Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., byla nutraukta, laidavimo terminas nustatytas vieneriems metams be užstato, laiduotoja paskirta L. R.-P.

Nukentėjusiosios R. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai priteista 87,38 Lt turtinei žalai atlyginti iš civilinio atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo. Iš D. P. nukentėjusiosios R. J. naudai priteista 2500 Lt išlaidų advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. 2009 m. rugsėjo 28 d., apie 7.35 val., Vilniuje, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš Konstitucijos prospekto - T. Narbuto gatvės žiedinės sankryžos įvažiavo į T. Narbuto gatvės važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti Saltoniškių gatvės kryptimi, antrąją eismo juostą ir ja artėdamas prie ties minėta sankryža esančios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus, numatančius, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, ir 37 punkto reikalavimus, numatančius, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, tai yra, laiku nepastebėjo nereguliuojama pėsčiųjų perėja jo važiavimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę ėjusios pėsčiosios R. J., nesustabdė vairuojamo automobilio prieš pėsčiųjų perėją, kad ją praleisti ir partrenkė ją, ko pasėkoje R. J. patyrė sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. J. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. P. atleistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir byla nutraukta, nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato, laiduotoja paskirta D. P. sutuoktinė. Nukentėjusioji prašo pripažinti D. P. kaltu pagal 281 str. 1 d. ir paskirti jam sankcijoje numatytą bausmę – baudą, iš D. P. priteisti 10 753,80 Lt dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti.

Apeliantė yra įsitikinusi, kad D. P. skundžiamu nuosprendžiu buvo nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teigia, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų visuma. Nagrinėjamu atveju, teismas visų sąlygų nenustatė.

R. J. mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. P. prisipažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nurodo, kad D. P. parodymai leidžia teigti, jog jo prisipažinimo negalima vertinti kaip visiško, nes jo teisme duoti parodymai skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teisme D. P. kaltino nukentėjusiąją, kad ji, eidama per perėją, buvo neatidi, nebuvo įsitikinusi, ar eiti per perėją yra saugu. Apeliantė aiškina, kad tokie D. P. parodymai yra nelogiški, kadangi jeigu nukentėjusioji būtų buvusi neatidi, tai ji būtų automobilio partrenkta iš karto po įžengimo į pėsčiųjų perėją, kelio pirmojoje eismo juostoje, tačiau byloje yra neginčytinai nustatyta, jog ji buvo partrenkta antrosios eismo juostos viduryje. Apeliantė pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu D. P. tokių teiginių neišsakė. Jos įsitikinimu, tokie parodymai rodo, kad D. P. bandė suklaidinti teismą ir siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, sankcijoje už nusikalstamą veiką numatytos bausmės ir padarytos žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad D. P. gailestis yra apsimestinis, nes tiesiamojo posėdžio pertraukos metu jis užgauliojo nukentėjusiąją, kaltino pastarąją, jog ji nori pasipelnyti. R. J. nuomone, aplinkybę, kad D. P. gailėjimasis nėra nuoširdus patvirtina ir tai, kad jis ir jo gynėja siekė, jog baudžiamoji byla būtų nutraukta. Pirmosios instancijos teismui perdavus baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, D. P. gynėja apskundė tokį sprendimą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad D. P. kaip VSD statutinis pareigūnas savo darbe vadovavosi VSD statutu, todėl gerai jį žinojo. Žinodamas, kad ikiteisminis tyrimas dėl jo padarytos nusikalstamos veikos pradėtas ir atliekamas nesilaikant VSD statuto 9 str. 1 d. reikalavimų, nepranešė apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir teisėjui, jokių pastabų dėl netinkamo proceso veiksmų ir procedūrų atlikimo nereiškė, nors tokią galimybę turėjo. Tokiu būdu buvo vilkinamas procesas, sudaromi papildomi nepatogumai nukentėjusiajai.

