Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. dėl R. O. ir A. S. turto prievartavimo, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 1996 m. lapkričio 8 d. iki 1996 m. gruodžio 24 d., veikdamas organizuotoje grupėje su D. A. , K. B. , M. K. , R. K. , A. P. , A. L. , G. M. , V. P. , V. K. , V. T. , K. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, prievartavo A. S. ir R. O. turtą.

V. R. , žinodamas, kad 1996 m. lapkričio 8 d. apie 11 val. prie parduotuvės "Svainija", esančios (duomenys neskelbtini), R. K. su V. P. ir A. P. , neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė A. S. ir nukentėjusįjį R. O. perduoti savo naudai asmeninį jų abiejų turtą - 2000 JAV dolerių (8000 Lt), pridengdami savo reikalavimą tariamos baudos už R. K. sumušimą 1996 m. lapkričio 7 d. sumokėjimu ir grasindami pavartoti fizinį smurtą prieš A. S. ir nukentėjusįjį R. O. ir, kad 1996 m. lapkričio 11 d. apie 13 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės "Svainija", esančios (duomenys neskelbtini), R. K. su A. P. ir G. M. , neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė A. S. ir nukentėjusįjį R. O. perduoti savo naudai asmeninį jų abiejų turtą - 2000 JAV dolerių (8000 Lt), pridengdami savo reikalavimą tariamos baudos už R. K. sumušimą 1996 m. lapkričio 7 d. sumokėjimu ir grasindami pavartoti fizinį smurtą prieš A. S. ir nukentėjusįjį R. O. ,

1996 m. lapkričio mėn. 18 d. apie 17 val. prie centrinio pašto, esančio (duomenys neskelbtini), tęsdamas organizuotoje grupėje vykdomą A. S. ir nukentėjusiojo R. O. turto prievartavimą, kartu su V. T. , A. L. , K. V. , V. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį R. O. perduoti savo ir organizuotos grupės narių naudai asmeninį jo ir A. S. didelės vertės turtą - 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt) arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus - neatlygintinai tiekti maisto produktus laisvės atėmimo bausmę atliekantiems organizuotos grupės nariams, pridengdamas savo reikalavimą tariamos baudos už R. K. sumušimą 1996 m. lapkričio mėn. 07 d. bei A. S. pranešimą prokuratūrai apie turto prievartavimą sumokėjimu ir grasindamas pavartoti prieš R. O. ar kitus asmenis - jo vaikus, fizinį smurtą- sumušti, nužudyti bei sunaikinti sudeginant jo turtą- individualią parduotuvę,

1996 m. gruodžio mėn. 24 d. apie 17 val. parduotuvėje "Svainija", esančioje (duomenys neskelbtini), kartu su V. T. , A. L. , K. V. , V. K. , K. B. , M. K. ir D. A. , neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį R. O. perduoti savo ir organizuotos grupės narių naudai asmeninį jo ir A. S. didelės vertės turtą - 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt) arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus - neatlygintinai tiekti maisto produktus laisvės atėmimo bausmę atliekantiems organizuotos grupės nariams, pridengdamas savo reikalavimą tariamos baudos už R. K. sumušimą 1996 m. lapkričio mėn. 07 d. bei A. S. pranešimą prokuratūrai apie turto prievartavimą sumokėjimu, D. A. ir M. K. grasinant panaudoti prieš nukentėjusįjį R. O. fizinį smurtą - gąsdinant peiliais, o V. T. panaudojant