Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lavisos agrogrupė“ ir atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lavisos agrogrupė“ patikslintą ieškinį atsakovui AAS Gjensidige Baltic dėl draudimo išmokos ir nuostolių priteisimo. Tretieji asmenys byloje uždaroji akcinė bendrovė „Transporto mokslinis tiriamasis centras“ ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lavisos agrogrupė“ pareiškė teisme ieškinį atsakovui AAS Gjensidige Baltic, kurį bylos nagrinėjimo metu tikslino. Prašė priteisti iš atsakovo 71 197,40 Lt draudimo išmokos, 92 232,33 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metinių „procesinių“ palūkanų.

Dėl draudimo išmokos nesumokėjimo patirtais nuostoliais - 92 232,33 Lt - ieškovas įvardino civilinėse bylose su atsakovu UAB „Vilbana“ turėtas bylinėjimosi išlaidas ir atsakovui UAB „Vilbana“ priteistas automobilio saugojimo išlaidas (su palūkanomis).

Tretieji asmenys Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir UAB „Transporto mokslinis tiriamasis centras“ pateikė teismui atsiliepimus, kuriuose prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nei vienas iš bylą nagrinėjusių teismų nepripažino jų išvadų netinkamomis ar klaidingomis, o tik nutarė remtis kitu tyrimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas AAS Gjensidige Baltic padavė apeliacinį skundą. Prašo apygardos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia tokiais argumentais:

Draudimo Taisyklių 15.1.1 punktą galima taikyti tik tuomet, kai transporto priemonės atstatymui iki įvykio dieną buvusios rinkos kainos reikalingos išlaidos viršija 80 procentų jo rinkos kainos, buvusios įvykio dieną. Jei atstatymui reikalingos išlaidos neviršija 80 procentų įvykio dieną buvusios transporto priemonės rinkos kainos, taikomas Draudimo Taisyklių 15.1.2 punktas, pagal kurį draudėjui išmokamos atstatymui reikalingos išlaidos išskaičiavus dalių ir agregatų nusidėvėjimą. Kadangi UAB „Autosigma“ sudarytoje Kilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. A15030902 nustatyta, kad automobilio vertė iki apgadinimo buvo 31 670 Eur (109 350,18 Lt), o jo atkūrimo kaštai - 18 553 Eur (64 059,80 Lt), teismas turėjo taikyti Taisyklių 15.1.2 punktą ir pripažinti, kad ieškovui sumokėtos draudimo išmokos dydis (41 602,60 Lt) yra teisingas.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad draudimo išmokos sumokėjimas pasibaigus CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytam vienerių metų ieškinio senaties terminui nutraukė ieškinio senatį (CK 1.130 str. 2 d.), nes ieškinio senaties terminą nutraukti galima tik tuo atveju, kai jis dar nėra suėjęs. Dėl ieškinio senaties atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo 2004-01-12, kai draudikas informavo draudėją, kad eismo įvykis yra pripažintas nedraudžiamuoju. Atsakovo teigimu Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-14 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-477/2012 įsiteisėjimas nebuvo teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios.Atsakovas atsakingai ištyrė 2003-11-03 eismo įvykio aplinkybes ir tik po ekspertinės įstaigos patvirtinimo įvykį pripažino nedraudžiamuoju. Todėl teiginiai, kad atsakovas pažeidė prievolę laiku sumokėti draudimo išmoką ir suklaidino ieškovą, o taip pat išvada dėl atsakovo kaltės, yra nepagrįsti. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovo prašomi priteisti nuostoliai yra nepagrįsti, nes dėl jų atsiradimo kaltas būtent pats ieškovas.

Ieškovo nuomone atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią sieja su 2004-01-12 atsisakymu mokėti draudimo išmoką, nes tik iš Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-14 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-477/2012 ieškovas suprato, kad eismo įvykio priežastis yra ne atsakovo neapdrausta transporto priemonės defektų rizika, o apdraustos rizikos. Papildomai ieškovas išreiškia nuomonę, kad jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog ieškinio senaties terminas praleistas, jis turėtų ex officio šį terminą atnaujinti.