Apeliantė pabrėžia tai, kad D. P. neatlygino padarytos žalos. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, jog jis nesigaili dėl padarytos nusikalstamos veikos. R. J. aiškina, kad D. P. nesiūlė nei jai, nei jos tėvui jokių pinigų. Nors pats D. P. nurodo, kad pervedė į nukentėjusiosios sąskaitą 787,38 Lt, tačiau ji pinigų iki šiol nėra gavusi.

Apeliantė teigia, kad D. P. nėra atlyginęs net dalies padarytos žalos, jis taip pat neįsipareigojo jos atlyginti. Aplinkybė, kad D. P. yra apsidraudęs vairuotojo civilinę atsakomybę, neparodo jo subjektyvaus požiūrio į pareigą atlyginti žalą, o būtent to reikalauja Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 3 p. Apeliaciniame skunde pastebima, kad 787,38 Lt D. P. pervedė ne į nukentėjusiosios sąskaitą, o į draudimo bendrovės sąskaitą, iš kurios jo paties pareikalavimu šie pinigai galės būti jam grąžinti. Žinodamas, kad nukentėjusioji pinigų negavo, D. P. nesiėmė jokių veiksmų, kad šie pinigai būtų pervesti tiesiogiai nukentėjusiajai.

R. J. pažymi, kad teismas nuspręsdamas, jog draudimo bendrovės atlygintos neturtinės žalos dydis yra pakankamas, nesilaikė šiuo metu galiojančios teismų praktikos.

Nukentėjusioji mano, kad jos prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra objektyvus, atitinkantis patirtą skausmą, stresą, išgyvenimus bei nepatogumus. Teismas nuosprendyje tik formaliai nurodė, kad nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, tačiau jie nebuvo vertinami bylos aplinkybių kontekste, nebuvo atskleistas jų turinys.

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai išliko sužalojimo liekamieji reiškiniai, nevertino medikų išvadų, susijusių su šiais reiškiniais. Nustatant atlygintinos žalos dydį, privalu buvo atsižvelgti ne tik į sveikatos sutrikdymo sunkumą, bet ir į jo pobūdį, trukmę, pasveikimo galimybę, asmens turėtų galimybių praradimą. Pasekmės turi būti vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu.

R. J. nurodo, kad ji patyrė didelį ir ilgai trunkantį skausmą, jos koja buvo ilgai sugipsuota, ji galėjo vaikščioti tik su ramentais, padedant kitiems asmenims, kaire koja neliesdama žemės. Dėl sužalojimų nukentėjusioji negalėjo savarankiškai atlikti daug kiekvienam žmogui įprastų, kasdieninių veiksmų. Be to, nukentėjusioji teigia, kad po avarijos patyrė šoką, iki šiol jaučia baimę dalyvaudama eisme kaip pėsčioji. Taip pat dėl sužalojimų sutriko studijų procesas.

Apeliaciniame skunde aiškinama, jog fizinio sužalojimo pasekmių galutinai pašalinti nepavyks, o traumuotos kairės kojos pėdos gydymo priemones reikės taikyti pastoviai, tai ilgalaikė tokio sveikatos sutrikdymo pasekmė.

Apeliaciniame skunde yra pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių pavyzdžių, kurių, apeliantės nuomone, faktinės aplinkybės yra analogiškos šios baudžiamosios bylos aplinkybėms, tačiau neturtinė žala yra priteista ženkliai didesnė. Apibendrindama pateiktus pavyzdžius, nukentėjusioji teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose.

Apeliantė yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, nepagrįstai sureikšmino D. P. turtinę padėtį. Taip pat ji mano, kad D. P. specialiai pablogino savo turtinę padėtį, siekdamas sumažinti priteistiną civilinio ieškinio sumą. Apeliantė mano, kad D. P. žmonos gaunama išmoka yra pakankama jo trijų asmenų šeimai. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad D. P. turi ne tik butą bet ir automobilį.

