Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Č. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus „Atgajos“ specialiosios mokyklos bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja J. Č. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama atlyginti jos bei dukros patirtą 166 800 Eur turtinę ir 256 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus „Atgajos“ specialioji mokykla nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos labai didelių specialiųjų poreikių turintį asmenį ugdyti 13 metų, iki jam sukaks 21 metai, ir taip pažeidė jos dukters I. Č. teisę į nemokamą mokslą bei ją diskriminavo dėl negalios tinkamai nepritaikiusi ugdymo sąlygų, dėl to kito jos dukters gyvenimo kokybė. Mokykla taip pat nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos ugdyti asmenį, turintį specialiųjų poreikių, kol jam sukaks 21 metai, taip diskriminuodama pareiškėją dėl jos dukters negalios, dėl to kito ir pareiškėjos gyvenimo kokybė. Pasak pareiškėjos, Vilniaus miesto savivaldybė ignoravo mokykloje daromus pažeidimus, davė mokyklai nurodymus, prieštaraujančius įstatymams, ir taip pažeidė jos dukters teisę į mokslą bei pareiškėją diskriminavo dėl negalios. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 24 straipsnis bei Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalys.

Nurodyti atsakovų veiksmai (neveikimas) sukėlė pareiškėjai ir jos dukrai turtinę ir neturtinę žalą.

Vilniaus „Atgajos“ specialioji mokykla pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame nurodė, kad su juo nesutinka. Paaiškino, kad pareiškėja 2009 m. rugpjūčio 28 d. su Vilniaus „Atgajos“ specialiąja mokykla sudarė mokinių priėmimo į mokyklą pagal darbinio ugdymo programą sutartį Nr. MS-105, kuria mokykla įsipareigojo I. Č. mokyti pagal darbinio ugdymo programą ir pagal galimybes sudaryti sąlygas tenkinti jos saviraiškos poreikius. Sutartyje nurodyta, kad ji galioja iki tų mokslo metų pabaigos, kuriais mokiniui sukanka 21 metai. Mokyklos tarybos 2012 m. birželio 7 d. posėdžio protokolas Nr. 1-08 patvirtina, kad buvo nutarta nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. vienašališkai nutraukti sudarytą sutartį dėl I. Č. darbinio ugdymo, remiantis švietimo ir mokslo ministro 2011 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-1016 187 punktu, kuriame nurodyti treji metai, skirti darbiniam ugdymui, nes I. Č. mokėsi trejus metus pagal darbinio ugdymo programą. Taigi mokyklos sprendimas nutraukti sutartį, kadangi I. Č. baigė trejų metų darbinio ugdymo programą, nepažeidžia Konvencijos nuostatų. Mokykla nepažeidė taip pat ir Neįgaliųjų teisių konvencijos 24 straipsnio 5 dalies, nes ji yra pagrindinio tipo mokykla, kuri neteikia bendrojo aukštojo išsilavinimo, profesinio ar suaugusiųjų mokymo. Mokykla taip pat nepažeidė Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 12 straipsnio nuostatų, kad „1. Visi neįgalieji turi teisę būti ugdomi, nesvarbu, koks jų neįgalumo lygis ar darbingumo lygis. 2. Neįgalieji ugdomi mokyklose ir kitose įstaigose, kuriose teikiamos ugdymo paslaugos, atsižvelgiant į jų specialiuosius ugdymosi poreikius, sugebėjimus ir fizinę bei psichinę būklę“. Atsižvelgiant į tai, mokyklos sprendimas nutraukti sutartį nepažeidė pareiškėjos dukters teisės į mokslą.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas nustato, kad visi neįgalieji turi teisę būti ugdomi, nesvarbu, koks jų neįgalumo ar darbingumo lygis (įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), taip pat kad neįgalieji ugdomi mokyklose ir kitose įstaigose, kuriose teikiamos ugdymo paslaugos, atsižvelgiant į jų specialiuosius ugdymosi poreikius, sugebėjimus ir fizinę bei psichinę būklę (įstatymo 12 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu lygių galimybių principu, neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, sudaromos tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio leidimo, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės gyvenime galimybės. Tik tais atvejais, kai tokios pat sąlygos ir priemonės yra neveiksmingos, numatomos specialiosios priemonės, gerinančios neįgaliųjų padėtį. I. Č. buvo sudarytos reikiamos ugdymosi sąlygos. Ji lankė specialiojo ugdymo įstaigą, kur buvo ugdoma pagal sudarytą individualią programą, atsižvelgiant į merginos gebėjimus, specialiuosius poreikius. Mokyklos ugdymo aplinka buvo ir yra pritaikyta specialiųjų poreikių mokiniams. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pradinio ugdymo pirmąją klasę vaikas pradeda lankyti, kai tais kalendoriniais metais jam sueina 7 metai. I. Č. į pirmą klasę turėjo eiti 1999 m. Tėvai pateikė prašymą priimti mergaitę į mokyklą 2000 m. rugpjūčio 25 d., kai jai buvo 7 metai ir 10 mėnesių. 2000/2001 mokslo metais mokykloje buvo suformuota viena pirma klasė mokiniams, be intelekto sutrikimo, turintiems dar ir aklumą bei cerebrinį paralyžių. Atsižvelgus į I. Č. amžių bei diagnozę, pasitarus su tėvais, buvo nuspręsta ją ugdyti drauge su mažesnius sutrikimus turinčiais bendraamžiais. Taip buvo stengtasi sudaryti maksimaliai tinkamas sąlygas mergaitei ugdyti. Mokykla per visą ugdymo laikotarpį nebuvo sulaukusi priekaištų dėl netinkamo I. Č. ugdymo ar blogų sąlygų. 2007 m. birželio 21 d. jai baigus 8 klasę buvo išduotas pagrindinio ugdymo I dalies baigimo pažymėjimas, 2009 m. birželio 19 d. baigus 10 klasę išduotas pagrindinio ugdymo pasiekimų pažymėjimas. Pareiškėja žinojo, kurią klasę lanko, baigia jos dukra. Mokslo metų eigoje dėl klasių performavimo buvo svarstyta dėl I. Č. perkėlimo į kitą (žemesnę) klasę su mažesniu skaičiumi mokinių, bet mergaitės mama griežtai atsisakė, motyvuodama, kad dukra labai prisirišusi prie klasės mokytojų, klasiokų, o dėl jos negalios (autizmo) būtų pernelyg sunku prisitaikyti kitoje klasėje. Taigi I. Č. nebuvo diskriminuojama dėl negalios ir ugdymo sąlygos jai buvo pritaikytos tinkamai.

