Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-492-28-13

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-19
Bylos Nr.: P-492-28-13
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02941-2010-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Virgilijus Valančius, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas: V. K.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, R. C.

Kategorijos

80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
80.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P492-28/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02941-2010-2Procesinio sprendimo kategorijos: 80.9; 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2337/2012 pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir R. C. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. K. su skundu (I t., b. l. 39–61), kurį patikslino (III t., b. l. 88–105), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. rugsėjo 14 d. raštą Nr. 3B-(3.5)-K-798-1177 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą tinkamai atlikti viešąjį administravimą – kokybiškai išnagrinėti 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašymą; 3) panaikinti Tarnybos 2010 m. spalio 6 d. raštą Nr. 3B-(3.5)-K-798/2-1282 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2010 m. spalio 6 d. Sprendimas); 4) įpareigoti Tarnybą tinkamai atlikti viešąjį administravimą – kokybiškai išnagrinėti 2010 m. rugsėjo 24 d. skundą.

Šalies argumentai

Skunde nurodė, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu, vilkinimu ir netinkamu pareigų vykdymu tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašymo bei 2010 m. skundo 24 d. skundo. Tokiais savo neteisėtais veiksmais padarė turtinę ir neturtinę žalą G. K., taip pat daro žalą Lietuvos valstybei ir jos piliečiams ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Tvirtino, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti, neargumentuoti, nemotyvuoti. Iš jų matyti, kad Tarnyba, kaip institucija, savo neveikimu ir vilkinimu pažeidė daugybę tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų. Pažymėjo, kad skundžiami sprendimai yra nesuderinami ir su teisingumo bei teisinės valstybės principais. Pareiškėjas tvirtino, kad jo 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašymas bei 2010 m. rugsėjo 24 d. skundas buvo išnagrinėti netinkamai, tokiais savo veiksmais atsakovas neįgyvendino savo uždavinių ir funkcijų, jam priskirtų įstatymais. Neišsamiai ir nekokybiškai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą bei skundą, pažeidė daugybę Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatų, neįgyvendino asmenų teisės į žemės nuosavybę, neįvykdė uždavinių metodiškai vadovauti žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos projektavimo, piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, žemės reformos projektų rengimo ir valstybinės žemės privatizavimo srityse. Teigė, kad Tarnyba neteisingai vertino teisinius bei faktinius duomenis, nevykdė ir pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teises, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus. Teigė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjo nuomone, atsakovas skundžiamus sprendimus grindžia galimai prieštaraujančiu Konstitucijai 2003 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje, kuri buvo nagrinėjama pažeidžiant teisingumo ir teisinės valstybės principus. Teigė, kad sprendimas šioje byloje buvo paremtas kitais Konstitucijai galimai prieštaraujančiais teisės aktais, t. y. apylinkės ir apygardos teismų sprendimais, prokuratūros nutarimu ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje. Taigi, skundžiami sprendimai prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams, todėl turi būti panaikinti. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos ne tik neapgynė G. K. valdymo ir nuosavybės teisės, bet savo neveikimu padarė jai materialinės žalos, trukdė ir trukdo naudotis nuosavybe. Aiškino, kad G. K. sąžiningai įsigijo turtą, naudojosi šio turto priklausiniu, namų vadą sudarančiu žemės sklypu. Žemės sklypas buvo dviejų valdų, esančių Naujakiemio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio bendras plotas sudarė 3 304 kv. m. Tai patvirtina 1969 m. namų valdos techninės apskaitos byla. Valstybę atstovaujantys asmenys žemės sklypą įkainavo, pateikė pareiškėjams mokėjimo pranešimus, parengė pirkimo–pardavimo sutarčių projektus, pareiškėjai sumokėjo pinigus, taigi, buvo padaryta viskas, ko buvo reikalaujama pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, bet valstybę atstovaujantys asmenys jiems tekusios prievolės neįvykdė. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, kad buvo pažeistas viešasis interesas, ir dėl to nesiėmė jokių veiksmų, kad šis interesas būtų apgintas, tik toliau jį pažeidinėjo. Laikė, kad dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, neobjektyvumo, šališkumo bei vilkinimo yra pažeista Konstitucija bei joje įtvirtinti demokratijos, teisingumo ir teisinės valstybės principai. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) konstitucingumo kontrolės. Teigė, kad valdžios ir valstybės institucijos bei atsakovas nevykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, pažeidė Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, teismai, nagrinėdami konkrečią bylą, ir atsakovas ignoravo tikslų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų taikymą ir tuo galimai šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą nurodė, kad atsižvelgdama į tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu, kuris nėra panaikintas ar pakeistas, panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1702V dalis dėl 1 496 kv. m žemės sklypo priskyrimo privačios namų valdos Naujakiemio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žemės sklypui, šios namų valdos sklypo ribas sumažinant iki 1 670 kv. m žemės sklypo, 2010 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 4B-(3.1)-2218 pavedė Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl minėtu teismo sprendimu sumažinto namų valdos žemės sklypo Naujakiemio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dokumentų, nustatytų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse, parengimo. Pažymėjo, kad Tarnyba negali kištis į teisėjo ar teismo, taip pat prokuroro veiklą ir vertinti jų priimtų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą. Be kita ko, atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo gali tik tie subjektai, kuriems tokią teisę nustato įstatymai, ir tik įstatymų nustatytais atvejais. Akcentavo, kad nė viename įstatyme nenumatyta, jog Tarnyba gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nenagrinėja teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumo bei pagrįstumo. Atsakovo nuomone, pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašymo ir 2010 m. rugsėjo 24 d. skundo Tarnybai nagrinėjimo atveju netaikytinos Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatos, nes pareiškėjas skundėsi ne dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo, o prašė įvertinti teismų ir prokuratūros priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat išduoti nuosavybės dokumentus 3 166 kv. m namų valdos žemės sklypui, kurio ribos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu yra sumažintos iki 1 670 kv. m žemės sklypo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija bylą prašė spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė, kad neturi medžiagos ar dokumentų, kurie galėtų ir turėtų būti pateikti teismui siekiant teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą bei jo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo kontrolės netenkino.