Apeliaciniame skunde dar kartą pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog D. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo. D. P., siekdamas išvengti bausmės, tik teisiamajame posėdyje atsiprašė nukentėjusiosios, toks atsiprašymas nevertintinas kaip nuoširdus. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad D. P. kaip transporto priemonės valdytojas, sužalojęs nukentėjusiąją, privalėjo skubiai iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau tai padarė ne jis, o policijos pareigūnas. Aplinkybę, kad D. P. nėra linkęs persiauklėti, patvirtina ir tai, jog po autoįvykio 2009 m. spalio-lapkričio mėnesį už greičio viršijimą jis buvo nubaustas administracine tvarka.

Apeliantė pažymi, kad nutraukus baudžiamąją bylą, D. P. veika įvertinta žymiai švelniau, nei būtų įvertintas panašus administracinės teisės pažeidimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. D. P. ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendis dalyje dėl Lietuvos Respublikos BK 40 str. taikymo yra teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendžio šioje dalyje, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra jokio pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 40 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Nagrinėjamu atveju, D. P. yra padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., kuri priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Taigi, įstatyme nustatytą formalųjį atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kriterijų D. P. atitinka. Taip pat nekyla jokių abejonių dėl teismo paskirto laiduotojo patikimumo, t. y. L. R.-Povilavičienė yra verta teismo pasitikėjimo. Laiduotojo patikimumas neginčijamas ir apeliaciniame skunde.

Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. yra nustatytos sąlygos, kurioms esant asmuo, atitinkantis pirmoje minėto straipsnio dalyje nustatytus kriterijus, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti atleidžiamas, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nekyla jokių abejonių, kad D. P. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Taigi, jis atitinka pirmąją Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad D. P. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. D. P. viso proceso metu teigė, kad nepastebėjo per pėsčiųjų perėją einančios nukentėjusiosios ir ją kliudė vairuojama transporto priemone. Jis visiškai pripažino, kad vairuodamas automobilį, buvo neatidus ir dėl šios priežasties kliudė pėsčiąją (t. 1, b. l. 101-102, t. 2, b. l. 142-143). Vertinant tokius D. P. paaiškinimus teigtina, jog jis savo kaltę pripažino visiškai. Aplinkybė, jog D. P. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad ir pati nukentėjusioji nepamatė automobilio, t. y. ji elgėsi neatsargiai, nėra pagrindas teigti, jog jis neigia savo kaltę. Subjektyvaus situacijos vertinimo išsakymas nelaikytinas kaltės neigimu, tuo labiau, kad galiausiai D. P. vis tiek nurodė, jog dėl įvykio kaltas yra jis (t. 2, b. l. 143).

Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad D. P. gailėjimasis nėra nuoširdus. Iš jo paties parodymų matyti, kad iš karto po įvykio jis domėjosi nukentėjusiosios būkle, vėliau buvo nuvykęs į ligoninę pasiteirauti, kokia yra nukentėjusiosios sveikata, bandė susitarti dėl padarytos žalos atlyginimo, atsiprašė dėl jo veiksmais padarytos žalos (t. 2, b. l. 142-143, 222). Aplinkybę, kad D. P. gailisi padaręs nusikaltimą patvirtina ir liudytojos L. R.-P. parodymai. Ši liudytoja pirmosios instancijos teisme nurodė, kad vyras po autoįvykio buvo labai įsitempęs, blogai miegojo, skambino ir domėjosi nukentėjusiosios sveikata (t. 2, b. l. 145). Visos aptartos aplinkybės rodo, kad D. P. nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, pergyvena dėl savo veiksmų, sukeltų neigiamų pasekmių.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 11 d. nutartimi baudžiamąją bylą perdavė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, buvo nulemta ne D. P. veiksmų, o ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų bei ikiteisminį tyrimą kontroliavusio prokuroro klaidų. Būtent D. P. gynėjos iniciatyva buvo atkreiptas dėmesys į ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus ir tik dėl gynėjos pastabų buvo išvengta galimai dar ilgesnio baudžiamosios bylos nagrinėjimo.

