Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. K., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), pagrindinio išsilavinimo, nedirbantis, turintis invalidumą, išsiskyręs, neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

S. K. 2018 m. sausio 28 d., apie 21.30 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikydamas rankoje peilį, sakydamas „užmušiu, papjausiu“, grasino nužudyti savo buvusią sutuoktinę I. K. ir savo kaimynę J. B., o nukentėjusiosios turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad S. K. išsakytas grasinimas gali būti įvykdytas. Taip S. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

S. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

Pirmiausia pažymėtina, jog kaltinamasis S. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu kaltės nepripažino ir parodė, kad jam einant į virtuvę neblaivi buvusi sutuoktinė I. K. kibo jam į atlapus, jis ją atstūmė, tuomet sūnus A. K. jį pastvėrė už krūtinės ir prispaudė prie sienos. Tvirtino, jog tą vakarą peilio rankoje neturėjo – jis visada guli virtuvės spintelėje, tačiau tąkart iki virtuvės nepriėjo, taip pat niekam negrasino. Vis dėlto, tokie S. K. parodymai nelaikytini įtikinamais ir patikimais, kadangi jis menkino savo neblaivumo būklę, nurodė aplinkybes, kurias paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Antai iš nukentėjusiųjų I. K. ir J. B., taip pat liudytojo A. K. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jie iš esmės vienodai ir pakankamai išsamiai apibūdino susiklosčiusią situaciją, nurodė kaltinamojo S. K. veiksmus, jo išsakytą grasinimą nužudyti laikant rankoje peilį. Sugretinus I. K. ir J. B. parodymus matyti, jog abi nukentėjusiosios iš esmės vienodai nurodė, kad I. K. išlydint namo besiruošiančius eiti svečius J. B. ir S. B., nukentėjusiosioms būnant šalia viena kitos, nukentėjusioji J. B. atsisukusi pamatė S. K., kuris rankoje laikė peilį ir, pasak I. K., sakė – „užmušiu, papjausiu“, o anot J. B., šaukė – „ubju“, kas išvertus iš rusų kalbos reiškia nužudysiu. Tai išgirdęs sūnus A. K. nusileido iš antro aukšto ir prirėmė S. K. prie sienos, jam iš rankos iškrito peilis. Liudytojas ir nukentėjusioji J. B. padėjo jį laikyti, kol atvyko policijos pareigūnai. Apie tokių nukentėjusiųjų I. K. ir J. B. parodymų patikimumą leidžia spręsti tas faktas, jog jie atitinka A. K. duotus parodymus, iš kurių matyti, jog būdamas viršutiniame namo aukšte jis išgirdo S. K. riksmą, suprato, kad tėvas pradėjo „bušavoti“. Nusileidęs į apačią pamatė, jog S. K. turėjo rankoje peilį ir sakė – „papjausiu“. Staigiai prirėmė S. K. prie sienos, tėvas paleido peilį, kurį A. K. nuspyrė koja. Su J. B. taip laikė S. K., kol atvyko policijos pareigūnai. Paminėtina ir tai, jog A. K. paaiškino, kad iškviesti policijos pareigūnus sušukęs prašė O. G., kuri tuo metu buvo namo antrame aukšte. Tokius liudytojo, beje, ir nukentėjusiųjų parodymus, parodymus patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys, t. y. Bendrojo pagalbos centro medžiaga (policijos įvykio registro duomenys ir šio skambučio įrašo apžiūros protokolas), iš kurios matyti, kad pranešėja O. G. operatorei atitinkamai nurodė girdėjusi, jog uošvis puola peiliu, laksto su peiliu (b. l. 3, 36). Taigi šie faktai detalizuoja nukentėjusiųjų bei liudytojo parodymus apie S. K. išsakytą grasinimą nužudyti, laikant rankoje peilį. Būtent tokias aplinkybes patvirtina ir policijos pareigūno D. K. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kurie rodo, jog atvykę jie įvykio vietoje rado prie sienos prispaustą vyrą, kurį laikė sūnus. Iš įvykio vietos buvo paimtas koridoriuje gulėjęs peilis, kuriuo, kaip paaiškino liudininkai, S. K. grasino. Nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus taip pat visumoje atitinka šio policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuotos įvykio vietoje nustatytos aplinkybės. Šiame kontekste pažymėtina, kad dar įvykio vietoje I. K. policijos pareigūnams paaiškino, jog S. K. rankose laikydamas peilį grasino jai susidorojimu (b. l. 6-8). BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad S. K. išsakė grasinimą nužudyti laikydamas rankoje peilį, sustiprina ne tik faktas, jog šis įrankis rastas įvykio vietoje, bet ir nukentėjusiosios I. K. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad S. K. peilį atsinešė iš savo kambario. Nors I. K. parodymai apie tai, kad įrankius jie laiko atskirai savo kambariuose, tik iš dalies atitinka liudytojo A. K. parodymus, kuriuose šis nurodė, jog peilis kartais būna virtuvėje, kartais – S. K. kambaryje, tačiau aptartų įrodymų visuma laikytina pakankama išvadai, jog įvykio metu A. K. peilį atsinešė iš savo kambario. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek I. K., tiek A. K. vienodai parodė apie įvykio vietoje rasto peilio priklausomybę S. K., to iš esmės neneigė ir jis pats.