Mokykla pripažįsta, kad, sudarant I. Č. 2009-08-28 mokymosi sutartį (duomenys neskelbtini), buvo padaryta klaida – per neapdairumą liko punktas, kuris buvo taikytas kitiems tos pačios klasės mokiniams, kurie darbinio ugdymo programą baigė 2011 metais, kadangi sukako 21 m., t. y. nebaigus trejų metų darbinių įgūdžių ugdymo programos. Klaidą sutartyje mama pastebėjo tik 2012 m. birželio mėnesį, atvykusi pasirašyti sutarties nutraukimo. Visų mokinių tėvai, kurie pageidavo, rado jų vaikų poreikius atitinkančius dienos centrus, kur jų vaikai toliau yra ugdomi, prižiūrimi, o tėvai gali užsiimti darbine veikla. Patenkinus pareiškėjos reikalavimą ir palikus I. Č. ketvirtiems mokymo metams pagal darbinio ugdymo (socialinių įgūdžių) programą, būtų pažeistos Neįgaliųjų teisių konvencijos 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, I. Č. klasiokų ir kitų specialiąsias mokyklas baigusių mokinių teisės. Jei mokinys pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį pradeda lankyti mokyklą 7 metų, jis 10 klasę baigia 17 metų, o socialinių įgūdžių (darbinio ugdymo) trejų metų programą baigia 20 metų.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti ir atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja nepagrindžia priežastinio ryšio tarp savivaldybės ir mokyklos veiksmų ir atsiradusios žalos. Jos nurodoma žala galėjo atsirasti ne tiek dėl mokyklos sprendimo nutraukti mokymosi sutartį, kiek dėl pačios pareiškėjos pasirinkimo savo dukros neleisti į dienos centrą, bet prižiūrėti pačiai namuose. Tikėtina, kad būtent dėl to atsirado tokios pareiškėjos nurodomos pasekmės kaip mokslų nutraukimas, darbo keitimas ir kt. Kaip matyti iš pačios pareiškėjos nurodomų aplinkybių, pareiškėja tiek mokosi, tiek dirba / dirbo, be to, darbo ir studijų keitimo aplinkybę nurodė kaip įvykusią dar dukrai lankant mokyklą. Taigi, savivaldybės nuomone, pareiškėja priežastinio ryšio tarp savivaldybės ar mokyklos veiksmų ir atsiradusios žalos nagrinėjamu atveju neįrodo. Reikalavimas atlyginti žalą (ir turtinę, ir neturtinę) gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Savivaldybės nuomone, neegzistuoja nė viena sąlyga skundo reikalavimams tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kiek tai susiję su neteisėtais veiksmais, pažymėtina, kad, norint CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti neteisėtumą, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Vilniaus „Atgajos“ specialioji mokykla teikia švietimo paslaugas, kurios pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalies nuostatas laikytinos viešosiomis paslaugomis. O Vilniaus miesto savivaldybė įgyvendina Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 7 punkte nustatytą priešmokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, profesinio mokymo ir profesinio orientavimo organizavimo, savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimo, mokyklų (klasių), vykdančių bendrojo lavinimo programas ir skirtų šalies mokiniams, turintiems išskirtinių gabumų ar specialiųjų poreikių, išlaikymo funkciją. Vykdydama šią funkciją savivaldybė atlieka švietimo, t. y. viešosios paslaugos, administravimą, o tokia veikla priskirtina viešajam administravimui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. Č. 2009 m. rugpjūčio 28 d. su Vilniaus „Atgajos“ specialiąja mokykla sudarė Mokinių priėmimo į mokyklą pagal darbinio ugdymo programą sutartį (toliau – mokymosi sutartis), pagal kurią mokykla įsipareigojo mokyti pareiškėjos dukrą I. Č. pagal darbinio ugdymo programą iki tų mokslų metų pabaigos, kuriais mokiniui sukanka 21 metai (sutarties 3 p.). 2012 m. rugpjūčio 28 d., kai pareiškėjos dukrai nebuvo suėję 21 metai, mokykla nutraukė mokymosi sutartį. Pareiškėjos manymu, sutartis buvo nutraukta neteisėtai, dėl to ji ir jos dukra patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Taigi pareiškėjos reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas viešųjų paslaugų teikimo administravimo funkcijas atliekančiam viešojo administravimo subjektui – Vilniaus miesto savivaldybei, žalą kildinant iš netinkamai suteiktų ar (ir) nesuteiktų švietimo paslaugų.

