- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-06
- Bylos Nr.
- 1A-19-557-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Valentinas Janonis, Zigmas Pocius
- Nuteistasis
- I. Š.
- Civilinis atsakovas
- ADB „Baltikums draudimas“
- Nukentėjusysis
- V. K., R. K., S. K., E. K.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Zigmo Pociaus ir Valentino Janonio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. Š. gynėjo apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2007-10-01 nuosprendžio, kuriuo I. Š. nuteista pagal BK 281 str. 3 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąją per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nuosprendžiu visiškai patenkinti nukentėjusiųjų V. K., R. K., S. K. civiliniai ieškiniai bei iš dalies patenkintas nukentėjusiojo E. K. civilinys ieškinys:
nukentėjusiajai V. K. priteista iš nuteistosios I. Š. 7309,44 lt. bei iš UADB „Baltikums draudimas“ 690,56 lt. neturtinės žalos atlyginimo,
nukentėjusiajam R. K. priteista iš nuteistosios I. Š. 9654,72 lt. bei iš UADB „Baltikums draudimas“ 345,28 lt. neturtinės žalos atlyginimo,
nukentėjusiajai S. K. priteista iš nuteistosios I. Š. 4654,72 lt. bei iš UADB „Baltikums draudimas“ 345,28 lt. neturtinės žalos atlyginimo,
nukentėjusiajam E. K. priteista iš nuteistosios I. Š. 4654,72 lt. bei iš UADB „Baltikums draudimas“ 345,28 lt. neturtinės žalos atlyginimo.
Nuosprendžiu taip pat visiškai patenkinti Valstybinės ligonių kasos bei VšĮ „Tauragės apskrities ligoninė“ civiliniai ieškiniai, ir iš UADB „Baltikums draudimas“ Valstybinei ligonių kasai priteista 18898,90 lt., o VšĮ „Tauragės apskrities ligoninė“ 622,37 lt. autoįvykio metu sužalotų asmenų gydymo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Š. nuteista už tai, kad 2005 m. gegužės 29 d. apie 14.20 val. (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas 161-ame kilometre vairuodama jai priklausantį automobilį „TOYOTA PREVIA“, v/n (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 196 punkto reikalavimus, t. y. nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu ir sukdama iš jo į pagrindinį kelią (į kairę), nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio automobilio „AUDI 80“, v/n (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. K. ir su juo susidūrė, ko pasekoje eismo įvykio metu automobilio „TOYOTA PREVIA“ keleivei D. Š. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, keleivėms M. M. ir Ė. Š. padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, keleivės A. V. ir K. Š. patyrė fizinį skausmą, automobilio „AUDI 80“ vairuotojai V. K., keleiviams R. K., S. K., E. K. ir S. U. (K.) padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistosios gynėjas prašo nuosprendį panaikinti ir nuteistąją I. Š. išteisinti. Nurodo, jog nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas remiantis prielaidomis, netinkamai įvertinus surinktus įrodymus ir nei vienos iš nepašalintų abejonių neįvertinus I. Š. naudai. I. Š. pripažinta kalta nesant jokių jos kaltės įrodymų, civiliniai ieškiniai patenkinti nepagrįstai, neturtinės žalos atlyginimas iš I. Š. priteistas nepagrįstai ir neteisėtai.