Net ir konstatavus, kad D. P. valingai neinformavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų apie tai, kad jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, vis tiek nebūtų jokio pagrindo tvirtinti, kad jo gailėjimasis yra nenuoširdus ar, kad jis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento statutas yra paskelbtas (viešas) teisės aktas, ikiteisminio tyrimo pradėjimo valstybės saugomo departamento pareigūno atžvilgiu ypatybės, be jokios abejonės, turėjo būti žinomos ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei tyrimą kontroliuojančiam prokurorui, todėl būtent jie turėjo imtis visų priemonių ikiteisminio tyrimo teisėtumui užtikrinti. Būtent ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio prokuroro pareiga yra užtikrinti, kad ikiteisminis vyktų operatyviai, visapusiškai ir nepažeidžiant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o ne asmens, kurio atžvilgiu toks tyrimas yra atliekamas. Kita vertus, visiškai tikėtina, kad D. P. galėjo ir nežinoti tam tikrų teisės aktų nuostatų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimu valstybės saugumo departamento pareigūno atžvilgiu, jeigu jam su jomis neteko susidurti atliekant savo darbines funkcijas.

Aplinkybė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis buvo apskųsta aukštesniam teismui, taip pat neigiamai necharakterizuoja D. P.. Pasinaudojimas savo teise skųsti teismo sprendimą, su kurio motyvais asmuo nesutinka, nevertintinas kaip siekis vilkinti procesą.

Nors nukentėjusioji R. J. tikina, kad D. P. nesiūlė atlyginti padarytą žalą, tačiau tokie teiginiai yra paneigti paties D. P. bei liudytojos L. R.-P. parodymais. Pažymėtina, kad pati apeliantė skunde nurodo, jog buvo tariamasi dėl žalos atlyginimo, tačiau bendro susitarimo su D. P. pasiekti nepavyko.

Aplinkybė, kad greitąją medicinos pagalbą iškvietė policijos pareigūnai, kurie tuo metu buvo netoli įvykio vietos, o ne kaltininkas, nėra pagrindas tvirtinti, jog jis nesigaili dėl padarytos nusikalstamos veikos.

Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 2 p.

Įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat teigtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. P. atsakomybę lengvina tai, kad jis pripažino kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad D. P., vengdamas atlyginti padarytą žalą, specialiai pablogino savo turtinę padėtį. Tokį apeliacinio skundo teiginį paneigia D. P. parodymai, t. y. jis teigė, kad siekė susitarti dėl žalos atlyginimo, teisme nurodė, jog atlygins tiek žalos, kiek priteis teismas, be to, jis bandė pervesti nukentėjusiajai pinigus, kurie buvo skirti padarytai žalai atlyginti (t. 2, b. l. 25).

Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip sveikata, yra ypač dideli. Pažymėtina ir tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nukentėjusiosios R. J. patirtos neturtinės žalos piniginę išraišką. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos piniginę išraišką, įvertino tai, kad D. P. padarė neatsargų nusikaltimą. Atsižvelgė į tai, kad nusikaltimo padarymo metu D. P. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, jis anksčiau baustas administracine tvarka, tačiau nėra teistas. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, atsižvelgė jos patirtus išgyvenimus, stresą, jauną amžių, turėtus nepatogumus dėl kojos pėdos padikaulių lūžių, patirtą skausmą, sunkumus, susijusius su tinkamos avalynės paieška. Be to, sprendžiant patirtos neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, teismas atsižvelgė ir į padarytos turtinės žalos dydį, D. P. turtinę padėtį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas kaltininko turtinę padėtį, nesuteikė jai jokios išskirtinės reikšmės, ji buvo vertinama kartu su kitos svarbiomis aplinkybėmis, t. y. kaltininko turtinė padėtis nebuvo lemiantis kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį.