Pareiškėja skunde nurodo, kad mokykla nevykdė Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatytos pareigos ugdyti labai didelių specialiųjų poreikių turintį asmenį, iki jam sukaks 21 metai.

Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalį mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, formaliojo švietimo programas gali baigti per trumpesnį ar ilgesnį, negu nustatyta, laiką, gali mokytis su pertraukomis, šias programas gali baigti atskirais moduliais. Mokiniai, turintys labai didelių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, bendrojo ugdymo mokyklose (klasėse), skirtose mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, gali mokytis iki 21 metų. Pagal mokymosi sutartį Vilniaus „Atgajos“ specialioji mokykla įsipareigojo mokyti būtent pagal darbinio ugdymo programą. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos duktė pagal šią programą mokėsi 3 metus, t. y. būtent tiek, kiek nustato programa. Kadangi nagrinėjamu atveju ugdymo programa buvo pabaigta per nustatytą laiką (3 metus), vadinasi, buvo įgyvendinta Švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalies bendroji norma, todėl neprireikė taikyti įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos specialiosios nuostatos dėl mokymosi iki 21 metų, kuri, kaip minėta, turėtų būti taikoma tik tuomet, kai ugdymo programa nebaigiama iki 21 metų. Taigi Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalis nagrinėjamu atveju pažeista nebuvo – pareiškėjos dukra mokėsi pagal visas numatytas programas, todėl negalėjo būti pažeistos ir pareiškėjos ar jos dukters teisės į mokslą.