Ieškovas visiškai sutinka su teismo išvadomis, kad egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, nes draudikas savo prievolę vykdė netinkamai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiama dėl draudimo išmokos apskaičiavimo būdo ir draudiko bei draudėjo atsakomybės.

Byloje nenustatyta CPK 329 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).

Dėl naujų rodymų

Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė vertintojo, surašiusio Kilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. A15030902, raštą Nr. 11, kuriame teigiama, kad ataskaitoje yra padaryta rašymo klaida. Apeliacinės instancijos teismas gali priimti tik tuos įrodymus, kuriuos nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas, arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Šioje byloje skundžiamame sprendime apygardos teismas aptariamos vertinimo ataskaitos ydingumą grindė ir jos įžanginės dalies tekstu. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad įrašas, draudžiantis ataskaitą naudoti ginčijant turto vertę teisme, yra rašymo apsirikimas. Kadangi iki sprendimo priėmimo dėl įžanginės ataskaitos dalies pasisakyta nebuvo, vertintojo rašto pateikimo būtinybė iškilo po sprendimo priėmimo. Raštas priimamas.

Faktinės bylos aplinkybės

UAB „Lavisos agrogrupė“ 2003-06-10 draudimo sutartimi draudimo bendrovėje UAB DK „Baltic polis“ (teisių perėmėjas AAS „Gjensidige Baltic“) apdraudė automobilį Jaguar S-Type, v/n (duomenys neskelbtini) s. 2003-11-03 eismo įvykyje automobilis sugadintas. Ieškovas kreipėsi į draudiką, tačiau pastarasis įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir 2004-01-12 raštu atsisakė mokėti draudimo išmoką nurodydamas, kad eismo įvykis įvyko dėl neapdraustos rizikos – automobilio detalės broko. 2004-04-06 UAB „Lavisos agrogrupė“ Vilniaus apygardos teisme pareiškė ieškinį automobilio pardavėjui UAB „Vilbana“ dėl netinkamo sutarties vykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-11-14 nutartimi ieškinį atsakovui UAB „Vilbana“ atmetė. Draudikas 2013-01-18 iš dalies patenkino ieškovo 2012-12-17 prašymą ir sumokėjo 41 602,60 Lt dydžio draudimo išmoką. Dėl likusios draudimo išmokos dalies (71 197,40 Lt) ir nuostolių (92 232,33 Lt) atlyginimo ieškovas 2013-06-10 pareiškė ieškinį nagrinėjamoje byloje.

Dėl ieškinio senaties

Iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimas yra nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), tačiau reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.). ieškinio senaties terminas prasideda [...] nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po 2003-11-03 eismo įvykio atsakovas 2004-01-12 raštu atsisakė mokėti draudimo išmoką. Būtent tuo momentu ieškovas, kaip draudėjas, turėjo suprasti, kad draudikas neketina sumokėti draudimo išmokos už apdraustą transporto priemonę ir taip pažeidžia ieškovo, kaip draudėjo teises. Juolab, kad šioje byloje pareikštas reikalavimas tam pačiam draudikui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamam reikalavimui prasidėjo ieškovui gavus draudiko 2004-01-12 raštą ir ieškinio pareiškimo dieną jau buvo pasibaigęs. Apygardos teismas skundžiamame sprendime dėl ieškinio termino pradžios nepasisakė, tačiau nurodė, kad atsakovas 2013-01-18 sumokėdamas savo apskaičiuotą draudimo išmoką ieškinio senatį nutraukė. CK 1.130 straipsnis pritaikytas klaidingai. Ieškinio senaties termino eiga gali būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs. Todėl skolininko veiksmai, liudijantys skolos pripažinimą, sukelia ieškinio senaties termino eigos nutraukimo teisines pasekmes tik tada, kai šie veiksmai atlikti nepasibaigus ieškinio senaties terminui. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta: jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Minėta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, o ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą išreiškia nuomonę, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Kadangi šalys turėjo procesinę galimybę pasisakyti dėl ieškinio senaties, šis klausimas gali būti svarstomas apeliacinės instancijos teisme. Nustatyta, kad ieškovas nuo pat eismo įvykio dienos nuosekliai siekė draudimo išmokos sumokėjimo, draudikas dalyvavo visuose ieškovo inicijuotuose procesuose, o po Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-14 nutarties, kuria draudėjo reikalavimas pardavėjui buvo pripažintas nepagrįstu, sutiko su ieškovo pretenzija ir sumokėjo savo apskaičiuotą draudimo išmoką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėtos aplinkybės yra svarbios ir pakankamos atnaujinti ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą. Terminas atnaujinamas. Apygardos teismas, nors ieškinio senatį reglamentuojančias normas pritaikė klaidingai, tačiau iš esmės klausimą išsprendė tinkamai ir teisėtai nusprendė pareikštą ieškinį nagrinėti.

