Kauno apylinkės teismo nutartis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Dainius Ročys, sekretoriaujant Kristinai Nekrošienei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, kaltinamajai L. S., jos gynėjai advokatei Laimai Smolskienei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

L. S., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ukrainietė, Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, aukštesniojo išsilavinimo, dirbanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke, gyvenanti ir gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 189¹ str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamoji L. S. kaltinama padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189¹ str. 1 d., t. y. tuo, kad žinodama, turėdama ir galėdama žinoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, po 2010-12-11 įstatymo XI-1199 įsigaliojimo turėjo nuosavybės teise didesnį, negu 500 MG vertės turtą, t. y. iki įstatymo įsigaliojimo įgijo laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-12-31 viso 202049 litų ir 2010 m. mokestinių metų pabaigoje turėjo 90776 litų grynųjų pinigų, taip pat po 2010-12-11 įstatymo XI-1199 įsigaliojimo, laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2012-12-31 įgijo ir turėjo 66237 litų grynųjų pinigų, t. y. laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2012-12-31 įgijo ir turėjo viso 268286 litų grynųjų pinigų iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų šaltinių.

Kaltinamoji L. S. pagal jai pareikštą kaltinimą kalta neprisipažino, iš jos parodymų matyti, kad 2008 m. sausio 1 d. sąskaitoje buvo 70998 litai. Ten buvo pinigų ir nuo 2003 metų, eurų, dolerių, nes ji dirbo visada. 2008 ir 2009 metais ji dirbo pagal verslo liudijimą - prekiavo pėdkelnėmis - ir priduodant deklaracijas rodė mažesnes pajamas negu turėjo. Pardavimas parodytas buvo vos ne puse mažiau negu įsigijimas. Padarė didelę klaidą, padarė ne taip, kaip reikėjo padaryti. Perka prekę ir parduoda, įtraukia pajamas, išlaidas ir gaunasi rezultatas. Mokesčių inspekcijoje jai pasakė, kad ji turi žurnalą užpildyti, o ten ir ,,prilepsino“. Tai buvo 2008 - 2009 metų laikotarpis. Iš tiesų pajamų turėjo daugiau, negu nurodė deklaracijoje. Pirko prekių už 90000 litų, jas pardavė su pelnu. Vėliau deklaraciją pataisė, tačiau mokesčių inspektorė patikrinimo akte į tai neatsižvelgė. Yra visi dokumentai. Jei kojines pirko už 7,20 litų, tai parduodavo už 12 litų. Negali pasakyti kiek tiksliai gavo pelno. Gavusi pinigus pirko kitas prekes. Tuo metu apskaitos nevedė, negalvojo, kad tai jai reikia daryti. Turėjo paskolų, jai žmonės skolino pinigus, paskolintus pinigus dėjo į verslą. Pinigus dėjo į banko sąskaitą ir prekes veždavo iš Lenkijos. Nuolat turėjo neapskaitytų pinigų, tačiau tokių sumų, kurios nurodytos kaltinime neturėjo.

Iš liudytojo J. J. parodymų matyti, kad jis su L. S. yra pažįstamas nuo vaikystės. Su ja bendrauja iki šiol, jų santykiai draugiški. Kiek jam žinoma L. prekiauja bazėje pėdkelnėmis, turi prekybos vietą bazėje. Apie 2008 m. ji jam paskambino telefonu ir paprašė paskolinti pinigų ir jis jai paskolino 14000 litų iš savo asmeninių santaupų. Turėjo individualią įmonę, buvo PVM mokėtojas, nes pajamos viršijo 100000 Lt per metus, todėl turėjo ir lėšų paskolinti.

Iš liudytojo A. M. parodymų matyti, kad L. S. pažįsta senokai, bendrauja šeimomis. 2010 metais L. S. užsiminė, kad jai reikia pinigų, todėl jis vasarą paskolino jai 11000 litų, kuriuos buvo užsidirbęs Airijoje 2008 metais, kur dirbo suvirintoju. Sutarties dėl paskolos nesudarė, tik sau pasirašė, kad paskolino. Po paskolos suteikimo, jis su žmona buvo įsigiję lizingu televizorių, kiek pamena, apie 2000 litų sumai, nes taip buvo patogiau.

