Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešuose teismo posėdžiuose išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, nevedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), 1 kartą teistas:

Vilniaus apygardos teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį - 150 MGL (19 500 Lt) bauda; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį - 130 MGL (16 900 Lt) bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį - 100 MGL (1 300 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalimis, šios bausmės subendrintos ir galutinė bausmė paskirta 225 MGL (29 250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė sumažina 1/3 dalimi ir galutinė bausmė paskirta 150 MGL (19 500 Lt, kas atitinka 5 647,59 Eurų) dydžio bauda, kurią paskirta sumokėti iki 2017-01-13,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: jis, būdamas IĮ „T.” vadovu ir žinodamas apie priimtą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį, kuria teismas iškėlė IĮ „T.” bankroto bylą bei įpareigojo paminėtos įmonės vadovus per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui, K. P., įmonės turtą ir visus su įmone susijusius dokumentus, tačiau iki minėto termino ir vėliau neperdavė bankroto administratoriui turto ir dokumentų. Šiais veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

Teisiamajame posėdyje apklausiamas kaip liudytojas K. P. (IĮ „T.“ bankroto administratorius) parodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2017-02-08 nutartimi įmonei „T.“ buvo iškelta bankroto byla. Ta pačia teismo nutartimi įmonės vadovas A. V. buvo įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo pateikti jam, kaip bankroto administratoriui, finansinės atskaitomybės dokumentus, turtą. Po nutarties įsiteisėjimo jis telefonu susisiekė su A. V., paaiškino jam teises ir pareigas. Kaltinamasis suprato bei žadėjo viską surasti ir pateikti. Kalbant telefonu, kaltinamasis jam nurodė savo el. paštą, todėl raginimus jis pastarajam išsiuntė ir el. paštu. Per sutartą terminą A. V. dokumentų nepateikė. Apklausiamas teisme liudytojas nurodė nebeatsimenantis, kokias konkrečiai priežastis kaltinamasis išsakė. Atrodo, jog kažkokios esminės priežasties pastarasis neįvardino, tiesiog aiškino, kad negali, neturi laiko, neranda dokumentų, neranda apskaitą tvarkiusios įmonės direktoriaus, taip pat buvo nurodęs, kad išgyvena kažkokią netektį. Atrodo, kaltinamasis prašė pratęsti terminą dokumentams pateikti, tačiau niekas vėliau nepasikeitė. Kadangi įmonės vadovas ilgą laiką taip ir nepateikė dokumentų, K. P. kreipėsi į teismą su prašymu paskirti baudą. Bauda buvo paskirta, tačiau A. V. ir toliau nepateikė dokumentų, dėl ko liudytojas nurodė buvęs priverstas kreiptis į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tik po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, A. V. pateikė dalį dokumentų. Kokie konkrečiai dokumentai buvo pateikti, liudytojas nurodė negalintis įvardinti (sutartys ir kt.), tačiau patvirtino, kad nei tuomet, nei iki šiol taip ir nėra pateikti dokumentai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti kreditorių-debitorių sąrašą. Tuo pačiu liudytojas pažymėjo, kad tiksliau visas aplinkybes yra nurodęs ikiteisminio tyrimo metu, teismui perskaičius jo parodymus, K. P. patvirtino, kad jie surašyti teisingai, prašė jais vadovautis (b. l. 106-113).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas K. P. parodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017-02-08 nutartimi IĮ „T.“, kurios vadovas buvo A. V., iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriumi paskirta UAB „Verslo sprendimų sistema“. Nutartis paskelbta viešo paskelbimo būdu. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e.B2-3059-866/2017 įpareigojo bendrovės valdymo organus (A. V.) per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. 2017-02-22 įmonės „T.“, adresu (duomenys neskelbtini) jis išsiuntė pranešimą ir raginimą, kad A. V. pateiktų UAB „V.“ visus įmonės dokumentus ir turtą. Analogišką pranešimą ir raginimą A. V. išsiuntė ir jo naudojamu el. paštu - (duomenys neskelbtini). Raštai, siųsti registruotu paštu, grįžo neįteikti, elektroninio pašto atsakymo apie gavimą nesulaukė. Po kurio laiko viešai rado įmonės „T.