Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-14 · Administracinė byla Nr. eI-28-283/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-14
Bylos Nr.
eI-28-283/2017
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00358-2016-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Pranckienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
Advokatai
Eligija Norkienė
Administracinė byla Nr.eI-28-283/2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00358-2016-2

Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos:24.3.;55.1.3.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Danei Gvildienei,dalyvaujant pareiškėjai V. V. ir jos atstovei advokatei Eligijai Norkienei,atsakovėsPanevėžio miesto savivaldybės administracijosatstovui A. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos skundą dėl vietos savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo pareiškėjai V. V.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

atsakovė Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovė, ir Savivaldybės administracija) skundukreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Administracinių ginčų komisija) 2016 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos V. V. (toliau - ir pareiškėja, ir V. V.) skundą dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą“ (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo atmesti. Atsakovėskunde nurodė, kad V. V. 2016 m. birželio 13 d. kreipėsi į Savivaldybės administraciją prašymu jos sūnaus A. V., gim. 2016 m. birželio 8 d., gyvenamąją vietądeklaruoti prie Panevėžio miesto savivaldybės. Pareiškėja savo prašymą grindė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas) 6 straipsnio 6 punktu ir aplinkybe, kadjos gyvenamoji vieta yra deklaruota prie Panevėžio miesto savivaldybės. Savivaldybės administracija Sprendimu atsisakė tenkinti V. V. prašymą, kadangi pareiškėjos sūnus A. V. neatitiko Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnio bei Asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 ir 12.2 punktų reikalavimų. Administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi V. V. skundą, 2016 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) įpareigojo Savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti V. V. 2016 m. birželio 13 d. prašymą dėl jos sūnaus A. V. įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą bei, visapusiškai ir objektyviai ištyrus aplinkybes, priimti naują sprendimą. Savivaldybės administracija tvirtino, kad Administracinių ginčų komisijos sprendimas ne tik nemotyvuotas bei nepagrįstas, bet ir prieštarauja Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatoms. Savivaldybės administracija akcentavo, kad pagal Aprašo 30 punktą, deklaravimo įstaigos darbuotojas neprivalo tikrinti ar tirti šeimos gyvenimo sąlygų, nes tai nėra susiję su asmens įtraukimu į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Atsakovė pažymėjo, jog V. V. savo prašyme aiškiai nurodė, kokiomis sąlygomis jos šeima naudojasi Panevėžio mieste esančiomisgyvenamosiomis patalpomis. Savivaldybės administracija, remdamasi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, tvirtino, kad jame nurodytas sąrašas atvejų, kada asmuo gali būti įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, yra baigtinis, todėl atsakovė negalėjo pažeisti viešojoje teisėje galiojančio principo „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“ ir neturėjo teisės pareiškėjos sūnaus įtraukti į aukščiau nurodytą apskaitą. Atsakovė pabrėžė, kad siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus, jis turi turėti konkrečiądeklaruotą gyvenamąją vietą. Todėl jei vienas iš tėvų, kuris iki 2016 m. buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, kreipiasi dėl nepilnamečio vaiko įtraukimo į šią apskaitą, pirmiausia jis pats turi deklaruoti savo gyvenamąją vietą Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka arba, jei atitinka šio įstatymo6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas, pateikti prašymą įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą 6 mėnesiams.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje atsakovės Savivaldybės administracijos atstovas A. V., remdamasis skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei nurodytais argumentais ir motyvais, prašė tenkinti skundą. Atsakovės atstovas akcentavo, kad V. V., teikdama 2016 m. birželio 13 d. prašymą „Dėl naujagimio sūnaus gyvenamosios vietos deklaravimo“, nors ir buvo įtraukta į Panevėžio miesto savivaldybėje gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą, neatitiko Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnio bei Asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 ir 12.2 punktų reikalavimų, kadangi pareiškėja ir jos šeimos nariai Panevėžio mieste naudojosi gyvenamosiomis patalpomis, o jos sutuoktinis savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Kėdainių mieste. Savivaldybės administracijos atstovas nurodė, kad įsigaliojus Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymui, pareiškėja privalo šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Atsakovės atstovas, remdamasis tuo, kad nuo 2016 m. birželio 23 d. pareiškėjos sūnaus A. gyvenamoji vieta deklaruota jo tėvo gyvenamosios vietos adresu, teigė, kad pareiškėjos 2016 m. birželio 13 d. prašymas „Dėl naujagimio sūnaus gyvenamosios vietos deklaravimo“ apskritai nebeturi prasmės, nes pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą, arba yra deklaruojama asmens gyvenamoji vieta, arba, jei asmuo jos neturi, jis yra įtraukiamas įgyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Tvirtino, kad Savivaldybės administracija būtų galėjusi tenkinti pareiškėjos prašymą tik tuo atveju, jeigu V. V. būtų buvusi benamė arba ji galėtų būti priskirtaGyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnyje išvardintų asmenų kategorijoms. Tačiau pareiškėja šių sąlygų neatitiko. Vertindamas Administracinių ginčų komisijos argumentus, susijusius su nepilnamečio vaiko interesų užtikrinimu, nurodė, kad vaiko teisės būtų užtikrinamos jo tėvams sūnaus gyvenamąją vietą deklaravus kartu su tėvais. Kadangi pareiškėja faktiškai gyvena Panevėžio mieste, ji, norėdama deklaruoti gyvenamąją vietą, privalo pateikti su gyvenamojo būsto savininku pasirašytą nuomos ar panaudos sutartį, o jei rašytinė sutartis nesudaryta, atvykęs būsto savininkas turi teisę patvirtinti tokio susitarimo buvimą. Teigė, kad tuo atveju, jeigu būsto savininkas nesutinka, kad būstą naudojantis asmuo jame deklaruotų gyvenamąją vietą, pareiškėja privalo susirasti būstą, kuriame galėtų deklaruoti gyvenamąją vietą, arba nustatyta tvarka išspręsti kilusį ginčą dėl teisės deklaruoti gyvenamąją vietą.

