Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo K. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovui Vilniaus Gedimino technikos universitetui dėl tikrovės neatitinkančių duomenų ir informacijos paneigimo ir įpareigojimo pateikti raštu teisingą ir išsamią informaciją,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismas 2011 m. birželio 6 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 137 str. 2 d. 1 p., LR CK 2.24 str. 1 d., konstatavo, kad ieškinys nenagrinėtinas teisme, nes jis nesusijęs su ieškovo garbės ir orumo gynimu, tikrovės neatitinkančių duomenų ir informacijos paneigimu, o teisiniu ginču dėl darbo sutarties nutraukimu tarp šalių. Teismas nurodė, kad ieškovas, kreipdamasi į teismą, turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Nors teismas bylos iškėlimo stadijoje neturi teisės tikrinti ieškinio pagrįstumo klausimo, tačiau jis patikrina, ar ieškinio tenkinimas objektyviai gali sukurti teisinius padarinius. Jeigu ieškovas pareiškia reikalavimą, kuris negali sukurti jokių objektyvių teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo ieškinio pobūdžio, atsisako priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz.: Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-13 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-485/2008).

Ginčo dalyku gali būti tik toks atsakovo priimtas aktas, kuris žeidžia ieškovo garbę ir orumą, kuriame yra tikrovės neatitinkanti informacija, kuri liečia ieškovo asmenį, sukelia teisines pasekmes, žeidžia jo teises. Atsakovo atsakyme dėl pareiškimo užfiksuota, kad rektorius konstatuoja įvykusį faktą, kad darbo sutartis nutraukta. Ieškovas reikalauja paneigti tekstą, kuris surašytas 1998-12-09 priimto įsakymo dėl ieškovo atleidimo iš darbo ir priimto teismo sprendimo civilinėje byloje Nr.2-4494/1999 pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovui Vilniaus Gedimino technikos universitetui dėl darbo sutarties nenutraukimo fakto nustatymo pagrindu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisme nenagrinėtini ieškiniai dėl duomenų, parengtų pagal civilinių bylų duomenis, paneigimo. Šiuo atveju, jau ieškinio priėmimo stadijoje akivaizdu, kad net ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas jokių teisinių pasekmių nesukels, kas reiškia, kad skundžiami atsakovo veiksmai negali būti ginčo objektu, todėl ieškinį atsisakytina priimti nagrinėti, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Taigi nagrinėdamas ieškinius dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių pareiškimų ar veiksmų, teismas ieškovo K. S. teisių apginti negalėtų, nes net ir ieškinio tenkinimo atveju, ieškovo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Teismas, atsisakęs priimti ieškinį, grąžino ieškovui sumokėtą žyminį mokestį (LR CPK 87 str.).

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Apeliantas nurodo, kad teismo „nutartyje“ nėra ją priėmusio teisėjo parašo, tas akivaizdu iš gauto nuorašo, kuris teisėjo patvirtintas norminių aktų reikalavimus atitinkančia tikrumo žyma, nuoraše nėra parašo faksimilės ar žymos, kad parašas originale yra, tokiu būdu teismo nutartis yra ne tik neteisėta, bet ir negaliojanti, nes pažeista CPK 268 str. 2 d. įtvirtinta teisės norma. Kadangi tokia nutartis neatitinka ir Dokumentų rengimo taisyklių, ji naikintina dėl absoliutaus jos negaliojimo pagrindo (CPK 329 str. 2 d. 3 p.).

Nutartimi teisėjas tik nutarė atsisakyti ieškinį, tačiau kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis ieškinį atsisakys priimti, nenurodyta. Nutartis nėra užbaigta.

Nutartis neteisėta, nes joje neišspręsti visi klausimai, privalomi išspręsti sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, todėl ji naikintina.

Be to, nutartyje netinkamai aiškinama ir taikoma Konstitucijos 30 str., CPK 5 str. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 str. Pasak apelianto, teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2008-10-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008), nes joje konstatuota priešingai negu teismo priimtoje nutartyje, t.y. jog teismas, motyvuodamas netiksliu ieškinio dalyko nurodymu, turi nustatyti terminą trūkumams šalinti. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesuteikė ieškovui galimybės pasinaudoti trūkumų šalinimo institutu.

Teismas nepagrįstai komentuoja kažkokį atsakovo 1998-12-09 įsakymą, nes jis nėra ieškinio dalykas ir apie jį nėra paminėta ieškinyje.

Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad teismas pažeidė CPK 87 str., kadangi grąžino nutartimi žyminį mokestį jam neprašant.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo priimti ieškovo pareikštą ieškinį, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamos teismo nutarties nėra pagrindo.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti ne tik tai, ar pareikštas ieškinys atitinka jo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, numatytus Civilinio proceso kodekso 135 straipsnyje, bet ir privalo ex officio aiškintis, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos, t.y. ar jis apskritai turi teisę kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-05-15 nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ nurodyta, kad reikalavimas dėl asmens garbės ir orumo, gero vardo gynimo, moralinės ir materialinės žalos atlyginimo nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka. Ieškinys turi atitikti CPK 135 str. numatytus reikalavimus. Jame turi būti tiksliai nurodyta, kokios paskelbtos žinios žemina asmens garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės, argumentai, dėl kurių paskelbtos žinios laikomos žeminančiomis, kada ir kur jos buvo paskelbtos, kad paskelbtos žinios yra apie ieškovą ir jas paskelbė atsakovas. Be to, turi būti suformuluotas paneigimo tekstas, nurodytas žinių paneigimo būdas, jei paneigimas, atsižvelgiant į paskleidimo būdą, yra galimas. Ieškovas turi nurodyti įrodymus, patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, ir tiksliai suformuluoti materialinį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 str. 2 d. 6, 7 p.). Jeigu atsakovu yra visuomenės informavimo priemonė, pareiškime ieškovas turi nurodyti, kad laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos dėl žinių paneigimo.