“ vadovo A. V. kontaktinį telefoną - (duomenys neskelbtini). Paskambinus nurodytu numeriu, atsiliepė A. V., kuriam išaiškino jo teises ir pareigas, nurodė, kad pastarasis turi pateikti jam visus įmonės dokumentus ir turtą. A. V. nurodė jam kitą savo elektroninį paštą - (duomenys neskelbtini). Aukščiau nurodytu paštu išsiuntė A. V. teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, pranešimą apie raginimą. Pastarasis paskambino jam mobiliojo ryšio telefonu ir pasakė, kad dokumentus pateiks, tačiau turi juos dar surasti. Apie mėnesį laiko vyko bendravimas el. paštu ir telefonu, tačiau A. V. kiekvieną kartą sugalvodavo vis naują priežastį, dėl ko negali pateikti dokumentų. 2017 kovo-balandžio mėn. jis kreipėsi į teismą dėl baudos paskyrimo ir vykdomojo dokumento išdavimo. 2017-03-23 nutartimi buvo atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą, o prašymas dėl baudos skyrimo patenkintas. 2017-04-13 nutartimi IĮ „T.“ vadovui A. V. paskirta 2 000 Eur baudą. 2017-04-18 el. paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė teismo nutartį dėl baudos paskyrimo, atsakymo į laišką negavo. Negali tiksliai atsakyti, ar buvo nuvykęs į IĮ „T.“ buveinę. Jeigu ir buvo, įmonės patalpų neaptiko. Iš pateiktų duomenų matyti, kad A. V. yra informuotas telefonu ir el. paštu apie įmonei iškeltą bankroto bylą, apie jo pareigą pateikti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą. Įžvelgia A. V. piktnaudžiavimą ir mano, jog tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai padės apginti kreditorių teises ir viešąjį interesą (b. l. 29). Papildomos apklausos metu liudytojas K. P. duotus parodymus papildė tuo, jog su A. V. nuolat bendrauja, visą laiką jo prašo, kad šis jiems pateiktų visus IĮ „T.“ likusius dokumentus, padengtų kreditorinius reikalavimus ir administravimo išlaidas (susidariusios skolos sumos pasakyti negali). Iki šiol A. V. perdavė tik mažą dalį dokumentų, tai buvo vienintelis dokumentų perdavimas iš pastarojo pusės, kuris įvyko 2017-06-20. Prie apklausos protokolo K. P. pridėjo dokumentų priėmimo - perdavimo aktą, kuriame yra nurodyti visi dokumentai, kuriuos jam perdavė A. V. Kreditoriams skolų pastarasis nėra padengęs, administravimo paslaugų neapmokėjo. A. V. tik visą laiką žada grąžinti skolą ir pateikti IĮ „T.“ dokumentus. Įmonės IĮ „T.“ dokumentai, kuriuos jam turėjo perduoti A. V., liudytojui sugrąžinti. Grąžinti dokumentai: IĮ „T.“ pardavimo PVM sąskaitos faktūros, 1 segtuvas, 65 lapai, IĮ „T.“ kasa, 1 segtuvas, 180 lapų, IĮ „T.“ apskaitos dokumentai 2009 metai, 9, 10, 11, 12 mėn. (PVM sąsk. apskaitos žiniaraščiai, balansai, kiti), 1 segtuvas, 334 lapai, IĮ „T.“ apskaitos dokumentai 2007-2008 metai (PVM sąsk. apskaitos žiniaraščiai, balansai, kiti), 1 segtuvas, 442 lapai, „T.“ 2009-m. 01-08 mėn., 1 segtuvas, 373 lapai, 2010 m. vasario mėn. 1 d. balansas, 1 lapas, 2010 m. vasario mėn. 1 d. pelno (nuostolių) ataskaita, 1 lapas, išankstinė PVM sąskaita - faktūra, serija BLS Nr. 000712, 1 lapas (b. l. 29, 37, 38),

Taip pat byloje yra Vilniaus apygardos teismo 2017-02-08 nutartis, būtent kuria A. V. buvo įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Taip pat A. V. minėta nutartimi įpareigotas per tą patį terminą pateikti administratoriui viso jo turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė (b. l. 19).

2017-11-16 savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kaip liudytoja S. B. perdavė IĮ „.“ dokumentus, t. y.: 2009-2008 m. dokumentus, 1 segtuvas, IĮ „T.“ apskaitos dokumentus - 2007-2008 m. (PVM sąskaitos, apskaitos žiniaraščiai, balansai, kt.), 1 segtuvas, IĮ „T.“ apskaitos dokumentai 2009 m. 9, 10, 11, 12 mėn. (PVM sąskaitos, apskaitos žiniaraščiai, balansai ir kt.), 1 segtuvas, UAB „T.“ kasa, 1 segtuvas, IĮ „T.“ pardavimo“ PVM sąskaitos - faktūros, 1 segtuvas, Išankstinė PVM sąskaita - faktūra, 1 lapas, 2010 m. vasario 1 d. pelno (nuostolio) ataskaita, 1 lapas, 2010 m., vasario 1 d. balansas, 1 lapas (b. l. 49)

2017-06-20 dokumentų priėmimo-perdavimo aktu IĮ „T.“ direktorius A. V. perdavė bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui K. P. akte nurodytus dokumentus (b. l. 36).