I. Š. nuosekliai teigė, kad jai jau įvažiavus į pagrindinį kelią ir pradėjus važiuoti savo eismo juosta, automobilis „Audi 80“ išvažiavo į priešingą eismo juostą ir tik dėl to susidūrė su jos vairuotu automobiliu. Šį I. Š. teiginį patvirtina 2005 m. gruodžio 14 d. ekspertizės akto Nr. 11-1583 (06) duomenys bei nukentėjusiosios V. K. parodymai. Minėtame ekspertizės akte nurodyta, jog iš atlikto modeliavimo matyti, kad automobiliai susidūrė kairėje, žiūrint automobilio „Audi 80“ važiavimo kryptimi. Ši aplinkybė konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje. Ekspertizės akte nurodyta, kad vairuotoja V. K. nusuko automobilį į kairę ir įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kas šioje eismo situacijoje techniniu požiūriu buvo nepriimtina. V. K. teisme parodė, kad prieš susidūrimą jai pasirodė, kad kito automobilio vairuotojas, išsukdamas iš šalutinio kelio, įvažiavo į jos važiavimo eismo juostą, todėl ji ir išvažiavo į priešingą eismo juostą. Jos vertinimu, atstumas nuo vietos, kurioje ji pastebėjo sukantį automobilį, iki paties automobilio buvo per mažas, kad ji spėtų savo automobilį sustabdyti. Skundžiamame nuosprendyje taip pat konstatuota, kad I. Š. automobilį vairuoja dešimt metų, o V. K. vairavimo stažas eismo įvykio metu buvo šeši mėnesiai. Nurodytų aplinkybių objektyvus įvertinimas aiškiai paneigia esminį I. Š. pripažinimo kalta motyvą - tai, kad jos vairuotas automobilis „nedavė kelio“ V. K. vairuotam automobiliui. Jokie objektyvūs bylos duomenys, tame tarpe ir minėtas ekspertizės aktas, nepatvirtina V. K. teiginio, kad I. Š. vairuotas automobilis sudarė jai kliūtį. Objektyviai nustatyta, kad atstumas, iš kurio V. K. pamatė kitą automobilį, buvo apie keturiasdešimt metrų, o į priešingą eismo juostą ji išvažiavo tik todėl, kad dėl įgūdžių stokos padarė klaidingą išvadą, jog į pagrindinį kelią įsukęs automobilis važiuoja jos eismo juosta. Ekspertizės akte nustatyti abiejų automobilių greičiai ir atstumas tarp jų prieš V. K. išvažiavimą į priešingą eismo juostą įrodo, kad nuo to momento, kada V. K. pamatė kitą automobilį, jos automobiliui nekeitus judėjimo krypties ir toliau tuo pačiu greičiu važiuojant savo eismo juosta, joks eismo įvykis nebūtų įvykęs. Be V. K. manymo, kad jai „nedavė kelio“, daugiau jokių objektyvių duomenų tokiai išvadai nėra. Kaip tik ši V. K. klaidinga prielaida ir po jos sekę jokioje eismo situacijoje nepriimtini veiksmai tapo eismo įvykio priežastimi. Todėl, objektyviai įvertinus visas nurodytas aplinkybes, ir visas jų sukeltas abejones vertinant kaltinamosios naudai, o ne atvirkščiai, apkaltinamasis nuosprendis neturėjo būti priimtas.
Žemesnės instancijos teismas
Pripažinęs I. Š. kalta, teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius. Tiek V. K. ir R. K., tiek S. K. ir E. K. civiliniai ieškiniai formalūs, jų motyvai apsiriboja abstrakčių CK 6.250 str. nurodytų neturtinės žalos požymių perrašymu. Teismas, pilnai patenkindamas V. K. ir R. K. civilinį ieškinį, aiškiai pažeidė sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas, vadovaudamasis šiais kriterijais, privalėjo atsižvelgti į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, bei kitas aplinkybes (CK 6.250 str. 1 d., 2 d.). Priteisdamas neturtinę žalą teismas privalėjo atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į jo turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 str.). Teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad I. Š., iš kurios priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas, pripažinta nusikaltusia dėl neatsargumo. Turtinė I. Š. padėtis skundžiamame nuosprendyje iš viso neanalizuota ir niekaip neįvertinta. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad nors visiems civiliniams ieškovams nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, „tačiau S. K. ir R. K. gydymas buvo sudėtingesnis“, šia aplinkybe grindžiant priteisimą viso ieškinyje reikalauto atlyginimo už šiems asmenims padarytą neturtinę žalą. Todėl lieka neaišku, kuo remiantis ir V. K. priteistas visas jos reikalautas žalos atlyginimo dydis, nes skundžiamame nuosprendyje tai niekaip nemotyvuota. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Kaip vienas R. K. ieškinio dėl neturtinės žalos pilno patenkinimo motyvų skundžiamame nuosprendyje nurodyta tai, kad jis, kaip individualios įmonės savininkas, už gydymosi laikotarpį išmokų negavo, sutriko jo įmonės veikla. Ši aplinkybė, objektyviai ją nustačius ir pagrindus dokumentais, galėtų būti vienu įrodymų prašant atlyginti turtinę žalą, tačiau kaip motyvas neturtinės žalos atlyginimui yra nepagrįsta. E. K. ir S. K. civilinių ieškinių patenkinimas taip pat nepagrįstas, jis skundžiamame nuosprendyje iš viso niekuo nemotyvuotas. Apie E. K., motyvuojant atlyginimo jam už neturtinę žalą priteisimą, skundžiamame nuosprendyje pasakyta tik tiek, kad sužalojimo metu jis niekur nedirbo. Jam, vieninteliam iš visų civilinių ieškovų, priteista tik pusė jo prašytos sumos, to taip pat niekuo nemotyvuojant. S. K. ieškinys patenkintas pilnai, vėl nenurodant jokių motyvų, kuriais remiantis taikomas visiško žalos atlyginimo principas - S. K. skundžiamo nuosprendžio dalyje, kuria išspręstas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, iš viso niekaip nepaminėta.