fizinį smurtą -smogiant ranka nukentėjusiajam R. O. į veidą, tuo nežymiai sutrikdant jo sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklaustas išteisintasis V. R. , nukentėjusysis R. O. , liudytojai D. K. , R. K. , R. N. , tačiau įrodymų, kurie pagrįstų kaltinimus V. R. , nebuvo surinkta daugiau, negu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priešingai – tiek išteisintasis V. R. parodė, kad jis neprievartavo R. O. ir A. S. turto, 1996 m. gruodžio 24 d. pas R. O. pateko atsitiktinai, tiek nukentėjusysis R. O. patvirtino, kad V. R. jo turto neprievartavo, išskyrus 1996 m. gruodžio 24 d., kituose susitikimuose su jo turtą prievartavusiais asmenimis V. R. nebuvo, tiek liudytoja D. K. parodė, kad V. R. nepažįsta, jo nebuvo tarp R. O. ieškojusių asmenų. Byloje yra neginčytinai nustatyta, kad 1996 m. gruodžio 24 d. V. R. buvo atvykęs į parduotuvę ,,Svainija“, esančią Molainių g. 73, Panevėžyje, kartu su asmenimis, prievartavusiais R. O. ir A. S. turtą - V. T. , A. L. , K. V. , V. K. , K. B. , M. K. , D. A. , kur R. O. , buvęs fiziologinio afekto būsenos, peržengdamas būtinosios ginties ribas, pistoleto šūviais jį sužalojo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, būtina nustatyti, ar 1996 m. gruodžio 24 d. pas R. O. V. R. atvyko turėdamas tikslą prievartauti R. O. ir A. S. turtą, ar ten pateko atsitiktinai, ar jis veikė kaip organizuotos grupės, prievartavusios R. O. ir A. S. turtą, narys, ar dalyvavo 1996 m. lapkričio 18 d., apie 17 val. prie centrinio pašto, esančio (duomenys neskelbtini), įvykusiame susitikime kartu su V. T. , A. L. , K. V. , V. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis prievartaujant R. O. ir A. S. turtą. Esminę reikšmę, sprendžiant šiuos klausimus, turi nukentėjusiojo R. O. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu R. O. nurodė, jog V. R. buvo kartu su kitais, jo turtą prievartavusiais asmenimis, tiek 1996 m. lapkričio mėnesį prie centrinio pašto, Panevėžyje, tiek 1996 m. gruodžio 24 d. parduotuvėje ,,Svainija“. Parodymo atpažinti asmenį iš fotonuotraukų metu 1997 m. sausio 6 d. R. O. atpažino V. R. kaip asmenį 1996 m. lapkričio mėnesį ir 1996 m. gruodžio 24 d. kartu su kitais asmenimis prievartavusį jo turtą (t. 3, b. l. 23). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, R. O. parodė, jog 1996 m. lapkričio 18 d. susitikimo su V. T. ir kitais asmenimis prie pašto metu V. R. tikrai nebuvo. 1996 m. gruodžio 24 d. į parduotuvę ,,Svainija“ kartus su kitais asmenimis atvažiavo ir V. R. , tačiau R. O. teigia, jog su V. R. tą vakarą nekalbėjo, V. R. jo turto neprievartavo. Nukentėjusysis taip pat nurodė, jog anksčiau teigdamas, kad prie pašto buvo ir V. R. , galėjo apsirikti, kadangi po įvykių jautė įtampą, didelį stresą. Apeliacinės instancijos teisme R. O. patvirtino, kad V. R. jo turto neprievartavo, jam jis neturi jokių pretenzijų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog R. O. , turėdamas įtariamojo statusą, pagal fotonuotraukas atpažino V. R. kaip asmenį, buvusį prie pašto bei Kūčių vakarą ,,Svainijoje“. Tačiau atpažįstantis asmuo – R. O. atpažinimo protokole nenurodė pagal