Pareiškėja nurodo, kad savivaldybė nekontroliavo mokymo proceso. Teigia, kad, remiantis Švietimo įstatymu, sutrikusio intelekto mokiniai pagal bendrojo ugdymo programas mokomi 13 metų, o jos dukra mokėsi tik 12 metų. Tačiau nenurodo, kuo remdamasi kildina savivaldybės pareigą užtikrinti, kad mokykloje būtų mokoma ne 12, o 13 metų. Nagrinėjamu atveju švietimo programas leidžiama baigti ir per trumpesnį, negu nustatyta, laiką, o tai leidžia daryti išvadą, kad savivaldybė tokios pareigos (užtikrinti būtent 13 metų trukmės mokymosi procesą) neturėjo.

Konvencijos 24 straipsnio nuostatos reikalauja iš Konvencijos šalių nediskriminuojant ir lygiomis galimybėmis užtikrinti visiems tinkamą visų lygių švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą (24 straipsnio 1 dalis), nustato atitinkamus tikslus ir priemones tikslams pasiekti. Pareiškėjos manymu, jos dukros teisė į mokslą nebuvo įgyvendinta, nes mokykla nutraukė ugdymo procesą, kai dukrai buvo 19 metų, taip atimdama galimybę naudotis teisėmis į mokslą dvejus metus – iki 21 metų. Pareiškėjos dukrai buvo sudarytos galimybės ir tinkamos sąlygos įgyti išsilavinimą (Konvencijos 24 straipsnio 2 dalis). Šia galimybe pareiškėjos dukra pasinaudojo – išsilavinimą įgijo. Konvencijos nuostatos nesuponuoja nei savivaldybės, nei mokyklos pareigos užtikrinti, kad pareiškėjos dukra galėtų kartoti pabaigtas ugdymo programas, taip pat nenustato ir pareigos užtikrinti, kad asmuo būtų ugdomas tik vienoje įstaigoje. Pareiškėjos dukros ugdymo procesas nutrauktas nebuvo, ji pabaigė jai numatytas ugdymo programas. Tolesnį dukros ugdymą pareiškėjai, kaip matyti iš faktinių bylos duomenų, buvo pasiūlyta tęsti pasirinktame dienos centre, todėl negalima teigti, kad buvo paneigtos pareiškėjos dukters teisės į mokymąsi visą gyvenimą (Konvencijos 24 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos duktė pabaigė Vilniaus „Atgajos“ specialiosios mokyklos ugdymo programą, t. y. mokykla pareiškėjos dukrai nebegali pasiūlyti tolesnio ugdymo, tačiau ugdymą pareiškėjos dukra gali tęsti kitose įstaigose, taigi negalima teigti, kad yra pažeidžiamos pareiškėjos dukters teisės į mokslą, nes nei Konvencija, nei Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas nenustato pareigos užtikrinti teisę į mokymąsi tik vienoje įstaigoje.

Pareiškėja nurodo, kad jos dukra buvo diskriminuojama dėl negalios, remiasi Neįgaliųjų teisių konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lygių galimybių įstatymu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvada.

Neįgaliųjų teisių konvencijos 2 straipsnis nustato, kad diskriminacija dėl neįgalumo – tai bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas. Pažymėtina, kad su pareiškėjos dukra mokymosi sutartis nutraukta buvo ne dėl aplinkybės, kad ji yra neįgali, tačiau dėl to, kad pareiškėjos dukra pabaigė mokyklos vykdomas ugdymo programas. Nutraukus sutartį nebuvo paneigta pareiškėjos dukters teisė į mokymąsi, tokia teisė buvo įgyvendinta dar iki sutarties nutraukimo ir lygiai su kitais asmenimis – pareiškėjos dukra, kaip ir kiti šios mokyklos mokiniai, pabaigė mokyklos teikiamas ugdymo programas. Taigi, ji nebuvo nei išskirta, nei atstumta ar apribota dėl savo neįgalumo, o teisė į mokslą buvo įgyvendinta lygiai su kitais asmenimis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ši nuostata nagrinėjamu atveju pažeista nebuvo, nes Švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalis visiems asmenims taikoma vienodai. Pareiškėjos nurodomas Lygių galimybių įstatymas įtvirtina valstybės ir savivaldybės pareigą užtikrinti, kad visuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos (įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įstatymas taip pat įtvirtina, kad švietimo įstaigos, kiti švietimo teikėjai bei mokslo ir studijų sistemai priklausančios įstaigos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asmenims nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, kai priimama į švietimo įstaigas, kitus švietimo teikėjus bei mokslo ir studijų sistemai priklausančias įstaigas, mokoma ir ugdoma pagal formaliojo ir neformaliojo švietimo programas, kurias jie vykdo (įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Lygių galimybių užtikrinimas švietimo srityje, remiantis Lygių galimybių įstatymu, pasireiškia pareiga mokyti ir ugdyti pagal įstaigų vykdomas švietimo programas. Pareiškėjos dukra buvo priimta į mokyklą ir mokoma pagal mokyklos vykdomas švietimo programas, kurias ir pabaigė. Taigi nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos dukrai nebuvo užtikrintos lygios galimybės į mokslą, nes ši pabaigusi programą turėjo palikti mokyklą.