Teismo posėdyje nuteistoji, gynėjas, civilinio atsakovo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
BK 281 str. 3 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. BK 281 str. 3 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo. Kadangi priežastinis ryšys yra BK 281 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, kelių eismo įvykis neįvyktų. Tuo atveju, kai kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, labai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio veikos buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ištirtų įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, jog I. Š., nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu ir neduodama kelio automobiliui, prie sankryžos priartėjusiam pagrindiniu keliu, pažeidė Kelių eismo taisykles, šie jos veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio autoįvykio kilimu ir buvo pagrindinė šio autoįvykio kilimo sąlyga. Ginčydamas šią apylinkės teismo išvadą, apeliantas teigia, jog pagrindinė autoįvykio kilimo sąlyga buvo nukentėjusiosios V. K. veiksmai, kai ji dėl menkos vairavimo patirties neteisingai įvertino eismo situaciją ir išvažiavo į priešingą eismo juostą, kur susidūrė su nuteistosios I. Š. vairuojamu automobiliu. Šį savo teiginį apeliantas grindžia 2005 m. gruodžio 14 d. ekspertizės akto Nr. 11-1583 (06) duomenimis, jog automobiliai susidūrė kairėje, žiūrint automobilio „Audi 80“ važiavimo kryptimi, o vairuotoja V. K. nusuko automobilį į kairę ir įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kas šioje eismo situacijoje techniniu požiūriu buvo nepriimtina. Su tokiu apelianto siūlomu eismo įvykio aplinkybių vertinimu, kai analizuojama ne visa eismo įvykio eiga, o tik jo dalis, pateikiant tik artimiausią šio eismo įvykio priežastį, sutikti negalima. Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė L. Lazarenko patvirtino ekspertizės akte Nr. 11-1583 (06) padarytą išvadą, jog techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu ir pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo automobilio „Toyota Previa“ vairuotojos I. Š. veiksmai – nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu nedavė kelio ir sudarė kliūtį pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjančiam automobiliui „Audi 80“. Ekspertė taip pat išsamiai paaiškino ekspertizės akte užfiksuotą tyrimo eigą, jog pirmiausia kompiuterio programa buvo sumodeliuotas automobilių susidūrimo mechanizmas, panaudojant eismo įvykio vietos plano duomenis (taip pat ir nuotraukas) bei įvertinant automobilių sugadinimų pobūdį (iš protokolų apie transporto priemonės apžiūrą ir techninės būklės patikrinimą bei šių automobilių nuotraukų). Šio modeliavimo rezultate buvo nustatytos tikėtinos automobilių padėtys susidūrimo metu bei automobilių greičiai iki smūgio. Po to, panaudojus automobilių susidūrimo modeliavimo rezultatus, atitraukiant automobilius į pradinę padėtį, t. y. į tą situacijos pradžios momentą, kai automobilis „Toyota Previa“ pradėjo įvažinėti į pagrindinį kelią, buvo nustatyta tikėtina automobilių suartėjimo eiga. Tokiu būdu buvo nustatyta, jog automobilis „Audi 80“ iki smūgio važiavo 73 km/h greičiu, automobilis „Toyota Previa“ 28 km/h greičiu, ir automobilis „Toyota Previa“ iš šalutinio kelio į pagrindinį prieš artėjantį automobilį „Audi 80“ išvažiavo maždaug 38 metrų atstume nuo susidūrimo vietos, o tokį atstumą „Audi 80“ nuvažiavo per 1,85 s. Šie duomenys akivaizdžiai patvirtina nukentėjusiosios V. K. parodymus, jog automobilis „Toyota Previa“ jos vairuojamam automobiliui sudarė netikėtą kliūtį. Ekspertė nurodė, jog pagal eismo įvykio vietoje darytas fotonuotraukas, įvykio vietos planą nuteistajai objektyvių