Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-64-544/2008 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Šiaulių ir Panevėžio apskričių viršininkų administracijoms, J. K. , A. K. , J. B. , B. T. , tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės Ūkio ministerijos, G. J. , D. V. , M. V. , A. B. , N. J. , J. J. , O. D. S., G. K. S., dėl išvados, sprendimų, pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Šiaulių ir Panevėžio apskričių viršininkų administracijoms, J. K. , A. K. , J. B. , bei B. T. , kuriuo prašė:

Pripažinti negaliojančiais Šiaulių apskrities viršininko administracijos (toliau ŠAVA) 2003 m. lapkričio 13 d. išvadą Nr. 3-6667 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. gegužės 11 d. sprendimus Nr. 16-96565-14280 ir Nr. 16-96564-14281, 2004 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 16-97768-14456, 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimus Nr. 16-99026-14619 ir Nr. 16-102379-14957, kurių pagrindu buvo atkurtos atsakovės J. K. nuosavybės teisės į miško sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Pripažinti negaliojančiomis Žemės (miško) sklypų pirkimo pardavimo sutartis:

- 2004 m. birželio 11 d. sutartį Nr. AG-1736, pagal kurią J. K. , atstovaujama įgaliotinio A. K. , pardavė B. T. (teisių perėmėja J. B. ) bei B. T. 3,20 ha miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 1000 Lt, 1,22 ha miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 600 Lt, 8,95 ha miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 4200 Lt;

- 2004 m. birželio 29 d. sutartį Nr. 1869, pagal kurią T. pardavė A. K. minėtus 2004 m. birželio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigytus sklypus: 3,20 ha miško sklypą pardavė už 1000 Lt, 1,22 ha miško sklypą - už 600 Lt, bei 8,95 ha miško sklypą - už 3200 Lt;

- 2005 m. vasario 7 d. sutartį Nr. 364, pagal kurią J. K. , atstovaujama įgaliotinio A. K. , pardavė T. 1,82 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 1500 Lt;

- 2005 m. vasario 22 d. sutartį Nr. AG-419, pagal kurią sutuoktiniai T. pardavė A. K. minėtą 1,82 ha žemės sklypą už 1300 Lt.

Grąžinti valstybės dispozicijon minėtus žemės ir miško sklypus;Iš atsakovės J. K. priteisti atsakovėms J. B. ir B. T. 7300 Lt, kuriuos jos sumokėjo pagal minėtas 2004 m. birželio 11 d. ir 2005 m. vasario 7 d. pirkimo –pardavimo sutartis; Iš atsakovių J. B. ir B. T. priteisti atsakovui A. K. 6100 Lt, kuriuos jis sumokėjo pagal minėtas 2004 m. birželio 29 d. ir 2005 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis;Iš atsakovės J. K. priteisti valstybei 199 400 Lt.

Ieškovas nurodė, kad atsakovė J. K. 2000 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Kelmės rajono Kražių apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydama atkurti jai nuosavybės teises į M. Ž. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 49,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kelmės rajono apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 27 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. Ž. 1936 metais faktiškai įvaikino atsakovę J. K. . Atsižvelgdama į tai, ŠAVA 2003 m. lapkričio 13 d. priėmė išvadą Nr. 3-6667, kurioje konstatavo, kad J. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į minėtą M. Ž. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

Atsakovas A. K. , veikdamas pagal J. K. , kuri gimusi 1929 m. liepos 16 d., įgaliojimą, 2003 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Kupiškio rajono žemėtvarkos skyrių ir prašė atkurti atsakovei J. K. nuosavybės teises į žemės sklypą, neatlygintinai suteikiant nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Panevėžio apskrities viršininkas šį prašymą patenkino ir minėtais ginčo sprendimais atkūrė atsakovei nuosavybės teises į miško sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Tačiau pagal prokuroro prašymą 2006 m. buvo atnaujintas procesas minėtoje Kelmės rajono apylinkės teismo byloje dėl juridinio fakto nustatymo (CPK 366 str. 1 d. 2 p.) ir teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, buvo panaikintas minėtas teismo 2003 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas bei atmestas pareiškėjos J. K. prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Dėl to, ieškovo nuomone, nebeliko pagrindo teigti, kad atsakovė J. K. yra tinkama pretendentė atkurti nuosavybės teises į anksčiau minėtą M. Ž. nuosavybės teise valdytą žemę. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas prašė panaikinti minėtus ŠAVA bei Panevėžio apskrities viršininko sprendimus, kurių pagrindu buvo atkurtos atsakovės nuosavybės teisės į ginčo žemę (CK 1.80 str.).