Pažymėtina, kad kaltinimas S. K. pareikštas dėl grasinimo nužudyti dvi nukentėjusiąsias, t. y. I. K. ir J. B.. Teismas neturi pagrindo su tuo nesutikti, kadangi byloje pakanka įrodymų, jog S. K. grasinimą išsakė abiem nukentėjusiosioms. Šiame kontekste teismas pažymi, kad nukentėjusiųjų I. K. ir J. B., taip pat liudytojo A. K. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų sugretinimas leidžia spręsti, kad atstumas tarp S. K. ir šalia stovėjusių I. K. ir J. B. buvo nedidelis, sudarė kelis metrus, nepaisant to, kad arčiau S. K. stovėjo I. K.. Pastaroji taip pat parodė, jog įvykio metu S. K. nesakė vardo, ką užmuš, nežino, į kurią iš jų jis žiūrėjo, tačiau jos buvo šalia. Iš A. K. parodymų matyti, jog S. K. bendrai žiūrėjo į tą pusę, kurioje tuo metu buvo I. K. ir J. B.. Šiuo aspektu S. K. tyčios kryptingumą taip pat atskleidžia I. K. parodymai, kurie rodo, jog S. K. jai nuolat grasino, todėl ir šį kartą suprato, kad nužudyti buvo grasinta jai. Policijos pareigūno D. K. tarnybiniame pranešime iš I. K. paaiškinimų užfiksuota, jog S. K. taip elgėsi reikalaudamas duoti išgerti alkoholio (b. l. 6-8). Tai sudaro pagrindą manyti, jog I. K. taip suprato tokio S. K. elgesio motyvą. Tuo tarpu J. B. ir S. K. parodymų sugretinimas rodo, kad J. B. tądien prieš įvykį ragino S. K. atiduoti butą vaikams, pastarasis tai vertino, kaip jos kibimą, atsisakinėjo tai daryti, o ir pati J. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad tai galėjo lemti, jog S. K. ir jai išsakė grasinimą nužudyti. Pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog kaltinamasis S. K. grasinimą nužudyti, laikydamas rankoje peilį, ne tik objektyviai išsakė abiem nukentėjusiosioms I. K. ir J. B., bet ir turėjo motyvą tai daryti, t. y. įsisenėjusius nesutarimus su I. K. dėl ko jai nuolat grasino, nepasitenkinimą J. B. kibimu reikalaujant atiduoti butą vaikams. Šių įrodymų visuma paneigia kaltinamojo S. K. gynybinę versiją ir nepalieka abejonių dėl to, kad nukentėjusiosioms I. K. ir J. B. jis išsakė grasinimą „užmušti, papjauti“ laikydamas rankoje peilį. Tokios išvados nepaneigia S. K. gynybos pastebėjimas dėl nukentėjusiųjų ir liudytojo A. K. parodymų prieštaringumo apibūdinant nukentėjusiųjų buvimo vietas įvykio metu (atitinkamai, koridoriuje ir I. K. kambaryje). Pirmiausia pažymėtina, kad nė vienas iš apklaustų asmenų neturėjo jokio pagrindo apkalbėti S. K., tokių duomenų byloje nėra, to nenurodė ir pats kaltinamasis. Antra, visų apklaustų asmenų parodymai dėl kaltinamojo S. K. grasinimo nužudyti esminėse veikai kvalifikuoti detalėse yra nuoseklūs, visumoje atitinkantys tarpusavyje, vieni kitus papildantys. Todėl vien tik skirtingai nurodyta vieta, kurioje jau po išsakyto grasinimo buvo nukentėjusiosios, savaime nepaneigia jų teisingumo. Pažymėtina, kad ne itin reikšmingus parodymų dėl nukentėjusiųjų buvimo vietos skirtumus objektyviai pateisina trumpas įvykio laikas ir situacijos dinamiškumas, koridoriaus ir kambario išsidėstymas šalia to paties namo aukšte, nukentėjusiųjų ir liudytojo A. K. buvimas skirtinguose namo aukštuose įvykio pradžioje, nukentėjusiųjų apsvaigimas nuo alkoholio. Pagaliau, vien tai savaime nešalina inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių S. K. veikoje.