2018-01-25 bankroto administratoriaus K. P. pateiktame pranešime nurodyta, kad 2017 m. lapkričio viduryje, atliekanti ikiteisminį tyrimą, tyrėja informavo bankroto administratorių, jog bendrovės savininkas A. V. perdavė jai kelis segtuvus su bendrovės dokumentais. Bankroto administratoriui jie buvo perduoti 2017-11-25. Juos gavęs bankroto administratorius atliko patikrinimą ir nustatė, kad A. V. neperdavė šių bendrovės dokumentų už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2010 m.: 1) kasos (kasos registro) su kasininko, direktoriaus parašais; 2) ūkininkų operacijų apskaitos registrų; 3) finansinių ataskaitų; 4) gaunamų sąskaitų registro; 5) siunčiamų sąskaitų registro; 6) trumpalaikio ir ilgalaikio turto apskaitos (kortelės); 7) atsargų; 8) debitorių sąrašo; 9) kreditorių sąrašo (b. l. 40).

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimas ir teismo išvados

BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis). Pagal BK 245 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos ir to norėdamas. Minimos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Kita vertus, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).

Nagrinėjamoje byloje A. V. kaip tik ir kaltinamas padaręs BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. nevykdęs įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo nutarties, apie kurią jam buvo žinoma, ir per teismo nustatytą terminą bei po jo nepateikęs bankroto administratoriui turto ir dokumentų. Detalus kaltinamojo parodymų turinys yra užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole (b. l. 94-99), taip pat ikiteisminio tyrimo metu atliktų įtariamojo apklausų protokoluose (b. l. 58, 60-61, 63), taip pat išdėstyti ir ankstesnėje nuosprendžio dalyje, todėl iš naujo pažodžiui nekartotini. Taigi iš kaltinamojo A. V. parodymų matyti, kad pastarasis neneigia, jog dokumentų nustatytais terminais neperdavė, tačiau tikina, kad toks jo elgesys, anaiptol, nebuvo tyčinis. Kaltinamasis įrodinėja, kad didesnės dalies prašomų pateikti dokumentų jis pats neturėjo, kadangi šie buvo likę įmonėje, tvarkiusioje IĮ „T.“ buhalterinę apskaitą, t. y. UAB „B.“. Su minėta įstaiga buvo kilęs konfliktas dėl sąskaitos apmokėjimo. Kaltinamojo teigimu, UAB „B.“ reikalavo sumokėti audito, kurio jis neprašė atlikti, išlaidas, o, jam nesutikus tą daryti ir pareikalavus iš pradžių pateikti atliktą darbą patvirtinančius dokumentus, jam buvo pasakyta, kad tokiu atveju negalės atsiimti IĮ „T.“ priklausančių dokumentų. Vėliau UAB „B.“ buvo iškelta bankroto byla ir jis savo įmonės dokumentų nebematė. Su direktore S. B. susisiekti negalėjo, ofise nieko nerado, įmonės laidinis telefonas nebeveikė. Paskyrus UAB „B.“ bankroto administratorių Z. J., šis taip pat prašė iš pradžių apmokėti sąskaitą. Kaltinamasis pabrėžė visą tai nurodęs K. P., visada su juo bendradarbiavo, aiškino, jog dokumentų negali pateikti ne dėl savo kaltės. Tą dalį dokumentų, kurią turėjo, jis K. P. pateikė (tą padarė ne per sutartą terminą, bet vėliau; numatytu terminu nesuspėjo, kadangi jam pačiam reikėjo surinkti dokumentus, kurie buvo keliose vietose, be to, tuo metu buvo labai užimtas, turėjo rūpesčių) (b. l. 94-99). Tokius kaltinamojo A. V. parodymus teismas visgi vertina kritiškai, kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bent jau sušvelninti ją.