Pareiškėja teigia, kad buvo diskriminuojama ne tik dukra, bet ir ji pati (asocijuota diskriminacija), nes negalėjo įgyvendinti savo teisės į mokslą, darbą, poilsį kaip visi. Teigia, kad buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, teko koreguoti ateities planus. Ji negalėjo lygiomis galimybėmis su kitais asmenimis, kurie turi neįgalių vaikų, dalyvauti švietimo veikloje ir darbo rinkoje, rūpintis gyvenimo sąlygomis, poilsiu. Pareiškėja nurodo, kad yra diskriminuojama Vilniaus universitete, darbo rinkoje ir t. t., tačiau savivaldybė negali atsakyti už kitų subjektų galimai padarytus teisės pažeidimus.

Patikslintame skunde pareiškėja neteisėtu laiko jau ne tik mokymosi sutarties nutraukimą, tačiau taip pat nurodo, kad buvo nesilaikyta švietimo ir mokslo ministro įsakymais nustatytų reikalavimų ugdymo sąlygų pritaikymo srityje, koreguojant ugdymo procesą konkrečiai jos dukrai. Pareiškėjos manymu, pritaikius ugdymo procesą jos dukrai, ugdymo procesas turėjo būti ilgesnis.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų prašiusi keisti pamokų per savaitę skaičių, o mokykla atsisakiusi.

Pareiškėja taip pat remiasi 2011 m. rugsėjo 30 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-1795 „Dėl Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio 2.4 ir 3 punktai (kuriais remiasi pareiškėja) nustato, kad mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių dėl intelekto sutrikimo, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. baigę pagrindinio ugdymo individualizuotą programą, gali tęsti mokymąsi pagal profesinio mokymo programą arba ugdytis pagal socialinių įgūdžių ugdymo programą (2.4. papunktis) bei kad mokiniai, vieno ar kelių dalykų mokęsi pagal adaptuotą pradinio ugdymo programą ar adaptuotą pagrindinio ugdymo programą, teisės aktų nustatyta tvarka pakartotinai įvertinus jų specialiuosius ugdymosi poreikius, ugdomi atitinkamai pagal pradinio ugdymo programą ar pagrindinio ugdymo programą, jas pritaikius vadovaujantis šio įsakymo 1 punkte nurodyto aprašo 10 punktu arba pagal pradinio ugdymo individualizuotą programą ar pagrindinio ugdymo individualizuotą programą (3 punktas).

Įsakymo 2 punktas yra skirtas mokiniams, kurie pagrindinio ugdymo programą pabaigė po 2012 m. rugsėjo 1 d., o pareiškėjos dukra pagrindinio ugdymo programą baigė iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Taigi, socialinių įgūdžių programai pareiškėjos nurodomos nuostatos nėra taikomos. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikytini nepagrįstais pareiškėjos argumentai dėl 2011 m. švietimo ir mokslo ministro įsakymais nustatytų reikalavimų nesilaikymo.

Teismas daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nurodytoje situacijoje savivaldybės institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tuo pačiu konstatuotina, kad pagrindas atlyginti pareiškėjos nurodytą turtinę žalą savivaldybei neatsirado.

Pažymėtina, kad reikalavimas atlyginti žalą (ir turtinę, ir neturtinę) gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Kadangi žalos atlyginimo atveju, visų pirma, būtina nustatyti veiksmų neteisėtumą, o šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos J. Č. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.