Teismas, remdamasis skundžiamų sprendimų turinio analize, konstatavo, kad jie atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, kurie reglamentuojami Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), motyvuoti, pasirašyti įgaliotų asmenų, patvirtinti antspaudu, nurodyta apskundimo tvarka. Šiais sprendimais taip pat buvo laikytasi ir gero administravimo principo. Teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai 2010 m. spalio 6 d. Sprendime pažymėjo, kad, kadangi prašymas buvo išnagrinėtas ir dėl jo priimtas 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas, o skunde pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, pakartotinai skundo nenagrinėjo. Teismas akcentavo, jog, atsižvelgdama į CPK 18 straipsnį, Tarnyba negali kvestionuoti įsiteisėjusio Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, o privalo šį sprendimą vykdyti, kol jis teismo sprendimu (nutartimi) nėra panaikintas ar pakeistas. Remdamasis CPK 5 straipsnio 3 dalies normos turinio analize, teismas pažymėjo, kad kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo gali tik tie subjektai, kuriems tokią teisę nustato įstatymai, ir tik įstatymų nustatytais atvejais, todėl sutiko su atsakovo nuomone, jog įstatymų leidėjas nėra suteikęs tokios teisės Tarnybai, t. y. atsakovas negali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Tokia teisė, vadovaujantis CPK 365 straipsnio 2 dalimi, suteikta tik Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui. Ištyrusi bei įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio nuostatas ir įpareigoti Tarnybą tinkamai atlikti viešąjį administravimą – kokybiškai išnagrinėti 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašymą bei tinkamai atlikti viešąjį administravimą – kokybiškai išnagrinėti 2010 m. rugsėjo 24 d. skundą, nurodytais ir kitais motyvais nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas konstatavo, kad Tarnyba tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes padarė išvadą, jog pareiškėjo suformuluoti prašymai nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai.

III.

Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, tinkamai nesivadovavo ABTĮ ir pažeidė šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį. Teismas taikė teisės aktus (turinčius įstatymo galią), kurie iš esmės gali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams ir tuo pažeidė Konstitucijos 7 straipsnį ir ABTĮ 4 straipsnį. Teigė, kad pirmosios instancijos teismas negynė pažeisto viešo intereso, ignoravo pareiškėjų argumentus apie nusikalstamą veiklą ir korupciją bei jos padarytos žalos, ignoravo argumentus, kad prokuroras neteisėtai nutraukė ikiteisminio tyrimo bylą bei neatliko savo funkcijų ir pareigų, byla buvo nagrinėjama neišsamiai, įrodymai ir faktai buvo ignoruojami. Aiškino, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama neteisėtos sudėties teismo. Pareiškėjas teigė, apeliaciniu skundu skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas (pažeistas ABTĮ 86 str.), neargumentuotas, nemotyvuotas (ABTĮ 142 str. 5 d. 5 p.) ir turi būti naikinamas, nes teismas pažeidė procesinės teisės normas ir netinkamai jas pritaikė (dalis iš viso nebuvo taikoma), dėl šios priežasties neteisingai išspręsta byla ir tai sudaro pagrindą panaikinti sprendimą (pažeista ABTĮ 142 str. 1 d.). Tuo Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 5 straipsnyje nustatytą teisę kreiptis gynybos į teismą. Taip pat aiškino, kad teismas sprendimu pažeidė materialinės teisės normas, o tai sudaro pagrindą panaikinti sprendimą (ABTĮ 143 str.). Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepatenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir toje dalyje pareiškėjas liko neišklausytas, be to, teismas nagrinėjo bylą nedalyvaujant atsakovui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, ir per teismo posėdį pareiškėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų ir sužinoti, kodėl minėti viešojo administravimo subjektai nesilaiko konstitucinės santvarkos ir kitų klausimų, susijusių su šios bylos nagrinėjimu. Aiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės neįvykdė teisingumo, pažeidė konstitucinį teisingumo ir teisinės valstybės principą, pažeidė Europos Bendrijos Sutarties 5 straipsnyje įtvirtintus subsidiarumo ir proporcingumo principus. Teismas nenorėjo nustatyti tiesos, neužtikrino teisėtumo administraciniame procese, neteisingai taikė materialinės ir procesinės tesisės normas bei savo kompetencijos ribose neatliko konstitucingumo kontrolės. Teismas skundo priėmimo klausimą išnagrinėjo formaliai, biurokratiškai – neatsižvelgė į Konstitucijos ir įstatymų pažeidimus, nepatikrino teisės aktų atitikimo Konstitucijai, neapsaugojo nuo piliečių teisės ir laisvės pažeidimo, nuo nusikaltimo ir diskriminacijos, nesureagavo į argumentus apie galimą nusikalstamą veiklą ir korupciją. Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, pažeidė administracinį ir civilinį procesą, neįvertino prašyme išdėstytų argumentų, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, neužtikrino teisingumo (Konstitucijos 109 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 1 str. 1 d., CPK 2 str.) ir tuo pažeidė teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą, teisę į teisminę gynybą, teisę į tinkamą teismo procesą, teisę būti išklausytam, teisę į šalių lygiateisiškumą, teisę į teisingą ir sąžiningą rungimosi procesą, teisę į nuosavybės neliečiamumą bei neatsižvelgė į argumentus dėl daugybės teisės aktų pažeidimo. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvykdė Europos Bendrijos Sutarties 10 straipsnyje numatytos pareigos valstybėms narėms, kad remdamosi įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais, valstybės narės turi imtis visų būtinų priemonių dėl tinkamo Bendrijos uždavinių įgyvendinimo. Šie pažeidimai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Taip pat aiškino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į teisminę gynybą dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų ir neveikimo, neatsakytų prašymų, pareigų ir funkcijų neatlikimo. Pažeista teisė apskųsti viešojo administravimo subjekto – atsakovo, neteisėtus veiksmus ir neveikimą. Skundo dalykas ir pagrindas buvo aiškiai išdėstytas – Konstitucijos pažeidimas, Viešojo administravimo įstatymo pažeidimas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pažeidimas ir kt.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarnyba su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog skundžiamais Tarnybos sprendimais yra pažeistos jo teisės į gerą viešąjį administravimą, yra nepagrįstas. Akcentavo, jog vadovaudamasi CPK 18 straipsnio nuostata, Tarnyba negali komentuoti ir vertinti įsiteisėjusių teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumo bei pagrįstumo, o privalo šiuos sprendimus (nutartis) vykdyti, kol jie teismo sprendimu (nutartimi) nėra panaikinti ar pakeisti. Teigė, kad 2010 m. spalio 6 d. raštu Nr. 3B-(3.5)-K-798/2-1282 atsakydama į pakartotinį pareiškėjo prašymą nurodė, kad jo skundas nebus nagrinėjamas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, nes pareiškėjo prašymas jau buvo išnagrinėtas ir jam atsakymas pateiktas Tarnybos 2010 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 3B-(3.5)-K-798-1177. Atsakovas sutiko su išvada, jog skundžiami sprendimai atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus. Pažymėjo, kad pagal Konstitucinis Teismas nenagrinėja teismų sprendimų (nutarčių) ir prokuratūros priimtų nutarimų teisėtumo bei pagrįstumo. Teigė, kad pareiškėjo pareikšti nušalinimai pirmosios instancijos teismo teisėjams buvo nemotyvuoti ir neatitiko nė vieno iš ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų, todėl kolegijos teisėjai teisėtai ir pagrįstai atsisakė nusišalinti.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė su apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais nesutiko ir prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde išvardydamas daugybę, anot jo, Vilniaus apygardos administracinio teismo padarytų teisės aktų pažeidimų, nenurodo kaip tie pažeidimai pasireiškė nagrinėjamu atveju, teismui vertinant jo skundžiamų Tarnybos sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą. Nesutiko su apelianto teiginiais dėl teismo sprendimo motyvų nebuvimo apie viešo intereso pažeidimą. Taip pat teigė, jog nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