Sprendžiant dėl grasinimo realumo, t. y. ar nukentėjusiosios turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog S. K. grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas, pirmiausia pažymėtina, kad jis išsakė aiškius žodžius – „užmušiu, papjausiu“, kurių lingvistinė reikšmė nekelia abejonių. Sakydamas šiuos žodžius S. K. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, laikė rankoje peilį, kurio geležtė yra metalinė, apie 19 cm ilgio, aštriu smaigaliu ir buvo nukreipta į nukentėjusiąsias. Tai matyti iš liudytojo A. K. ir nukentėjusiųjų parodymų, daiktų apžiūros protokolo (b. l. 9-10). Pažymėtina, kad paminėtosios peilio savybės objektyviai rodo jo tinkamumą žmogui nužudyti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo peilio išmušimo iš rankos iki policijos atvykimo, liudytojas A. K. ir nukentėjusioji J. B. buvo priversti kaltinamąjį laikyti prispaudę prie sienos, kas BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad jis buvo itin agresyviai nusiteikęs, atitinkamai nukentėjusiosioms buvo pagrindas manyti, jog jis nusiteikęs rimtai ir išties siekia jas nužudyti. Apie tai, kad nukentėjusiosios buvo įbaugintos tokio S. K. grasinimo leidžia spręsti liudytojo A. K. parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusiosios jautėsi tragiškai, verkė ir šaukė, buvo išsigandusios. Be to, pati J. B. parodė, kad pamačiusi S. K. pradėjo šaukti, išsigando, nes niekada nematė, kaip žmogus eina su peiliu, ją ištiko šokas. Tokie parodymai ir faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad nukentėjusiosios subjektyviai suvokė kaltinamojo išsakytą grasinimą kaip realų. Taigi, minėti įrodymai leidžia spręsti, jog, nepriklausomai nuo to, ar S. K. iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, nukentėjusiosios pagal jo išsakytus žodžius ir laikomą peilį turėjo pakankamą pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o S. K. norėjo būtent tokios nukentėjusiųjų būsenos.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmiau aptartų, teismo posėdyje ištirtų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog kaltinamasis S. K. 2018 m. sausio 28 d., apie 21.30 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikydamas rankoje peilį, sakydamas „užmušiu, papjausiu“, grasino nužudyti savo buvusią sutuoktinę I. K. ir savo kaimynę J. B., dėl ko nukentėjusiosios turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad S. K. išsakytas grasinimas gali būti įvykdytas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad kaltinamojo S. K. veika ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Dėl S. K. skirtinos bausmės

