Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,

2024 m. gegužės 29 d. uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. T. (A. T.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2024 m. vasario 4 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Nurodo, kad pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, jog „kilmės valstybėje gyveno (duomenys neskelbtini) m. (Baltarusijos Respublika). 2020 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas buvo sulaikytas Baltarusijos teisėsaugos pareigūnų dėl dalyvavimo nesankcionuotame mitinge. Prieglobsčio prašytojui skirta 10 parų laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjas papasakojo, kad išvykti iš kilmės valstybės jį paskatino 2021 m. kovo mėn. įvykis, kai įmonėje, kurioje jis dirbo, buvo sulaikytas įtariant sugadinus svetimą turtą. Prieglobsčio prašytojas buvo apklaustas ir paleistas į laisvę. 2022 m. sausio mėn. Jis vėl buvo iškviestas apklausai Baltarusijos vidaus reikalų skyriuje ir pasirašė pasižadėjimą neišvykti iš kilmės valstybės. Pareiškėjo įsitikinimu, jam grėsė kaltinimai pagal baudžiamąjį kodeksą (toliau – BK) dėl „ekstremizmo“. Baiminasi, jog Baltarusijos Respublika gali tapti aktyvia Rusijos Federacijos su Ukraina karo dalyve ir asmeniškai bus verčiamas dalyvauti kariniuose veiksmuose. Pareiškėjo įsitikinimu, grįžimo į kilmės valstybę atveju, jis būtų iškart uždarytas dėl rašytinio pasižadėjimo neišvykti iš Baltarusijos nevykdymo bei taptų įtariamuoju dėl svetimo turto sugadinimo. Lietuvos Respublikai atsisakius išduoti prieglobsčio prašytojui vizą huminitariniais pagrindais, pareiškėjas pasitraukė į Vokietijos Federacinę Respubliką ir ten pasiprašė prieglobsčio, tačiau sutiko grįžti į Lietuvos Respubliką, kad čia būtų nagrinėjams jo prašymas suteikti prieglobstį. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 86 str. ir 87 str. įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindų pareiškėjui galėtų būti suteikta tarptautinė apsauga.

Pažymi, jog pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindžia aplinkybe, kad jis dalyvavo 2020 m. rugpjūčio 16 d. vykusiame proteste. Pareiškėjas nesutinka su Departamento išvada, kad aplinkybės, susijusios su dalyvavimo protesto akcijose, nesuponuoja individualizuotos persekiojimo rizikos. Tuo labiau, kad pareiškėjas nurodė Departamentui, kad jam jau buvo grasinta bylos užvedimu dėl “ekstremistinės veiklos”. Be to, pareiškėjas buvo raštu įsipareigojęs neišvykti iš Baltarusijos, tačiau šio įpareigojimo neįvykdė ir išvyko. Teigia, kad pareiškėjui gresia persekiojimas vien dėl to, kad jis dalyvavo mitinge ir pabėgo iš Baltarusijos Respublikos (pats Departamentas pripažįsta, kad Baltarusijos teisėsaugos institucijoms gali kilti klausimas, kodėl pareiškėjas pabėgo iš Baltarusijos (Sprendimo 10 psl.), be to, jis buvo įsipareigojęs neišvykti, todėl grįžus į kilmės šalį, galimai patirs Baltarusijos teisėsaugos persekiojimą bei Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – EŽTK) 3 str. draudžiančius veiksmus.

Teigia, kad pareiškėjas pateikė Departamentui šaukimą 2022 m. gruodžio 20 d. nuo 14 val. atvykti į karinį komisariatą dėl vykdomos kontrolės. Nors pareiškėjas pateikė karinio bilieto nuotraukas, kuriose teigiama apie pareiškėjo atleidimą nuo karinės tarnybos, tuo labiau, nors pareiškėjas šaukimo gavimo metu buvo vyresnis nei 27 m. amžiaus, jis vis tiek gavo šaukimą atvykti į karinį komisariatą. Todėl pareiškėjui kyla pagrįstų baimių, kad pradėti mobilizuoti vyrai, kurie yra vyresni nei 27 metų amžiaus. Departamentas Sprendime netyrė ir neanalizavo, kodėl pareiškėjas, būdamas vyresnis nei 27 metų amžiaus, gavo šaukimą atvykti į karinį komisariatą.

