Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-01-08 · Administracinė byla Nr. eA-1533-602/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-08
Bylos Nr.
eA-1533-602/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00249-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Patikimi automobiliai“
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-1533-602/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00249-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 41 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Patikimi automobiliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Patikimi automobiliai“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Patikimi automobiliai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) Finansų departamento 2015 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. A51-120961/15(2.4.1.17-FN9) (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – išnagrinėti pareiškėjo atsakovui pateiktą 2015 m. lapkričio 25 d. prašymą ir dėl jo priimti motyvuotą administracinį sprendimą.Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. liepos 18 d. su atsakovu sudarė Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. A466-2439-(2.14.1.17-EK5) (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas iš atsakovo išsinuomojo ilgalaikį materialųjį turtą – 2 670 kv. m ploto aikštelę, plane pažymėtą indeksais a1, p1-p3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudoti ūkinei komercinei veiklai ir įsipareigojo kiekvieną nuomos mėnesį mokėti Sutartyje nustatytus nuompinigius. Sutartyje buvo nustatytas nuomos terminas nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Atsakovas pareiškėjo 2015 m. spalio 14 d. prašymo pratęsti Sutarties terminą netenkino, todėl pareiškėjas 2015 m. lapkričio 25 d. prašymu atsakovo prašė pratęsti nuomos Sutartį iki kol bus rengiamas viešas nuomos konkursas, kuriame pareiškėjas ketina dalyvauti. Į šį pareiškėjo prašymą buvo atsakyta ginčijamu Raštu. Tačiau, pareiškėjo manymu, atsakovas neįsigilino į prašymo turinį, jo tinkamai neišnagrinėjo, nepasisakė dėl prašymo dalyko, nenurodė faktinių aplinkybių, lėmusių ginčijamo sprendimo priėmimą, taip pat teisinio pagrindo. Taigi, pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamas Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, be to, atsakovas pažeidė gero administravimo principą. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Raštą, pažeidė Sutartyje nustatytą pareiškėjo teisę pratęsti sutartį. Tokiu būdu atsakovas, atsisakydamas pratęsti sutartinius santykius, nutraukdamas nuomos sutartį ir reikalaudamas grąžinti išnuomotą turtą, pažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Pareiškėjas akcentavo, kad ginčijamas Raštas jam sukelia tiesiogines teisines pasekmes, t. y. užkerta kelią įgyvendinti teisę į daugiau nei 10 metų nuomos teisės pagrindu valdytą daiktą, naudojamą komercinėje veikloje, kuriame buvo padaryti reikšmingi pagerinimai. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad Sutarties terminas yra pasibaigęs, pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl laikino aikštelės naudojimo, tačiau atsakovas šio prašymo neišnagrinėjo, todėl prašė teismo įpareigoti atsakovą išnagrinėti šį pareiškėjo prašymą ir priimti vienokį ar kitokį sprendimą.Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 51–55) prašė administracinę bylą nutraukti, o šio prašymo netenkinus – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Administracija pažymėjo, kad skundžiamas Raštas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių ir yra informacinio pobūdžio raštas (atsakymas), kuriuo atsakovas pakartotinai išreiškė savo valią dėl Sutarties nepratęsimo, ir kurį pareiškėjui pateikė bendra tvarka vykdydamas jo kompetencijai priklausančią procedūrą – atsakinėjimą į interesantų paklausimus (administracinė paslauga). Paaiškino, kad Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. spalio 29 d. posėdžio metu buvo nuspręsta nepritarti pareiškėjo prašymui pratęsti nuomos sutartį naujam terminui. Apie šį Komisijos sprendimą, t. y. atsakovo valią nepratęsti Sutarties, pareiškėjas buvo informuotas 2015 m. lapkričio 11 d. atsakymu Nr. A51-107753/15. Gavus antrąjį pareiškėjo prašymą, kuriame buvo pakartotinai išdėstytas prašymas pratęsti nuomos sutartį naujam terminui (tik šiuo atveju nurodant konkretų terminą „iki viešo aukciono pradžios“), Komisijos posėdyje šis klausimas pakartotinai nebuvo svarstomas, atsižvelgiant į tai, kad abu prašymai pagal savo esmę buvo analogiški. Šiuo aspektu atsakovas akcentavo, kad pakartotinis pareiškėjo prašymo svarstymas ar naujo administracinio sprendimo priėmimas pažeistų VAĮ 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą efektyvumo principą. Administracija taip pat nurodė, kad priimdama skundžiamą Raštą neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Taigi, atsakovo teigimu, skundžiamas Raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl jį panaikinus pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų, o teismo įpareigojimas atsakovui pakartotinai išnagrinėti prašymą ir parengti naują atsakymą ne tik negarantuotų pareiškėjui palankaus atsakymo priėmimo, bet ir būtų neįgyvendinamas, nes Sutartis šiuo metu jau yra pasibaigusi. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, atsakovas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju teisminis procesas yra beprasmis, todėl byla turėtų būti nutraukta, kaip nepriskirta administraciniam teismui. Papildomai pasisakydamas dėl pareiškėjo pirmumo teisės pratęsti Sutartį, atsakovas pažymėjo, kad Sutarties galiojimo laikotarpiu nuomininkas (pareiškėjas) neįvykdė Sutarties 20 punkte nustatytos pareigos savo lėšomis per nustatytą terminą įregistruoti nuomos sutartį Nekilnojamojo turto registre ir pateikti įregistravimo faktą patvirtinančius dokumentus. Be to, pareiškėjas dėl Sutarties pratęsimo į atsakovą kreipėsi praleidęs Sutarties 17 punkte nustatytą tokio kreipimosi terminą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė kartu nurodė, kad šiuo metu pareiškėjas naudojasi aikštele, moka mokestį, o atsakovas kreipėsi į bendros kompetencijos teismą dėl pareiškėjo iškeldinimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu (b. l. 78–82) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Visų pirma, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, atsisakydamas pratęsti nuomos sutartį, veikė ne viešojo administravimo, bet civilinių nuomos teisinių santykių srityje, t. y. veikė kaip savivaldybės turto savininkas ir civilinių santykių dalyvis. Tuo tarpu savivaldybės ir jos institucijų dalyvavimas civiliniuose teisniuose santykiuose negali būti laikomas viešuoju administravimu. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Specialioji teisėjų kolegija ne kartą yra pažymėjusi, jog nuomos teisiniai santykiai, nepriklausomai nuo nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog nuomos sutarties dalykas – atitinkami valstybinės žemės sklypai, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Tokio pobūdžio klausimai pagal įstatymuose įtvirtintas taisykles nepriskiriami administracinių teismų kompetencijai (rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Trakų rajono savivaldybė ir kt., 2008 m. birželio 27 d. nutartimi byloje LUAB „Lietgalis“ v. Klaipėdos apskrities viršininkas, 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi byloje UAB „Via Maris“ v. Alytaus apskrities viršininko administracija). Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, kad ginčas dėl nuomos sutarties pasibaigimo ir pratęsimo, sutarties sąlygų, pareiškėjo pirmumo teisių pratęsiant sutartį buvimo ar nebuvimo kyla ne viešojo administravimo, bet civilinių teisinių santykių srityje, o bylos dėl ginčų, kylančių iš civilinių teisinių santykių, kuriuose dalyvauja valstybė (savivaldybė) ar jų institucijos, priskirtinos nagrinėti bendros kompetencijos teismui. Taigi, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju ginčijamas atsakovo Raštas, atsakant į pareiškėjo pakartotinį prašymą dėl nuomos sutarties, vertintinas tuo aspektu, ar Administracija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, pateikė pakankamą informaciją, ar jos atsakymas yra išsamus ir atitinkantis individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas), taip pat VAĮ. Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, jog šis įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims, jis sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams (Teisės gauti informaciją įstatymo 1 str. 2 d.). Tuo tarpu VAĮ 8 straipsnio nuostatos nustato individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, taip pat jis turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu.Įvertinęs pareiškėjo 2015 m. spalio 14 d. ir 2015 m. lapkričio 25 d. prašymų turinį, teismas nustatė, kad pirmuoju prašymu buvo prašoma pratęsti nuomos sutartį naujam terminui tomis pačiomis sąlygomis, o antrajame pažymima, jog pareiškėjas turi pirmumo teisę dėl nuomos pratęsimo, ir prašoma pratęsti nuomos sutartį iki tol, kol bus rengiamas viešas nuomos konkursas. Atsakydamas į pirmąjį pareiškėjo prašymą, atsakovas informavo, jog prašymas buvo apsvarstytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos posėdyje ir buvo nuspręsta nepritarti prašymui pratęsti nuomos sutartį, taip pat priminė, jog nuomos sutarties terminas baigiasi 2015 m. gruodžio 31 d. ir pasibaigus šiam terminui priėmimo–perdavimo aktu prašoma grąžinti savivaldybei nuosavybes teise priklausantį turtą – automobilių stovėjimo aikštelę. Atsakydamas į antrąjį prašymą (nuomos sutartį pratęsti iki kol bus rengiamas viešas nuomos konkursas), atsakovas pakartotinai paaiškino, jog prašymas jau buvo svarstytas 2015 m. spalio 29 d. Komisijos posėdyje (protokolo Nr. A16-869/15(2.1.28-TD2)) ir nebuvo pritarta prašymui pratęsti nuomos sutartį, taip pat pakartotinai priminė apie Sutartyje numatyto nuomos sutarties termino pasibaigimą ir prašė šiam terminui pasibaigus priėmimo–perdavimo aktu grąžinti nuomojamą turtą. Teismas, įvertinęs minėtus pareiškėjo prašymus ir atsakovo pateiktus atsakymus, sprendė, jog atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymus pratęsti nuomos sutartį tiek „naujam terminui tomis pačiomis sąlygomis“, tiek „iki tol, kol bus rengiamas viešas nuomos konkursas“, pareiškėjui pateikė aiškią ir pakankamą informaciją apie savo sprendimą pasibaigus nuomos sutartyje numatytam terminui nuomos sutarties nepratęsti.Nurodytų aplinkybių kontekste teismas akcentavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 30-747 patvirtinti nuostatai numato, jog Komisija svarsto patalpų ar pastatų nuomos konkurso organizavimo, taip pat kitus negyvenamųjų patalpų klausimus (5, 6 p.). Komisija sprendžia dėl nuomos trukmės, nuomos būdo (5.1, 5.5, 5.6 p.), negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarčių pratęsimo, nuomos kainos nustatymo, sutarčių papildymo, pakeitimo, nuomos mokesčio padidinimo ir kitus klausimus (6.12, 6.13, 6.14 p.). Atitinkamai iš Komisijos 2015 m. spalio 29 d. posėdžio protokolo Nr. A16-869/15(2.1.28-TD2 išrašo matyti, kad pareiškėjo prašymui pratęsti 2013 m. liepos 18 d. nuomos sutartį naujam terminui tomis pačiomis sąlygomis nebuvo pritarta. Antrasis pareiškėjos prašymas pratęsti nuomos sutartį, terminą apibrėžiant ne data, o įvykiu (iki viešo konkurso pradžios), Komisijoje nebuvo svarstytas, atsižvelgiant į tai, jog prašymas pagal esmę buvo analogiškas ir Komisija dėl jo jau buvo pasisakiusi. Teismas su tokia atsakovo pozicija sutiko, kadangi be kitaip (įvykiu) apibrėžto termino, kitų aplinkybių, kurias būtų prašoma įvertinti, ar klausimų, kuriuos būtų prašoma svarstyti, pareiškėjas 2015 m. lapkričio 25 d. prašyme nesuformulavo. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog šio prašymo dalykas buvo ne naujos nuomos sutarties sudarymas ar termino pratęsimas, bet leidimas laikinai, iki konkurso už užmokestį naudotis aikštele. Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog 2015 m. lapkričio 25 d. rašte buvo formuluojamas prašymas pratęsti nuomos sutartį, jame nebuvo prašoma pateikti informaciją nei apie šio objekto privatizavimą, nei apie jo nuomos konkurso organizavimą, todėl sprendė, jog ginčijamu raštu pareiškėjui pateiktas atsakovo atsakymas buvo aiškus ir pakankamas tam, jog leistų jam, kaip civilinių nuomos teisinių santykių dalyviui, spręsti dėl tolesnio savo teisių įgyvendinimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka.Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog atsakovo atsakymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, pasirašytas įgalioto asmens, apskundimo tvarka jame nenurodyta, tačiau tai nesukliudė pareiškėjui pasinaudoti šia teise ir pateikti skundą teismui, todėl jis atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui, kuriuo pareiškėjui buvo teikiama informacija, keliamus reikalavimus. Teismas pabrėžė, kad teisės aktuose yra numatyta atsakovo darbuotojų pareiga nagrinėti pareiškėjų skundus, pareiškimus ar prašymus priskirtos kompetencijos ribose. Taigi, atsakovas įvykdė jam priskirtas funkcijas, t. y., gavęs pareiškėjo prašymą dėl nuomos sutarties pratęsimo, jį išnagrinėjo bei teisės aktų nustatyta tvarka informavo pareiškėją apie savo sprendimą. Atsakovo atsakymas yra aiškus, jame nedviprasmiškai pateikiama informacija apie atsakovo priimtą sprendimą dėl nuomos sutarties pratęsimo, todėl ginčijamas Raštas pripažintinas teisėtu, pagrįstu ir nėra jokio teisinio pagrindo jį naikinti skunde išdėstytais argumentais. Taip pat, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pakartotinai svarstyti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 25 d. prašymą ir dėl jo priimti naują sprendimą, kadangi toks sprendimas jau yra priimtas ir ankstesniu bei ginčijamu raštais pareiškėjas apie jį yra informuotas. Kitus pareiškėjo skundo argumentus dėl Sutartyje nustatytos pareiškėjo teisės pratęsti sutartį, atsakovo atsisakymo pratęsti sutartinius santykius, nuomos sutarties nutraukimo ir reikalavimo grąžinti išnuomotą turtą, teismas vertino kaip nesusijusius su nagrinėjama byla, todėl dėl jų nepasisakė.