Kaip matyti iš ieškiniu pareikštų reikalavimų, ieškovas kreipėsi į teismą dėl tikrovės neatitinkančių duomenų ir informacijos paneigimo, įpareigojimo pateikti tikslią informaciją, tačiau faktiškai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas siekia, kad atsakovas parašytų raštą į ieškovo užklausimą pagal ieškovo surašytą tekstą.

Pažymėtina, kad asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 str. ir Visuomenės informavimo įstatymą yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: a) žinių paskleidimo faktas; b) faktas, jog paskleistos žinios yra apie ieškovą; c) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; d) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Kai žinios apie juridinį asmenį yra paskleistos per visuomenės informavimo priemones, įstatymas nereikalauja nustatyti fakto, jog žinios žemina juridinio asmens gerą vardą (VIĮ 20 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, jog paskleistomis laikomos žinios: paskelbtos per visuomenės informavimo priemones - knygas, laikraščius, žurnalus, biuletenius ar kitus leidinius, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ar vaizdo studijos produkciją, informacijos agentūros pranešimus, elektroninėmis priemonėmis platinamus pranešimus (VIĮ 2 str. 2 d.), praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbio metu, viešuose pasisakymuose, per atvirlaiškius, telegramas, dokumentus, išdėstytos tarnybinėse charakteristikose bei paskelbtos kitu būdu žodine, rašytine ar kita materialia forma. Kiekvienu atveju, nustatant, ar buvo žinių paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar tos žinios tapo žinomos trečiajam asmeniui (minėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-05-15 nutarimas Nr. 1).

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių bei pridėtų įrodymų, atsakovas, atsakydamas ieškovui į raštą, atsakymą adresavo tik ieškovui, t.y. susirašinėjimas vyko tik tarp dviejų asmenų, ko neneigia ir pats ieškovas, tokiu būdu pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo priimti ieškinį, kuris pareikštas kaip ieškinys dėl garbės ir orumo gynimo, nagrinėjimui, nes jis neatitiko teismų praktikoje suformuotų reikalavimų tokiam ieškiniui. Be to, pažymėtina, kad ieškovo pareikštas ieškinys neatitiko ir kitos būtinos sąlygos, t.y. jis nenurodė, kokiu būdu ginčijamo turinio informacija žemina jo garbę ir orumą, taip pat nenurodė, kur nurodytas atsakymas buvo paskelbtas, t.y. tapo žinomas trečiajam asmeniui, ir, kaip matyti iš pareikšto ieškinio turinio, jis to nesiekia įrodinėti ir to neginčija. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad apylinkės teismas turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą, kadangi ieškovas, kaip matyti iš ieškinio, pasirinko konkretų savo teisių gynimo būdą, pareiškė pakankamai aiškiai suformuotą ieškinio pagrindą ir dalyką, todėl teismui nebuvo pagrindo pripažinti, kad jo pareikštas ieškinys yra su trūkumais.

Atskirajame skunde apeliantas nurodo įvairius procesinės teisės normų pažeidimus, kuriuos, pasak jo, padarė teismas, tačiau apeliacinės instancijos teismas su apelianto argumentais dėl teismo padarytų pažeidimų nesutinka ir sprendžia, kad teismo nutartis priimta laikantis procesinės teisės normų, teismų praktikoje suformuotų taisyklių, reglamentuojančių ieškinio priėmimą. Teismo nutartis yra surašyta laikantis CPK 290-291 str. reikalavimų, jos originalas yra byloje, o ieškovui siųstas nutarties nuorašas buvo patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka, žyminis mokestis grąžintas ieškovui siekiant įgyvendinti svarbų proceso koncentracijos principą, tokiu būdu sudarant galimybę ieškovui po nutarties įsiteisėjimo nedelsiant atsiimti jam grąžinamą žyminį mokestį iš valstybės biudžeto, bet nesikreipiant papildomai į teismą su prašymu grąžinti žyminį mokestį. Tai, kad teismas, atsisakydamas priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme, nenurodė, į kokią instituciją ar teismą kreiptis, neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, pripažinus, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Apeliantas nesutinka su teismo motyvais, kad jam galimai palankus teismo sprendimas nesukeltų teisinių padarinių. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus pareikšto ieškinio reikalavimus ir pagrindą, toks ieškinys negalėtų būti tenkinamas, todėl šia prasme teismas padarė pagrįstą išvadą. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-10-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008 nurodė, kad šioje byloje ieškinio reikalavimai neatitinka proceso normų reikalavimų, todėl teismas priimdamas ieškinį turėjo aiškiai įvardinti jo trūkumus ir suteikti ieškovei galimybę juos ištaisyti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos (t.y. Nr. 3K-3-485/2008) aplinkybės yra visiškai kitokios nei nagrinėjamoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinio proceso kodekso normų išaiškinimu, bet nesirėmė Kasacinio Teismo išvadomis padarytomis dėl konkrečių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad absoliutūs sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindai nustatyti Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Apelianto nurodomas absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas nėra nustatytas įstatymo, todėl negali būti taikomas šiuo atveju. Kitų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Taigi pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą nutartį. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista, nes klausimas išspręstas teisingai (CPK 337 str. 1 p.).

Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 10 Lt, todėl jos nepriteistinos vadovaujantis Teisingumo ir Finansų ministrų 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.