Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, remdamasis ĮUTP 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 88 straipsnio 1 dalimi, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalimi, Tvarkos aprašo 66.1. punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) jam negresia persekiojimas, kuris kiltų dėl priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pabrėžė, kad pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog tariamo prieš jį nukreipto persekiojimo priežastys jam nėra žinomos, patvirtino, kad politinėms organizacijoms nepriklauso, kariuomenėje netarnavo, nenurodė priklausantis etninei mažumai ar tam tikrai socialiniai grupei, religijai. Teismo posėdžio metu, pareiškėjas teismui nieko papildomai paaiškinti nenorėjo (žr. teismo posėdžio protokolą) ir nenurodė jokių kitų aplinkybių dėl persekiojimo ar realios grėsmės persekiojimui kilti. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas dėl priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Priešingai, teismo nuomone, iš pateiktų paaiškinimų matyti, kad jo išvykimas iš kilmės šalies nėra nulemtas jokių realiai egzistuojančių su prieglobsčio būtinybe susijusių priežasčių. Kadangi nei pirminės apklausos, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas nepateikė patikimų ir pakankamų argumentų dėl individualaus persekiojimo, susijusio su jo rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu socialinei grupei ar su jo politiniais įsitikinimais, pavojaus (duomenys neskelbtini), D. M. negali būti pripažintas atitinkantis ĮUTP 86 straipsnio 1 dalies ir 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies reikalavimus.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirminės apklausos metu jis nesuprato, kad turi atskleisti visas aplinkybes ir nežinojo, kad turi teisę gauti nemokamą advokato pagalbą, teismas, remdamasis ĮUTP 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, Tvarkos aprašo 7 ir 9.5 punktais ir bylos dokumentais, konstatavo, kad yra nustatyta, kad prieš atliekant pirminę apklausą pareiškėjas buvo informuotas turintis teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba bei nemokamomis vertėjo paslaugomis, taip pat apie pareigą kartu su prieglobsčio prašymu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Tai patvirtina jo parašas 2011 m. lapkričio 9 d. pirminės apklausos protokole (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)0476 1. 4-12). Pažymėjo, kad teismo posėdyje, kuriame pareiškėjas buvo atstovaujamas valstybės paskirto advokato, D. M. teismui nieko papildomai paaiškinti nenorėjo, tiesiog prašė suteikti jam prieglobstį. Tiek pirminės apklausos, tiek teismo posėdžio metu jam buvo sudaryta galimybė paaiškinimus duoti gimtąją (duomenys neskelbtini) kalba. Šios aplinkybės tvirtina, kad pareiškėjas iš esmės jokių papildomų aplinkybių, kurių, anot jo, negalėjo pateikti Migracijos departamentui, teismui nepateikė, o jo skundo argumentai, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie pareigą pateikti išsamius paaiškinimus, vertinami kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio prašymo procedūra bei siekis klaidinti teismą dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros reikalavimų nesilaikymo.

Remdamasis ĮUTP 87 straipsnio 1 dalimi, Tvarkos aprašo 2 ir 66.2 punktais nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog smurtą (tiek fizinį, tiek ir psichologinį) prieš jį vartoja policijos pareigūnai bei civiliai gyventojai, tačiau jis nenurodė, kad dėl smurto veiksmų yra kreipęsis į valdžios institucijas, galinčias užtikrinti jo teisių apsaugą. Duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai teigti, kad (duomenys neskelbtini) teisinė sistema savaime nėra veiksminga, nepajėgi nustatyti smurto veiksmus prieš piliečius, persekioti baudžiamąją tvarka ir nubausti už smurto veiksmus, byloje nėra. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendė, kad D. M. negali būti laikomas galinčiu pasinaudoti apsauga Tvarkos aprašo 66.2 punkto prasme, o jo teisių pažeidimo faktas pats savaime negali būti pakankamas įrodyti, kad jo kilmės valstybė nesiėmė pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui ar smurto veiksmams ir nesiėmė jai pavestos funkcijos apginti prieglobsčio prašytoją nuo teisių pažeidimo.

Remdamasis Migracijos departamento 2010 m. liepos 9 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) 15/6-6-19 apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) bei faktine pareiškėjo bylos medžiaga, nurodė, kad nenustatyta, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Prieglobsčio prašytojas nepateikė objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad (duomenys neskelbtini) bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Surinkta informacija tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 str. c punkte ir ĮUTP 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. smurto veiksmai, sudarantys rimtą ir asmeninę grėsmę civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

III.