Grįsdamas kaltinamojo A. V. kaltę teismas neabejotinai remiasi liudytojų S. B., Z. J. ir K. P. parodymais. Visi šie trys liudytojai buvo tiesiogiai apklausti teisiamajame posėdyje ir davė parodymus, paneigiančius A. V. iškeltus teiginius. Teismas neturėjo pagrindo liudytojų parodymais netikėti ar vertinti juos kaip suinteresuotus, siekiant A. V. apkalbėti. Liudytojų duoti parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa. Kai kurių aplinkybių liudytojai teisme tiksliai nebeatsiminė, dėl ko teismas skaitė pastarųjų ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, kuriuos visi liudytojai patvirtino kaip teisingus ir prašė jais vadovautis. Taigi apklaustų liudytojų parodymais buvo paneigta kaltinamojo iškelta versija apie tai, kad jis neturėjo objektyvios galimybės atsiimti iš UAB „B.“ savo įmonės dokumentus. Liudytoja S. B. parodė, kad nors sąskaitos A. V. ir neapmokėjo (beje, liudytoja kategoriškai paneigė, kad UAB „B.“ pati savo iniciatyva sugalvojo atlikti paslaugas, kurių A. V. nebuvo prašęs), tačiau tai niekaip netrukdė jam atsiimti įmonės dokumentų. Pastarajam dėl dokumentų atsiėmimo nebuvo keliamos jokios sąlygos, tačiau A. V. niekada dokumentų neprašė (nei atvyko dėl jų, nei reagavo į siunčiamus el. laiškus, nei skambino jai telefonu, ką padaryti tikrai galėjo, nes telefono numeris nesikeičia eilę metų), dėl ko UAB „B.“ iškėlus bankroto bylą dokumentai taip ir liko gulėti nurodytos įmonės patalpose (A. V. įmonė buvo iš esmės vienintelė, neatsiėmusi jai priklausančių dokumentų; be savininko net negalėjo jų priduoti į archyvą). Tuos dokumentus ji 2017 m. perdavė tyrėjui (b. l. 106-113). Iš byloje esančių elektroninių laiškų kopijų matyti, kad UAB „B.“ ragino kaip galima greičiau atvykti atsiimti dokumentus, priešingu atveju nurodant juos perduoti į archyvą (b. l. 51, 52). Kaip liudytojas apklaustas UAB „B.“ bankroto administratoriumi paskirtas Z. J. taip pat patvirtino, jog kaltinamasis A. V. nerodė nė menkiausio suinteresuotumo atsiimti IĮ „T.“ dokumentus. Liudytojo teigimu, A. V. pokalbio metu tik deklaratyviai išsakė turįs norą atgauti dokumentus, tačiau taip nieko daugiau nepasakęs išėjo ir vėliau dėl dokumentų nė karto nesikreipė, nors jam ir buvo paaiškinta, kad dokumentai yra UAB „B.“ patalpose (lentynose tarp visų kitų dokumentų), liudytojas netgi siūlėsi juos kartu surasti, tačiau A. V. jokio noro tam neišreiškė. UAB „B.“ bankrotas tęsėsi apie 1,5 metų, tačiau net ir per tokį laiko tarpą A. V. dokumentų neatsiėmė. Apklausiamas Z. J. pažymėjo, kad neapmokėta sąskaita neturėjo jokios įtakos dokumentų atsiėmimo galimybei, galiausiai skola vėliau apskritai buvo nurašyta (b. l. 106-113). Teismas remiasi ir liudytojo K. P. parodymais. Antai, apklausiamas K. P. parodė, kad nors su A. V. iš esmės ir nebuvo sunkumų susisiekti (telefonu, el. paštu), tačiau buvo sudėtinga iš jo sulaukti prašomų pateikti dokumentų. Kaltinamasis sutartais terminais jam, kaip IĮ „T.“ bankroto administratoriui, dokumentų nepateikė, nurodydamas visokias priežastis – nespėja, neranda, negali dėl asmeninių priežasčių, išgyvenamos netekties (tiksliau kaltinamojo dėstomas priežastis liudytojas nurodė įvardinęs ikiteisminio tyrimo metu). K. P. dėl tokio A. V. neveikimo buvo netgi priverstas kreiptis į teismą su prašymu skirti šiam baudą. Teismas nutartimi baudą paskyrė, tačiau ir po jos A. V. dokumentų nepateikė. Situacija pakito tik tuomet, kai K. P. kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir A. V. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Būtent po ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. V. pateikė dalį dokumentų, tačiau iki pat šiol taip ir nebuvo gauti dokumentai, pagal kuriuos būtų galima sudaryti kreditorių-debitorių sąrašus (b. l. 106-113).

Taigi, kaip matyti, tokie liudytojų parodymai paneigia kaltinamojo A. V. tikinimus neva jis negalėjo atgauti dokumentų iš UAB „B.“. S. B. ir Z. J. parodė, jog A. V. pats nerodė jokio noro atgauti dokumentus, kurių atsiėmimui nebuvo jokių kliūčių. Liudytojo K. P. parodymais nustatyta, kad bankroto administratoriui kaltinamasis dėstė ne vieną dokumentų nepateikimo priežastį, iš kurių nė vienos neišskyrė, jos nuolat keitėsi. Kita vertus, ne tik liudytojų parodymai, bet ir paties A. V. veiksmai rodo, kad jis nesistengė vykdyti teismo nutarties, o jo parodymai dėl to, kad UAB „B.“ neatidavė dokumentų, objektyviai nepagrįsti. Apklausiamas teisme kaltinamasis A. V. taip ir nesugebėjo logiškai paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis niekur nesikreipė, negalėdamas atgauti savo vadovaujamos įmonės dokumentų. Jeigu UAB „B.“ nesutiko grąžinti jo paties pristatytų dokumentų, vadinasi, A. V., būdamas IĮ „T.“ vadovu, turėjo pareigą imtis veiksmų, nukreiptų tuos dokumentus atgauti, juo labiau, žinant, kad atsakomybė už dokumentų išsaugojimą tenka pačiam bendrovės vadovui. Šiuo atveju matyti, kad nuo kaltinamojo minimo tariamo neatidavimo praėjo 5 metai (UAB „B.“ bankroto byla iškelta 2012 m.), tačiau nenustatyta, kad per tokį laiką A. V. būtų ėmęsis bent kokių realių veiksmų, siekiant atsiimti dokumentus. Taip pat kaltinamasis įstatymo nustatyta tvarka nebandė spręsti ginčo dėl neapmokėtų paslaugų, jeigu tokie nesutarimai buvo iškilę ir, juo labiau, jeigu jie tapo pagrindu užlaikyti dokumentus. Toks kaltinamojo neveikimas yra sunkiai paaiškinamas ir sukelia pagrįstas abejones pastarojo nurodytomis aplinkybėmis dėl to, kad UAB „B.“ jam nesutiko grąžinti dokumentų, o jis jų negalėjo atgauti.

Paneigiant kaltinamojo parodymus, būtina aptarti ir tolesnį pastarojo elgesį. Iš bylos medžiagos matyti, kad dalį dokumentų A. V. vėliau bankroto administratoriui visgi pateikė. Toks faktas įvyko ženkliai vėliau nei kaltinamasis buvo įpareigotas pateikti dokumentus, t. y. 2017-06-20 (b. l. 36). Aiškindamas, kodėl tos dokumentų dalies jis negalėjo pateikti laiku, kaltinamasis parodė esą su bankroto administratoriumi K. P. buvo sutaręs, jog jis stengsis surinkti kuo daugiau dokumentų ir vienu kartu pateiks jų, kaip galima, daugiau, be to, tuos dokumentus iš pradžių dar reikėjo surasti, jų pas save neturėjo, galiausiai, tuo laikotarpiu įtemptai dirbo, buvo užimtas, turėjo mažai laiko (b. l. 94-99). Kaip matyti, A. V. netgi turimos dalies dokumentų K. P. nepateikė laiku. Teisiamajame posėdyje kaltinamasis pasakojo, kad tuos dokumentus jis laikė pas draugą prie Žaliųjų ežerų, garaže, vėliau patikslino, jog gyvename name, kur juos buvo nuvežęs, nes pats tuo metu kraustėsi iš vieno buto į kitą. Antspaudą ir dar kažkiek dokumentų laikė nuomojame bute, kuriame gyvena ir šiuo metu (paklaustas adreso teismui jo negalėjo nurodyti, įvardino tik pasižiūrėjęs dokumentuose) (b. l. 94-99). Tokie kaltinamojo parodymai nepateisina to, kad jis net ir dalies dokumentų bei spaudo nepateikė nustatytu terminu. Nesuprantama, dėl kokių priežasčių A. V. prireikė net 3 mėnesių tam, kad jis K. P. pateiktų 2017-06-20 dokumentų priėmimo – perdavimo akte nurodytus IĮ „T.“ dokumentus. Teiginiai dėl užimtumo, to, kad dokumentus iš pradžių reikėjo surasti (šioje vietoje, įvertinus kaltinamojo parodymus, apskritai kyla abejonės dėl dokumentų laikymo ir saugojimo tvarkos tinkamumo), nepateisina toks nepagrįstai ilgas terminas. Be abejo, šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nurodyti dokumentai buvo pateikti tik tuomet, kai pagal bankroto administratoriaus K. P. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tokia aplinkybė tik rodo, kad A. V. ignoravo teismo nutartimi nustatytą įpareigojimą ar bent jau vertino jį atsainiai, nedėjo pastangų jį vykdyti tinkamai ir laiku ir tik, sužinojęs, kad jam yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, pateikė dalį dokumentų, tačiau kur kas didesnės jų dalies bankroto administratorius taip ir nesulaukė, o dokumentų kreditorių – debitorių sąrašams sudaryti nėra iki pat šios dienos.