Nurodo, jog nesutinka su Departamento Sprendime nurodyta informacija, kad nėra tikėtina, kad pareiškėjas, atlikdamas privalomąją tarnybą, būtų naudojamas dėl karo su Ukraina. Nurodo, kad Baltarusija, nors ir nesiunčia karių į Ukrainą, yra tiesiogiai įsitraukusi į karinį konfliktą, nes teikia karinę, logistinę, žvalgybinę, medicininę ir kitokią pagalbą Rusijos ginkluotosioms pajėgoms, kurios vykdo karo nusikaltimus Ukrainoje. Taigi, pareiškėjui tarnaujant Baltarusijos kariuomenėje, tai reikštų, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos galėtų nukreipti daugiau žmogiškųjų išteklių tiesioginiams karo veiksmams (ir atitinkamai karo nusikaltimams) Ukrainoje vykdyti. Departamentas Sprendime turėjo vertinti ne tik, ar karinės tarnybos atveju pareiškėjas būtų priverstas kariauti Ukrainoje ir vykdyti veiksmus, nurodytus UTPĮ 88 str. 2 d. 4 p., bet ir aplinkybes, kad Baltarusija kartu su Rusijos Federacija pažeidė Jus ad bellum, nes abi šios valstybės dalyvauja agresijos nusikaltime Ukrainos atžvilgiu, taip pat tai, jog Baltarusija pažeidžia ir Jus in bello, nes Rusijos pajėgoms teikia įvairią pagalbą (techninę, logistinę ir pan.), kuri padeda Rusijos kariuomenei vykdyti karo nusikaltimus Ukrainoje. Dėl šių aplinkybių priverstinė karinė tarnyba Baltarusijos kariuomenėje pažeidžia tarptautinę teisę, todėl pareiškėjas neturi pareigos šią tarnybą atlikti, o bet koks baudimas už šios tarnybos vengimą ar dezertyravimą turėtų būti laikomas persekiojimu ir atitinkamai dėl to pareiškėjui turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas.

Teigia, kad jeigu teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjas dėl savo dalyvavimo mitinge ir nenoro tarnauti Baltarusijos kariuomenėje, negali grįžti į kilmės valstybės dėl pagrįstos baimės, kad jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiamas; (2) yra grėsmė, kad jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Taigi, atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjui dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojami savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų. Todėl atsakovo Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus, papildomai atkreipia dėmesį į išvykimo iš Baltarusijos Respublikos aplinkybes – išvyko per Maskvą. Paaiškina, kad gavo reikalavimą atvykti kontrolei į karinį komisariatą, nepaisant to, kad yra atleistas nuo karinės tarnybos. Toks reikalavimas reiškia, kad bus pašauktas tarnauti. Nepalaiko Baltarusijos Respublikos pozicijos dėl karinio konflikto tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš Baltarusijos Respublikos buvo skirtas dėl to, kad buvo manyta, kad jis sugadino turtą gamykloje. Mano, kad jam gresia pavojus grįžus į kilmės valstybę.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundo reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjui gresia persekiojimas dėl kvietimo į karinę tarnybą, kadangi nors jis neturėtų būti kviečiamas, gavo kvietimą atvykti į karinį komisariatą. Baltarusijos Respublika palaiko Rusijos karinius veiksmus, todėl pareiškėjas atvykęs į komisariatą, būtų laikomas prisidėjusiu prie vykdomo karinio konflikto, nusikaltimų žmogiškumui.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad ginčijamas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas atsižvelgus į pareiškėjo pasakojimą ir paaiškinimus bei jo daromas prielaidas, kurios nėra pagrįstos objektyviais duomenimis, o įžvelgiama grėsmė yra išskirtinai hipotetinė. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į Baltarusijos Respubliką (toliau – Baltarusija) atveju pareiškėjui kiltų reali individualizuota persekiojimo rizika. Atsižvelgus į surinktos informacijos visumą, konstatuota, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių realios rizikos pareiškėjams kilmės šalyje patirti persekiojimą, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi ,,visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pareiškėjai neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Departamentas įvertinęs visus duomenis, priėmė Sprendimą nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos).

