Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. C. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-11105-251/202, pagal pareiškėjos V. C. pareiškimą suinteresuotiems asmenims S. Ž., K. Ž. (K. Ž.), dėl įstatymų numatyto termino atnaujinimo, teismo leidimo priimti palikimą pagal apyrašą nepilnamečio vaiko vardu išdavimo ir dėl palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Po V. Ž. mirties pareiškėja nedelsdama pradėjo rūpintis dėl būtinų paveldėjimo procedūrų. Pareiškėja 2020 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl pažymos, kuri būtina kreipiantis į teismą dėl leidimo priimti palikimą nepilnamečio vaiko vardu, tačiau atsakymą iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus gavo tik 2021 m. sausio 29 d., kai pareiškėjos atstovė 2021 m. sausio 28 d. nusiuntė priminimą dėl prašymo įvykdymo. Dėl šių priežasčių pareiškėja praleido įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą palikimui priimti. Pareiškėja iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras 2021 m. vasario 17 d. atsakymo sužinojo, jog V. Ž. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi. Pareiškėja tarp mirusiojo dokumentų atrado (duomenys neskelbtini) (dabartinis pavadinimas – LKAB (duomenys neskelbtini)) laikinąjį akcininko pažymėjimą Nr. 112, išduotą V. Ž. vardu. LKAB (duomenys neskelbtini) atsakydama į pareiškėjos atstovės prašymą, 2021 m. kovo 24 d. gautame atsakyme nurodė, kad V. Ž. turi bendrovėje 23 akcijas, taip pat nurodė, kad bendrovė sąskaitų tvarkymą yra perdavusi AB Šiaulių bankui.

4. Kadangi V. Ž. nuo 2007 m. rugpjūčio 30 d. gyvenamoji vieta buvo Rusijoje, mirties dienai jokio nekilnojamojo turto Lietuvoje jis neturėjo, pareiškėjai būtina išspręsti klausimą dėl palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo. Pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus pareiškimu dėl įstatymų nustatyto termino atnaujinimo ir teismo leidimo priimti palikimą pagal apyrašą nepilnamečio vaiko vardu išdavimo, tačiau teismas 2021 m. balandžio 6 d. priėmė nutartį trūkumams pašalinti. Šalindamas teismo nustatytus trūkumus, pareiškėja 2021 m. balandžio 8 d. kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl duomenų apie V. Ž. gavimo iš Testamentų registro ir Gyventojų registro. Testamentų registro išraše nurodyta, jog jokių duomenų apie palikimo priėmimo faktą, pareiškimo dėl palikimo priėmimo ar palikimo atsisakymo faktų įregistruota nėra, tačiau Gyventojų registro pažymoje apie asmens duomenis buvo nurodyta, jog V. Ž. turėjo dar vieną vaiką – sūnų K. Ž., gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pradėjo ieškoti K. Ž. kontaktų, kas užėmė ganėtinai daug laiko, todėl neturėjo galimybės ištaisyti pareiškimo trūkumų per nustatytą 7 dienų terminą.

5. Pareiškėjai 2021 m. rugsėjo 6 d. pakartotinai kreipusis į teismą dėl įstatymų nustatyto termino palikimui priimti atnaujinimo, teismo leidimo priimti palikimą nepilnametės dukters S. Ž. vardu, atsiradusį po V. Ž. mirties išdavimo pagal apyrašą, bei palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo, Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-9478-1071/2021 atsisakė priimti pareiškimą dėl netinkamo teismingumo. Susidarius tokiai situacijai pareiškėja kreipėsi pareiškimu į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus, kadangi paveldėtino nematerialaus turto – LKAB (duomenys neskelbtini) turimų 23 akcijų buvimo vieta yra akcinė bendrovė (toliau – AB) Šiaulių bankas, adresu Šiauliai, Tilžės g. 149.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

11. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas pareiškimo trūkumams šalinti, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl pareiškimo trūkumų šalinimo

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai); ši konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

14. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Ieškovas (pareiškėjas) pasirenka konkretų savo teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 4 punktas). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą). Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, ar pateiktas procesinis dokumentas savo forma ir turiniu atitinka CPK 135 ir 111 straipsnių reikalavimus. Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų teismas priima nutartį ir nustato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Tačiau trūkumų šalinimo institutas neturi būti taikomas formaliai. Bendrasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas įpareigoja teismą siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo greičiau (CPK 7 straipsnis), todėl teismas turi laikyti proceso koncentruotumo principo, siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo operatyviau, kad teismo procesas nebūtų be pagrindo vilkinamas, o tarp šalių kilęs ginčas būtų išspręstas kuo greičiau (CPK 2 straipsnis). Trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, taip pat nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1).