kliūčių pastebėti pagrindiniu keliu artėjantį automobilį „Audi 80“ nebuvo, kas paneigia nuteistosios versiją, neva ji, sukdama į pagrindinį kelią, nematė jokio automobilio. Iš išdėstytų aplinkybių seka kategoriška išvada, jog nuteistoji I. Š., automobiliu privažiavusi nelygiareikšmių kelių sankryžą ir neįsitikinusi, jog tai daryti yra saugu, sukdama kairėn įvažiavo į pagrindinį kelią prieš pat juo atvažiuojantį V. K. vairuojamą automobilį, tokiu manevravimu sukėlė grėsmę eismo saugumui ir privertė saugiai važiuojančią V. K. staiga keisti judėjimo kryptį – ši, vengdama susidūrimo, pasuko automobilį į kairę, išvažiuodama į priešingą eismo juostą ir susidurdama su I. Š. vairuojamu automobiliu. Nors ekspertė konstatavo, jog toks V. K. veiksmas susidariusioje eismo situacijoje techniniu požiūriu buvo nepriimtinas, tačiau pažymėjo, jog V. K. nekeisti važiavimo krypties negalėjo – ji galėjo kliudyti automobilio „Toyota Previa“ galą, kadangi šis net susidūrimo metu nebuvo visiškai atlaisvinęs dešinės važiuojamosios kelio dalies (apie 1 m), kuria ir važiavo V. K.. Ekspertė taip pat pažymėjo, kad ekspertizės akte sudėlioti skaičiai negali atspindėti realiai grėsmingos situacijos, kai prieš vairuotoją staiga kelyje tam tikru momentu išvažiuoja kitas automobilis, ir kažkuriuo momentu visa važiuojamoji dalis užtverta – tokiu atveju vairuotojas turi labai mažai laiko (V. K. turėjo mažiau kaip 2 sekundes) tinkamai įvertinti situaciją, o kliūtį sudariusio vairuotojo elgesys yra neprognozuojamas. Todėl situacijoje, kuomet prieš pat pagrindiniu keliu važiuojantį nukentėjusiosios vairuojamą automobilį iš šalutinio kelio išvažiavo kitas automobilis, įvertinant aukščiau minėtus atstumus, automobilių važiavimo greitį ir trajektoriją, apelianto siūlomas nukentėjusiosios veiksmų variantas – toliau važiuoti nekeičiant važiavimo greičio ir krypties – techniniu požiūriu yra aiškiai nepriimtinas, kaip ir teiginys, jog nuteistoji nesudarė nukentėjusiajai kliūties.
Kaip jau minėta, padaryta veika (kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Kaip matyti iš V. K. parodymų, išvydusi tiesiai prieš save dešinėje eismo juostoje kliūtį, ji intuityviai pasuko į kairę – ten, kur nebuvo kliūties. Įvertinus aukščiau aptartą įvykio situaciją, taip pat tai, kad I. Š. turi 10 metų vairavimo stažą akivaizdu, kad nuteistoji turėjo pasirinkti saugų manevrą iš šalutinio kelio į pagrindinį ir galėjo numatyti, jog kelyje tokiu manevravimu sudarys staigią kliūtį, ir to pasekoje gali įvykti autoavarija. Taigi nekyla abejonių, jog I. Š. Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio autoįvykio kilimu ir buvo pagrindinė šio autoįvykio kilimo sąlyga. Gi pripažinti būtina padarinių kilimo sąlyga ir V. K. kelių eismo taisyklėms prieštaraujančius veiksmus nėra pagrindo, nes jeigu nuteistoji būtų buvusi pakankamai rūpestinga, atidi, pasirinkusi saugų manevravimą ir nesudariusi staigios kliūties, V. K. nebūtų keitusi važiavimo kryties, saugiai pravažiavusi sankryžą ir eismo įvykis nebūtų įvykęs.
Taigi, nuteistosios kaltė inkriminuoto nusikaltimo padaryme neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistosios kaltės ir jos veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281 str. 3 d. klausimu, baudžiamasis įstatymas nuteistajai pritaikytas tinkamai, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistosios kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.
Negalima sutikti ir su apelianto argumentais, jog apylinkės teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius, kurie yra formalūs, o jų motyvai apsiriboja abstrakčių CK 6.250 str. nurodytų neturtinės žalos požymių perrašymu. Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais.
Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata, gyvybė yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal CK 6.250 str. 2 d. vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu jos susijusios su asmens sveikatos dideliais pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma - darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, priverčiant žmogų išgyventi fizines ir dvasines kančias žalojimo metu, neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį, ir atvirkščiai, neatsargiais nesmurtiniais veiksmais pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti mažesnį. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra dar vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į žalą padariusio asmens finansavimo šaltinius ir turtinę būklę, turimą turtą ir lėšas, įvertinti jo turtinę padėtį. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį, esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju, kaip jau minėta, yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.
Kolegijos nuomone, mažinti nukentėjusiesiems skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė atsižvelgiąs į visus aukščiau aptartus neturtinės žalos vertinimo kriterijus ir nors, kaip teisingai pastebi apeliantas, priteisdamas konkrečias sumas nukentėjusiesiems šių kriterijų turinio išsamiau neatskleidė, tačiau iš priteistų skirtingų neturtinės žalos dydžių bei byloje sukauptų duomenų, reikšmingų šiam klausimui spręsti akivaizdu, jog teismas atsižvelgė ir į nuteistosios kaltės rūšį, jos turtinę padėtį ir, svarbiausia (kaip rodo teismų praktika), į žalos pasekmes bei dėl to patirtus dvasinius išgyvenimus, kas ir lėmė skirtingų neturtinės žalos dydžių nustatymą atskiriems nukentėjusiesiems. Šioje byloje apylinkės teismas sprendė klausimą dėl penkių asmenų patirtos neturtinės žalos atlyginimo: V. K., R. K., S. K. (už ją civilinį ieškinį pareiškė mama V. K.), E. K. ir S. K.. Visiems šiems asmenims specialistų išvadose yra nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau iš jau minėtose specialistų išvadose nurodytų duomenų matyti, jog sunkiausius sužalojimus ir didžiausius dvasinius išgyvenimus patyrė R. K.: jam nustatytos plėštinės – mušinės žaizdos kairiajame antakyje, nosyje, apatinėje lūpoje, stuburo juosmeninės dalies penkto slankstelio išnirimas ir lūžimas, poodinės kraujosruvos kairiajame šone, odos nubrozdinimai veide, nuo 2005-05-29 iki 2005-05-31 jis gydėsi Tauragės apskrities ligoninės ortopedijos-traumatologijos skyriuje, nuo 2005-05-31 iki 2005-06-14 gydėsi KMUK neurochirurgijos skyriuje, 2005-06-03 padaryta operacija – atlikta užpakalinė stuburo fiksacija transpedikuliniais sraigtais, atstatytas 5 slankstelio išnirimas, atlikta diskektomija, pašalinant plyšusį tarpslankstelinį diską bei tarpslankstelinį tarpą atstatant titaniniu fiksatoriumi bei kaulu, išrašytas tolimesniam reabilitaciniam gydymui, o pasak paties nukentėjusiojo, jis metus buvo nedarbingas, mėnesį vaikščiojo su lazda, gydėsi sanatorijoje, todėl natūralu, jog būtent šiam nukentėjusiajam apylinkės teismas ir priteisė didžiausią neturtinės žalos dydį – 10000 Lt. Tokio pat dydžio neturtinę žalą prašė priteisti ir E. K., tačiau teismas jo patirtą neturtinę žalą įvertino 5000 Lt, kaip ir nukentėjusiųjų V. K. ir S. K. (jos tiek ir prašė priteisti). E. K. nustatytas dešinio žąstikaulio lūžimas su poslinkiu, plėšta žaizda dešiniajame momenyje, jis hospitalizuotas 2005-05-28, 2005-06-01 padaryta operacija – dešinio žąstikaulio osteosintezė plokštele ir sraigtais, išrašytas 2005-06-09, nurodyta 6-8 mėnesius vengti didelio fizinio apkrovimo operuota ranka. V. K. nustatytas kairės girnelės lūžimas su poslinkiu, krūtinės, veido ir daugybiniai sumušimai žąsto srityje, ji buvo hospitalizuota 2005-05-29, tą pačią dieną atlikta kairės girnelės operacija, vaikščiojo su lazdele, išrašyta 2005-06-04 ambulatoriniam gydymui. S. K. nustatytas galvos smegenų sukrėtimas, stuburo kaklinės dalies sumušimas, ji buvo hospitalizuota 2005-05-29, išrašyta 2005-06-09, likus pusiausvyros sutrikimui, nedarbingumo pažyma pratęsta iki 2005-06-16. Kaip matyti, šių asmenų sužalojimų pasekmės švelnesnės nei R. K., tačiau neabejotinai ir jiems sukėlė ne tik dvasinius ir fizinius išgyvenimus, tačiau ir nerimą dėl sveikatos ateityje, todėl kolegija laiko tai pakankamu pagrindu priteisti jiems po 5000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Galiausiai, visų minėtų nukentėjusiųjų sužalojimų kontekste matomai lengviausius savo pobūdžiu ir pasekmėmis sužalojimus patyrė S. K.: jai nustatyta trauminė galvos smegenų liga, ūmus periodas, lengva forma, lengvas komocinis sindromas, kairio stipinkaulio ir alkūnkaulio lūžimas, ji buvo hospitalizuota 2005-05-29, išrašyta 2005-06-06. Todėl apylinkės teismas, atsižvelgdamas į patirtus išgyvenimus, visiškai pagrįstai sutiko su pačios nukentėjusiosios (jos mamos) įvertintu, ženkliai mažesniu nei kitų nukentėjusiųjų, patirtos neturtinės žalos dydžiu (3000 Lt).
Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, jog apylinkės teismas, tenkindamas ieškinius, neatsižvelgė į nuteistosios turtinę padėtį. Iš bylos matyti, jog nuteistoji I. Š. yra pakankamai jauno amžiaus, ištekėjusi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, oficialiai dirba bei vykdo individualią komercinę veiklą pagal verslo liudijimą, turi savo vardu registruotus tris automobilius (vienas iš jų sugadintas autoįvykio metu). Akivaizdu, jog nuteistosios turtinė padėtis nėra tokia sunki, kad priteistos neturtinės žalos dydis jai būtų nepakeliama našta. Kita vertus, nuteistoji ir jos gynėjas apie nuteistosios turtinę padėtį nepateikė jokių duomenų, kurie įgalintų sumažinti priteistų sumų dydį. Beje, nuteistajai skundžiamu nuosprendžiu paskirta su kokiais nors turtinio pobūdžio apribojimais, kurie galėtų pasunkinti nuteistosios turtinę padėtį, nesusijusi bausmė, kas taip pat sustiprina nuteistosios galimybes atlyginti padarytą žalą.
Kolegija taipogi nesutinka su apelianto teiginiu, jog tenkindamas ieškinius, apylinkės teismas neįvertino tos aplinkybės, jog nuteistoji padarė neatsargų nusikaltimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuomet, kai neatsargiais nusikaltimais asmuo nesunkiai sužalojamas, atlygintinos neturtinės žalos dydis sudaro apie 10000 litų (kasacinės bylos 2K-44/2008, 2K-132/2007, 2K-474/2004 ir kt.). Įvertinus priteistus neturtinės žalos dydžius teismų praktikos kontekste, nekyla abejonių, jog spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, jog žala nukentėjusiesiems buvo padaryta neatsargiais nuteistosios veiksmais.
Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas, vadovaudamasis CK 6.282 str. 1 d. nuostatomis, gali neturtinės žalos dydį sumažinti atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo kaltės dydį. Kaip jau buvo minėta, kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė ir nukentėjusioji, tačiau iš aukščiau aptartų įvykio aplinkybių akivaizdu, jog ne jos padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai lėmė eismo įvykį ir kilusius padarinius. Nukentėjusioji V. K. saugiai važiavo dešiniąja eismo juosta, kol staiga prieš ją iš šalutinio kelio išvažiavo nuteistosios I. Š. vairuojamas automobilis. Turėdama akivaizdžiai per mažą laiko tarpą (mažiau kaip 2 sekundes) tinkamai įvertinti netikėtai susidariusią sudėtingą eismo situaciją - tiesiai prieš ją atsidūrė automobilis - ir priimti kelių eismo taisykles atitinkantį sprendimą, nukentėjusioji V. K., siekdama išvengti susidūrimo, pasuko vairuojamą automobilį į tą pusę, kurioje nebuvo kliūties. Aptartos eismo situacijos kontekste V. K. veiksmuose teisėjų kolegija nemato tokio didelio neatsargumo, kuris turėtų nulemti priteistinos žalos dydžio mažinimą. Kolegija laiko, kad būtent I. Š. didelis neatsargumas, nedėmesingumas nulėmė tokią įvykių eigą ir kilusius padarinius. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydžius, apylinkės teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, tinkamai taikė CK 6. 250 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d., vertino visumą aplinkybių, tame tarpe ir nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį. Kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėti nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose. Keisti nuosprendžio dalį dėl minėtų civilinių ieškinių išsprendimo nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistosios I. Š. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.