kokius požymius atpažino V. R. , šis ikiteisminio (parengtinio) tyrimo veiksmas nebuvo fotografuojamas ar kitaip vizualiai fiksuojama, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos BPK 193 str. 2 d. Teismo salėje R. O. , pamatęs V. R. natūroje, nurodė, kad atpažinimo metu jis apsiriko ir V. R. jo nereketavo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad fotonuotraukos, atsižvelgiant į jų kokybę ir dydį, negali suteikti tiek informacijos, kiek informacijos suteikia asmens atpažinimas natūroje, laikė patikimais ir teisingais R. O. teismo posėdyje duotus parodymus. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip įrodymo nevertino ikiteisminio tyrimo metu atlikto V. R. atpažinimo. Pagal tuo metu galiojusio 1961 m. Lietuvos Respublikos BPK 185 str. nuostatas iš tiesų buvo reikalaujama fotografuoti bei atpažįstančiajam paaiškinti, pagal kurias žymes ir ypatybes jis atpažino asmenį. Atpažinimo protokole nurodyta, kad R. O. atpažįsta V. R. ,,iš veido bruožų“, be to prie atpažinimo protokolo yra fotolenetelė, kur fotonuotraukoje Nr. 5 yra užfiksuotas V. R. atpažinimas. Minėtame protokole taip pat nurodyta, kad R. O. V. R. kategoriškai atpažįsta kaip asmenį, prievartavusį jo turtą kartu su V. T. ir kitais asmenimis prie pašto bei 1996 m. gruodžio 24 d. parduotuvėje ,,Svainija“. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, jog fotonuotraukos, atsižvelgiant į jų dydį ir kokybę, negali suteikti tiek informacijos, kiek šios informacijos suteikia asmens atpažinimas natūroje, nurodo, jog tuo atveju, kai nuotraukose yra mažai informacijos, tačiau jos pakanka kategoriškam asmens atpažinimui, toks atpažinimas kaip tik turėtų būti vertinamas svariau. R. O. parodymo atpažinti asmenį iš fotonuotraukų metu V. R. atpažino 1997 m. sausio 6 d., V. R. tuo metu jau buvo pasislėpęs ir jam buvo paskelbta paieška (t. 2, b. l. 100 – 103). Darytina išvada, kad parodymas atpažinti asmenį iš fotonuotraukų formaliai buvo atliktas teisingai, nes realiai atpažintino asmens parodyti atpažįstančiajam nebuvo galimybės (jis buvo pasislėpęs). Prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad, V. R. grįžus iš Lenkijos, jo pakartotinai atpažinti nebuvo prasmės, nes V. R. ir R. O. buvo susitikę, keletą kartų bendravo. Parodymas atpažinti turi procesinę reikšmę tik tais atvejais, kai atpažįstantysis ir atpažintinas asmuo iki įvykio nebuvo pažįstami. Tais atvejais, kai atpažįstantysis (nukentėjusysis, liudytojas) atpažintiną asmenį pažinojo ir anksčiau, nėra prasmės daryti parodymą atpažinti, nes nukentėjusysis ar liudytojas atpažintiną asmenį ir taip apibūdina vardu, pavarde, pravarde ar kitais požymiais. Tiek V. R. , tiek R. O. parodė, kad jie buvo pažįstami iki 1996 metų, susitikę sveikindavosi, be to, R. O. neabejotinai V. R. matė 1996 m. gruodžio 24 d., šaudė į jį iš pakankamai artimo atstumo, todėl tiek V. R. , tiek jo fotonuotraukos pateikimas atpažinimui R. O. yra tik formalus procesinis veiksmas, nesuteikiantis papildomos įrodomosios informacijos, nes iš kitų byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad R. O. pakankamai gerai buvo pažįstamas su V. R. .

