Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-09-20 · Civilinė byla Nr. 2-1170/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-20
Bylos Nr.
2-1170/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Rimvydas Norkus
Kategorijos
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1770/2012Procesinio sprendimo kategorija:110.4.; 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rimvydo Norkaus ir Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Martelina“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Abadona“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria bankroto administratoriaus prašymas dėl įmonės turto areštų, pritaikytų baudžiamojoje byloje, panaikinimo, atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartimi atsakovui likviduojamai UAB „Martelina“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Abadona“. Bankroto administratoriaus UAB „Abadona“ įgaliotas asmuo A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti likviduojamos BUAB „Martelina“ turtui baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00082-04 taikytus areštus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi bankroto administratoriaus UAB „Abadona“ įgalioto asmens prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimų, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos (toliau – CPK), reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą. Likviduojamai BUAB „Martelina“ yra iškelta bankroto byla, todėl teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtu ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Tačiau, iš administratoriaus pateiktų dokumentų matyti, kad likviduojamos BUAB „Martelina“ atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla, kurioje įmonės turtui pritaikyti areštai. Kadangi byloje nėra duomenų, jog baudžiamoji byla yra baigta, teismas padarė išvadą, jog administratoriaus prašymas dėl areštų, taikytų likviduojamai BUAB „Martelina“ baudžiamojoje byloje, panaikinimo yra nepagrįstas.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu bankroto administratoriaus UAB „Abadona“ įgaliotas asmuo A. K. prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00082-04, kurio pagrindu buvo areštuotos atsakovui priklausančios lėšos, esančios atsiskaitomojoje sąskaitoje. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

Priimdamas ginčijamą nutartį, teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kokioje padėtyje atsidurtų valstybė ar civilinis ieškovas teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį atsakovo atžvilgiu baudžiamojoje byloje. Tokiu atveju, atitinkamo kreditoriaus finansinis reikalavimas būtų laikomas ne pirmos ar antros, bet trečios eilės. Teismo nuosprendis šiuo atveju būtų vykdomas ne CPK 584 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, o Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, t. y. įtraukiant valstybę ar civilinį ieškovą į trečios eilės kreditorių sąrašą. Tolimesnės atsakovo bankroto procedūros iš viso yra neįmanomos, nes dėl taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo atsakovas negali padengti administravimo išlaidų, patenkinti pirmos bei antros eilės kreditorių finansinių reikalavimų, kadangi pritaikytu laikinu nuosavybės teisių apribojimu buvo areštuotas vienintelis atsakovo turtas – atsiskaitomojoje sąskaitoje esančios lėšos. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra galimai būsimojo atsakovo kreditoriaus teisės į reikalavimų tenkinimą užtikrinanti priemonė. Apelianto nuomone tolimesnis laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 2 dalies nustatytais pagrindais prieštarauja ĮBĮ nuostatoms, o būtent ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktui, kurioje nurodyta, jog: „teisė valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo“. Taigi, nė vienas kreditorius negalės patenkinti savo reikalavimo kitaip, nei atsakovo bankroto byloje, todėl bet koks laikinas nuosavybės teisės apribojimas, atsakovui iškėlus bankroto bylą, yra negalimas. Tolimesnis laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas pažeidžia bankroto bylose taikytiną kreditorių lygybės, skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros principą, kurie įtvirtinti tiek ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tiek formuojamoje teismų praktikoje. Tokia situacija suteikia nepagrįstai privilegijuotą padėtį valstybei ar civiliniam ieškovui baudžiamojoje byloje kitų pirmos bei antros eilės kreditorių atžvilgiu. Vienas iš atsakovo galimų kreditorių tampa pranašesniu už kitus, kadangi jo reikalavimų užtikrinimui, lyginant su kitais kreditoriais, taikomi disponavimo atsakovo turtu apribojimai. Tuo tarpu, atitinkamos privilegijuotos padėties suteikimas galimai būsimam atsakovo kreditoriui paneigia patį bankroto institutą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria bankroto administratoriaus prašymas dėl įmonės turto areštų, pritaikytų baudžiamojoje byloje, panaikinimo, atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui (arba pagal priešieškinį – ieškovui) priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomo. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. teisingumas reikalauja užtikrinti asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir asmens, kuriam laikinosios apsaugos priemonės taikomos, teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą bei nepažeisti atsakovo interesų labiau nei reikia užtikrinant būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą (CPK 17 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, pritaikytą baudžiamojoje byloje. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad palikus skundžiamą nutartį galioti, bus suvaržytos administratoriaus teisės disponuoti įmonės turtu, o tolimesnės atsakovo bankroto procedūros bus apskritai neįmanomos. Teisėjų kolegija su šiais apelianto atskirojo skundo argumentais sutinka.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartimi UAB „Martelina“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Abadona“ (b. l. 52 – 53). Minėta teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Taip pat, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsnio bei 152 straipsnio pagrindu, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2004-11-15 nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00082-04 laikinai apribotos UAB „Martelina“ nuosavybės teisės į turtą – pinigines lėšas, esančias UAB „Martelina“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB bankas „Hansabankas“ (dab. „Swedbank“, AB). Šiuo nutarimu nustatytas visiškas nuosavybės teisių apribojimas, uždraudžiant valdyti ir disponuoti visu turtu (b. l. 15).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sistemiškai aiškinant CPK ir BPK nuostatas, matyti, kad įstatymų leidėjas skirtinguose procesuose nustato galimybes ir pagrindus taikyti tam tikrus suvaržymus asmenims, dėl kurių galimai neteisėtų ar nusikalstamų veiksmų yra pradėta byla ar ikiteisminis tyrimas. Tiek CPK, tiek BPK nustato skirtingas sąlygas ir tvarką taikant laikinąsias apsaugos priemones ar laikiną nuosavybės teisių apribojimą ar juos panaikinant. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad šiuo atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas pritaikytas bankrutuojančiai įmonei. Tuo tarpu, bankroto proceso paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų ir visų kreditorių teises ir interesus, t. y. tenkinti kreditorių reikalavimus bankrutuojančios įmonės turtu, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja. Pagal ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą tik administratorius turi teisę valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti.