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85–91), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atskleidė ginčo dalyką bei bylos esmę, o ginčijamas teismo sprendimas paremtas tik formaliu teisės aktų nuostatų aiškinimu ir siauru faktinių aplinkybių aiškinimu, netinkamu aplinkybių vertinimu, priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus teisinius argumentus ir paaiškinimus, todėl turėtų būti panaikintas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas jo 2015 m. lapkričio 25 d. prašymą nepagrįstai laikė pakartotiniu ir nenagrinėjo. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo nereikalavo įpareigoti atsakovą išnuomoti jam turtą ir neginčijo savivaldybės, kaip turto savininko, diskrecijos teisės priimti vienokius ar kitokius sprendimus dėl disponavimo nuomojamu turtu, jo valdymo ar naudojimosi juo. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog toks turtas yra savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto, nuosavybė, sprendimai dėl nuosavybės teisės į tokį turtą įgyvendinimo gali būti priimami tik tai reguliuojančio specialaus įstatymo nustatyta tvarka. Tuo tarpu atsakovas apskritai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo naudotis nuomojamu turtu iki atsakovas priims sprendimą dėl šio turto likimo. Atitinkamai, pareiškėjo teigimu, leidimas laikinai naudotis nuomojama aikštele iki kol bus priimti atitinkami sprendimai dėl nuomojamo turto likimo užtikrintų efektyvų bei racionalų viešosios nuosavybės naudojimą, nes per šį laikotarpį, iki atitinkamo sprendimo priėmimo, savivaldybei būtų mokamas nuomos mokestis.Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 96–99) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, priimtas įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis nagrinėjamai situacijai aktuliu teisiniu reglamentavimu. Pažymi, kad skundžiamas Raštas laikytinas informaciniu raštu (atsakymu), o pareiškėjas nagrinėjamu atveju piktnaudžiauja teise kreiptis į teismą. Šiuo aspektu akcentuoja, kad nepriklausomai nuo to, kokie atsisakymo pratęsti nuomos sutartį motyvai būtų buvę nurodyti skundžiamame Rašte, pasibaigus numos sutarčiai pareiškėjas vis tiek būtų turėjęs tik vieną galimybę (Sutartimi prisiimtą pareigą) – be išlygų grąžinti savivaldybei nuomotą turtą. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas klaidingai mano turėjęs teisę pasibaigus nuomos sutarčiai alternatyviai nuspręsti, ar aikštelę atlaisvinti, ar ne. Atsakovas kartu nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme pagal Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį UAB „Patikimi automobiliai“ šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-19016- 854/2016, kurioje sprendžiami būtent apelianto akcentuojami šalių sutartiniai klausimai. Atsižvelgęs į tai, atsakovas mano, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamas skundžiamo Rašto motyvavimo klausimas yra beprasmis. Atitinkamai, tenkinus pareiškėjo reikalavimą, t. y. panaikinus skundžiamą Raštą ir įpareigojus Administraciją motyvuoti savo sprendimą nepratęsti nuomos sutarties, pareiškėjo turimų teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Sutartis tiek šiuo metu, tiek kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą metu jau buvo pasibaigusi, jos pratęsti Vilniaus miesto savivaldybė nepageidauja, įpareigoti savivaldybę priimti pareiškėjui palankų sprendimą ar pratęsti nuomos sutartį teismas negali, o šių pasekmių pareiškėjui nesukurtų ir teismo įpareigojimas atsakovui motyvuoti savo sprendimą dėl nuomos sutarties nepratęsimo. Taigi, atsakovo manymu, šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjo siekis išgirsti Vilniaus miesto savivaldybės motyvus dėl atsisakymo pratęsti nuomos sutartį iš esmės yra tik principinis reikalavimas, neturintis teisinio pagrindo ir negalintis sukelti pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl turėtų būti atmestas kaip neapgrįstas. Atsakovas pažymi, jog tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi jokio teisinio suinteresuotumo, iš esmės patvirtina ir pareiškėjo argumentai dėl savivaldybės turto efektyvaus bei racionalaus naudojimo, t. y. dėl bendrų visuomenės interesų. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė nei vienos materialiosios ar proceso teisės normos, kurią pirmosios instancijos teismas pažeidė priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie pagristų, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas veikė itin formaliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2015 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. A51-120961/15(2.4.1.17-FN9), taip pat dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 25 d. prašymą ir dėl jo priimti motyvuotą administracinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo.Pareiškėjas ir atsakovas 2013 metais sudarė nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas iš atsakovo išsinuomojo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Sutartyje buvo nustatytas nuomos terminas iki 2015 m. gruodžio 31 d., esant nuomotojo reikalavimui, ne ilgiau kaip iki įvykusio išnuomoto turto privatizavimo aukciono. 