Vertinant prieštaravimus tarp R. O. parodymų, duotų ikiteisminio (parengtinio) tyrimo metu ir teisme – tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos – būtina atsižvelgti į kolegijos nuomone itin svarbų faktorių – parodymų davimo laiką ir aplinkybes, kuriomis buvo duoti parodymai. Byloje reikšmingi R. O. parodymai, duoti nuo 1996 m. gruodžio 24 – 25 d. iki 1997 m. birželio mėnesio (t. 3, b. l. 2 – 64). Šiuo periodu R. O. buvo apklausiamas daug kartų, jo procesinį statusą kartais nurodant kaip įtariamojo, kartais – kaip liudytojo, įspėjant jį apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą ar atsisakymą duoti parodymus. Nežiūrint kaip formaliai procesiškai buvo pavadinamas apklausos protokolas, realiai tuo metu R. O. buvo įtariamasis, jam grėsė baudžiamoji atsakomybė už labai sunkaus nusikaltimo padarymą – daugiau kaip dviejų žmonių nužudymą, peržengiant būtinosios ginties ribas, ir keturių žmonių, tame tarpe ir V. R. , sužalojimą. Baudžiamoji byla R. O. atžvilgiu, nustačius, kad jis veiką padarė būdamas fiziologinio afekto būsenoje, nutraukta tik 1998 m. balandžio 16 d. (t. 3, b. l. 83 – 84). Gresiant baudžiamajai atsakomybei už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, R. O. buvo suinteresuotas savo veiksmus pateikti iš jam palankios pozicijos, tuo pačiu jis buvo suinteresuotas parodyti, kad šaudė ir sužalojo visus ne atsitiktinai pas jį į parduotuvę atvykusius asmenis, o būtent tuos asmenis, kurie prievartavo jo turtą. Atsižvelgiant į realią R. O. to meto procesinę padėtį, jis neturėjo pareigos tyrimo organams sakyti tiesą ir nieko nemeluoti, buvo suinteresuotas V. R. vaidmenį nagrinėjamuose įvykiuose parodyti kuo nepalankiau pastarajam, tuo pačiu pateisinant savo atliktus veiksmus V. R. atžvilgiu. Neabejotina, kad parodymo atpažinti asmenį iš fotonuotraukų metu 1997 m. sausio 6 d. R. O. atpažino V. R. , nes ir anksčiau jį pažinojo, be to, matė iš arti 1996 m. gruodžio 24 d., šaudydamas į jį, tačiau abejotinas jo parodymų teisingumas, vertinant V. R. veiksmus, nurodant, kad V. R. prievartavo jo turtą. Apklausiamas nukentėjusiuoju, kai jau pačiam negrėsė baudžiamoji atsakomybė, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, R. O. paneigė savo ankstesnius parodymus apie V. R. , parodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo labai susijaudinęs, todėl dėl V. R. galėjo suklysti, V. R. jo turto neprievartavo, 1996 m. lapkričio 18 d. susitikime prie pašto V. R. nebuvo, 1996 m. gruodžio 24 d. įvykių metu V. R. prieš jį jokių veiksmų neatliko. Nėra nustatyta, kad kas nors būtų daręs poveikį R. O. dėl parodymų keitimo, nėra byloje jokių duomenų, kad R. O. būtų suinteresuotas duoti V. R. palankius parodymus, padėti išteisintajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Juo labiau, kad dėl kitų asmenų, dalyvavusių 1996 m. gruodžio 24 d. įvykiuose, R. O. parodymų nekeitė, visą laiką parodė, kad šie asmenys prievartavo jo turtą. Įvertinus visas minėtas aplinkybes, teisingas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas prioritetą atiduoti R. O. parodymams teisme. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, nebuvo surinkta jokių papildomų įrodymų, kurie neginčytinai paneigtų nukentėjusiojo parodymus pirmosios instancijos teisme ir patvirtintų R. O. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, priešingai – visi papildomai surinkti įrodymai patvirtina R. O. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad apie V. R. dalyvavimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme ikiteisminio tyrimo metu parodė ir liudytoja D. K. (K). Ši liudytoja nebuvo apklausta pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teisme D. K. (K) parodė, jog V. R. nei 1996 m., nei anksčiau nepažinojusi, jį teisme matanti pirmą kartą gyvenime. Liudytojos teigimu, tarp asmenų, 1996 m. gruodžio 21 d. atėjusių į parduotuvę ,,Svainija“ ir ieškojusių R. O. , V. R. tikrai nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu D. K. (K) buvo parodžiusi, jog 1996 m. gruodžio 21 d., apie 18 – 19 val. į parduotuvę ,,Svainija“ užėjo penki ar šeši vyrai. Iš jų jis atpažino V. T. , pravarde ,,Psichas“, taip pat kartu buvo ir nušautasis V. R. , kurio nuotraukas ji matė vėliau (t. 4, b. l. 91 – 92). Visi priėjo prie pardavėjos A. T. , su kuria kalbėjosi V. T. . Vėliau iš V. T. ji sužinojo, kad buvo teirautasi R. O. telefono numerio. Parodymo atpažinti asmenį iš fotonuotraukų metu liudytoja A. T. , kuri pasak D. K. (K) bendravo 1996 m. gruodžio 21 d. su V. T. ir kitais asmenimis, ieškojusiais R. O. , neatpažino V. R. (t. 4, b. l. 110). Ikiteisminio tyrimo metu D. K. (K) parodymai apie V. R. prieštaringi – liudytoja V. R. vadina nušautuoju, apie jį prisimena ne iš karto, o tik siedama su neaišku kokiomis nuotraukomis. Siekiant pašalinti šiuos prieštaravimus, D. K. (K), apklausta apeliacinės instancijos teisme, visiškai paneigė anksčiau mačiusi V. R. .

Kitų tiesioginių įrodymų apie V. R. dalyvavimą R. O. turto prievartavime nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nebuvo surinkta.

Prokuroro apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo R. O. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, išteisintojo V. R. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme analizei, išryškinant tam tikrus prieštaravimus dėl 1996 m. gruodžio 24 d. įvykių, taip pat nurodant , kad ikiteisminio tyrimo metu V. R. davė platesnius parodymus, smulkiau atpasakodamas 1996 m. gruodžio 24 d. įvykius. Šioje nutartyje jau buvo analizuota, kad tiek V. R. , tiek R. O. , apklausti tuoj po įvykio, buvo suinteresuoti duoti sau naudingus parodymus, kadangi tiek išteisintajam V. R. , tiek nukentėjusiajam R. O. grėsė baudžiamoji atsakomybė. Tai, kad nukentėjusysis R. O. apie 1996 m. gruodžio 24 d. įvykius parduotuvėje ,,Svainija“ parodė kitaip negu išteisintasis V. R. neįrodo ne tik V. R. atvykimo į parduotuvę ,,Svainija“ tikslo – prievartauti R. O. ir A. S. turtą, bet net nerodo, kad V. R. meluoja, parodydamas apie 1996 m. gruodžio 24 d. įvykius – kiekvienas asmuo objektyvią realybę priima per savo suvokimą, emocijas, vertinimus, todėl asmenų parodymai apie faktus visada yra objektyvios realybės subjektyvus atspindys žmogaus sąmonėje. Tiek V. R. , tiek R. O. įvykio metu buvo susijaudinę, emocinio šoko būsenoje, nustatyta, kad R. O. buvo fiziologinio afekto būsenoje, kuri turėjo įtakos jo sąmonei ir veiksmams (pasireiškė sąmonės susiaurėjimo požymiai, aplinkos suvokimas buvo apspręstas emocijų, veiksmai automatizuoti, jų kontrolė nepakankama), todėl jo parodymai gali būti ne visai tikslūs ir pilni dėl buvusio aplinkos suvokimo ypatumų tokioje būsenoje (t. 10, b. l. 18 – 20). Pažymėtina, kad V. R. parodymus apie 1996 m. gruodžio 24 d. įvykių parduotuvėje ,,Svainija“ eigą patvirtina ne tik nuteistųjų kitose bylose – A. L. , K. V. , V. K. , kurie gali būti suinteresuoti meluoti, interpretuoti faktus sau naudingai, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymai, bet ir objektyvūs byloje esantys įrodymai – įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 2, b. l. 46 – 47), kompleksinės teisės medicinos – kriminalistinės ekspertizės aktas Nr. 11 – 1905/2357 (t. 10, b. l. 83 – 170). Taip pat šioje nutartyje jau minėta, kad R. O. ikiteisminio tyrimo metu (pačiam grėsė baudžiamoji atsakomybė už labai sunkaus nusikaltimo padarymą) buvo suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir duoti parodymus, kad veikė būtinosios ginties situacijoje – ši aplinkybė taip pat galėjo nulemti tam tikrus prieštaravimus tarp R. O. ir V. R. parodymų.