IV.

Išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė.

Remdamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, CPK 18 straipsniu bei atsižvelgęs į byloje nustatytas teisines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, tinkamai vadovavosi paminėtu teisiniu reglamentavimu ir priėmė pagrįstus sprendimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas negynė pažeisto viešojo intereso. Teismas konstatavo, kad pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu įstatymų nustatytais atvejais gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija (ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p., 56 str. 1 d., 154 str. 1 d.), Tarnybai įstatymais tokia teisė nesuteikta.

Teismas pažymėjo, kad administracinis teismas neturi įgaliojimų vertinti bendrosios kompetencijos teismų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pareiškėjo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo išvardinti teismo sprendimai galimai pažeidžia Konstituciją, atmetė.

Teismas taip pat atmetė apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo pateiktą argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl įmokų už žemę grąžinimo. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui tokio prašymo nereiškė, todėl konstatavo, kad teismas neturėjo pagrindo dėl jo pasisakyti.

Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentą, kad byla buvo nagrinėjama neteisėtos teismo sudėties, nes padarė išvadą, kad šis teiginys nepagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais ir argumentais, kurie patvirtintų, jog byla buvo nagrinėjama esant bent vienam iš ABTĮ 47 straipsnyje numatytų pagrindų. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad kolegijos teisėjai anksčiau yra dalyvavę bylose, susijusiose su šios bylos nagrinėjimu (nepatvirtinta įrodymais) ir teisėjų kolegijai daug kartų buvo reiškiamas nušalinimas, bet ji nenusišalino ir vis tiek nagrinėjo bylą, teismas nelaikė sudarančiomis pagrindą teigti, kad teismas buvo šališkas.

Dėl apeliacinio skundo motyvų, kad pirmosios instancijos teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir nagrinėjo bylą nedalyvaujant Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui, taip apribodamas pareiškėjo procesines teises būti išklausytam ir užduoti klausimus, teisėjų kolegija pasisakė, kad šie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo procesinių pažeidimų. Teismas nurodė, kad apie teismo posėdį Vyriausybės atstovas informuotas, gautas prašymas nagrinėti bylą jos atstovui nedalyvaujant, todėl teismas galėjo bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą neatvykus Vyriausybės atstovui.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neargumentuotas, nemotyvuotas, dėl dalies pareiškėjo argumentų teismas visai nepasisakė. Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pagal kurią – teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Teismas akcentavo, jog vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Apibendrinusi išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjo suformuluoti prašymai nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, todėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

V.

Pareiškėjas V. K. 2012 m. spalio 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriuo prašo:

1) priimti nutartį dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261-2337/2012, išnagrinėti bylą iš naujo, panaikinti 2012 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį ir priimti naują sprendimą;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ir išvados, ar taikomas užginčytas teisės aktas 2003 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-193-10/2003 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams;

3) kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ir išvados, ar taikomas užginčytas teisės aktas 2005 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-064-04 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams;

4) kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ir išvados, ar taikomas užginčytas teisės aktas 1996 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁴-5313-96 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Žemesnės instancijos teismas

Prašyme paaiškina, kad prašymo esmė – atnaujinti procesą ir apsaugoti Konstituciją ir konstitucinę santvarką, apsaugoti garbingo amžiaus asmens G. K. teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, užtikrinti Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės taikymą, apginti pažeistą teisę į teisingą teismą, teisę į informaciją, teisę į gerą viešą administravimą ir kitas bei padėti teismui įvykdyti teisingumą.

Teigia, kad 2012 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartis yra neteisėta, nepagrįsta, neargumentuota ir nemotyvuota, todėl turi būti panaikinta, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (taip pat ir pirmosios instancijos teismas) nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą šiurkščiai pažeidė: Konstitucijos 5–7, 14, 18, 21, 23, 25, 28–30, 102, 105, 109, 110 straipsnius; Teismų įstatymo 1–8 straipsnius, 12 straipsnio 1 ir 4 dalis, 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 31 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 33–34 straipsnius, 36 straipsnio 9–11 dalis, 43 straipsnio 1 ir 6 dalis, 44 straipsnio 2 dalį, 46 straipsnį, 47 straipsnio 1, 5, 7 dalis ir 2 dalies 3 punktą, 47¹ straipsnio 1 ir 2 dalis, 53 straipsnio 1 ir 2 dalis; 56 straipsnio 1 dalį, 57 straipsnio 1, 2 ir 6 dalis, 58, 65, 68, 70, 72, 86 straipsnius, 98 straipsnio 4 dalį, 105 straipsnio 1 dalį; ABTĮ 1 straipsnį, 2 straipsnio 1, 3, 4, 5, 6, 13, 14, 15, 16 dalis, 20, 3 straipsnius, 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 6 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, 16 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 141 straipsnio 1 dalį, 142 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 ir 5 punktus, 143 straipsnį; Viešojo administravimo įstatymo 1, 3–12 straipsnius, 19–23, 28, 30–31 straipsnius; CPK 1–13, 17, 6, 66, 71 straipsnius; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2, 1.3, 1.5, 1.7, 4.37–6.271 straipsnius, 1996 m. birželio 20 d. Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinį įstatymą; Europos Sąjungos sutartį; Lisabonos sutartį; 1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją; 1950 m. lapkričio 4 d. priimtą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją; Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) teisės normas; 1999 m. sausio 27 d. Baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos; 1999 m. lapkričio 4 d. Civilinės teisės konvenciją dėl korupcijos; 2005 m. spalio 31 d. Jungtinių Tautų konvenciją prieš korupciją; 1997 m. gegužės 26 d. Konvenciją dėl kovos su korupcija, susijusia su Europos Bendrijos pareigūnais ar Europos Sąjungos valstybių narių pareigūnais parengta vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsnio 2 dalies punktu.