Teigia, kad pareiškėjas bausmę už dalyvavimą proteste 2020 m. rugpjūčio 16 d. jau yra atlikęs, kitų persekiojimo veiksmų dėl minėtos veiklos nepatyrė. Todėl pagrįstai konstatuota, jog aplinkybės susijusios su dalyvavimu protesto akcijose, dėl kurių pareiškėjas buvo priverstas palikti kilmės valstybę, nesuponuoja individualizuotos persekiojimo rizikos dėl konvencinių priežasčių. Todėl kritiškai vertinami pareiškėjo skundo teiginiai, kad Departamentas neįvertino perspektyvinės jo persekiojimo rizikos galimybės ir taip netinkamai kvalifikavo nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes prieglobsčio suteikimo galimybės kontekste. Be to, įvertinus pareiškėjo profilį kilmės valstybės informacijos kontekste (masiniuose protestuose Baltarusijoje nedalyvavo, viešai valdžios nekritikavo, soc. tinkluose nesireiškė), negali nustatyti tariamo persekiotojo (Baltarusijos teisėsaugos) tikėtinų motyvų ir tikslų siekti persekioti pareiškėją, jį sulaikyti ir nubausti dėl dalyvavimo 2020 m. rugpjūčio 16 d. proteste.

Nurodo, jog Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėju individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė ginčijamą sprendimą, o konkrečios informacijos apie tai, kaip buvo pažeistos pareiškėjo teisės, paneigiančios Departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas. Pažymėtina ir tai, kad nei UTPĮ, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais. Nors pareiškėjas nurodė, kad bijo būti pašauktu atlikti karo tarnybą ir priverstas kariauti už Rusijos Federaciją kare su Ukraina, šiuo aspektu pažymėtina, kad kaip ir kitose valstybėse, kuriose karo tarnyba yra privaloma ir laikoma piliečio pareiga, vengimas atlikti karinę prievolę Baltarusijoje yra laikomas įstatymo pažeidimu ir už tai numatytos atitinkamos sankcijos. Pažymėtina, kad karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Be to, kaip jau buvo nurodyta ginčijamame sprendime tyrimo metu surinkta informacija nepagrindžia tikimybės, jog karo tarnybai atlikti pareiškėjas būtų siunčiamas į ginkluotą vidaus ar tarptautinį konfliktą. Taip pat nenustatyta pagrindo prielaidai, jog Baltarusijoje numatyta bausmė už karo tarnybos vengimą būtų „neproporcingai griežta“ ar prieštaraujanti žmogaus teisių apsaugos principams. Taip pat pažymėtina, kad duomenų apie tai, jog šiuo metu Baltarusijoje būtų vykdoma mobilizacija arba tai, kad šalis yra tiesiogiai įsitraukusi į ginkluotą konfliktą dėl ko būtų panaudotos karinės pajėgos, tyrimo metu nebuvo rasta. Duomenų, kad Baltarusija šiuo metu ruožtus skelbti karo padėtį, tyrimo metu taip pat nebuvo rasta. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas pateikė karinio bilieto nuotraukas, kuriose yra teigiama apie jo atleidimą nuo privalomosios karinės prievolės (ką patvirtino ir pats pareiškėjas apklausų metu), motyvas būti pašauktam atlikti karo tarnybą ar būti siunčiamam į frontą su Ukraina, yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Departamentas turėjo vertinti ar Baltarusija kartu su Rusijos Federacija pažeidė Jus ad bellum ir Jus in bello principus. Tokių principų vertinimas neįeina į Departamento kompetenciją ir įgaliojimus. Nagrinėjamu atvejų Departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės turėtų būti vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai (mirties bausmė, kankinimai). Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Remiantis Departamento turima informacija, Baltarusijoje ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl jis taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Šių išvadų pareiškėjas nepaneigė.

Teismo posėdyje Departamento atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjo išvykimas per Maskvą savaime nepatvirtina, kad jam buvo draudžiama išvykti iš Baltarusijos Respublikos pagal pasirašytą pasižadėjimą neišvykti, be to, nurodyta aplinkybė nesietina su persekiojimu. Baltarusijos Respublikoje nėra paskelbta nei karinė padėtis, nei mobilizacija. Atkreipė dėmesį į aplinkybes, susijusias su šaukimo gavimu, kadangi jų nepagrindžia jokie įrodymai. Asmens nenoras atlikti karinę tarnybą, nesudaro pagrindo suteikti prieglobstį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, jog kilmės valstybėje gyveno (duomenys neskelbtini) (Baltarusijos Respublika). 2020 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas buvo sulaikytas Baltarusijos teisėsaugos pareigūnų dėl dalyvavimo nesankcionuotame mitinge. Prieglobsčio prašytojui skirta 10 parų laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjas papasakojo, kad išvykti iš kilmės valstybės jį paskatino 2021 m. kovo mėn. Įvykis, kai įmonėje, kurioje jis dirbo, buvo sulaikytas įtariant sugadinus svetimą turtą. Prieglobsčio prašytojas buvo apklaustas ir paleistas į laisvę. 2022 m. sausio mėn. Jis vėl buvo iškviestas apklausai Baltarusijos vidaus reikalų skyriuje ir pasirašė pasižadėjimą neišvykti iš kilmės valstybės. Pareiškėjo įsitikinimu, jam grėsė kaltinimai pagal BK dėl „ekstremizmo“. Jis taip pat baiminasi, jog Baltarusija gali tapti aktyvia Rusijos Federacijos su Ukraina karo dalyve ir asmeniškai bus verčiamas dalyvauti kariniuose veiksmuose. Pareiškėjo įsitikinimu, grįžimo į kilmės valstybę atveju jis būtų iškart uždarytas dėl rašytinio pasižadėjimo neišvykti iš Baltarusijos nevykdymo bei taptų įtariamuoju dėl svetimo turto sugadinimo.