V. R. kaltės nerodo ir ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu V. R. parodymai buvo platesni, smulkesni nei teisme. Tarp parodymų davimo praėjo daugiau dešimties metų, todėl suprantama, kad asmuo, duodamas parodymus tuoj po įvykio, papasakojo smulkiau negu po dešimties metų. Taip pat V. R. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo neįrodo ir ta aplinkybė, kad V. R. pabėgo iš ligoninės ir ilgą laiką slapstėsi užsienyje. Šiuo metu jau nėra galimybės nustatyti, ar užsienyje V. R. slapstėsi, kaip jis nurodo, bijodamas pasikėsinimo į savo gyvybę, ar bėgo (slėpėsi) nuo teisėsaugos organų, tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju V. R. turėjo pagrindą bijoti neigiamų pasekmių – į V. R. gyvybę, jo paties supratimu, jau buvo pasikėsinta, o ikiteisminio tyrimo eiga, įvairių pareigūnų pasisakymai žiniasklaidos priemonėse ir byloje esantys duomenys (t. 3, b. l. 14), kuriuos galima vertinti, kaip tiesioginį aukščiausių valstybės valdymo organų kišimąsi į bylos nagrinėjimą davė pagrindą V. R. subjektyviai nepasitikėti teisėsaugos institucijų atliekamu tyrimu, bijoti patirti nepagrįstą laisvės suvaržymą.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. R. kaltę prievartavus R. O. ir A. S. turtą įrodo 1997 m. ir 1998 m. Panevėžio miesto Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų parengtos pažymos, kuriose nurodyta, jog 1996 m. Panevėžio mieste tarp nusikalstamų grupuočių narių V. R. turėjo ,,Pingvino“ pravardę, o kitoje pažymoje - kad V. R. priklausė V. T. , pravarde ,,Psichas“ vadovaujamai pastoviai, organizuotai nusikalstamai grupei (t. 9, b. l. 167 – 168, t. 8, b. l. 127 - 130). Pačios pažymos apriori negali būti kaltumą pagrindžiančiais įrodymais, pažymose esantys duomenys turi būti tikrinami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. V. R. nei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, nei jokiu kitu procesiniu dokumentu nėra pripažintas padaręs kokią nors nusikalstamą veiką, apie kurias nurodoma Panevėžio miesto Vyriausiojo policijos komisariato pažymose. Nėra nusikalstama tai, kad V. R. bendravo su V. T. ir kitais pažymose minimais asmenimis. V. L. parodymai apie tai, kad V. R. ir V. K. buvo pirmieji V. T. draugai taip pat nesuteikia jokių faktinių duomenų apie V. R. dalyvavimą R. O. ir A. S. turto prievartavime. Net, jei V. R. su V. T. ar kitais kaltinime išvardintais asmenimis ir būtų daręs kitus nusikaltimus (tokia veika nėra nustatyta), ši aplinkybė dar nerodytų, kad V. R. su šiais asmenimis prievartavo ir R. O. ir A. S. turtą.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, darytina išvada, kad surinktų įrodymų visetas nėra pakankamas neginčytinai nustatyti V. R. dalyvavimą jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinami išteisintojo (kaltinamojo) naudai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuos V. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. dėl R. O. ir A. S. turto prievartavimo apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.