Atsiliepimas

Pareiškėja V. V. atsiliepimu ir teismo posėdyje prašė Savivaldybės administracijos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja atsiliepimepripažino, jog Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnyje pateikiamas sąrašas asmenų, kurie gali būti įtraukiami į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, yra baigtinis, tačiau tvirtino, jog Savivaldybės administracija neįsigilino į išimtines jos šeimos aplinkybes, todėlformaliai taikydami įstatymo nuostatas, pažeidė jos sūnaus A. teisėtus interesus ir konstitucines teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 32,38,39 ir kituose straipsniuose. Pareiškėja akcentavo, kad nepilnametis vaikas privalo būti deklaruotas kartu su motina, o ne jam svetimoje gyvenamojoje vietoje. Pareiškėja teigė, kad ji su šeimos nariais Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo dalimi naudojasi pagal žodinę panaudos sutartį, galimybės šiuo adresu deklaruoti sūnaus A. gyvenamąją vietą pareiškėja neturi, nes su tuo nesutinka namo savininkė. Nurodė, kad jos sutuoktinis ir sūnaus A. tėvas E. V. savo motinos bute, esačiame Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravo laikinai, iki 2016 m. gruodžio mėn. Pareiškėja patvirtino, kad jos šeima yra socialiai remtina, todėl nesant deklaruotos sūnaus A. gyvenosios vietos, kyla sunkumų gauti medicinos paslaugas ir socialinę paramą.