Iš byloje esančio likviduojamos UAB „Martelina“ 2011-09-15 balanso matyti, kad įmonės visą turtą sudarė tik trumpalaikis turtas, kurio vertė – 28 674 Lt. Iš šios sumos visą sumą sudarė piniginės lėšos bei piniginiai ekvivalentai (b. l. 17). Taigi, iš paminėto dokumento matyti, jog piniginės lėšos bei piniginiai ekvivalentai yra vienintelis atsakovo turimas turtas. Sistemiškai aiškinant nurodytas įstatymo normas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nepanaikinus pritaikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo, įmonės bankroto procedūros apskritai negali būti vykdomos, kadangi bankroto administratorius šiuo metu negali disponuoti vieninteliu įmonės turtu – atsiskaitomojoje sąskaitoje esančiomis lėšomis, kurios yra areštuotos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog ĮBĮ numato, kad administratoriaus veiklą kontroliuoja kreditorių susirinkimas ir bylą nagrinėjantis teismas (ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p., 23 str.). Kreditoriniai reikalavimai yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi, disponavimas bankrutuojančios įmonės turtu yra imperatyviai reglamentuotas ir administratorius, kontroliuojamas kreditorių susirinkimo ir teismo, gali juo disponuoti tik pagal minėtų ĮBĮ ir kitų teisės normų reikalavimus. Vertinant tokį įstatymu numatytą bankrutuojančios įmonės turto teisinio režimo pasikeitimą po bankroto bylos iškėlimo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones (piniginių lėšų areštą) nėra jokio pagrindo, kadangi, teismui paskyrus įmonės administratorių, jų taikymas nesusijęs su bankrutuojančios įmonės ir kreditorių teisėtų interesų apsauga ir gali tik trukdyti administratoriui atlikti jam ĮBĮ numatytas funkcijas. Teisėjų kolegija, išdėstytų aplinkybių pagrindu, sutinka su atskirojo skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl turto arešto panaikinimo.

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes, atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą ir aukščiau nurodytas aplinkybes, jie netenka reikšmės.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neteisingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, todėl priėmė neteisėtą nutartį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria bankroto administratoriaus prašymas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo baudžiamojoje byloje panaikinimo, atmestas, panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr.06-1-00082-04 paskirtą laikiną UAB „Martelina“ (j. a. k. 300002310) nuosavybės teisių apribojimą į turtą – piniginės lėšas, esančias UAB „Martelina“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB bankas „Hansabankas“ (dab. „Swedbank“, AB).

Pranešti apie laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimą Turto arešto aktų registro tvarkytojui (Centrinė hipotekos įstaiga, Tilto g. 17/4, 2001 Vilnius).

Teisėjai Danutė GasiūnienėRimvydas NorkusMarytė Mitkuvienė