Ikiteisminis tyrimas dėl J. K. veiksmų pagal BK 182 straipsnio antrąją dalį, tai yra dėl įtarimo, jog ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, buvo nutrauktas Kupiškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2007 m. lapkričio 15 d. nutarimu, nes nusikalstamos veiklos padarymu įtariamas asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo – psichikos ligos – tapo nepavojingu. Įsiteisėjusiu Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimu atsakovė J. K. pripažinta neveiksnia.

Ieškovas taip pat ieškiniu prašė taikyti restituciją. Nurodė, jog atsakovė J. K. žemės sklypus, įgytus minėtų sprendimų pagrindu, turėtų grąžinti valstybės dispozicijon (CK 1.80, 6.145 str., 4.96 str. 3 d.). Tačiau dalį sklypų ji perleido sąžiningiems tretiesiems asmenims, todėl privalo atlyginti sklypų vidutinę rinkos vertę restitucijos metu (CK 6. 146 str., 6.147 str. 2 d.).

Be to, ieškovas nurodė, jog atsakovė, atstovaujama pagal įgaliojimą A. K. , 2004 m. birželio 11 d. bei 2005 m. vasario 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimis pardavė keturis miško sklypus atsakovams R. ir B. T. . Minėti atsakovai tuos pačius sklypus 2004 m. birželio 29 d. ir 2005 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartimis pardavė atsakovui A. K. . Ieškovo teigimu, minėtomis 2004 m. birželio 11 d. bei 2005 m. vasario 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimis šalys neketino sukurti teisinių pasekmių - nuosavybės teisinių santykių (CK 1.86 str.). Nors atsakovai T. de jure ir įgijo nuosavybės teises į minėtus sklypus, tačiau de facto šiomis sutartimis buvo siekiama sudaryti sąlygas, kad minėtus miško sklypus, išvengdamas CK 2.134 straipsnyje numatytų atstovo teisių sudaryti sandorį apribojimų, nuosavybėn įgytų pardavėjos J. K. įgaliotas asmuo atsakovas A. K. . Šią išvadą, ieškovo nuomone, patvirtina ir tai, kad atsakovai T. nepraėjus nei mėnesiui minėtus sklypus pardavė atsakovui A. K. už tokią pačią ar mažesnę kainą, nei buvo juos įsigiję. Vertinant šiuos sandorius teisingumo principu, geros moralės normomis, yra pagrindas išvadai, kad atsakovai kaip apdairūs ir atidūs žmonės, paisydami savo turinių interesų, tokių sutarčių nebūtų sudarę, nes jos jiems nebuvo ekonomiškai naudingos ar net nuostolingos, todėl minėtos sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir CK 1.81 straipsnio pagrindu.

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiais minėtus ŠAVA bei Panevėžio apskrities viršininko sprendimus, taikė restituciją, priteisė iš atsakovės J. K. valstybei 199 686 Lt (CK 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d., 6.146 str.). Teismas sprendė, jog tai, kad atsakovė J. K. pripažinta neveiksnia, esminės reikšmės ginčo sandorių sudarymo aplinkybėms ir vertinimui neturi, nes atsakovė, tiek sudarydama 2003 m. spalio 1 d. įgaliojimą atsakovui A. K. , tiek ginčo sklypų įgijimo ir perleidimo metu psichikos sutrikimu nesirgo, galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovė J. K. , veikdama per įgaliotinį atsakovą A. K. , neturėjo teisės perleisti neteisėtai įgytų sklypų, nes iš neteisės teisė neatsiranda, todėl teismas pripažino minėtas 2004 m. birželio 11 d. ir 2005 m. vasario 7 d. pirkimo – pardavimo sutartis negaliojančiomis (CK 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d., 4. 37 str. 1 d.).

Taip pat teismas sprendė, jog minėtos ginčo pirkimo – pardavimo sutartys buvo fiktyvios, turėjo neviešą atsakovų J. K. , A. K. ir B. bei B. T. suderintą valią, kad jų pagrindu atsakovai T. neįgis faktinių nuosavybės teisių į minėtus ginčo sklypus, tačiau tai bus sąlyga atsakovės J. K. įgaliotam asmeniui atsakovui A. K. , apeinant CK 2.134 straipsnyje numatytus apribojimus asmens atstovui sudaryti sandorius, nuosavybėn įgyti įgaliotojai J. K. nuosavybės teise priklausiusius sklypus sudarant teisėto įgijimo įvaizdį (CK 1.86 str. 1 d., 1.80 str. 2 d. ).