Teismo posėdyje V. V. papildomai paaiškino, kad jos sutuoktinis savo gyvenamąją vietą Kėdainiuose deklaravo priverstas aplinkybių, ir patvirtino, kad jis, išvykdamas gyventi į Panevėžį, iš Kėdainiuose esančio būsto neišsideklaravo. V. V. teigė, kad sūnaus A. gyvenamąją vietą tėvo gyvenamosios vietos adresu Kėdainiuose deklaruoja laikinai, taip siekdami užtikrinti vaikui būtinas medicinines paslaugas ir socialinę paramą. Nurodė, kad gyvenamosiomis patalpomis, esančiomisPanevėžyje, (duomenys neskelbtini), naudojosi nuo 2015 m. rugpjūčio mėn., o nuo 2016 m. gruodžio 5 d. pareiškėjos šeima gyvena Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), šiomis gyvenamosiomis patalpomis naudojasi pagal žodinę panaudos sutartį. V. V. teigė, kad abiejų gyvenamųjų patalpų savininkai kategoriškai nesutiko, kad jose pareiškėja ir jos šeima deklaruotų savo gyvenamąsias vietas. V. V. patvirtino, kad jos siekis yra su šeima gyventi Panevėžyje, tačiau ji neturi galimybės įvykdyti Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo reikalavimo ir per nustatytą terminą Panevėžio mieste deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Pareiškėja nurodė, kad tokia padėtis kelia nepatogumų, kadangi sutuoktinis priverstas važinėti į Kėdainius, kad galėtų gauti pažymą apie Kėdainiuose deklaruotą sūnaus A. gyvenamąją vietą, be to, gali iškilti problemų su vaiko patekimu į vaikų darželį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad V. V. 2016 m. birželio 13 d. kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybę prašymu jos sūnaus A. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaruoti prie Panevėžio miesto savivaldybės, remiantis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnio 6 punktu.

Savivaldybės administracija 2016 m. birželio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą“ suformulavo sprendimą, jog pareiškėja savo ir nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą privalo deklaruoti teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Įvertinusi V. V. prašyme nurodytus duomenis apie jos šeimos naudojamą gyvenamąjį būstą, deklaruotas gyvenamąsias vietas, Savivaldybės administracija nurodė, kad nepilnametis vaikas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą galėtų būti įtrauktas tik tuo atveju, jei abu vaiko tėvai (įtėviai) yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą arba kito iš tėvų (įtėvių) nėra. Atsakovė savo sprendimą grindė Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsniu, valstybės įmonės Registrų centro (toliau – Registrų centras) direktoriaus 2015 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto Asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 3 ir 12.2 punktuose įtvirtintomis nuostatomis bei faktinėmis aplinkybėmis, jog pareiškėja su šeimos nariais Panevėžio mieste nuomoja dalį namo, t. y. nėra benamė, o vaikų tėvas E. V. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Kėdainiuose.

Pareiškėja V. V., nesutikdama su Savivaldybės administracijos priimtu Sprendimu, 2016 m. birželio 20 d. skundu kreipėsi į Administracinių ginčų komisiją. V. V. skunde nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas, neatsižvelgus į tai, kad ji ir vyresnysis sūnus Einoras yra įtraukti į Panevėžio mieste gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Be to, Sprendimas sukelia pareiškėjai žalingų padarinių: Socialinės paramos skyrius atsisakė pratęsti šeimos socialinės pašalpos mokėjimą, išduoti pažymą kompensacijai už sūnaus buvimą darželyje, išmokėti vienkartinę tikslinę išmoką gimus vaikui.

Panevėžio miesto savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija 2016 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Savivaldybės administracijos direktorių įpareigojo iš naujo išnagrinėti V. V. 2016 m. birželio 13 d. prašymą dėl jos sūnaus A. V., gim. (duomenys neskelbtini), įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą bei, visapusiškai ir objektyviai ištyrus aplinkybes, priimti naują sprendimą.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl vietos savivaldybės administracijos sprendimo gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo teisinių santykių srityje.

Gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų pateikimą, apskaitą, tvarkymą ir naudojimą, nevaržant asmenų teisės laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, laisvai išvykti iš Lietuvos Respublikos, išskyrus atvejus, kai šios teisės varžomos kitų įstatymų ir tik jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas, nauja redakcija išdėstytas 2015 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XII-1919 ir įsigaliojęs nuo 2016 m. sausio 1 d. Įstatymų leidėjas, nauja redakcija išdėstydamas Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą, siekė sudaryti sąlygasrinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą bei gerinti viešąjį administravimą (3 straipsnis).

Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad asmenys į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą įtraukiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės2015 m. rugpjūčio 5 d. Nr. 801 nutarimo, įsigaliojusio 2016 m. sausio 1 d., 1.3 punktu Lietuvos Respublikos gyventojų registro tvarkytojas, t. y. Registrų centras, buvo įgaliotas patvirtinti Gyvenamosios vietos deklaravimo taisykles ir Asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą tvarkos aprašą.Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą tvarkos aprašą Registrų centro direktorius patvirtino 2015 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-295 „Dėl Asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad Aprašą, reglamentuojantį gyvenamosios vietos neturinčių asmenų, t. y. asmenų, kurie atitinka Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytus reikalavimus, įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą tvarką, prašymų įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą pildymą, pateikimą ir priėmimą, gyvenamosios vietos neturinčių asmenų duomenų teikimą, pažymų apie įtraukimą į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą išdavimą, įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą naikinimą, prašymų įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą saugojimo tvarką, priėmė institucija, kuriai tokią teisę delegavo Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas. Dėl šios priežasties teismas kaip nepagrįstus vertina V. V. atsiliepimo teiginius, kad sprendžiant dėl asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą,nuostatos, įtvirtintos Apraše, kaip žemesnę teisinę galią turinčiame teisės akte, negali būti taikomos.

Aprašas nustato, kad prašymą įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą deklaravimo įstaigai pateikia asmeniškai asmuo, atitinkantis šio aprašo 3 punkto ar 4.1 punkto reikalavimus (12.1 punktas), o už nepilnametį asmenį – vienas iš nepilnamečio tėvų (įtėvių), jei abu nepilnamečio tėvai (įtėviai) yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą arba kito iš tėvų (įtėvių) nėra (12.2 punktas).

Kategorijos asmenų, kurieįtraukiami į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, tarp jų - ir benamiai, išvardintos Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Aprašo 3 ir 4 punktuose. Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį irAprašo 3 punktą, benamiu laikomas asmuo, kuris neturi nuosavybės teise patalpos ar pastato ar kitos teisės naudotis tokia patalpa ar pastatu ir gyvenantis laikinojo apgyvendinimo įstaigose ar viešose vietose. Nagrinėjant bylą, teismui nebuvo pateikta duomenų, leidžiančių teigti, kad priimant Sprendimą, V. V. gyveno laikinojo apgyvendinimo įstaigose ar viešose vietose, kadangi neturėjo ne tik nuosavybės teisevaldomos patalpos ar pastato, bet ir kitokia teise nesinaudojo tokia patalpa ar pastatu. Byloje pateiktų dokumentų duomenys ir bylos proceso dalyvių paaiškinimai patvirtina, kad Panevėžio mieste V. V. nuosavybės teise būsto nevaldo, tačiau pagal žodinius susitarimus kartu su šeimos nariais nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. gruodžio 5 d. naudojosi gyvenamąja patalpa, esančia Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), opo to ir bylos nagrinėjimo metu – gyvenamąja patalpa, esančiaPanevėžyje, (duomenys neskelbtini).

Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad V. V. neatitinka benamės sąvokos, pateiktos Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjos atžvilgiu taikyti šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog savininkai, pagal žodinį susitarimą suteikę V. V. su šeimos nariais naudotis gyvenamąsias patalpas, nesutiko, kad jose būtų deklaruota pareiškėjos ir jos šeimos narių gyvenamoji vieta, nesudaro pagrindo jos priskirti benamių asmenų kategorijai.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinis E. V. savo gyvenamąją vietą nuo 2000 m. gegužės 16 d. ir bylos nagrinėjimo metu yra deklaravęs Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini). Šiame bute nuo 2016 m. birželio 23 d. deklaruota ir pareiškėjos sūnaus A. gyvenamoji vieta. Tai reiškia, kad nėra pagrindo E. V. ir A. V. priskirti benamių asmenų kategorijai. Be to, teismas sprendžia, kad taip pat nėra pagrindo pareiškėjos ir jos sutuoktinio priskirti Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose nurodytų kategorijų asmenims, kurie Aprašo nustatyta tvarka gali būti įtrauktiį gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad Savivaldybės administracijos Sprendime nurodytos išvados apie V. V. ir jos sutuoktinio teisinį statusą gyvenamosios vietos deklaravimo teisinių santykių srityje atitinka faktinius duomenis ir gyvenamosios vietos deklaravimą reguliuojančias teisės normas.

Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusio Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo3 straipsnio 8 dalyje buvo apibrėžta, kad neturinčiais gyvenamosios vietos asmenimis laikomi asmenys, kurie neturi gyvenamosios patalpos arba kurie dėl objektyvių priežasčių šio įstatymo nustatyta tvarka negali deklaruoti gyvenamosios vietos. Galiojusio Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, jog gyvenamosios vietos neturintys asmenys Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka į apskaitą įtraukiami pagal savivaldybę, kurioje jie gyvena; šie asmenys deklaravimo įstaigai privalėjo pateikti šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nustatytus duomenis ir nurodyti, kurioje savivaldybėje jie gyvena ir iš kur atvyko. Iki 2016 m. sausio 1 d. gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą reglamentavo Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 patvirtintos Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklės. Pagal galiojusių Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklių 3 punktą, į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą buvo įtraukiamas gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravęs asmuo, kuris neturi gyvenamosios patalpos arba dėl kitų objektyvių priežasčių Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka negali deklaruoti gyvenamosios vietos, o išnykus šioms priežastims, asmuo privalėjo deklaruoti savo gyvenamąją vietą teisės aktų nustatyta tvarka.Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklės Gyventojų registro tarnybos likvidatoriaus 2015 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 4R-44 nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo pripažintos netekusiomis galios.

Byloje pateikti Gyventojų registro duomenys patvirtina, kad pareiškėja nuo 2012 m. lapkričio 12 d., o jos sūnus E. V. - nuo 2013 m. kovo 15 d. buvo įrašyti į Panevėžio miesto savivaldybėje gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Ginčo dėl šių aplinkybių tarp bylos proceso dalyvių nėra.

Įstatymų leidėjas naujos redakcijosGyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnyje įsakmiai nurodė, kad Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys privalo šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka deklaruoti savo gyvenamąją vietą arba būti įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. To paties įstatymo 5 straipsnio 2dalis nustato, kad nepilnamečių gyvenamąją vietą deklaruoja jų tėvai, įtėviai, globėjai (rūpintojai) arba kiti atstovai pagal įstatymą, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus atvejus. Kategorijos asmenų, kurie atleidžiami nuo gyvenamosios vietos deklaravimo, nurodytos Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse, o asmenų, privalančių deklaruoti gyvenamąją vietą sąrašas, pateiktas šio įstatymo 5 straipsnyje.

Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 5straipsnio4 punktą, pareiga deklaruoti gyvenamąją vietą nustatyta ir asmenims, kurie šio įstatymo nustatytais atvejais buvo deklaravę gyvenamąją vietą nustatytam laikotarpiui ar įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą nustatytam laikotarpiui, šiam terminui pasibaigus. Įstatymų leidėjas, nustatęs aukščiau nurodytą pareigą, 2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1919 2 straipsnio 2 dalyje nurodė, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą pagal savivaldybę, kurios teritorijoje jie gyvena, privalo per 6 mėnesius, įsigaliojus šiam įstatymui,t. y. nuo 2016 m. sausio 1 d.,Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti savo gyvenamąją vietą arba, jeigu atitinka šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytas sąlygas, pateikti prašymus įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.Įstatymų leidėjas 2016 m. gegužės 5 d. įstatymu Nr. XII-2333 pakeitė įstatymo Nr. XII-1919 2 straipsnio 2 dalį ir nustatė, kad aukščiau nurodyta prievolė turi būti atlikta per 12 mėnesių, o 2016 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. XII-2766 - per 24 mėnesius, įsigaliojus įstatymui Nr. XII-1919.

Teismas, remdamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, daro išvadą, kad įsigaliojus naujos redakcijos Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymui, V. V. ir jos nepilnametis sūnus E. negali neribotą laiką būti įrašyti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo Nr. VIII-840 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XII-2766 redakcija) nuostatas, pareiškėja turi pareigą per nustatytą terminąGyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka arba deklaruoti savo ir nepilnamečio (-ių) vaiko (-ų)gyvenamąją vietą, arba, jei ji atitinka Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas, pateikti prašymą įtraukti ją ir nepilnametį sūnų į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.

Galiojusio Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo Nr. VIII-840, priimto 1998 m. liepos 2 d., 3 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad naujagimio gyvenamoji vieta yra jo motinos gyvenamoji vieta tuo metu, kai jis gimė. Tokia nuostata galiojusiame Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme buvo įtvirtinta iki 2002 m. gruodžio 31 d. Priėmus 2002 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3, 4, 6, 7, 8, 9, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. IX-858, minėtos nuostatos nurodytame įstatyme nebeliko. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas teisiškai nepagrįstais pripažįsta V. V. teiginius, kad jos mažamečio sūnaus A. gyvenamoji vieta privalo būti deklaruota pagal pareiškėjos deklaruotą gyvenamąją vietą, t. y. prie Panevėžio miesto savivaldybės.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos pareigos įvykdyti Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo Nr. VIII-840 pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje (2016 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XII-2766 redakcija) nustatytą pareigą, daro išvadą, kad ši pareiga yra tiesiogiai susijusi su V. V. pareiga užtikrinti savo nepilnamečių vaikų interesus gyvenamosios vietos deklaravimo srityje. Teismo vertinimu, tik taip pareiškėja tinkamai įgyvendins tėvų pareigas ir užtikrins, kad jos nepilnamečiui vaikai bus suteiktos medicininės paslaugos, vietos savivaldybės teikiamos socialinės ir kitos paslaugos, kurių teikimas siejamas su asmens deklaruota gyvenamąja vieta arba įtraukimu į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Darydamas šią išvadą, teismasatsižvelgiair į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierės parengtą 2016 m. rugpjūčio 9 d. raštą Nr.(1.4.-2016-809)2-880 „Dėl vaiko gyvenamosios vietos deklaravimo“. Šiame dokumente Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierė nurodė, kadgaliojančių teisės aktųnuostatos, jog nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta turi būti deklaruota faktinėje gyvenamojoje vietoje, atitinka prioritetinius nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo principus, kadangiturimi duomenys apie konkrečią vaiko gyvenamąją vietą leidžia operatyviau suteikti jam reikiamas paslaugas ir pagalbą.

Teismo posėdyje V. V. patvirtino, kad jos sutuoktiniui įgyvendinus savo tėvų pareigą ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravus sūnausA. gyvenamąją vietą, pareiškėja ir jos šeima, įskaitant ir sūnų A., gauna socialines, medicinines ir kitokias paslaugas bei pagalbą. Bylos duomenimis, Panevėžio miesto savivaldybės administracija vienkartinę išmoką gimus vaikui V. V. paskyrė 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir ją 2016 m. birželio 28 d. išmokėjo.