Atsakovas, vertindamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, nurodė, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 str. ir 87 str. įtvirtintų sąlygų ir priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildoma apsaugą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų UTPĮ 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio statuso taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

UTPĮ 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

Tvarkos aprašo 97 punkte nustatyta, kad, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai. Tvarkos aprašo 99 punkte nustatyta, kad atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (lot. be kita ko) UTPĮ straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

Vadovaudamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresianti žala prilygsta persekiojimui, vertinama, ar šis persekiojimas prieglobsčio prašytojui gresia dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų (Tvarkos aprašo 99.1 papunktis).

Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su Departamento išvada, kad aplinkybės, susijusios su dalyvavimo protesto akcijose, nesuponuoja individualizuotos persekiojimo rizikos. Teigia, kad pareiškėjui gresia persekiojimas vien dėl to, kad jis dalyvavo mitinge ir pabėgo iš Baltarusijos Respublikos.

Iš Sprendimo turinio teismas nustatė, kad atsakovas įvertino pareiškėjo perspektyvinę riziką jo duotų paaiškinimų, dokumentų ir kilmės valstybės informacijos kontekste, t. y. atliktas perspektyvinis (ateityje gresiančios) rizikos vertinimas. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertinama ne kilmės valstybė, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija. Apibendrinęs visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovas nustatė, jog rizika pareiškėjui nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta vien tik jo deklaratyviais teiginiais.

Teismas pažymi, jog sprendime, įvertinus visą susijusią informaciją, konstatuota, kad nenustatyta individualių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui už dalyvavimą vykusiame proteste padidėja rizika patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus. Vien dalyvavimas protesto akcijose savaime nesuponuoja išvados, kad asmeniui dėl to gali kilti grėsmė kilmės valstybėje, turi būti įvertintos visos konkretaus asmens individualios aplinkybės ir šių aplinkybių pagrindu daromos išvados dėl šiam asmeniui kylančių grėsmių kilmės valstybėje. Apibendrinant visas prieglobsčio prašytojo nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog dėl prieglobsčio prašytojo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas, kaip tai suprantama prieglobsčio teisės kontekste. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

Teismas, vertindamas visą bylos medžiagą, daro išvadą, kad bylos aplinkybės (jų visuma) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju jis patirtų persekiojimą dėl nurodytų motyvų. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nagrinėjant prieglobsčio prašymą, vertinama individuali prieglobsčio prašytojo situacija. LVAT yra pažymėjęs, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus ir bylos medžiagą, pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėjas nepateikė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jo persekiojimo tikimybę Baltarusijos Respublikoje, kas yra būtina sąlyga norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, jog pareiškėjas bausmę už dalyvavimą proteste 2020 m. rugpjūčio 16 d. jau yra atlikęs, kitų persekiojimo veiksmų dėl minėtos veiklos nepatyrė. Todėl pagrįstai konstatuota, jog aplinkybės susijusios su dalyvavimu protesto akcijose, dėl kurių pareiškėjas buvo priverstas palikti kilmės valstybę, nesuponuoja individualizuotos persekiojimo rizikos dėl konvencinių priežasčių.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, Departamente apklausos metu pateiktus argumentus, motyvus, duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją, daro išvadą, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismo vertinimu, atsakovas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir padarė teisingą išvadą, kad nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo atžvilgiu jo kilmės valstybėje būtų imtasi persekiojimo veiksmų. Pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl atsakovas pagrįstai Sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