Iš liudytojos D. M. parodymų matyti, kad nuo 2008 m. dirbo vadybininke UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė buvo L. S.. 2009 metais L. S. paskolino 9000 litų, jokio rašto nesurašė. Paskolino iš pinigų, kuriuos buvo palikęs miręs tėvas, taip pat buvęs vyras buvo grąžinęs alimentų skolą 14000 litų.

Iš 2013-08-29 mokestinio tyrimo ataskaitos Nr. AU18-83 (t. 1, b. l. 8 - 22) ir 2014-02-18 mokestinio patikrinimo akto Nr. FR0680-126 bei priedų prie jų matyti, kad L. S. tiriamuoju laikotarpiu turėjo nepagrįstų pajamų, kurių šaltiniai nežinomi (t. 2, b. l. 3 - 24, 25 - 31);

Iš 2014-04-16 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682 matyti, kad buvo nustatyta, kad L. S. tėvas I. K. negalėjo sukaupti 100000 Lt, todėl minėta tėvo dovana L. S. yra vertintinai kritiškai, nes nebuvo pateikti juridinę galią turintys dokumentai bei kiti įrodymai pagrindžiantys tėvo santaupų realumą. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad 2010-07-28 A. M., 2009-06-16 D. M., 2009-08-03 J. J., 2006-06-07 M. N., 2008-07-15 G. P., 2008-05-29, 2009-02-15 A. B., 2008-01-20 R. K. neterminuotos paskolos sutartys (rašteliai) buvo sudarytos formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių santykių, o tam kad būtų formalus pagrindas L. S. turėti mokestinę naudą bei pagrįsti gautas neapmokestinamas pajamas. Nurodyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu nustatyta, kad mokėtojai L. S. neužteko pajamų patirtoms išlaidoms padengti, t. y. nustatytas piniginių lėšų skirtumas ir nuo jų apskaičiuotas GPM: 2008 m. - 76646 Lt piniginių lėšų skirtumas, 11497 Lt GPM; 2009 m. - 61229 Lt piniginių lėšų skirtumas, 9184 Lt GPM; 2010 m. - 64104 Lt piniginių lėšų skirtumas, 9616 Lt GPM; 2011 m. - 61483 Lt piniginių lėšų skirtumas, 9222 Lt GPM; 2012 m. - 4754 Lt piniginių lėšų skirtumas, 713 Lt GPM (t. 2., b. l. 36 - 51);

Iš Kauno apskrities VMI vyriausiosios specialistės B. B. parodymų matyti, kad ji gavo pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą. L. S. atžvilgiu surašytas patikrinimo aktas nustačius pažeidimus, mokesčių įstatymo neatitikimus. L. S. pateikė pastabas, centriniam mokesčių administratoriui taip pat buvo pateiktos pastabos, vėliau buvo pasirašytas susitarimas. Ar L. S. turėjo turtą, viršijantį 500 MGL, VMI nenustatinėjo, nustatinėjo mokesčių mokėtojų gautų pajamų mokestinę pusę. Mokesčių patikrinimo metu nustatyta, kad ji gavo pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Tai buvo 2008 - 2012 metų laikotarpis. Kiekvieniems metams nustatė trūkstamų pinigų skirtumus. 2008 metais - 86317 litų, 2009 metais - 68232, 2010 metais - 64104, 2011 metais - 64473, 2012 metais - 47580. Mokesčių patikrinimo metu buvo vertinama dalis paskolų, dalis paskolų nevertinama. VMI vertina banke turėtas lėšas pradžioje ir pabaigoje, visas banko lėšas skaičiuoja matematiškai, likučio kilmės neanalizuoja. Iš kokių šaltinių susidarė tos pajamos reikėtų atskiro skaičiavimo. Tarp mokėtojo ir mokesčių administratoriaus įvyko susitarimas. Negali komentuoti susitarimo, nes ji nedalyvavo susitarimo pasirašyme. Jei buvo pasiektas susitarimas, tai abi pusės negali pagrįsti savo paskaičiavimų.

Iš 2014-07-25 susitarimo dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr. 210-5 matyti, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir L. S. susitarė kad nei VMI prie FM, nei L. S. neturi pakankamai įrodymų pagrįsti kiek L. S. 2008 - 2012 m. patyrė išlaidų, kurių negali pateisinti gautomis, įstatymų tvarka apmokestintomis, pajamomis, ir atsižvelgiant į tai, kad LVAT ne kartą pasisakė, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, kad tarp siekiamo tikslo nubausti pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra, 2014-07-08 vykusių derybų metu sutarta, kad L. S. mokėtina suma yra viso 40058 Lt. L. S. šiuo susitarimu praranda teisę ginčyti mokesčių apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius negali apskaičiuoti didesnės sumos, negu nurodyta šiame susitarime (t. 2, b. l. 179 - 180).