Administracinių ginčų komisija sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad Savivaldybės administracija, nagrinėdama V. V. prašymą, neįsitikino, ar pareiškėja neturi kitos teisės naudotis patalpa ar pastatu, netyrė šeimos gyvenimo sąlygų, neįvertino išskirtinių pareiškėjos šeimos aplinkybių, t. y. kad pareiškėjos sūnus A. turi įgimtų sveikatos problemų ir jam būtinas operacinis gydymas, ir nesiėmė vaiko interesus užtikrinančių veiksmų.

V. V. 2016 m. birželio 13 d. prašyme „Dėl naujagimio sūnaus gyvenamosios vietos deklaravimo“ nurodė, kad ji su šeima Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esančias gyvenamąsias patalpas naudoja pagal žodinę nuomos sutartį; pareiškėjos ir jos sūnaus E. gyvenamoji vieta deklaruota prie Panevėžio miesto savivaldybės; pareiškėjos sutuoktinio E. V. gyvenamoji vieta deklaruota Kėdainiuose. Teismas, įvertinęs byloje esančių rašytinių dokumentų duomenis, bylos proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, daro išvadą, kad šie įrodymai patvirtino pareiškėjos prašyme nurodytasaplinkybes, išskyrus susitarimo dėl naudojimosi gyvenamąja patalpa pobūdį. Nagrinėjant bylą, pareiškėja paaiškino, jog Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esančia gyvenamąja patalpa naudojosi ne pagal nuomos, o pagal panaudos sutartį. Teismas sprendžia, kad, atsižvelgus į Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą benamio sąvoką ir Aprašo 3 punkte įtvirtintas nuostatas, nagrinėjant bylą, nustatyta aplinkybė, jog pareiškėja ir jos šeimos nariai gyvenamąja patalpa naudojosi pagal žodinę panaudos, o ne nuomos, sutartį, V. V. statuso gyvenamosios vietos deklaravimo teisinių santykių srityje nekeičia.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Savivaldybės administracija nustatė pakankamai faktinių duomenų, leidusių spręsti dėl pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisinio statuso gyvenamosios vietos deklaravimo teisinių santykių srityje. Išanalizavus Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme ir Apraše įtvirtintas nuostatas, reguliuojančias asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą sąlygas ir tvarką, daroma išvada, kad teisės aktai nenustato Savivaldybės administracijai pareigos tirti asmens šeiminę padėtį. Teismo vertinimu, galiojantis teisinis reguliavimas vietos savivaldybę įpareigoja surinkti duomenis, kurie leistų nustatyti faktines aplinkybes, leidžiančias nuspręsti, ar asmuo, prašantis jį ir (ar) jo nepilnametį vaiką įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, gali būti priskirtas Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnyje nurodytoms kategorijoms, ar jis atitinka ir kitas šio įstatymo nustatytas sąlygas.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus ir vadovaujantis ginčo teisinius santykius reguliuojančiais teisės aktais, daroma išvada, kad Savivaldybės administracija nustatė administracinio akto priėmimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnio, Aprašo 3 ir 12.2 punktų, 2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1919 2 straipsnio nuostatas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad Administracinių ginčų komisija sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai įpareigojo Savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti V. V. 2016 m. birželio 13 d. prašymą ir tirti pareiškėjos gyvenimo ir šeimines sąlygas bei jas įvertinus priimti naują sprendimą. Dėl šios priežasties skundžiamas Administracinių ginčų komisijossprendimasNr. (duomenys neskelbtini) naikinamas, o pareiškėjos skundas dėl Savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą“ atmetamas. Panaikinus ginčijamą Administracinių ginčų komisijos sprendimą ir atmetus pareiškėjos skundą, lieka galioti Savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 16 d. priimtas sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą“.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos skundą patenkinti.

Panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjos V. V. skundą dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą“ atmesti.

Sprendimas per mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėjos: Nijolė ČekanauskienėDalia PranckienėDalytė Zlatkuvienė