Pareiškėjas skunde teigia, jog pareiškėjui tarnaujant Baltarusijos kariuomenėje, reikštų tai, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos galėtų nukreipti daugiau žmogiškųjų išteklių tiesioginiams karo veiksmams (ir atitinkamai karo nusikaltimams) Ukrainoje vykdyti. Departamentas Sprendime turėjo vertinti ne tik, ar karinės tarnybos atveju pareiškėjas būtų priverstas kariauti Ukrainoje ir vykdyti veiksmus, nurodytus UTPĮ 88 str. 2 d. 4 p., bet ir aplinkybes, kad Baltarusija kartu su Rusijos Federacija pažeidė Jus ad bellum, nes abi šios valstybės dalyvauja agresijos nusikaltime Ukrainos atžvilgiu, taip pat tai, jog Baltarusija pažeidžia ir Jus in bello, nes Rusijos pajėgoms teikia įvairią pagalbą (techninę, logistinę ir pan.), kuri padeda Rusijos kariuomenei vykdyti karo nusikaltimus Ukrainoje. Dėl šių aplinkybių priverstinė karinė tarnyba Baltarusijos kariuomenėje pažeidžia tarptautinę teisę, todėl pareiškėjas neturi pareigos šią tarnybą atlikti, o bet koks baudimas už šios tarnybos vengimą ar dezertyravimą turėtų būti laikomas persekiojimu ir atitinkamai dėl to pareiškėjui turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas.

Teismas nesutinka su šiais pareiškėjo teiginiais, kadangi teismo vertinimu, Departamentas nepažeisdamas teisės aktų nustatytų reikalavimų, surinko tiek informacijos (surinko kilmės valstybės informaciją iš įvairių šaltinių, įskaitant kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones) kiek ji yra pakankama tinkamam, nešališkam ir objektyviam pareiškėjo individualių aplinkybių ištyrimui, todėl tai, jog pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Sprendimas yra nepagrįstas. Sprendime tyrimo metu surinkta informacija nepagrindžia tikimybės, jog karo tarnybai atlikti pareiškėjas būtų siunčiamas į ginkluotą vidaus ar tarptautinį konfliktą. Taip pat nenustatyta pagrindo prielaidai, jog Baltarusijoje numatyta bausmė už karo tarnybos vengimą būtų „neproporcingai griežta“ ar prieštaraujanti žmogaus teisių apsaugos principams. Taip pat pažymėtina, kad duomenų apie tai, jog šiuo metu Baltarusijoje būtų vykdoma mobilizacija arba tai, kad šalis yra tiesiogiai įsitraukusi į ginkluotą konfliktą dėl ko būtų panaudotos karinės pajėgos, tyrimo metu nebuvo rasta. Duomenų, kad Baltarusija šiuo metu ruožtus skelbti karo padėtį, tyrimo metu taip pat nebuvo rasta. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas pateikė karinio bilieto nuotraukas, kuriose yra teigiama apie jo atleidimą nuo privalomosios karinės prievolės (ką patvirtino ir pats pareiškėjas apklausų metu), motyvas būti pašauktam atlikti karo tarnybą ar būti siunčiamam į frontą su Ukraina, yra atmetamas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo baimė yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais. Pažymėtina, kad duomenų apie tai, jog šiuo metu Baltarusijoje būtų vykdoma mobilizacija arba tai, kad šalis yra tiesiogiai įsitraukusi į ginkluotą konfliktą dėl ko būtų panaudotos karinės pajėgos, tyrimo metu nebuvo rasta, pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kurie patvirtintų šias jo baimes. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo vertinimas, kad Baltarusijos kariuomenė gali siųsti savo karius į karą su Ukraina, yra išskirtinai subjektyvus vertinimas, kuris nėra patvirtintas jokiais objektyviais įrodymais.

Pareiškėjas nurodo, kad jam gresia persekiojimas, kadangi pabėgo iš Baltarusijos Respublikos, nors buvo pasirašęs pasižadėjimą neišvykti.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas nurodo, jog pasižadėjimą neišvykti pasirašė dėl to, nes buvo manyta, kad jis sugadino turtą gamykloje. Kadangi ši aplinkybė nėra tiesiogiai susijusi su konvencijos taikymu dėl prieglobsčio suteikimo, todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad byloje nėra nustatytų aplinkybių, kurios suponuotų papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjui UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Atsižvelgus į tai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Konstatuota, kad beatodairiškas smurtas Baltarusijos Respublikoje nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, kad dėl būvimo šalies teritorijoje nėra jokios realios rizikos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei UTPĮ 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai nepatenkintas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta teismas daro išvadą, kad Departamento Sprendimas buvo priimtas laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas, todėl jo panaikinimui nėra pagrindo.

Nustačius, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas Sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. (A. T.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.