Iš 2014-07-31 ir 2014-08-02 mokėjimo kvitų kopijų matyti, kad L. S. į valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą pervedė 22201 Lt ir 17857 Lt, viso 40058 Lt pagal 2014-07-25 susitarimą Nr. 210-5 (2 t., b. l. 181, 182).

Iš skolos raštelių turinio matyti, kad paskolos gavėjas L. S. ant jų nepasirašiusi, pasirašę tik galimos paskolos davėjai (t. 2, 91 - 99);

Iš L. S. 2014-03-17 pateikto pasiūlymo Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, reg. Nr. K1-2162 matyti, kad L. S. pateikė pasiūlymą dėl susitarimo pagal LR mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnį pasirašymo, kuriuo siūloma VMI pasirašyti susitarimą dėl 30 procentų nuo papildomai apskaičiuotų mokesčių, t. y. 18823 Lt (62742x30%) (t. 2, b. l. 52 - 67);

Iš 2012-06-27 pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad L. S. įsigijo butą su sklypu adresu (duomenys neskelbtini), Kauno rajonas už 150000 litų bei žemės sklypą (t. 2, b. l. 134 - 148);

Iš 2013-05-24 „(duomenys neskelbtini)“ rašto Nr. 2013/05/24-1 matyti periodai ir L. S. mokėtos sumos už 2012-06-27 įsigytą butą su sklypu (t. 2, b. l. 45);

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį kyla, jei kaltininkas nuosavybės teise turi didesnį negu 500 MGL vertės turtą, t. y. daugiau kaip 65000 Lt, negalėdamas pagrįsti jų įgijimo teisėtumo. Jei turimų lėšų suma neviršija 65000 Lt, nei baudžiamosios, nei administracinės atsakomybės nekyla. Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato ir jokios kitos teisinės atsakomybės.

Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 189¹ str. traukiami tik asmenys, kurie jame nustatytus požymius atitinkantį turtą turi įsigaliojus šiam įstatymui, taigi įstatymo leidėjas susiejo įstatymo taikymą su normoje minimo turto turėjimu įsigaliojus šiam įstatymui, bet ne su įsigijimu.

Šioje byloje prokuroras iš esmės kaltinimą grindžia tuo, kad L. S., žinodama, turėdama ir galėdama žinoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL vertės turtą. Kaltinimas L. S. grindžiamas 2013-08-29 mokestinio tyrimo ataskaita Nr. AU18-83 bei 2014-02-18 mokestinio patikrinimo aktu Nr. FR0680-126 bei dokumentų priedais.

Kaltinamoji L. S. savo kaltę nuosekliai neigė, nurodė, kad vykdė individualią veiklą, iš pažįstamų buvo gavusi beprocentinių paskolų, taip pat buvo gavusi 100000 litų iš tėvo, su kuriuo kartu vertėsi komercine veikla. Kauno apskrities VMI vyriausioji specialistė B. B. nurodė, kad vykdant L. S. mokestinį patikrinimą buvo nustatinėjamos tik L. S. pajamos ir išlaidos, buvo nustatyti BK 189¹ straipsnio - neteisėto praturtėjimo - požymiai. VMI nustatė minusus, pajamų neatitikimą gautoms pajamoms, minusai susidarė 2008, 2009, 2010, 2011 ir 2012 metais. Tarp mokėtojo L. S. ir mokesčių administratoriaus įvyko susitarimas, o jeigu buvo pasiektas susitarimas, tai reiškia, kad abi pusės negali pagrįsti savo paskaičiavimų.

Pagal Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas L. S. mokesčių administratoriui pasiūlė susitarti dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Minėto įstatymo 71 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Byloje nėra duomenų, kad susitarimas tarp mokesčių mokėtojos L. S. ir mokesčių administratoriaus negaliotų ir neturėtų teisinės galios.