Žemesnės instancijos teismas

Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ir nepatikrino, ar neprieštarauja Konstitucijai teisės aktai, kuriais nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-064-04. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ignoravo įrodymą – 2008 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos valstybės kalbos inspekcijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-064-04 nustatė lietuvių kalbos principo pažeidimą. Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras A. V. ir jam pavaldūs prokurorai neatliko savo funkcijų ir pareigų, nustatytų Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme, ne tik negynė, bet ir pažeidė viešą interesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro A. V. ir jam pavaldžių prokurorų neteisėtą neveikimą ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-064-04 dėl nusikaltimų ir korupcijos, neteisėtą neveikimą – atsisakymą ginti viešą interesą, neteisėtą neveikimą atsisakius atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-064-04 pagal naujai paaiškėjusią aplinkybę dėl konstitucinio lietuvių kalbos principo pažeidimo ir kt. Pareiškėjas mano, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras A. V. ir jam pavaldžių prokurorų neveikimas, priimti neteisėti sprendimai turi didelę įtaką 2012 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtai priimtai nutarčiai ir pareiškėjo teisių pažeidimui.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas nutartį ir nagrinėdamas administracinę bylą vadovavosi galbūt prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktais – 1996 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 24-5313-96, 2003 m. gruodžio 11 d. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-193-10/03, 2005 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminio tyrimo baudžiamąją bylą Nr. 10-9-064-04, 2004 m. kovo 15 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A34-234-2004, 2007 m. spalio 12 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-123-631/2007 ir kitais, todėl peržengė savo ribas ir pažeidė Konstitucijos 5, 7, 109 straipsnius, 110 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Aiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą išvados, ar 1996 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 24-5313-96 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai ir / ar teisėjos J. T. veiksmai priimant sprendimą ir padarant prierašą (suklastojant teismo sprendimą), o vėliau priimtas sprendimas 2007 m. liepos 17 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis atsisakyti atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-064-04, kurioje turėjo būti tiriami pačios teisėjos veiksmai, neprieštarauja Konstitucijai 5 straipsniui, 7 straipsnio 1 daliai, 23, 29, 30 straipsniams. Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neveikimas šiuo klausimu turėjo didelę įtaką neteisingos 2012 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimui, nes 1996 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas ir 2007 m. liepos 17 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis buvo taikomi teisėtais.

Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog 2003 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėja Z. M. priėmė neteisėtą sprendimą (teisės aktą) civilinėje byloje Nr. 2-193-10/2003, kuris iš esmės prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, nes yra įsigaliojęs ir pažeidžia namų valdos savininkų teisę į nuosavybę, teisę į teismines garantijas – teisę į teisingumą, teisę į nešališką teismą, teisę būtį išklausytam, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir taip pažeidžia Konstitucijos 5, 23, 28, 29 30 straipsnius, 109 straipsnio 2 dalį, 1996 m. birželio 20 d. Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinį įstatymą. Pareiškėjas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą, kad būtų patikrinta, ar 2003 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-193-10/2003, kaip teisės aktas, turintis įstatymo galią, neprieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui ir nepagrįstai taikė šį teisės aktą kaip teisėtą.

Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisėtais veiksmais ir neveikimu gynė atsakovą ir negynė V. K. ir G. K. teisių ir laisvių: teisės į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą, teisės į teisminę gynybą, teisės į tinkamą teismo procesą, teisės būti išklausytam, teisės į šalių lygiateisiškumą, teisės į teisingą ir sąžiningą rungimąsi, teisės į nuosavybės neliečiamumą. Todėl teigia, jog teismas privalo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 11 dalyje numatytu pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Pareiškėjo prašymas atmestinas, procesas byloje neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Teismo galia panaikinti ar pakeisti privalomą ir vykdytiną sprendimą turėtų būti naudojama esminėms klaidoms taisyti (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 8564/02). Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodyto įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys ir šis principas galioja nagrinėjant bylas ir instancine tvarka. Priklausomai nuo pasirinkto nagrinėjimo dalyko, šalys nurodo teisinius faktus ir pateikia juos patvirtinančius įrodymus. Analogiškai, bylos proceso atnaujinimo siekianti šalis turi nurodyti konkretų faktinį proceso atnaujinimo pagrindą, motyvus, pateikti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą patvirtinančius įrodymus bei pagrįsti prašymo padavimo terminų skaičiavimą. Šalies nurodytas bylos proceso atnaujinimo faktinis pagrindas nulemia prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo ribas (ABTĮ 157 str. 1 d. 5 p.).

Atitinkamai, pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalį nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, o prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.

Prašyme pareiškėjas nurodo, kad procesas byloje turėtų būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu, tačiau nepateikia jokių argumentų, galinčių pagrįsti šio proceso atnaujinimo pagrindo buvimą. Pažymėtina, kad ši teisės nuostata nustato, kad procesas byloje gali būti atnaujintas, jei panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Pažymėtina, kad prašydamas atnaujinti bylą šiuo pagrindu, pareiškėjas nenurodė teisės aktų, kurie buvo taikyti šioje byloje ir vėliau buvo panaikinti. Prašymą nagrinėjanti teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad buvo panaikintas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė šią bylą. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad neįrodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo faktas.