Dėl draudimo išmokos dydžio

Sprendžiant dėl privalomos išmokėti sumos dydžio visų pirma reikia nuspręsti, pagal kurį Draudimo Taisyklių punktą - 15.1.1 ar 15.1.2, draudimo išmoka turi būti skaičiuojama. 15.1.1 punkte pasakyta, kad visiško transporto priemonės sunaikinimo atveju žala laikoma transporto priemonės ir/ar papildomų įrengimų rinkos kaina įvykio dieną, išskaičiavus panaudoti galimų liekanų kainą. Pagal to paties punkto nuostatas visiškai sunaikintu draudimo objektas laikomas tada, kai jo atstatymui reikalingos išlaidos 80 procentų viršija jo rinkos kainą įvykio dieną. 15.1.2 punkte įrašyta, kad sugadinimo atveju žala laikoma transporto priemonės ir/ar papildomų įrengimų atstatymui reikalingos išlaidos, išskaičiavus draudimo sutartyje numatytą dalių ir agregatų nusidėvėjimą. Kitaip tariant, pirmiausia turi būti nustatyta transporto priemonės rinkos kaina eismo įvykio dieną ir transporto priemonės atstatymui reikalingos išlaidos. Jei atstatymui reikalingos išlaidos neviršija 80 procentų transporto priemonės rinkos kainos, išmokama remontui reikalinga suma, o jei viršija – transporto priemonės rinkos kaina. Pažymėtina, kad Draudimo Taisyklėse kategoriškai pasisakyta tik dėl transporto priemonės rinkos kainos nustatymo momento – įvykio diena. Dėl kitų dviejų draudimo išmokos dydžio dedamųjų – atstatymui reikalingų išlaidų ir galimų panaudoti liekanų kainos dydžio nustatymo laiko atžvilgiu Draudimo Taisyklėse nepasisakyta. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakytas argumentas, kad draudimo išmokos apskaičiavimo būdą lemiantis kriterijus yra automobilio atstatymui reikalingų išlaidų dydis įvykio dieną, yra klaidingas, nes Draudimo Taisyklių 15.1.1 punkte nustatyta, kad eismo įvykio dienos kaina vertinama tik transporto priemonė, bet ne jos remontui reikalingos išlaidos. Trečias aptariamuose Draudimo Taisyklių punktuose įtvirtintas žalos skaičiavimo dėmuo – transporto priemonės likučių kaina – turi reikšmę tik tuomet, kai jau yra konstatuotas transporto priemonės sunaikinimas ir reikia apskaičiuoti draudimo išmokos dydį pagal Draudimo Taisyklių 15.1.1 punktą, tačiau šis dydis nenaudojamas sprendžiant dėl transporto priemonės sugadinimo apimties.