2015 m. spalio 14 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą pratęsti nuomos sutartį naujam terminui tomis pačiomis sąlygomis, t. y. nuo 2016 m. sausio 1 d. Atsakovas 2015 m. lapkričio 11 d. raštu informavo pareiškėją, jog prašymas buvo apsvarstytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos (toliau – ir Komisija) posėdyje ir jame buvo nuspręsta nepritarti pareiškėjo prašymui pratęsti nuomos sutartį. 2015 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas pateikė dar vieną prašymą, kuriame nurodė, jog per aikštelės nuomos laikotarpį padarytos didelės turto pagerinimo investicijos, pagal nuomos sutartį pareiškėjas turi pirmumo teisę dėl nuomos pratęsimo, ir prašo pratęsti nuomos sutartį iki tol, kol bus rengiamas viešas nuomos konkursas, kuriame ketina dalyvauti. Savivaldybė byloje ginčijamu 2015 m. gruodžio 22 d. raštu pareiškėją informavo, jog prašymas jau buvo svarstytas 2015 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos posėdyje ir posėdžio metu nutarta nepritarti prašymui pratęsti nuomos sutartį.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčas dėl nuomos sutarties pasibaigimo ir pratęsimo, sutarties sąlygų, pareiškėjo pirmumo teisių pratęsiant sutartį buvimo ar nebuvimo kyla ne viešojo administravimo, bet civilinių teisinių santykių srityje, o bylos dėl ginčų, kylančių iš civilinių teisinių santykių, kuriuose dalyvauja valstybė (savivaldybė) ar jų institucijos, priskirtinos nagrinėti bendros kompetencijos teismui. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą atsakovės raštą, atsakant į pareiškėjo pakartotinį prašymą dėl nuomos sutarties, vertintino tuo aspektu, ar Savivaldybė, atsakydama į pareiškėjo prašymą, pateikė pakankamą informaciją.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymus pratęsti nuomos sutartį tiek „naujam terminui tomis pačiomis sąlygomis“, tiek „iki tol, kol bus rengiamas viešas nuomos konkursas“, pareiškėjui pateikė aiškią ir pakankamą informaciją apie savo sprendimą pasibaigus nuomos sutartyje numatytam terminui nuomos sutarties nepratęsti.Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad atsakovas suteikė pareiškėjui informaciją, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir

savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (redakcija nuo 2005 m. lapkričio 26 d.) bei jį įgyvendinančių kitų teisės aktų. Būtent pareiškėjui buvo suteikta informacija, kaip tai įtvirtinta Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse (Šis įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Šis įstatymas sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams.). Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad skundžiamas aktas yra pagrįstas faktais ir teisės normomis, t. y. atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skundo motyvų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas (ABTĮ 136 str.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.Akcentuotina, kad esminis ginčas tarp šalių yra kilęs dėl privatinių teisinių santykių, t. y. dėl nuomos sutarties pratęsimo. Savivaldybė, spręsdama dėl nuomos teisinių santykių, veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip privatinių teisinių santykių dalyvis. Administracinis teismas paprastai negali patikrinti viešojo administravimo subjekto veiksmų ar sprendimų teisėtumo, jeigu tokie veiksmai nėra atliekami ar sprendimai nėra priimami viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str.). Pareiškėjo, kuris kelia ginčą administraciniame teisme, skųsdamas viešojo administravimo subjekto, veikiančio kaip privatinių teisinių santykių dalyvis, veiksmus ar sprendimus, teisės privatinės teisės srityje paprastai negali būti apgintos administraciniame teisme, tokiu atveju administraciniame teisme gali būti pasisakyta tik dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ar sprendimų teisėtumo ir tik tiek, kiek šis subjektas veikia viešojo administravimo srityje, kas nagrinėjamu atveju ir buvo pirmosios instancijos teismo padaryta.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto surinktų faktinių duomenų bei taikytų materialinės teisės normų, teismas nepažeidė proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Patikimi automobiliai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRičardas PiličiauskasVeslava Ruskan