Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 25S2318, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760278202 Lietuvoje, galiojantis iki 2025 m rugpjūčio 21 d., teisėtumo ir pagrįstumo (toliau – ir Sprendimas).

Sprendimu Leidimas laikinai gyventi Nr. 760278202 Lietuvoje pareiškėjui buvo panaikintas tuo pagrindu, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis, kuris 2023 m. birželio 12 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 2306-LLGK-1229. Šiame prašyme pareiškėjas nurodė, kad ketina dirbti UAB „Intranslita“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Teigė, kad jo pragyvenimo lėšų Lietuvoje šaltiniu bus darbo užmokestis, o jis sieks 1 386 Eur.

Bendrovės Tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230612-106700 kvietėja nurodyta Bendrovė; kviečiamu asmeniu – pareiškėjas, kuris ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833209). Bendrovė įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį neterminuotai; darbo sutarties laikotarpiu įsipareigojo mokėti 1 386 Eur kas mėnesį darbo užmokestį.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. rugpjūčio 21 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760278202, galiojantį iki 2025 m rugpjūčio 21 d. (įteiktas pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 5 d.).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Bendrovėje pradėjo dirbti nuo 2020 m. rugsėjo 11 d. ir po leidimo laikinai gyventi išdavimo 2023 m. rugpjūčio– gruodžio mėn. ir 2024 m. sausio–balandžio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą prašyme ir tarpininkavimo rašte (1 451,2 – 1 719,94 Eur), 2024 m. gegužės mėn. (931,39 Eur) – buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA, 2024 m. lapkričio mėn. – mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (609,84 Eur), o 2024 m. birželio–spalio mėn. (iš viso 5 mėn.) pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo iš viso mokamas.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Sprendimu panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760278202, nes asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendime nustatyta, kad asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pažymėta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad asmeniui 1 mėnesį po leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, o net 5 mėnesius darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

II. Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad pareiškėjas kreipdamasis su 2023 m. birželio 12 d. prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad planuoja dirbti pagal darbo sutartį UAB „Intranslita“, tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833209), numatomas darbo užmokestis – 1 386 Eur per mėn., pragyvenimo lėšų šaltinis – darbo užmokestis.

UAB „Intranslita“ 2023 m. birželio 12 d. pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo), kuriame nurodė: kviečiamas asmuo – pareiškėjas, pareigos – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833209), sudaroma darbo sutartis – neterminuota, darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoto mokėti mėnesinį darbo užmokestį, kurio dydis – 1 386 Eur.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Intranslita“ dirba nuo 2020 m. rugsėjo 11 d., ir laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio– gruodžio mėn. ir 2024 m. sausio–balandžio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą prašyme ir tarpininkavimo rašte (1451,2 - 1719,94 Eur), 2024 m. gegužės mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA – 931,39 Eur, 2024 m. lapkričio mėn. buvo išmokėta – 609,84 Eur, t. y. mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o 2024 m. birželio–spalio mėn. (penkis mėnesius) pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga.

Kaip minėta, Bendrovė pareiškėjui 2024 m. lapkričio mėn. išmokėjo mažesnį atlyginimą nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o 2024 m. birželio–spalio mėn. nemokėjo darbo užmokesčio todėl, Migracijos departamento teigimu, tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu, pareiškėjas argumentavo, kad darbo užmokesčio nemokėjimą lėmė objektyvios aplinkybės – 2024 m. gegužės mėn. atlikta klubo sąnario keitimo operacija bei gydymas po jos, ir dėl jo atsiradęs laikinojo nedarbingumo laikotarpis, o Migracijos departamentas vertino tik darbo užmokesčio nemokėjimo faktą, neatsižvelgdamas į nedarbingumo laikotarpį, kaip į reikšmingą aplinkybę, darančią įtaką pareiškėjo finansinei padėčiai, ir jo turimas lėšas pragyvenimui.

Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas oficialiai įdarbintas UAB „Intranslita“, faktiškai dirbo ir gavo atlyginimą iki klubo sąnario operacijos, o po jos buvo laikinai nedarbingas, ką patvirtina medicininiai dokumentai bei Sodros duomenys (2024 m. birželio 14 d. Epikrizė išrašant iš stacionaro, kad pareiškėjui 2024 m. birželio 3 d. atliktas totalinis kairiojo klubo sąnario endoprotezavimas becementiniu MERIL protezu; VSDFV Kauno skyrius 2024 m. rugsėjo 3 d. Nr. (9.1E)DV-S-62736 ir 2025 m. sausio 23 d. Nr. 9.11E)DV_S-5983 raštai dėl nedarbingumo pažymėjimų išdavimo patvirtina, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2024 m. birželio 2 d. iki 2024 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 18 d. iki 2024 m. rugsėjo 27 d., ir nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 1 d., išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai; 2025 m. vasario 6 d. sąskaitos išrašas apie pareiškėjui išmokėtą Sodros išmoką).

Atsakovas Migracijos departamentas savo Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai pajamų, remdamasis tuo, kad 2024 m. lapkričio mėn. buvo išmokėtas mažesnis atlyginimas nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, 2024 m. birželio–spalio mėn. (penkis mėnesius) pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. (iki Leidimo išdavimo) iki 2024 m. gruodžio mėn. (iki ginčijamo Sprendimo priėmimo) iš Sodros gavo 16 158,5 Eur darbo užmokesčio, t. y. 1 009,91 Eur per mėnesį (16 158,5 Eur /16 mėn.), o tai yra daugiau nei tuo metu galiojęs minimalus pragyvenimo lėšų dydis, kuris būtinas pragyvenimui. Be to, VSDFV Kauno skyrius 2024 m. rugsėjo 3 d. ir 2025 m. sausio 23 d. raštais dėl nedarbingumo pažymėjimų išdavimo informavo, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2024 m. birželio 2 d. iki 2024 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 18 d. iki 2024 m. rugsėjo 27 d., ir nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 1 d., išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai, tuo pagrindu 2025 m. vasario 6 d. išmokėta 1 762,56 Eur laikinojo nedarbingumo išmoka.

Atsižvelgęs į tai, teismas pripažįsta, kad pareiškėjo nedarbingumas po 2024 m. birželio 3 d. operacijos buvo objektyvi priežastis, dėl kurios jis tapo nedarbingu ir atitinkamai negavo darbo užmokesčio iš darbdavio.

Pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai ir VSDFV Kauno skyriaus pažymos dėl laikinojo nedarbingumo patvirtina, kad pareiškėjas buvo gydomas Baltarusijoje ir gydymas užsitęsė. Tai reiškia, kad pareiškėjas negalėjo vykdyti darbo pareigų dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, o ne dėl to, kad piktnaudžiavo savo teisėmis ir sąmoningai nesilaikė Įstatymo reikalavimų. Todėl Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo finansinę padėtį vien pagal pareiškėjui Bendrovės mokėto darbo užmokesčio duomenis, bet neatsižvelgdamas į pareiškėjo turimas lėšas, nedarbingumo išmokas ar kitus pajamų šaltinius, atliko tik formalų nurodytų aplinkybių vertinimą ir išsamiai neišsiaiškinęs visų aplinkybių padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas pažymi ir tai, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi nėra siejamas išimtinai tik su užsieniečio pareiga pragyvenimui reikalingas lėšas gauti reguliariai ir išimtinai tik iš vieno šaltinio – darbo užmokesčio. Ši teisės norma yra alternatyvi, nes numato, kad užsienietis gali pragyventi arba iš pakankamų lėšų, arba iš reguliarių pajamų, bet nenumato, kad tos pajamos gali būti tik iš vieno konkretaus darbo užmokesčio. Įstatymas nedraudžia užsieniečiui pragyventi tiek iš kitų lėšų (pavyzdžiui santaupų), tiek iš kitų, nei darbo užmokestis pagal darbo sutartį, pajamų, jeigu jis dirbdamas pas darbdavį, kuris jį pakvietė, atitinka visas sąlygas, reikalingas Leidimui gauti ir turėti. Todėl vien tai, kad pareiškėjas tam tikrą laiką dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių negavo darbo užmokesčio iš Bendrovės nereiškia, kad jis neturi lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad atsakovas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019). Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011).

Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014).

Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015).

Teismo vertinimu, turi būti atsižvelgta ir į teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kuris numato, kad valstybės institucijos sprendimai turi būti nuspėjami, pagrįsti objektyviais duomenimis ir proporcingi siekiamam tikslui. Tuo tarpu šiuo atveju Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, neįvertino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo pajamomis ir turimomis lėšomis nedarbingumo laikotarpiu ir nedarbingumo priežastimis.

Įvertinus tai, kad bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo gautas vidutinis darbo užmokestis už visą vertinimo laikotarpį buvo didesnis nei tuo metu galiojęs minimalus pragyvenimo lėšų dydis, o Migracijos departamentas neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą Sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas (asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje) buvo pritaikytas formaliai ir nepagrįstai, ignoruojant faktinių aplinkybių visumą ir sureikšminant tik vieną darbo užmokesčio mokėjimo aspektą – darbdavio nemokėtą darbo užmokestį laikino nedarbingumo dėl sveikatos sutrikimo metu.

Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, formaliai įvertino tik pareiškėjo darbo užmokesčio negavimo faktą tam tikru laikotarpiu, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jis buvo laikinai nedarbingas dėl objektyvių aplinkybių, ir tuo laikotarpiu turėjo lėšų pragyvenimui bei vėliau gavo ligos išmokas.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas tam tikru laikotarpiu dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių negavo viso darbo užmokesčio, tačiau iš viso gavo ir turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, ir nėra duomenų, jog jis ketino piktnaudžiauti leidimu gyventi Lietuvoje, ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas pripažįstamas nepagrįstu ir naikintinas, kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, taip pat neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai). Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas ir skundžiamas Sprendimas panaikinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

III. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas skundu prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 25S2318. Atsižvelgus į tai, kad atsakovo priimtas skundžiamas sprendimas naikintinas, spręstina, kad pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą, kurias sudarė 1 300 Eur skundo parengimas, 200 Eur už atstovavimas teismo posėdyje bei 315 Eur PVM. Visas šias išlaidas patvirtina pareiškėjo pateikti įrodymai (2025 m. sausio 9 d. avansinė sąskaita už teisines paslaugas, 2025 m. sausio 10 d. PVM sąskaita už teisines paslaugas bei 2025 m. sausio 10 d. atliktas mokėjimo nurodymas).

Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Byloje nustatyta, kad skundas teismui buvo pateiktas 2025 m. sausio 20 d. (2025 m. I ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus 2024 m. III ketvirčio vidutinis darbo užmokesčio mėnesinis brutto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis siekė – 2 237,9 Eur.

Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2,5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 5 594,75 Eur (2 237,9 Eur x 2,5). Pareiškėjo prašoma priteisti 1 300 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio, todėl priteistina.

Pagal Rekomendacijų 8.19 papunktį, už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1; įvertinus aktualų 2024 m. III ketvirčio vidutinio darbo užmokesčio mėnesinį brutto darbo užmokestį šalies ūkyje, – 2 237,9 Eur (teismo posėdis vyko 2025 m. kovo 13 d. 14.30 val. - 15.23 val., t. y. 53 min.), už šias paslaugas maksimalus priteistinas užmokestis – 223,79 Eur (2 237,9 Eur x 0,10 x 1 val.), tad pareiškėjo prašoma priteisti 200 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteisino užmokesčio, todėl priteistina.

Pareiškėjas suteiktą teisinę pagalbą sumokėjo 1 815 Eur, t. y. už skundo parengimą – 1 300 Eur, už atstovavimą teisme ir 200 Eur, ir 315 Eur PVM. Atsižvelgiant į Rekomendacijų nuostatas, pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytos užmokesčio už aptariamas paslaugas sumos, todėl teismas neturi pagrindo jų mažinti. Patirtos išlaidos yra pagrįstos, protingos, realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovo.

Pareiškėjas 2025 m. sausio 17 d. mokėjimo dokumentu Nr. 1406 sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl taip pat priteistinos iš atsakovo (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjas turi teisę į 1 837,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 300 Eur + 200 Eur + 315 Eur + 22,50 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 25S2318 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo.

Priteisti pareiškėjui S. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 837,50 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt septynis eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.