Draudimo įstatymo 105 straipsnyje įtvirtinta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Draudimo interesas – nuostoliai, kurių gali patirti draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 str. 14 d.). Susitarimas dėl dalinio nuostolių (kitų išlaidų) atlyginimo suprantamas ir kaip susitarimas dėl atlygintinų nuostolių apskaičiavimo tvarkos. Draudimo išmoka turi būti apskaičiuojama pagal šias Draudimo įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nustatė, kad automobilio Jaguar S-Type, v/n (duomenys neskelbtini) rinkos kaina 2003-11-03 eismo įvykio buvo 115 000 Lt (33 306,3 Eur) t. y. tokia, kokią šalys sulygo sudarydamos 2003-06-10 draudimo sutartį. Teismo motyvai, kad nėra nustatyta aplinkybių apie automobilio vertės sumažėjimą per penkis mėnesius dėl apgadinimo, kokio nors ypatingo eksploatavimo ar kitokių aplinkybių, yra pagrįsti. Atsakovo į bylą pateiktoje kilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. A15030902 nustatyta 109 350, 18 Lt (31 670 Eur) automobilio Jaguar S-Type, v/n (duomenys neskelbtini) rinkos vertė iki apgadinimo netaikytina nagrinėjamoje byloje, nes ji nustatyta retrospektyviai, ne lyginamosios vertės metodu, o taikant išlaidų (kaštų) metodą, neturint visų reikalingų duomenų, ir nemotyvuojant skirtumo su draudimo sutartyje sulygta kaina. Be to atsakovo apeliaciniame skunde nėra argumentų dėl teismo nustatytos automobilio rinkos kainos, o teismas šioje byloje apeliacinio skundo ribų neperžengia (CPK 320 str.). Pripažinus, kad automobilio Jaguar S-Type, v/n (duomenys neskelbtini) rinkos kaina įvykio dieną buvo 115 000 Lt (33 306,3 Eur), draudimo išmoka pagal Draudimo Taisyklių 15.1.1 punktą gali būti skaičiuojama tik tuo atveju, jei jo atstatymui reikalingos išlaidos siektų 80 procentų automobilio rinkos kainos – 92 000 Lt (26 645,04 Eur). 2003 metais draudikas eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju, todėl automobilio remonto kaina tuo metu nustatinėjama nebuvo. Prie 2013-01-17 draudimo išmokos apskaičiavimo išvados atsakovas pridėjo ekspertizę/sąmatą, kurioje turto remonto (atstatymo) suma nustatyta 39 812 Lt (11 530,35 Eur) (b. l. 95, t. 1). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ į ieškovo paklausimą 2015-01-22 rašte nurodė, kad dėl nuolat atnaujinamų duomenų retrospektyvinio atkuriamojo remonto išlaidų paskaičiavimo 2003 m. atlikti negali (b. l. 29, t. 2). Taip pat pagal ieškovo užsakymą UAB „Vaigintus“ 2014-04-11 surašytoje kilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 03-2014 remonto kainos nenustatinėjo, tačiau konstatavo, kad vertinamas automobilis vidutiniškai ar mažai likvidus, o jo rinkos vertė vertinimo dieną yra 2 000 (579,24 Eur.). Atsakovo užsakymu UAB „Autosigma“ 2015-03-13 surašė kilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. A15030902 (b. l. 49, t. 2), kurioje pateikė išvadą, kad transporto priemonės atkūrimo kaštai (su PVM) yra 64 059,8 Lt (18 553 Eur). Ataskaitos 4 punkte nurodyta, kad apskaičiuojant transporto priemonės atkuriamąją vertę (remonto kaštus) vadovautasi prieinama atsarginių dalių kainų duomenų baze bei remonto darbų įkainiais, galiojusiais ataskaitos surašymo dieną. Vertintojo nuomone, dėl atliekamų korekcijų nustatyta atkuriamoji vertė, pinigų vertės atžvilgiu, prilyginama prie objekto atkuriamosios vertės pinigų verte. Iš aptartų duomenų matyti, kad nei vienu vertinimu nustatyta automobilio atkūrimui reikalinga suma nesiekia 80 procentų automobilio rinkos vertės įvykio dieną. Kitokios išvados negalima daryti net ir įvertinant aplinkybę, kad atstatymui reikalingos išlaidos nustatytos retrosprekyviai, vertinimų atlikimo metu galiojusiomis kainomis, nes ir didesnioji nustatyta išlaidų suma nesiekia nė 56 procentų automobilio kainos, o taip pat nėra pagrindo spręsti, kad 2003 metų automobilio remonto kainos būtų labai ženkliai (nuo 1,5 iki 2,2 karto) didesnės už 2013 ar 2015 metais nustatytas kainas. Esant tokiems duomenims taikytinas Draudimo Taisyklių 15.1.2 punktas, pagal kurį žala yra transporto priemonės atstatymui reikalingos išlaidos.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į automobilio likutinę vertę bylos nagrinėjimo metu - 2 000 Lt sprendė, kad transporto priemonė yra sunaikina ir turi būti taikomas Draudimo Taisyklių 15.1.1 punktas. Išvada klaidinga, nes Taisyklėse transporto priemonės likutinė vertė nėra nurodyta kaip transporto priemonės ne/sunaikinimo kriterijus. Be to, pagal Draudimo įstatymo 105 straipsnio nuostatas gali būti atlyginti tie dėl draudžiamojo įvykio patirti nuostoliai, kurie apskaičiuojami Draudimo Taisyklėse nustatytu būdu. Kitų nuostolių, susidariusių po įvykio ir galinčių būti pripažintais draudžiamojo įvykio pasekme, atsiradimas negali pakeisti draudimo išmokos skaičiavimo tvarkos (Taisyklių), tačiau tokių nuostolių atlyginimo galima siekti kitais pagrindais.