15. Pažymėtina ir tai, kad teismas, nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-257/2013) pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017, 25 punktas). Teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013).

16. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą pareiškimu, kurių vienas iš reikalavimų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. Ž. palikimo atsiradimo vieta yra nematerialaus turto buvimo vieta (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 6 d. nutartimi teismas nustatė pareiškėjai terminą trūkumams pašalinti: 1) pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad palikėjo ekonominių interesų centras buvo Lietuvoje, jis išlaikė pakankamai glaudų ir stabilų ryšį su kilmės valstybe (Lietuva) ir būtent Lietuvoje išliko jo socialinio gyvenimo interesų centras (CK 5.4 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 2) taip pat pateikti Šiaulių banko pažymą, kuri patvirtintų, jog šios kredito įstaigos Vertybinių popierių apskaitos skyrius tvarko palikėjo V. Ž. asmeninę vertybinių popierių apskaitą ir turimų akcijų kiekį.

17. CK 5.4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 straipsnis). Jeigu palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma: vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno; jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta) (CK 5.4 straipsnio 2 dalis). Jeigu negalima nustatyti palikėjo gyvenamosios vietos pagal aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, palikimo atsiradimo vieta gali būti nustatoma pagal palikėjo pilietybę, jo registraciją, jam priklausančių transporto priemonių registracijos vietą ir kitas aplinkybes (CK 5.4 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-422-378/2020).

18. Iš pareiškėjos pareiškimo ir kartu su juo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja yra aiškiai nurodžiusi ir iš prie pareiškimo pridėtos 2021 m. balandžio 9 d. gyventojų registro pažymos apie asmens duomenis matyti, kad palikėjas V. Ž. jau nuo 2002 m. kovo 15 d. negyvena Lietuvos Respublikoje ir nuolat iki 2007 m. rugpjūčio 30 d. gyveno Baltarusijoje ir nuo 2007 m. rugpjūčio 30 d. iki savo mirties, (duomenys neskelbtini), gyveno Rusijoje. Taip pat pareiškėja pareiškime nurodė, kad ji su palikėju buvo sugyventiniai ir kartu gyveno Rusijoje. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, jog iš byloje esančių duomenų akivaizdžiai matyti, kad palikėjas iki savo mirties trylika metų gyveno Rusijoje, sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad apeliantė pareiškimu nesiekia įrodinėti palikėjo glaudų ryšį su Lietuva, todėl pirmosios instancijos teismo įpareigojimas apeliantei pateikti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus yra perteklinis.

19. Kadangi palikėjas iki mirties nuolat gyveno Rusijoje, vadovaujantis CPK 780 straipsniu, nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl bylos teismingumo, turi būti vadovaujamasi 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Teisinės pagalbos sutartis). Šio sutarties 42 straipsnyje yra reglamentuota paveldėjimo teisei kaip tokiai, atsirandančiai įpėdiniams po palikėjo mirties, taikytiną teisė, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad kilnojamojo turto paveldėjimo teisę reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą. Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kilnojamojo turto paveldėjimo bylas, išskyrus šio straipsnio 2 punkte nurodytu atveju, nagrinėja įstaigos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą. Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio 2 dalyje numatyta, kai visas kilnojamasis paveldėtinas turtas yra teritorijoje Susitariančiosios Šalies, kurioje palikėjas neturėjo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos, tai pagal pareiškimą įpėdinio arba nuo palikimo atsisakiusio asmens, jeigu su tuo sutinka visi įpėdiniai, paveldėjimo bylą nagrinėja šios Susitariančiosios Šalies įstaigos.

20. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą netaikė šios Teisinės pagalbos sutarties normų ir nesprendė, ar pagal Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio normas yra kompetentingas nagrinėti pareiškimą.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš pareiškėjos pareiškimo ir kartu su juo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja yra aiškiai nurodžiusi, tiek kokių materialiųjų teisinių padarinių ji siekia, t. y. suformulavusi pareiškimo reikalavimą (pareiškimo dalyką), tiek nurodžiusi aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (pareiškimo faktinį pagrindą), tiek pateikusi įrodymus, kurie, pareiškėjos manymu, patvirtina jos išdėstytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kartu su pareiškimu nėra pateikti visi duomenys, patvirtinantys pareiškimo pagrįstumą, negali iš pareiškėjos reikalauti tų duomenų, kurie, teismo nuomone, būtų pakankami pareikštiems reikalavimams patenkinti, nes procesinio dokumento priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįsti reikalavimai gali būti atmesti išnagrinėjus bylą iš esmės. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad kartu su bylą inicijuojančiu procesiniu dokumentu teikiamų duomenų pakankamumo klausimas neturėtų būti sprendžiamas procesinio dokumento priėmimo stadijoje. Priešingu atveju ne tik pasunkėtų civilinis procesas ir užsitęstų civilinės bylos iškėlimas, bet ir būtų neproporcingai apribota asmens teisė kreiptis į teismą, nes ieškovas (pareiškėjas) būtų verčiamas teismui pateikti tokius įrodymus, kurių galbūt iš viso nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1755/2013).

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Tserkva Sela Sosulivka prieš Ukrainą, peticijos Nr. 37878/02; 2011 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Zylkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5613/04; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 12 punktas).

23. Tai reiškia, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos, o ieškinio pagrįstumo klausimas nenagrinėjamas. Pareiškimo priėmimo stadijoje iš pareiškėjo negali būti reikalaujama, kad jis pagrįstų savo keliamus reikalavimus konkrečiais įrodymais. Priešingu atveju, nustačius pareiškėjui įpareigojimą pateikti atitinkamus įrodymus jau pareiškimo priėmimo stadijoje, pareiškėjui galėtų būti iš esmės apsunkinta galimybė realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, jeigu, pavyzdžiui, pareiškėjas, teikdamas pareiškimą, tokiais įrodymais nedisponuotų.

24. Tokio pobūdžio klausimai turėtų būti sprendžiami ne pasitelkiant trūkumų šalinimo institutą, bet parengiamojo teismo posėdžio metu, kur, iškvietus šalis, jos gali būti apklaustos siekiant išsiaiškinti ginčo esmę ir netgi visiškai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų turinį. Ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai, netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).

25. Nagrinėjamu atveju susiklostė ir tokia situacija, kuomet pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjai terminą pateikti iš Šiaulių banko pažymą, kuri patvirtintų, jog šios kredito įstaigos Vertybinių popierių apskaitos skyrius tvarko palikėjo V. Ž. asmeninę vertybinių popierių apskaitą ir turimų akcijų kiekį, iš esmės įpareigojo pareiškėją jau pareiškimo priėmimo stadijoje pateikti įrodymus pagrindžiančius pareiškimo pagrįstumą.

26. Kaip jau minėta, spręsdamas klausimą dėl pareiškimo priėmimo teismas turi įvertinti tik tai, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ją įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Teismas galutinį ieškinio reikalavimą, įrodymus ir kitą informaciją, jei ji būtina bylos nagrinėjimui, turi galimybę surinkti pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pareiškėjai terminą pašalinti pareiškimo trūkumus pateikiant įrodymus patvirtinančius, jog AB Šiaulių banko Vertybinių popierių apskaitos skyrius tvarko palikėjo V. Ž. asmeninę vertybinių popierių apskaitą ir duomenis apie turimą akcijų kiekį.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškimo priėmimo klausimas spręstinas iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia kartu su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimo, dėl šių įrodymų spręstina pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylos procesinės baigties

28. Apibendrinus šios apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir netinkamai taikė ieškinio trūkumų šalinimo institutą reglamentuojančias proceso teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 6 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos V. C. pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti pareiškėjos atstovei.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.