Pareiškėjas prašyme teigia, kad 2012 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Šiuo atveju pareiškėjas apskritai neargumentuoja, kaip pasireiškia motyvų nurodytoje teismo nutartyje nebuvimas. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011). Įvertinus pareiškėjo prašymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju negalima sutikti su pareiškėjo nuomone, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis yra be motyvų, nes pastarasis procesinis sprendimas turi motyvuojamąją dalį, taip pat iš procesinio dokumento turinio aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje detaliai ir išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų. Atsižvelgus į tai, pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė teisės aktų nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu yra pažymėjęs, kad nurodytu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Atsižvelgusi į tokią ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto aiškinimo bei taikymo praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien tik teisės aktų, kuriuos pareiškėjo vertinimu pažeidė bylą nagrinėję teismai, sąrašo pateikimas, neargumentuojant, kuo pasireiškė konkrečių teisės aktų aiškinimo bei taikymo pažeidimai, nesudaro pagrindo atnaujinti proceso aptariamu pagrindu. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas nemotyvavo, kaip buvo pažeistos prašyme nurodytos teisės normos. Taip pat, įvertinusi byloje spręsto administracinio ginčo pobūdį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apskritai nenustatyta, jog pareiškėjo nurodytos normos buvo ar turėjo būti taikomos šioje administracinėje byloje, todėl iš esmės negalimas ir jų pažeidimas jas taikant. Atsižvelgus į aukščiau pateiktą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto aiškinimą, konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, jog byloje, kurioje procesą siekiama atnaujinti, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas.

Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog šiuo prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje pareiškėjas iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes jis nesutinka su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu. Pareiškėjas teigia, kad įrodymai byloje – 2003 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-193-10/2003, 2005 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-064-04, 1996 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁴-5313-96 prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams, todėl jais teismas, priimdamas sprendimą šioje administracinėje byloje, vadovavosi nepagrįstai. Pareiškėjas teigia, kad dėl nurodytų teismų ir prokuratūros sprendimų teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti proceso, nes toks prašymas neatitinka nė vieno iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą taip pat teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai netenkino jo procesinio prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl bendrosios kompetencijos teismų ir prokuratūros sprendimų atitikimo Konstitucijai. Visų pirma pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodė konkrečius procesinės teisės normų pažeidimo atvejus, kurie gali būti pagrindas atnaujinti procesą (ABTĮ 153 str. 2 d. 6, 7, 8, 9 p.), todėl tai, kad teismas galbūt netinkamai sprendė procesinio prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą klausimą, negalėtų būti pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje. Be to, įvertinus tai, jog pareiškėjas siekia, kad į Konstitucinį Teismą būtų kreipiamasi dėl teismų bei prokuratūros sprendimų atitikimo Konstitucijai, darytina išvada, kad šią administracinę bylą nagrinėję teismai, atsižvelgę į Konstitucinio Teismo kompetenciją apibrėžiančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai konstatavo, kad į Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirtų nagrinėti klausimų sąrašą nepatenka bendrosios kompetencijos teismų bei prokuratūros procesinių sprendimų nagrinėjimas. Pažymėtina, kad teismų sprendimai (nutartys) skundžiami CPK nustatyta tvarka, o nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą taip pat skundžiamas ne Konstituciniam Teismui, o bendrosios kompetencijos teismui BPK nustatyta tvarka.

Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo prašyme dėstomi teiginiai, jog šią administracinę bylą nagrinėjęs teismas netyrė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros bei bendrosios kompetencijos teismų padarytų pažeidimų, bei teiginiai susiję su neva Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje padarytais pažeidimais ir pan., apskritai nesusiję su šios administracinės bylos ginčo dalyku, kurį pareiškėjas apibrėžė skunde bei patikslintuose skunduose reikštais ir teismo priimtais nagrinėti reikalavimais. Todėl ir sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl proceso šioje byloje atnaujinimo, nurodyti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentai plačiau nenagrinėtini.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A261-2337/2012 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A261-2337/2012 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius RaižysVirgilijus ValančiusVirginija Volskienė