Draudėjui (ieškovui) turi būti sumokėta transporto priemonės atstatymui reikalinga suma. Iš pirmiau paminėtų bylos aplinkybių matyti, kad tiksliai nustatyti eismo įvykyje sugadinto automobilio Jaguar S-Type, v/n (duomenys neskelbtini) atstatymo kaštų 2003 metų kainomis negalima, tačiau Draudimo Taisyklėse ir nereikalaujama nustatyti būtent įvykio dienos atstatymo kaštų. Byloje yra du atsakovo pateikti dokumentai: prie 2013-01-17 draudimo išmokos apskaičiavimo išvados pridėta ekspertizė/sąmata, kurioje turto remonto (atstatymo) suma nustatyta 39 812 Lt (11 530,35 Eur) ir UAB „Autosigma“ 2015-03-13 kilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. A15030902 kurioje transporto priemonės atkūrimo kaštai nurodyti 64 059,8 Lt (18 553 Eur). Pirmosios instancijos teismas šios vertinimo ataskaitos tinkama nepripažino, nes vertinimas atliktas darant prielaidą, kad automobilio būklė nepakito nuo 2003 metų eismo įvykio, kad nebuvo nustatinėjama likutinė vertė ir kad ataskaitoje pažymėta, jog ji negali būti naudojama ginčijant turto vertę teisme. Tokie teismo motyvai nėra teisingi. Jau minėta, kad apskaičiuojant draudiminę išmoką transporto priemonės likutinė vertė neskaičiuojama. Automobilis po eismo įvykio remontuotas nebuvo, iš UAB „Vaigintus“ 2014-04-11 kilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 03-2014 galima daryti išvadą, kad automobilio vertė sumažėjo labiausia dėl per dešimt metų įvykusių rinkos pokyčių. Jau pasakyta, kad dėl pavėluoto vertinimo remonto kaštai galėjo tik padidėti, o aptariamą, būtent didesnį vertinimą pateikė atsakovas, kuriam ir tenka pareiga mokėti draudimo išmoką ir kuris apeliaciniame skunde teigia, kad jei draudiminė išmoka ir priteistina, tai turi būti skaičiuojama būtent pagal vertinimo ataskaitą Nr. A15030902. Įrašas ataskaitoje, kad ji negali būti naudojama, ginčijant turto vertę teisme, nėra pagrindas pripažinti, kad ataskaita negali būti naudojama kaip įrodymas civilinėje byloje, juolab, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktame rašte turto vertintojas nurodo, kad šis įrašas yra rašymo apsirikimas. Įvertinus bylos medžiagą, nesant kitokių duomenų, teisėjų kolegija draudiko pateiktą vėlesnę, profesionalaus vertintojo atliktą vertinimą (ataskaita Nr. A15030902) pripažįsta pakankamai tinkamu draudimo išmokai nustatyti (CPK 185 str. 1 d., CK 6.249 str. 1 d.).

