- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-28
- Bylos Nr.
- I-3672-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00728-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- Ž. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 37.2Kalinamųjų ir suimtųjų apgyvendinimas
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 55.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 7 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 2-12) nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. vasario 19 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, pažeidžiant kalinimo sąlygas. Jis buvo apgyvendintas 3-ajame sektoriuje 12 būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje. Pažymėjo, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, smarvė sklido iš netvarkingo sanitarinio mazgo patalpos po visas gyvenamąsias patalpas. Sanitarinis mazgas neatitvertas iki lubų ir neturintis atskiros tvarkingos vėdinimo sistemos. Sanitarinis mazgas su unitazu buvo avarinės būklės, sienos 70 % pažeistos pelėsio. Kiekvienas nuteistasis, naudodamasis sanitariniu mazgu, matė kitą ten esantį nuteistąjį. Sanitarinio mazgo patalpų dūris atstojo plastikinė uždanga. Patalpoje jautėsi nuolatinė didelė drėgmė. Toje pačioje sanitarinio mazgo patalpoje buvo įrengtos ir dušo patalpos, turinčios tris dušo purkštukus, iš kurių veikė tik vienas. Vandens temperatūra būdavo palyginamai žema, vandens srovė buvo nepakankamai stipri. Veikiantis dušo sieteliai būdavo visiškai surūdiję arba be sietelių ir vanduo tiesiog bėgdavo iš surūdijusio vamzdžio. Šiltas vanduo, kuris nebuvo pakankamai šiltas būdavo tiekiamas tik kartą per savaitę. Pareiškėjas nurodo, kad patalpos 12 būryje nebuvo tinkamai apšildomos, ne kartą kreipėsi į administraciją, kad būtų skirti šildomieji papildomi įrenginiai. Administracija atsisakydavo išduoti papildomus šildytuvus, motyvuodama, kad tokių neturi. Drabužių kiekio ribojimas neleido įsigyti daugiau šiltų drabužių ar turėti papildomą šiltą antklodę. Dėl netvarkingos ir senos elektros instaliacijos nei vienoje patalpoje nebuvo tinkamai įrengtas apšvietimas, 2 gyvenamojoje patalpoje iš lubų ant laido kabojo lemputė be jokio apsauginio plafono, kuri buvo tiek silpna, kad šviečiant tokiai šviesai skaityti nebuvo galimybės, sanitarinio mazgo patalpos nuolatos būdavo prieblandoje, o virtuvės patalpa buvo apšviečiama tik dienos natūralia šviesa. Nurodė, jog nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, nėra įrengti papildomi evakavimo išėjimai. Didžiausią tikimybę sukelti gaisrą kelia pasenusi elektros instaliacija, kuri nuo laiko ir nuolatinės pastovios perkrovos, dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus, trumpina ir kibirkščiuoja. Pareiškėjas nurodo, kad statinys, kuriame buvo įrengtas 12 būrys nėra pritaikytas gyvenamajai paskirčiai ir kad anksčiau buvo sandėliavimui pritaikytas statinys. Pareiškėjas nurodo, kad viso ginčijamu laikotarpiu administracija nesuteikė ir nepravedė jokios socialinės reabilitacijos programos. Viso bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas turėjo savarankiškai spręsti visas socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę kilusias problemas. Patalpos smarvė ir dvokas dėl netinkamos ventiliacijos įrengimo, ilgą laiką pareiškėjui kėlė neigiamas asociacijas. Asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje, sukėlė didžiulius orumo pažeminimo jausmus. Minėtų drabužių džiovinimas toje pačioje patalpoje - didino patalpos drėgmės lygį ir mažino jos plotą, šaltuoju paros metu - drabužiai nedžiūdavo, pradėdavo pelyti. Vėdinimas per langus yra nepakankamas. Šios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios orumą, kankinančios, pavojingos sveikatai. Tokiomis sąlygomis kalinamas pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią depresija, nervingumu, nemiga, ir vertina ją 7 750 Eur. Šią sumą prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – ir atsakovas, ir Pravieniškių PN) su skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 53-60) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 3-čio sektoriaus 12-o būrio 2-ą gyvenamąją patalpą. Dienotvarkėje nustatytu laiku, t. y. nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, miegamieji nebuvo rakinami. Galiojantys teisės aktai reikalauja, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas valo ir dezinfekuoja įdarbinti tvarkiniai, gyvenamąsias patalpas turi valytis ten gyvenantys nuteistieji. Jei patalpose buvo blogas kvapas, reiškia jis netinkamai atliko savo pareigas. Skundų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriuje nebuvo gauta. Patalpos yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir ventiliacines angas. 