Visgi, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino nukentėjusiajai padarytų sužalojimų liekamųjų reiškinių, sužalojimo pobūdžio, trukmės, o tik formaliai nurodė, kad atsižvelgia į padaryto sužalojimo sunkumą. Iš byloje esančių bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog nukentėjusioji sužalojimų poveikį jautė ir praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams nuo įvykio, jaučia ir šiuo metu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad gana ilgą laiko tarpą nukentėjusiosios sužalota koja buvo sugipsuota, ji turėjo vaikščioti su ramentais, dėl šių priežasčių buvo ženkliai pasunkėjusios galimybės jai atlikti kasdienius veiksmus, sutriko studijų procesas, pilnavertis socialinis gyvenimas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas mano, jog skundžiame nuosprendyje nepakankamai įvertintas nukentėjusiosios patirtas stresas, dvasiniai išgyvenimai.

Taigi, draudimo bendrovės sumokėta 3452,80 Lt suma nėra pakankama nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti. Vertinant D. P. paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, teigtina, jog ir jis pats sutinka, kad draudimo išmoka nekompensuoja visos nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos. Toks teiginys yra grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teisme D. P. tvirtino, jog jis pervedė nukentėjusiajai 700,00 Lt neturtinei ir 80,00 Lt turtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 143). Be to, po minėtos sumos pervedimo dar bandė tartis su nukentėjusiąja dėl žalos atlyginimo. Ir net draudimo bendrovei sumokėjus maksimalią Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme numatytą sumą neturtinei žalai atlyginti, neaiškino, kad pervesta suma turėtų būti jam grąžinta.

Įvertinus tai, kad draudimo bendrovė nukentėjusiajai sumokėjo 3452,80 Lt neturtinei žalai atlyginti, apeliacinės instancijos teismas mano, kad iš D. P. priteistina 2000,00 Lt nukentėjusios patirtai žalai atlyginti. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, bendra suma, t. y. 5452,80 Lt, tinkamai kompensuos nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą.

D. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis atlygins nukentėjusiajai tokią žalą, kokią priteis teismas. Todėl konstatuotina, jog jis įsipareigojo atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Tuo pačiu konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, numatyta Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 3 p.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo teiginiui, kad manytina, jog D. P. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad jis anksčiau nebuvo teistas, du kartus yra baustas administracine tvarka, tačiau abi nuobaudos nuosprendžio priėmimo metu nebegaliojo. Vertinant D. P. vairuotojo stažą (daugiau nei dešimt metų) kartu su jo padarytų pažeidimų skaičiumi, konstatuotina, jog administracinės teisės pažeidimai yra atsitiktinio pobūdžio, neleidžiantys konstatuoti, kad D. P. atsainiai vertina savo pareigas.

Taigi apibendrinant visa, kas aptarta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atleido D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatomis, tačiau neteisingai nustatė nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydį.

Esant tokios aplinkybėms, nukentėjusiosios apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendis keistinas dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo.

Iš nukentėjusiosios R. J. pateikto 2011-08-16 pinigų priėmimo kvito LAT Nr. 226845 matyti, kad nukentėjusioji už advokato suteiktas teisines paslaugas, surašant apeliacinį skundą bei dalyvaujant apeliacinės instancijos teisme, sumokėjo 1000,00 Lt, todėl šios išlaidos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 106 str. 2 d., turėtų būti priteistos iš D. P. nukentėjusiajai. Vienok, atsižvelgiant į D. P. aukščiau aptartą turtinę padėtį, taip pat į tai, kad tas pats advokatas dalyvavo byloje ikiteisminio tyrimo metu bei ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl bylos apinkybės jam buvo žinomos ir papildomas susipažinimas su bylos medžiaga ar ypatingas pasiruošimas apeliaciniam procesui nebuvo būtinas, byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pirmajame posėdyje, kuris užtruko apie valandą laiko, priteistinos sumos dydis mažintinas iki 400,00 Lt (Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios R. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendį pakeisti.

Priteisti iš D. P. nukentėjusiosios R. J. naudai 2000,00 Lt (du tūkstančius litų) neturtinės žalos atlyginimo ir 400,00 Lt (keturis šimtus litų) advokato, dalyvavusio apeliacinės instancijos teisme, paslaugų apmokėjimo išlaidų atlyginimo.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.