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalimi, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (1 punktas), kaltės formą ir rūšį (2 punktas), padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (3 punktas), nusikalstamos veikos stadiją (4 punktas), kaltininko asmenybę (5 punktas), asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (6 punktas), atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (7 punktas), nusikalstama veika padarytą žalą (8 punktas). BK 61 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Teismas, nustatydamas kaltinamajam S. K. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, pirmiausia atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį – padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, sukėlęs pavojų dviejų garbaus amžiaus moterų sveiktai ir gyvybei, grasinimas išsakytas laikant peilį, tinkamą žmogui nužudyti; taip pat teismas įvertina S. K. kaltės formą ir rūšį – tiesioginė tyčia, kuri susiformavo spontaniškai iš esmės dėl apsvaigimo nuo alkoholio; jo padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – praeities nuoskaudos, nepasitenkinimas kibimu, siekis išgerti alkoholio, taip pat nusikalstamos veikos stadiją – nusikaltimas yra baigtas. Vertinant S. K. asmenybę, pažymėtina, kad jis yra garbaus amžiaus, pagrindinio išsilavinimo, nedirbantis (b. l. 65), turintis invalidumą, išsiskyręs, neteistas, administracine tvarka nebaustas (b. l. 66). Įvertintina ir tai, jog S. K. VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydytas septynis kartus, paskutinį kartą laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. sausio 10 d., jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutarimai vartojant alkoholį, abstinencijos būklė su delyru, priklausomybės sindromas, organinis asmenybės sutrikimas, židininė epilepsija (b. l. 69), į Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialą penkerių metų laikotarpiu nesikreipė dėl konsultacijos ar/ir gydymo (b. l. 70), VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre nesigydė (b. l. 71). Tokios aplinkybės leidžia spręsti, jog S. K. iš esmės nėra linkęs nusikalsti, jo antivisuomeninės nuostatos nėra aiškiai išreikštos ir susiformavusios, o priešingas teisei elgesys buvo labiau atsitiktinis, iš esmės nulemtas piktnaudžiavimo alkoholiu. S. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo tam įtakos (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis teismas daro išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį S. K. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį – laisvės apribojimą, šios bausmės dydį nustatant mažesnį negu vidurkis – vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi. Teismo vertinimu, pagal S. K. padarytą nusikaltimą apibūdinančias aplinkybes būtent tokia bausmė atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei jo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežta.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, BPK 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytinas S. K. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. sausio 28 d. 22.35 val. (b. l. 40) iki 2018 m. sausio 29 d. 15.13 val. (b. l. 41), vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

S. K. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 57, 116-117), paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl S. K. taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės

BK 72 straipsnio pagrindu turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (1 dalis). Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos, be kita ko, įrankis (2 dalis). Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (3 dalis). Nagrinėjamu atveju S. K. nužudyti I. K. ir J. B. grasino laikydamas peilį, taigi, juo tiesiogiai realizavo nusikaltimo požymius. Tai sudaro pagrindą šį nusikaltimo įrankį konfiskuoti, o, atsižvelgiant į jo menkavertiškumą, nuosprendžiui įsiteisėjus – sunaikinti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Esant tokioms aplinkybėms peilis, įdėtas į voką ir perduotas saugojimui į centrinę daiktinių įrodymų saugyklą, esančią Vilniuje, Buivydiškių g. 19 (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. kovo 20 d. kvitas B serija BBB Nr. 2PK002913) (b. l. 11-12) konfiskuotinas ir nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

S. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti S. K. laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2018 m. sausio 28 d. 22.35 val. iki 2018 m. sausio 29 d. 15.13 val., vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, S. K. priklausantį peilį – nusikaltimo įrankį, konfiskuoti ir nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

S. K. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

1. Laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba, esanti Vilniuje, Kareivių g. 1, LT-08221, tel. +370 5 212 3551, faks. +370 5 261 5024, el. paštas vrpi@vrpi.lt).

Daugiau informacijos galima rasti http://www.kaldep.lt/lt/vapt/pradzia-apn_697.html