3-io sektoriaus 12 būrio sanitarinio mazgo įrengimas: 3 purkštukai, 4 klozetai, 3 pisuarai, 3 praustuvės, 2 kojų plautuvės. Įstaigos gyvenamosiose patalpose sanitarinių mazgų įrengimai yra atskirose patalpose. Pareiškėjas su skundais dėl netvarkingo sanitarinio mazgo į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamose patalpose. Esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų įstaigoje nėra. Patalpos buvo tinkamos valymui, tačiau šiuo metu yra vykdomi remonto darbai pagal Norvegijos projektą, patalpos yra renovuojamos į kamerų tipo patalpas. 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę - dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. Kadangi būrių prausyklose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, nuteistieji gali skalbtis savo asmeninius drabužius patys. Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji gali džiautis savo asmeninių drabužius. Įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pataisos namai vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 64 „Dėl bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios pakeitimo“. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiams evakuoti.Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Įstaiga yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Taip pat yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje vykdomas tiek individualus, tiek grupinis darbas, vykdoma 30 socialinės reabilitacijos programų (3-iame sektoriuje -7), per tris praeitų metų ketvirčius organizuoti 37 kultūros ir sporto renginiai, 161 užsiėmimas doroviniais, teisiniais bei ekonominiais klausimais, 141 kartą lankėsi visuomeninių ir religinių organizacijų atstovai. Pažymime, kad organizuojant ir vykdant socialinės reabilitacijos priemones stengiamasi užtikrinti kiekvieno nuteistojo poreikius, kurie yra labai įvairūs ir individualūs. Be to, socialinės reabilitacijos priemonių visumos įgyvendinimui daro įtaką ir nuteistųjų laikymo sąlygos. Izoliuoto laikymo sąlygų kamerų tipo patalpose atliekančių laisvės atėmimo bausmę nuteistųjų dalyvavimas grupinėje programų veikloje yra ribotas, todėl čia naudojama kita socialinės reabilitacijos forma - individualus darbas su nuteistaisiais. Nors pareiškėjas bausmę atlikinėjo drausmės grupės sąlygomis, jis turėjo galimybę dalyvauti visose pataisos įstaigos siūlomose užimtumo priemonėse bei programose, kadangi nebuvo izoliuotas kamerų tipo patalpose, viskas priklausė nuo nuteistojo motyvacijos ir pasiryžimo keisti savo nuostatas bei požiūrį į gyvenimą ir visuomenę. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos priemonėse tokiu pat intensyvumu, koks buvo įmanomas ir 2017 m. laikotarpiu. Pareiškėjui be papildomų priemonių ar programų buvo taikomos privalomos Adaptacijos, Nuteistųjų integracijos į visuomenę, Teisinio ir socialinio švietimo programos. Pareiškėjas turėjo galimybę savarankiškai šviestis, tobulėti dvasiškai bei skaityti grožinę literatūrą savo pramogai, gaudamas knygas iš pataisos įstaigos bibliotekos. Atskirai nuo Socialinės reabilitacijos skyriaus užimtumo bei psichologinio konsultavimo ir terapijos priemones nuteistiesiems taiko ir Psichologinė tarnyba. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją su skundais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Dėl emocinės, dvasinės ir psichinės būsenos, sveikatos pablogėjimo pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus ir Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus taip pat nesikreipė. Pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė nei pažeidimo fakto buvimo, nei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (veikimo) ir atsiradusios žalos, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. vasario 19 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Bylos duomenimis nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. vasario 19 d., pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių PN 3-čio sektoriaus 12-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje (b. l. 53, 77).
Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpoje tualetai nebuvo tinkamai izoliuoti nuo likusios patalpos, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti. Nors nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų apie sanitarinių mazgų (tualetų) irengimą, tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, kas yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (žr. LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracineje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas nurodė, jog sanitarinis mazgas su unitazu buvo avarinės būklės, sienos 70 % pažeistos pelėsio, netinkama vėdinimo sistema, drėgna.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, o sanitariniame mazge įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 55), kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, pagal kurį, patalpos vėdinamos per langus, išskyrus tas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovas nurodė teismui, jog pataisos įstaiga nėra gavusi nuteistojo skundų dėl sugedusių ar netvarkingų tualetų. Pareiškėjas nesikreipė dėl minėtų pažeidimų į administraciją, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo laiko pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl avarinės būklės tualetų atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).
Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4, 5 punktus, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai (b. l. 70). Jei sanitarinis mazgas buvo netvarkingas ar matėsi pelėsis, reiškia, kad nuteistieji netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjas nurodė, jog šiltas vanduo, kuris nebuvo pakankamai šiltas būdavo tiekiamas tik kartą per savaitę.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 p. numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015), 44 p. taip pat nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT V. prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą O. prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, V. prieš Rumuniją byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Tačiau kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).
Byloje nekyla ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjui buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, šią aplinkybę nurodo ir pats pareiškėjas savo skunde. Taigi, pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi skaičiaus suteikimo nebuvo pažeidžiamas. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl prausimosi laiko pratęsimo, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo pagrindo.
Pareiškėjas nurodė, jog dušo patalpoje veikė tik vienas dušo purkštukas, vanduo bėgdavo tiesiog iš vamzdžio, vanduo netinkamos temperatūros.
Bylos duomenimis pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu, dėl netinkamos vandens temperatūros, sulūžusių dušo purkštukų. Byloje taip pat nenustatyta, kad karšto vandens tiekimas pataisos namuose būtų nutrūkęs, o pats pareiškėjas skunde nedetalizavo ir aiškiai nenurodė, kada konkrečiai pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu dėl karšto vandens netiekimo ar netinkamos vandens temperatūros, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Pareiškėjas nurodo, kad patalpos 12 būryje nebuvo tinkamai apšildomos, ne kartą kreipėsi į administraciją, kad būtų skirti šildomieji papildomi įrenginiai. Administracija atsisakydavo išduoti papildomus šildytuvus, motyvuodama, kad tokių neturi.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip28°C, santykinė oro drėgmė nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu - 0,05-0,15 m/s.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai (b. l. 55).
Pareiškėjo argumentus dėl netinkamos temperatūros 3-ojo sektoriaus, 12 būrio, 121-oje brigadoje, 2 sekcijos patalpose iš dalies patvirtina Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 18 d. raštas Nr. 2-231-7(4.11) (b. l. 48), kuriame nurodyta, kad minėtose gyvenamosiose patalpose temperatūra nustatyta 15,4/15,7°C, mažesnė nei reglamentuojama pagal Higienos normą, tai Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 p. pažeidimas. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atliekant bausmę 3-iojo sektoriaus 12 būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (netinkama temperatūra). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai iš dalies pagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad ne kartą kreipėsi į pataisos namų administraciją, kad būtų skirti šildomieji papildomi įrenginiai, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų šiai aplinkybei patvirtinti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netvarkingos ir senos elektros instaliacijos nei vienoje patalpoje nebuvo tinkamai įrengtas apšvietimas, virtuvės patalpa buvo apšviečiama tik dienos natūralia šviesa.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo patalpų buvusios blogos apšvietos.
Iki 2015-11-01 galiojusios Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nurodyta, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Atsakovės atstovas nurodo, kad patalpose perdegusios lemputės nuolat keičiamos (b. l. 55, 83).
Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl patalpose buvusio blogo apšvietimo, netvarkingos ir senos elektros instaliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas nesiejo su konkrečiais jo teisių pažeidimų atvejais, nepagrindė jų jokiais galimais pateikti įrodymais, taip pat nepagrindė nurodytų pažeidimų jam padarytų neigiamų pasekmių jo sveikatai (t. y. nepateikė duomenų apie netinkamos apšvietos įtaką jo regėjimui, kreipimųsi į medikus dėl sveikatos negalavimų ir pan.), byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl minėtų pažeidimų atsakovės atstovui, todėl, nesant tokių duomenų, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė dėl nurodytų pažeidimų negalima.
