Utenos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas ieškiniu, atstovė teismo posėdžio metu prašo pripažinti (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įgytą nekilnojamąjį turtą – garažą su rūsiu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį garažų bendrijoje (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe.

Ieškovas nurodo, kad jo ir atsakovės santuoka buvo sudaryta ir įregistruota (duomenys neskelbtini) Kazachstano Respublikoje. Lietuvoje gyvena, dirbo nuo 1990 m. Atsakovė liko Kazachstano Respublikoje. Šalių santuoka faktiškai iširo ir šalys nepalaikė jokio ryšio. Kiekvienas vedė atskirą ūkį todėl (duomenys neskelbtini) įgytas nekilnojamas turtas yra jo asmeninė nuosavybė.

Atsakovės kuratorius ieškiniui neprieštarauja. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad esant šalių santuokai nutraukai, šalims nevedant bendro ūkio reikalavimas pripažinti įgytą turtą asmenine nuosavybe pagrįstas.

Ieškinys tenkintinas.

Šalių santuoka sudaryta ir įregistruota (duomenys neskelbtini) Kazachstano Respublikoje, Karagandos srities, Abajaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nuo (duomenys neskelbtini) m. išvyko į Lietuvą dirbti, atsakovė liko Kazachstano Respublikoje ir nuo to laiko šalys gyveno atskirai.

(duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovas nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą – garažą su rūsiu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį garažų bendrijoje (duomenys neskelbtini).

Kazachstano Respublikos Karagandos srities Osakarovkos rajono teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-39/2016, atsakovės ieškinio pagrindu šalių santuoka buvo nutraukta. Minėtame teismo sprendime konstatuota, kad šalių šeiminiai santykiai faktiškai nutrūkę nuo 1990 m., ginčo tarp šalių dėl turto padalijimo nėra.

Pagal Santuokos ir šeimos kodekso (toliau - SŠK) 198 straipsnio nuostatas, galiojusias ieškovo sandorio sudarymo metu, santuokos nutraukimas turėjo būti registruojamas sutuoktinių arba vieno iš jų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos organuose. Taigi, įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal SŠK 40 straipsnį savaime nesukėlė santuokos nutraukimo padarinių, jei jis nebuvo įregistruotas Civilinės metrikacijos įstaigoje ir santuokoje įgytas turtas nelaikytinas ( su išimtimis) asmeniniu sutuoktinių turtu.

Galiojančiame Civilinio kodekso (toliau CK ) 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn.

Iš teismo sprendimo, kuriuo nutraukta šalių santuoka, akivaizdžiai aišku, kad sutuoktiniai kartu negyvena nuo 1990 m. ir ginčo, nutraukinat santuoka dėl turto pasidalijimo, nekelia.

Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti.

Konstatavus faktą, kad šalys nuo 1990 m. gyveno atskirai, skirtingose viena su kita nesiribojančiose valstybėse, galima konstatuoti, kad kiekviena šalis vedė atskirą ūkį ir savo lėšas tvarkė atskirai nepriklausomi vienas nuo kito.

CK 3.100 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. Taigi asmenine sutuoktinių nuosavybe taip pat gali būti pripažintas turtas, nors ir įgytas formaliai gyvenant santuokoje, tačiau faktiškai nesant santuokinių santykių. Tokiu atveju turtas, įgytas bendrai nebegyvenant, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Be to, CK 3.67 straipsnio 2 dalyje, nustatyta, kad santuokos nutraukimo turtiniai teisiniai padariniai gali būti taikomi nuo tos dienos, kai sutuoktiniai pradėjo faktiškai gyventi skyrium.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) ieškovo įgytas turtas šalims gyvenant skirtingose valstybėse ir nevedant bendro ūkio daugiau nei 9 metus, buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise.

Prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų nėra. Pašto išlaidų nėra.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įgytą nekilnojamąjį turtą – garažą su rūsiu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį garažų bendrijoje (duomenys neskelbtini), asmenine B. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybe.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmus Visagine.