Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis, kuria nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, vietoje ir būdu, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų – kanapių dervos, kanapių ir jų dalių, heroino, MDMA, amfetamino, kurių dalį laikė garaže (duomenys neskelbtini), esančiame Panevėžyje (duomenys neskelbtini), kitą dalį laikė savo namuose, esančiuose Panevėžyje (duomenys neskelbtini), bei narkotines medžiagas kanapes ir jų dalis nešiojosi su savimi, kol visas narkotines ir psichotropines medžiagas 2005 m. sausio 25 d. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio nuostatas. Teismas, vertindamas nusikalstamos veikos pavojingumą, neatsižvelgė į tai, kad jis kėsinosi tik į savo paties sveikatą. Jis serga narkomanija, turi fizinę ir psichinę priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Dėl šios priežasties jis įgijo ir laikė narkotikus. Kasatoriaus nuomone, byloje jam gali būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir teismas, nustatęs, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, turėtų paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nes taip optimaliai būtų pasiekta BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta bausmės paskirtis. Dėl anksčiau išvardytų priežasčių jo padaryta veika yra mažai pavojinga. Paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė yra neadekvati padarytai veikai, neatitinka padarytos veikos pavojingumo laipsnio bei pobūdžio ir prieštarauja 1988 metų Jungtinių Tautų Organizacijos ,,Konvencijos dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta“ 3 straipsnio 4 ,,d“ punktui, kuriame pasakyta, kad vietoj nuteisimo arba nuobaudos šalys gali numatyti teisės pažeidėjo gydymo, auklėjimo, stebėjimo užbaigus gydymą, darbingumo sugrąžinimo ir socialinės reintegracijos priemones.

Šioje byloje yra ir visos sąlygos jam taikyti BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalis bei paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Jis prisipažino padaręs nusikaltimą, davė nuoseklius bei teisingus parodymus apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nuoširdžiai gailisi ir kritiškai vertina savo elgesį. Jis yra narkologinis ligonis, tačiau norėjo atsikratyti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų, nes turi mažamečius vaikus. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo BK 62 straipsnio taikymo pagrindų ir nepagrįstai šio straipsnio jam netaikė.

Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, dėl skunde nurodytų pagrindų ir motyvų nieko nepasisakė ir taip padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis neturėjo tikslo platinti narkotines medžiagas, nors ši aplinkybė byloje yra ypatinga, išskirtinė. Teismo išvada, kad jis narkotines medžiagas įgijo tikslu jas platinti, yra nepagrįsta, nes įrodymai, kuriais teismas grindė šią išvadą, patvirtina tik narkotikų laikymo faktą. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo nustatyta, kada, kur ir kaip jis įgijo narkotines medžiagas, ar tai darė platinimo tikslu. Tai patvirtina ir Panevėžio miesto VPK ONTT pareigūno A. M. parodymai. Taigi teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Byloje įrodymai įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, kuris neturi objektyvaus pagrindo, kadangi teisinantys įrodymai nebuvo tiriami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas įrodymų išdėstymas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.7. punkto rekomendacijų.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo

Nuteistasis R. V. kasaciniame skunde teismo pateikto jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo neginčija. Jis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas byloje nepagrįstai netaikė BK 54 ir 62 straipsnių nuostatų bei iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasatorius savo poziciją, be kitų argumentų, motyvuoja pateikdamas nusikalstamos veikos padarymo versiją apie tai, kad jis serga narkomanija ir narkotines bei psichotropines medžiagas įgijo, laikė ir supakavo tikėdamasis palaipsniui mažinti vartojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų dienos dozę, išvengti abstinencijos sindromo ir taip atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų. Ši nuteistojo R. V. versija buvo išdėstyta jo apeliaciniame skunde ir dėl jos apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl BK 54 ir 62 straipsnių taikymo

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. V. bausmę, laikėsi BK 54 straipsnyje 1, 2 dalyse nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai įvertino jo nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. R. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kuris pagal BK 11 straipsnio 6 dalį laikomas labai sunkiu nusikaltimu, sankcijoje už jo padarymą nustatyta tik terminuota laisvės atėmimo nuo dešimties iki penkiolikos metų bausmė. Be būtinųjų BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, teismas nustatė ir tai, kad šiuos nusikalstamus veiksmus nuteistasis R. V. padarė turėdamas tikslą neteisėtai platinti narkotines ir psichotropines medžiagas. Ši aplinkybė dar labiau padidina nuteistojo R. V. nusikalstamos veikos pavojingumą. Nuteistojo R. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Nėra pagrindo konstatuoti, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailisi. Iš bylos dokumentų matyti, kad pirmosios jo, kaip įtariamojo, apklausos 2005 m. sausio 26 d. metu R. V. į daugumą tyrėjos klausimų apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes atsisakė atsakyti, vėliau ikiteisminio tyrimo metu parodymų apskritai nedavė (išskyrus 2005 m. vasario 23 d. papildomą jo, kaip įtariamojo, apklausą, kurios metu nuteistasis R. V. pripažino tik kai kurias tyrimo metu nustatytas aplinkybes). Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis iš esmės pripažino padaręs jam inkriminuotus BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatytus nusikalstamus veiksmus, tačiau toks pripažinimas, kuomet nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės jau nustatytos neginčijamais įrodymais, įvertinant ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. V. nusikalstamos veikos padarymo iš esmės nepripažino, negali būti pripažįstamas nuteistojo R. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nuteistajam R. V. nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nes nenustatyta, kad jam paskirta bausmė, savo dydžiu mažesnė negu įstatymo sankcijos vidurkis, aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Taikyti nuteistajam R. V. BK 62 straipsnį taip pat nėra pagrindo, nes nenustatyta šio straipsnio 1 ar 2 dalyse reikalaujamų aplinkybių.

Pagal BK 1 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. BK XXXVII skyriaus nuostatos, nustatančios atsakomybę už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, yra suderintos su 1988 metų Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta nuostatomis. Šioje konvencijoje numatytų apsaugos nuo nusikalstamų veikų priemonių įgyvendinimas paliktas valstybės diskrecijai. Kasatoriaus cituojamos šios konvencijos 3 straipsnio 4 ,,d“ punkto nuostatos rekomenduoja teisės pažeidėjo gydymo, auklėjimo ir kitas priemones vietoj nuteisimo arba nuobaudos ar papildomai prie nuteisimo arba nuobaudos už nusikaltimą, kuomet narkotinės priemonės arba psichotropinės medžiagos neteisėtai saugojamos, įgyjamos arba kultivuojamos savo poreikiams. Tuo tarpu konvencijos 3 straipsnio 4 ,,b“ punkte už nusikaltimus, susijusius su neteisėtu tokių medžiagų platinimu arba tikslu platinti bei už kitas konvencijos 1 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, minėto pobūdžio priemonės teisės pažeidėjui rekomenduotinos tik kaip papildomos priemonės prie nuteisimo ar nuobaudos.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo laikydamasi bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Teismas nutartyje pateikė išsamias ir motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo R. V. apeliacinio skundo argumentų ir BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio nuostatų nepažeidė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktą apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šių rekomendacijų apeliacinės instancijos teismas byloje laikėsi.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad vertinant byloje surinktus įrodymus būtų pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės ar teismų sprendimai surašyti nesilaikant susiklosčiusios teismų praktikos.

Darytina išvada, kad nuteistojo R. V. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai neteikia pagrindo naikinti ar keisti šioje baudžiamojoje byloje priimtus teismų sprendimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. V. kasacinį skundą atmesti.