Bylos medžiaga nustatyta, kad L. S. 2014-03-17 pateikė pasiūlymą Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriuo vadovaujantis LR mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsniu siūlė VMI pasirašyti susitarimą dėl 30 procentų nuo papildomai apskaičiuotų mokesčių, t. y. 18823 Lt (62742x30%). Susitarimo įvykdymą patvirtina duomenys apie tai, kad kaltinamoji L. S. pagal pasirašytą susitarimą mokesčių administratoriui 2014-07-31 ir 2014-08-02 į valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą pervedė 22201 Lt ir 17857 Lt, viso 40058 Lt pagal 2014-07-25 susitarimą Nr. 210-5.

Lietuvos Aukščiausio Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad pagal savo pobūdį ir skyrimo tvarką baudos, numatytos Mokesčių administravimo įstatyme, yra administracinės nuobaudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2000). Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus, tokios nuobaudos ir administraciniai teisės pažeidimai, už kuriuos jos skiriamos, paprastai pripažįstami „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2008, 2K-686/2007; EŽTT sprendimas byloje Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, no. 72596/01, judgment of 4 November 2008).

L. S. paskirta mokestinė bauda už mokestinę nepriemoką, kuri apskaičiuota mokesčių administratoriui nustačius, kad ji gavo pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjimas nuosavybės teise. Esminiai abiejų veikų požymiai sutampa, nes pagal 189¹ straipsnio 1 dalį jai inkriminuotas turėjimas nuosavybės teise to paties turto, kurį įsigijo neapmokestintomis lėšomis. Taigi, pagal teisės pažeidimo pobūdį L. S. padarytas pažeidimas, už kurį paskirtos baudos, kvalifikuotas kaip „baudžiamasis“.

BK 189¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. L. S. inkriminuota ir tyčinė, ir neatsargi kaltės forma, todėl daroma išvada, kad nusikaltimas gali būti priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Už tokį nusikaltimą numatyta iki 1000 MGL dydžio bauda, nenustatant minimalaus jos dydžio (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Minėta, kad už mokestinę nepriemoką skiriama nuo 10 iki 50 procentų trūkstamos mokesčio sumos bauda, kuri yra palyginti griežta ir gali siekti labai dideles sumas, netgi viršijančias baudžiamajame įstatyme numatytos baudos viršutinę ribą. L. S. paskirta bauda įsikomponuoja į galimos kriminalinės bausmės ribas.

Mokestinių baudų pagrindinis tikslas – daryti spaudimą mokesčių mokėtojams siekiant, kad jie vykdytų savo pareigas, ir nubausti juos už šių pareigų pažeidimus. Tokia pat yra ir kriminalinės bausmės paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis). Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnyje nurodyti baudos dydžio nustatymo kriterijai iš esmės sutampa su BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas kriminalinę bausmę. Pagal galimos bausmės pobūdį ir griežtumo laipsnį L. S. inkriminuotas pažeidimas, už kurį jai paskirta bauda, irgi kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“.

Taigi akivaizdu, kad 2014-07-25, patvirtinus susitarimą mokesčių mokėtojo - L. S. su mokesčių administratoriumi, jame pateikti duomenys įgijo juridinio fakto galią, todėl konstatuotina, kad už veiką, nurodytą kaltinime, L. S. jau buvo nubausta, todėl siekis ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn suponuoja non bis in idem principo pažeidimą, o tai reikalauja besąlygiško BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 44 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgment of 23 October 1995; Franz Fisher v. Austria, no. 37950/97, judgment of 29 May 2001; S. Z. v. Russia, no. 14939/03, judgment of 10 February 2009; Ruotsalainen v. Finland, no. 13079/03, judgment of 16 June 2009; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2 K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009).

Baudžiamoji atsakomybė L. S. netaikytina (BK 2 str. 6 d.), nes galioja draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem) principas, todėl kaltinamosios L. S. atžvilgiu baudžiamoji byla nutrauktina (BPK 3 str. 1 d. 8 p.).

Prokuroro nutarimu ir teismo nutartimi taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į L. S. turtą – butą bei žemės sklypą (t. 2, b. l. 25 – 26), nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinas.

Daiktinių įrodymų nėra, civilinis ieškinys nepareikštas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 31 str., 235 str., 301 str., 302 str., 318 str., teismas

nutarė:

baudžiamąją bylą Nr. 1-2313-573/2014 L. S. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 189¹ str. 1 d., padarymo nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu).

Laikiną nuosavybės teisių apribojimą L. S. butui bei žemės sklypui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), Kauno r. (t. 2, b. l. 25 - 26) palikti iki nutarties įsiteisėjimo, o nutarčiai įsiteisėjus – panaikinti.

Nutartis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.