 88). Todėl vien ta aplinkybė, kad B. K. žinojo, jog prieš penkerius metus nukritusi medžio šaka buvo apgadinusi kaimyno automobilį, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nagrinėjamu atveju B. K., statydama automobilį leistinoje vietoje, veikė itin neatsargiai. Dėl nurodytų priežasčių mažinti žalos atlyginimą nėra pagrindo (CK 6.282 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjas šioje byloje taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjo reikalavimas tenkintinas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo atveju, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Nagrinėjamu atveju byla teisme buvo iškelta 2008 m. kovo 5 d. (t. I, b. l. 1). Todėl pareiškėjui priteistinos nurodyto dydžio palūkanos nuo 2008 m. kovo 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria yra atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės 9 099,65 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų šios sumos metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2008 m. kovo 5 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 Lt žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktą, skundai (prašymai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas, paduodamas skundą, sumokėjo 273 Lt žyminio mokesčio (t. I, b. l. 4). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai grąžino pareiškėjui jo sumokėtą 273 Lt žyminį mokestį (ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė mokėjimo nurodymo ir advokato N. J. išrašytos PVM sąskaitos-faktūros kopijas, tokiu būdu išreikšdamas prašymą priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas nepateikė teismui tokio prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas šiame sprendime. Vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, toks prašymas gali būti pateiktas teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pateikiamas pirmosios instancijos teismui taip pat ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija
n usprendžia:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PZU Lietuva“ skundas yra atmestas, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą: priteisti uždarajai akcinei bendrovei „PZU Lietuva“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9 099,65 Lt (devynis tūkstančius devyniasdešimt devynis litus, 65 ct) turtinės žalos atlyginimą ir penkių procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 9 099,65 Lt sumos, nuo 2008 m. kovo 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimo dalį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „PZU Lietuva“ grąžintas 273 Lt žyminis mokestis, palikti nepakeistą.
Sprendimas neskundžiamas.