Esant tokiai vertinimo išvadai ieškovui (draudėjui) turi būti sumokėta 64 059,8 Lt (18 553 Eur) dydžio draudimo išmoka. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes iš šios išmokos išskaičiuojama draudimo sutartyje numatyta 200 Lt dydžio išskaita ir 41 602,6 Lt atsakovo jau sumokėta draudimo išmokos dalis. Iš viso ieškovui šioje byloje turi būti priteista 6 446,13 Eur dydžio draudimo išmokos dalis (64 059,8 - 200 - 41 602,6 = 22 257,2 Lt). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas aptariamą ieškinio dalį materialinės teisės normas pritaikė netinkamai, todėl sprendimas šioje dalyje keičiamas ir priteista draudimo išmokos suma mažinama iki 6 446,13 Eur (CPK 330 str.).

Dėl kitų nuostolių atlyginimo

Ieškovas greta reikalavimo priteisti draudimo išmoką, taip pat prašė priteisti iš atsakovo 92 232,33 Lt nuostolių atlyginimą. Šalys neginčija, kad išlaidos, ieškovo patirtos civilinėse bylose su automobilio pardavėju UAB „Vilbana“ yra susijusios su automobilio Jaguar S-Type, v/n (duomenys neskelbtini) apdraudimo sutartimi ir eismo įvykiu (CPK 320 str.). Draudimo sutarties šalys nesutaria, kuri iš jų yra atsakinga už šių nuostolių atsiradimą. Ieškovas teigia, kad nuostolius privalo atlyginti draudikas, nes jis netinkamai vykdė draudimo sutartį – netinkamai ištyrė eismo įvykį, pranešdamas apie nedraudžiamąjį įvykį suklaidino ieškovą ir tokiu būdu sudarė prielaidas ieškovo ginčui su automobilio pardavėju. Atsakovas teigia, kad ieškovas nuostolius patyrė dėl savo paties nepakankamo įžvalgumo, nes pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą. Pats gi atsakovas, jo teigimu, savo sutartinę pareigą atliko tinkamai – išsamiai ištyrė eismo įvykio aplinkybes, užsakė nepriklausomą ekspertizę ir tik gavęs atitinkamą išvadą įvykį pripažino nedraudžiamuoju.

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas aptariamas ieškovo patirtas išlaidas pripažino sutartiniais nuostoliais, atsiradusiais dėl abiejų šalių kaltės, taikė civilinės atsakomybės taisyklę dėl mišrios kaltės ir nusprendė, kad kiekviena iš šalių yra kalta 50-čia procentų. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus šioje dalyje pripažįsta pagrįstais. Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdant ar netinkamai įvykdant sutartį (CK 6.245 str. 3 d.). Ir Transporto priemonių savanoriško draudimo Taisyklės (14.6.5 p.) ir Draudimo įstatymas (96 str., redakcija galiojusi iki 2016-01-01) ne tik įpareigoja draudiką ištirti įvykio aplinkybes, to paties straipsnio 3 dalies 1 punkte įrašyta, kad draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo (galiojančios Draudimo įstatymo redakcijos 98 str. 3 d. 1p.). Todėl draudimo išmokos sumokėjimo ar nesumokėjimo teisėtumui įtakos turi ne pastangos nustatyti, ar įvykis yra draudžiamasis ar nėra toks, bet teisingas įvykio ne/draudžiamumo konstatavimas. Nagrinėjamu atveju draudikas siekė nustatyti, ar įvykis yra draudžiamasis, dėl to kreipėsi į specialistus. Tačiau įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatyta, kad atsakovo išvada dėl įvykio draudžiamumo buvo klaidinga. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas, kaip draudimo srities profesionalas nebuvo pakankamai apdairus bei rūpestingas ir pateikė draudėjui klaidingą informaciją. Taip pat pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada šiuo aspektu ir dėl ieškovo, kuris, būdamas verslininku, neparodė pakankamo atidumo bei rūpestingumo, nepatikrinęs draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumo nesvarstydamas pasirinko kitokį, draudikui palankų savo teisių gynimo būdą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė dėl mišrios kaltės (6.248 str. 4 d.), o taip pat teisingai po lygiai paskyrė šalims sutartinę civilinę atsakomybę (CK 6.253 str. 1, 5 d.), nes nėra nustatyta nei vienos šalies veiksmų, kurie būtų labiau aplaidūs ar neapdairūs, nei kitos šalies. Spręsdamas šią ieškinio dalį teismas pagrįstai ieškovui iš atsakovo priteisė 13 356,17 Eur (46 116,17 Lt) nuostolių atlyginimą.