Tokiu būdu teismas, atsižvelgdamas į surinktų, anksčiau išdėstytų, ištirtų bei įvertintų duomenų, pripažintinų įrodymais, visumą daro išvadą, jog kaltinamasis A. V., nevykdė teismo nutarties ir per nustatytą terminą nepateikė bankroto administratoriui įmonės turto bei visų su tuo susijusių dokumentų. Kaltinamojo veiksmai baigti, teisingai kvalifikuoti pagal BK 245 straipsnį.

Dėl bausmės

Kaltinamojo A. V. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas A. V. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Kaltinamasis įvykdė baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis), nusikalstama veika baigta, atlikta veikiant tiesiogine (neapibrėžta) tyčia, atsižvelgiama į kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertinami jo asmenybę charakterizuojantys duomenys: aukštojo išsilavinimo, nevedęs, dirbantis (teisme nurodė, jog dabartinė darbovietė yra UAB „P.“, eina administratoriaus pareigas) (b. l. 69, 70, 94-99), teistas (b. l. 72-73, 75-82), baustas administracine tvarka, nuobauda negaliojanti (b. l. 71), duomenų apie gydymąsi VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bei Vilniaus priklausomybės centre valstybinis kaltintojas nepateikė.

Teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam BK 245 straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant artimą galimos skirti bausmės vidurkiui, bei paskiriant BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus įpareigojimus – visą bausmės vykdymo laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 06 val. ryto, išskyrus jei tai susiję su darbu arba gydymusi, bei toliau tęsti darbą arba nedelsiant registruotis darbo biržoje. Nors įstatymo sankcija numato ir kitas bausmės rūšis, tačiau teismas nematė pagrindo jų taikymui. Viešuosius darbus skirti netikslinga, kadangi kaltinamasis yra teisiamas jau ne pirmą kartą, be to, dirbantis, kas nebūtų suderinama su nurodyta viešųjų darbų bausme. Finansinio pobūdžio bausmę skirti netikslinga, įvertinus tą aplinkybę, jog kaltinamasis jau yra nuteistas būtent tokios rūšies bausme, kurios nė dalies jis iki pat šiol nėra įvykdęs. Prokurorė prašė skirti areštą, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo skirti griežčiausią bausmės rūšį. Įstatymas įtvirtina galimybę skirti laisvės dar apribojimo bausmę, kuri yra griežtesnė už A. V. anksčiau paskirtą baudos bausmę. Kaltinamojo asmenybė nelaikytina kaip itin pavojinga, byloje nenustatyta jokių sunkinančių aplinkybių, dėl ko teisinga ir pagrįsta skirti ne griežčiausią, o kiek švelnesnę bausmės rūšį, padėsiančią įgyvendinti bausmės paskirtį.

Paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu bendrintina su Vilniaus apygardos teismo 2014-12-22 nuosprendžiu paskirta bausme (BK 64 straipsnio 1, 2 dalys).

Kaltinamajam A. V. kardomoji priemonė nebuvo paskirta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

A. V. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje, ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktais, įpareigoti A. V. visą bausmės vykdymo laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 06 val. ryto, išskyrus jei tai susiję su darbu arba gydymusi, bei toliau tęsti darbą arba nedelsiant registruotis darbo biržoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2014-12-22 nuosprendžiu paskirta 150 MGL dydžio baudos bausme ir paskirti A. V. galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams su nurodytais įpareigojimais bei 150 MGL (5 647,59 eurų) dydžio nauda.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

1. Laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai.

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba, Kareivių g. 1/Kalvarijų g. 135, tel. +370 5 276 0145).

Daugiau informacijos galima rasti http://www.vrpi.lt.