Pareiškėjas nurodė, jog nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, nėra įrengti papildomi evakavimo išėjimai.
Pareiškėjo į bylą pateiktame Pravieniškių PN 2018 m. kovo 15 d. rašte Nr. S-5675 (b. l. 13-16), 2018 m. kovo 12 d. pažymoje Nr. 88-118 (b. l. 81-82) nurodoma, kad 3-io sektoraius 12 būrio patalpose papildomo evakuacinio išėjimo nėra. Tačiau atsakovas nurodė, jog vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 64 „Dėl bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios pakeitimo“. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pareiškėjui tik darant prielaidą, kad priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas galėjo sukelti jam nepatogumus ir neindividualizavus, kuo konkrečiai pasireiškė priešgaisrinės saugos reikalavimų galimo nesilaikymo jam sukelta žala, nepateikus žalos fakto galimybę patvirtinančių įrodymų, teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad nurodytos aplinkybės sukėlė jam perteklinius nepatogumus, todėl šie pareiškėjo argumentai, nesant duomenų apie patį žalos faktą, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo nuomone, atsakovas nesuteikė ir nepravedė jokios socialinės reabilitacijos programos, todėl bausmės atlikimo laikotarpiu turėjo savarankiškai spręsti visas socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę kilusias problemas.
Pravieniškių PN 2018 m. kovo 6 d. pažymoje Nr. 63-550 (b. l. 79-80) pažymėta, kad pareiškėjui buvo taikomos bendros ir individualios Socialinės reabilitacijos programos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų klausimų skundu ar prašymu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl socialinės reabilitacijos programos nesuteikimo, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad atsakovas tinkamai neatliko remonto ir grybelio pašalinimo darbų, netinkamai įrengė vietas rūkymui, nesirūpino elektros instaliacijos tvarkingumu, nebuvo sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius, pastatas nepritaikytas žmonių apgyvendinimui, tačiau minėtų aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl nurodytų aplinkybių atsiradusių pasekmių ir paties žalos fakto. Teismas nesutinka su pareiškėjo nurodytais argumentais, kad nebuvo sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius. Atsakovo pateiktas oficialus dokumentas (b. l. 83-84) patvirtina, kad įstaigos 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę – dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. Džiovinimo vietos su stogeliais įrengtos ir būrių kiemuose, kur nuteistieji galėjo drabužius džiovinti. Taigi, pagal bylos duomenis, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti drabužius. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) konstatavimui.
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013). Todėl likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas yra pateikęs į bylą fotonuotraukas, jo teigimu, įrodančias netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN, teismas negali jomis vadovautis, nes neaišku, ar jos iš tiesų padarytos patalpose, kur laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo ir tokių įrodymų pateikimas negali prieštarauti teisės aktų nustatytai tvarkai. Kadangi BVK 1 priede pateikiamas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, tarp jų 14 punkte nurodyti fotoaparatai, pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, negali būti pripažintos įrodymais šioje byloje (ABTĮ 57 straipsnio 5 dalis).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 7 750 Eur neturtinę žalą, tačiau byloje nenustatyta, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė fizinius, psichinius, dvasinius išgyvenimus, depresiją, nemigą ir orumo pažeminimą, tokios sąlygos turėjo įtakos sveikatos pablogėjimui, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 117), kurioje nurodoma, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dėl jo nurodytų išgyvenimų į psichologus nesikreipė. Iš Medicininio dokumento išrašo (b. l. 119) nenustatyta, jog pareiškėjas skųstųsi blogomis gyvenimo sąlygomis, kurios galėjo sukelti sveikatos pablogėjimą. Todėl teismas vertina, kad jo nurodyti išgyvenimai, nepatogumai nebuvo itin intensyvūs, nes specialistų pagalbos padėti juos sušvelninti, jam neprireikė ir nėra teisinės galimybės tvirtinti, kad jo sveikata ar emocinė būklė itin pablogėjo ir pablogėjo išimtinai dėl gyvenimo sąlygų Pravieniškių PN (ABTĮ 56 str.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 7 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Byloje nenustačius, kad dėl netinkamos gyvenamosios patalpos temperatūros pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant taip kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo Ž. A. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 7 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.