Sprendžiant dėl draudimo išmokos dydžio šioje nutartyje pasisakyta, kad po eismo įvykio susidarę nuostoliai, kurie nors ir gali būti pripažinti draudžiamojo įvykio pasekme, tačiau pagal Taisykles negali būti įskaičiuoti į draudimo išmoką, gali būti atlyginti kitu teisiniu pagrindu. Draudimo išmokos dydis turi būti lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų nuostolių dydžiui, jei šalių nėra susitarta kitaip (Draudimo įstatymo 105 str.). Draudimo Taisyklių 15 punkto nuostatos suredaguotos taip, kad sumokėjus draudimo išmoką draudėjas turėtų tą pačią vertę kaip ir iki draudžiamojo įvykio: pagal 15.1.1 punktą sumokama visa transporto priemonės vertė išskaičiavus galimų panaudoti lieknų kainą, pagal 15.1.2 punktą sumokamos visos išlaidos, reikalingos atkurti transporto priemonės buvusią kokybę. Nagrinėjamu atveju, dėl užsitęsusių ginčų daugiau kaip po dešimties metų išmokėta pagal Taisykles apskaičiuota draudimo išmoka nebus pakankama atkurti iki eismo įvykio buvusią transporto priemonės vertę, nes byloje nėra ginčo, kad dėl praėjusio laiko dabartinė eismo įvykyje sugadinto automobilio Jaguar S-Type, v/n (duomenys neskelbtini) vertė yra 579,24 Eur (2 000 Lt), jo remontas yra ekonomiškai nenaudingas. Kadangi šie nuostoliai negali būti įtraukti apskaičiuojant draudimo išmoką, jie turi būti atlyginami pagal sutartinės civilinės atsakomybės taisykles (CK 245 str. 3 d.).

Ieškovas prašo visus tiesiogiai su eismo įvykyje sugadinto automobilio verte susijusius nuostolius priteisti kaip draudimo išmoką, remdamasis draudimo teisiniais santykiais (CK 6.245-6.262, 6.987-6.1018 str.). Nustačius, kad ieškovas, nurodęs faktinį ieškinio pagrindą, teisinį ieškinio pagrindą parinko netinkamai, teisėjų kolegija šią ieškinio reikalavimo dalį sprendžia taikydama kitas materialinės teisės normas.

Nutartyje jau konstatuota, kad ieškovui turi būti sumokėta draudimo išmoka lygi transporto priemonės atstatymo kaštams - 64 059,8 Lt, išskaičiuojant iš jos besąlyginę išskaitą (200 Lt). Automobilio Jaguar S-Type, v/n (duomenys neskelbtini) vertė eismo įvykio dieną buvo 115 000 Lt, jo liekanų vertė bylos nagrinėjimo laiku – 2 000 Lt, todėl draudimo išmokos sumokėjimu neatlyginti nuostoliai yra 48 940,2 Lt arba 14 174,06 Eur (115 000 - 64 059,8 - 2 000). Minėta, kad automobilis iki tokios būklės, kai jo remontas tapo ekonomiškai nenaudingas, nuvertėjo dėl ilgo draudimo išmokos nesumokėjimo. Šie nuostoliai, kaip ir pirmiau aptartos dėl bylinėjimosi patirtos išlaidos, yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu. Atsakovas, padaręs netinkamą išvadą dėl draudžiamojo įvykio fakto, neleistinai ilgai nesumokėjo draudėjui draudimo išmokos, dėl ko iš dalies laisvanoriškai sumokėta ir galutinai priteisiama išmoka nepilnai atlygina ieškovo nuostolius. Draudikas sutartį vykdė netinkamai, todėl nuostolių skirtumas iš jo turi būti priteistas CK 6.245 str. 3 d.). Kita vertus, ieškovas, kaip minėta, neparodė pakankamo atidumo bei rūpestingumo, nepatikrinęs draudiko išvados pagrįstumo, pasirinko, kaip paaiškėjo netinkamą savo teisių gynimo būdą. Be to, ieškovas, būdamas transporto priemonės savininkas, visą ginčo laikotarpį nepasistengė išsaugoti automobilio vertę, jo neremontavo, nerealizavo, nesiėmė kitokių priemonių. Esant tokiai faktinei situacijai teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariami nuostoliai atsirado ir dėl ieškovo kaltės, todėl atsakovas iš dalies atleistinas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 str. 1, 5 d.) ir iš jo priteisiama 50 procentų nuostolių, atsiradusių dėl uždelsto draudimo išmokos sumokėjimo – 7 087,03 Eur (14 174,06 : 2). Ši suma pridedama prie jau priteisto 13 356,17 Eur (46 116,17 Lt) nuostolių atlyginimo ir, pakeičiant skundžiamą sprendimą, bendra priteisiamų nuostolių suma padidinama iki 20 443,20 Eur (13 356,17 + 7 087,03).

Pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius materialinės teisės normas (CPK 330 str.) skundžiamas sprendimas keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.) - priteista draudimo išmokos suma mažinama iki 6 446,13 Eur, o nuostolių atlyginimo suma padidinama iki 20 443,20 Eur. Atitinkamai nuo 33 976,36 iki 26 889,33 Eur (6 446,13 + 20 443,20) mažėja suma, nuo kurios priteisiamos 6 procentų dydžio „procesinės“ palūkanos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teisme pakeičiant sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Ieškinį tenkinant iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovas paduodamas ieškinį sumokėjo 1 248 Eur žyminio mokesčio. Tenkinant ieškinį iš dalies ieškovui iš atsakovo turi būti priteista atitinkama dalis (56,2%) už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio - 701,38 Eur. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos pagal tas pačias taisykles, papildomai įvertinant konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbą bei laiko sąnaudas, atsižvelgiant į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatytus dydžius. Keičiant priteistą sumą atitinkamai – iki 1300 Eur – sumažinamos ir pirmosios instancijos teismo priteistos atstovavimo išlaidos.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašė papildomai priteisti 13 356,17 Eur nuotolių atlyginimą. Kadangi priimama priešinga nutartis – bendra priteista suma mažinama, ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1, 3 d., 98 str. 1, 3 d.).

Atsakovas apeliacinį skundą padavė dėl priteistos bendros 33 976,36 Eur sumos ir prašė ieškinį visiškai atmesti. Šia nutartimi bendra ieškovui priteista suma mažinama 7 087,03 Eur t. y. atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – 21 proc. Atsakovas paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo 969 Eur žyminio mokesčio, tenkinant skundą iš dalies atsakovui iš ieškovo priteistina atitinkama sumokėto žyminio mokesčio dalis – 203,49 Eur (CPK 93 str. 2, 3 d.). Kadangi iš atsakovo ieškovui turi būti priteisiamas 701,38 Eur žyminio mokesčio sumokėto paduodant ieškinį, priešpriešinės sumos įskaitomos ir iš atsakovo ieškovui priteisiama 497,89 Eur (701,38 - 203,49). Iš viso ieškovui priteisiama 1 797,89 Eur (497,89 + 1 300).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą išdėstyti taip:

„Iš atsakovo AAS Gjensidige Baltic ieškovui UAB „Lavisos agrogrupė“ priteisti 6 446,13 Eur dydžio draudimo išmoką, 20 443,20 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 26 889,33 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-06-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš atsakovo AAS Gjensidige Baltic ieškovui UAB „Lavisos agrogrupė“ priteisti 1 797,89 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.