Be to pabrėžia, kad 2012 m. gegužės 16 d. Migracijos departamentas iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Užsieniečių registracijos centro gavo raštą Nr. (21/26)7K-1219 (pridedamas), kuriame buvo nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) pilietis D. M. išėjo iš Užsieniečių registracijos centro ir negrįžo. Todėl atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nepatikimumą, mano, kad jis akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra ir teikia visiškai išgalvotus paaiškinimus, siekdamas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčijamu atsakovo Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio ir pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka 1951 m. Ženevos Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies ir ĮUTP 86 bei 87 straipsnių reikalavimų.

Ginčijamas atsakovo Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas bei, kad D. M. iš savo kilmės valstybės išvyko dėl asmeninių priežasčių, o ne siekdamas gauti tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto ar žmogaus teisių pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįvykdė pareigos pateikti tikrovę atitinkančius visapusiškus paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, o nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis išvyko iš savo kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

ĮUTP 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. 86 straipsnio 1 dalyje pateikta pabėgėlio sąvoka atitinka 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje pateiktą pabėgėlio apibrėžimą. Pabrėžtina, kad asmenį norint pripažinti pabėgėliu, jis turi atitikti visas šiose teisės normose nurodytas sąlygas.

Ginčo teisiniams santykiams taip pat taikomas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas. Tvarkos aprašo 66.1 punkte pateiktas persekiojimo apibrėžimas t. y. prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje. Jei prieglobsčio prašytojas jau patyrė persekiojimą arba jam buvo tiesiogiai grasinama persekioti, prieglobsčio prašytojo baimė laikoma visiškai pagrįsta, nebent yra pagrindo manyti, kad toks persekiojimas nebesikartos. Persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei, politinėmis pažiūromis, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojamas; galimybės atsiteisti dėl neproporcingos ar diskriminuojamos bausmės nebuvimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose; prieš asmens lytį ar vaikus nukreipti veiksmai.

Nustačius, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso kriterijų, sprendžiamas klausimas dėl papildomos apsaugos suteikimo. ĮUTP 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ĮUTP 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti pagrindai sietini su konkrečiam asmeniui gresiančiomis individualiomis grėsmėmis, tuo tarpu 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato papildomos apsaugos suteikimo pagrindą, kuomet kilmės valstybėje egzistuoja kritinė situacija, o konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės nustatyti nereikia (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

Pagal ĮUTP papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendime M. E., N. E. prieš Staatssecretaris van Justitie byloje Nr. C-465/07 pateiktą minėtų Direktyvos nuostatų aiškinimą, taip pat į 2011 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą (duomenys neskelbtini) 15/6-10-6-30 „Apie politinę, žmogaus teisių ir saugumo padėtį (duomenys neskelbtini)“ esančią informaciją, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bendra situacija kilmės valstybėje nėra tokia, kuri būtų pakankamas pagrindas konstatuoti papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ĮUTP 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir prieglobsčio prašytojo suvokiama individualiai, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

2011 m. lapkričio 9 d. pareiškėjo prašyme nurodyta, kad jis prieglobsčio prašo dėl to, kad jo gyvybei gresia pavojus, pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jį nuo 2007 m. persekioja policija tačiau persekiojimo priežasčių nežino (2011 m. lapkričio 9 d. pirminės apklausos protokolas (Prieglobsčio prašytojo byla (duomenys neskelbtini) 0476 (b. l. 4–12)). Skunde ar apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurių jis nebūtų galėjęs pateikti atsakovui, ar kokių kitų naujų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nieko papildomai nepaaiškino, nenurodė jokių aplinkybių dėl persekiojimo ar realios grėsmės persekiojimui kilti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, yra dingęs iš užsieniečių registracijos centro (b. l. 80).

Pagal ĮUTP 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte, jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

Akivaizdu, kad asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 205 punkte. Pati prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra yra atliekama siekiant užtikrinti būtent prašymą pateikusio asmens teises ir interesus, be to, bendriausia prasme įrodinėjimo našta tenka prašymą pateikusiam asmeniui.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, t. y. visiškos grėsmės būti persekiojam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Be to, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo suteikti jam papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktus ar laikiną teritorinį prieglobstį pagal Įstatymo 77 straipsnio 2 dalį.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog atsakovas nepaaiškino, jog jis turi pateikti visą, su prieglobsčio prašymu susijusią informaciją, ir kad nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į teisinę pagalbą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nustatytas šiuo požiūriu svarbias aplinkybes, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su teisėmis ir pareigomis, apklausoje dalyvavo vertėjas. Be to, skunde bei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurių dėl galimo suklaidinimo jis nebuvo paaiškinęs atsakovui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija sutinka ir palaiko tiek teismo sprendime išdėstytus motyvus, tiek jo padarytą išvadą, kad šioje byloje nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimui, taip pat nėra pagrindo suteikti laikiną teritorinį prieglobstį (Įstatymo 77 straipsnio 2 dalis). Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies, 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.