Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-82-417/2016

Teisėjas Virginijus Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00696-2014-5

2016 m. vasario 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir P. G., tačiau dėl jo apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. spalio 23 d., apie 22.30 val., P. G. ir R. M., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami bendrininkų grupe kartu su E. U., kuris nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, pasikėsino įvykdyti plėšimą įsibraudami į patalpas ir panaudodami nešaunamąjį ginklą, t. y. visi nuėjo į daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), R. M. ir E. U. pasiliko namo laiptinėje, P. G. pabeldė į 422 buto duris, o jas atidariusiai V. J. prikišo prie kaklo įjungtą prožektorių – elektros šoko įtaisą savigynai, kuris yra „D“ kategorijos nešaunamasis ginklas, taip sukėlė nukentėjusiajai V. J. fizinį skausmą, tokiu būdu pasikėsino iš V. J. buto pagrobti neapibrėžtą sumą pinigų, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi nukentėjusioji pasipriešino fiziškai ir šaukdamasi pagalbos.

Teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skunde teigia, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos jis nepadarė, nes jokių aktyvių veiksmų neatliko, o tik stovėjo laiptinėje, todėl nuteistas nepagrįstai.

Pagal BK 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Taigi būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius ar jų dalį. Tik nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 str. 3 d.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, jog R. M., veikdamas bendrininkų grupe su P. G. bei kartu su E. U., kuris nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, pasikėsino padaryti plėšimą įsibraudami į patalpas ir panaudodami nešaunamąjį ginklą. Jie visi kartu nuėjo į daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), R. M. ir E. U. pasiliko namo laiptinėje, P. G. pabeldė į 422 buto duris, o jas atidariusiai V. J. prikišo prie kaklo įjungtą prožektorių ir kartu elektros šoko įtaisą savigynai, kuris yra „D“ kategorijos nešaunamasis ginklas, taip sukėlė nukentėjusiajai V. J. fizinį skausmą, tokiu būdu pasikėsino iš V. J. buto pagrobti neapibrėžtą sumą pinigų, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi nukentėjusioji pasipriešino fiziškai ir šaukdamasi pagalbos.

Nuteistieji R. M. ir P. G. teisiamojo posėdžio metu neprisipažino pasikėsinę padaryti jiems inkriminuojamą nusikaltimą. R. M. teismo posėdžio metu parodė, kad tuo metu jis buvo namuose, todėl jokio nusikaltimo nepadarė. Nuteistasis P. G., nors ir neprisipažino pasikėsinęs padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą, tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad į 49 namą ėjo vienas, nepamena, kokiu tikslu, turėjo prožektorių su elektrošoku. Nuėjęs prie nukentėjusiosios buto, prikišo prožektorių moteriai prie kaklo ir bandė „užmigdyti“, nepavyko nes pradėjo šaukti, o jis išsigandęs pabėgo, o R. M. ir E. U. tada nebuvo. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu tiek R. M., tiek P. G. apklausiami kaip įtariamieji parodė, kad suplanavo padaryti nusikaltimą visi kartu, nes žinojo, kad nukentėjusioji prekiauja cigaretėmis ir turi pinigų. Visi kartu nuėjo į 49 namą R. M. ir E. U. liko laukti laiptinėje, kol P. G. elektrošoku „užmigdys“ nukentėjusiąją, o vėliau visi kartu įsibraus į butą, iš kurio pagrobs pinigus.

Nagrinėjamu atveju nuteistųjų duoti pirminiai parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra nuoseklūs, logiški, be to, jie atitinka kitus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis.

Apklaustas kaip liudytojas E. U. teisme parodė, kad R. M. ir P. G. yra jo draugai, pažįstami daugiau nei metus. Jie visi suplanavo nueiti pas nukentėjusiąją ir pagrobti pinigus. Eidami suplanavo, kas ką darys. Jis su R. M. liko laukti apačioje. P. G. turėjo elektrošoką. Posėdžio metu perskaičius E. U. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas juos pripažino teisingais.

Nors apeliantas teisiamojo posėdžio metu ir nepripažino padaręs jam inkriminuojamą veiką, nurodydamas, kad jis tuo metu buvo namuose, tačiau apeliaciniame skunde jis neneigia buvęs nusikaltimo vietoje, tačiau neigia padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, nes pasak jo, jis neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, o tik stovėjo laiptinėje. Tokie pat parodymai užfiksuoti ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl galima pagrįstai teigti, kad nuteistojo R. M. duoti pirminiai parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra teisingi, kadangi jie nuoseklūs, logiški, be to, jie atitinka kitus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, kurie pirmosios instancijos teisme pripažinti įrodymais. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nustatytas asmenų susitarimas veikti bendrai, jie suvokė, kad kėsinasi į tą patį objektą, be to, buvo realizuota dalis bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, todėl pagrįstai R. M. pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu pasikėsinęs padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Dėl bausmės švelninimo

Skiriant bausmes, teismai vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir BK 54 str. nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Tuo tarpu skirdami bausmę nepilnamečiui, teismai vadovaujasi dar ir BK XI skyriuje nustatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais. BK 91 str. 3 d. nurodyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.

Pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje, motyvuojant nuteistajam R. M. skiriamą bausmę, buvo vadovautasi paminėtomis BK nuostatomis ir bausmė taikyta teisingai. Taip pat apylinkės teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (LR BK 54 str.) bei atsižvelgė į pasikėsinto padaryti nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Skiriant bausmę buvo atsižvelgiama į tai, kad buvo pasikėsinta padaryti tyčinį, savanaudišką sunkų nusikaltimą. Apylinkės teismas skirdamas bausmę nurodė, jog R. M. nusikalto būdamas nepilnametis, anksčiau teistas tris kartus, po to teistas keturis kartus, jo dvi baudžiamosios bylos dar neišnagrinėtos apeliacinėje instancijoje Šiaulių apygardos teisme (LITEKO duomenys).

Apeliacinės instancijos teismas gali pagrįstai teigti, jog nepilnametis R. M. iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, nesiekia gyventi pagal visuomenei priimtinas gyvenimo taisykles, socializuotis, neišnykus teistumui, vėl nusikalsta, todėl dar kartą patikėti nuteistojo pažadu, jog ateityje nusikalstamų veikų nedarys, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tokiu savo elgesiu R. M. kaip tik rodo, jog taisytis nenori. Už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. BK 62 str. bendros taisyklės išimtis – teismas turi teisę skirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę, tačiau tam turi būti numatytos sąlygos (BK 62 str. 2 d.), kurių nagrinėjamu atveju nėra. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes nuteistajam R. M. pagrįstai buvo skirta straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios terminas artimas vidurkiui. Taigi laikyti bausmę aiškiai per griežta ir ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2015m. lapkričio 16 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.

Dėl proceso išlaidų

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė prašymą valstybei priteisti 28,95 Eur turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą R. M. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš R. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymo netenkinti.