Aplinkybę, jog atsakovai T. neketino sukurti iš minėtų sandorių kylančių pasekmių, teismo nuomone, patvirtina tai, kad jie, iš atsakovės J. K. nusipirkę ginčo sklypus, po 15-18 dienų juos pardavė atsakovui A. K. už tą pačią ar mažesnę kainą negu pirko ir už maždaug 4-7 kartus mažesnę kaina negu VĮ Registrų centras nustatyta rinkos vertė, tai yra įsigytą turtą pardavė ekonomiškai nenaudingomis ar net nuostolingomis sąlygomis. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog J. K. yra gimusi 1929 metais, ligota, pensininkė, vieniša, gyveno Subačiaus gyvenvietėje Kupiškio rajone, kas tokio amžiaus ligotam žmogui yra pakankamai toli tiek nuo Skapiškio, tiek nuo Alizavos seniūnijų teritorijos. ŠAVA 2003 m. lapkričio 13 d. išvadą ji prašė persiųsti į Kupiškio rajono Kupiškio seniūniją, tačiau nuosavybės teisės ekvivalentine natūra į sklypus, išskyrus vieną žemės sklypą, atkurtos Skapiškio seniūnijos teritorijoje, kas, teismo nuomone, priimtiniausia buvo kaip tik atsakovės atstovui A. K. , kuris gyveno šioje seniūnijoje, toje teritorijoje dirbo girininku, todėl neabejotinai žinojo apie galimai laisvus valstybinio miško plotus, kuriuos galima suteikti atsakovės J. K. nuosavybėn. Teismas konstatavo, kad iš dokumentų turinio matyti, jog būtent jis rinkosi ir dalyvavo parodant, matuojant žemės sklypus vietoje. Teismas kritiškai vertino atsakovų teiginius, jog T. sklypus pirko malkoms ir juos netrukus pardavė tik todėl, kad staiga paūmėdavo sunki liga ir skubiai reikėjo pinigų gydymui. Teismas nustatė, jog B. T. 2004 m. gegužės 8 d. buvo diagnozuotas onkologinis susirgimas, tačiau iki 2005 m. vasario 2 d. nėra jokių įrodymų apie sveikatos būklės pablogėjimus, gydymąsi ligoninėse, paskirtus ir pirktus medikamentus. Tik 2005 m. vasario 7 d., tai yra tą dieną, kai buvo sudarytas antrasis sandoris, atsakovas kaip tik buvo išrašytas iš ligoninės chirurgijos reumatologinio skyriaus po 5 dienų gydymo kurso ir šešis mėnesius iki 2008 m. birželio 16 d. nėra duomenų apie sveikatos pablogėjimą. Be to, teismo nuomone, liudytojų parodymai apie tai, kad atsakovas B. T. pats aprodinėjo parduodamus miškus, paneigia, kad jo sveikatos būklė buvo bloga. Teismas taip pat nustatė, jog atsakovai T. iki ginčo sklypų įgijimo jau turėjo apie 1,5 ha miško sklypų Skapiškio k. v., todėl sprendė, kad paaiškinimas, jog miško sklypai buvo būtini kaip tik tuo metu malkoms ruošti, tėra prielaida. Teismas nustatė ir tai, kad atsakovai A. K. ir T. gyvena vienoje rajono miestelio gatvėje, yra tarpusavyje pažįstami nuo vaikystės, o tai, teismo nuomone, patvirtina, kad visi šie atsakovai veikė suderinta valia, siekė apeinant įstatymą sudaryti sąlygas A. K. įsigyti atstovaujamosios A. K. turtą, kurio ji dėl imperatyvaus įstatymo draudimo negalėjo perleisti jam tiesiogiai. Teismas sprendė, kad atsakovai veikė nesąžiningai, šių sandorių pasėkoje buvo pasiektas viešajai tvarkai prieštaraujantis sandorio tikslas, pakenkęs valstybės interesams, nes žemės sklypai iš teisėto valstybės valdymo be teisinio pagrindo perėjo atsakovės J. K. , vėliau – kitų minėtų dalyvaujančių byloje asmenų, nuosavybėn. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės paneigia atsakovų sąžiningumo prezumpciją, o pripažinus atsakovus nesąžiningais turto įgijėjais yra teisinis pagrindas taikyti restituciją natūra.

Apeliaciniu skundu atsakovas A. K. prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria pripažintos negaliojančiomis 2004 m. birželio 11 d., 2004 m. birželio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. ir 2005 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartys. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Teismas, patenkindamas ieškinį ir pripažindamas minėtus sandorius negaliojančiais CK 1.86 straipsnio pagrindu, faktiškai atėmė apeliantui teises, numatytas CK 6.156 straipsnyje. Joks įstatymas neriboja savininko teisių ir nenurodo, per kiek laiko po turto įsigijimo, turto savininkas turi teisę jį parduoti. Atsakovai, sudarydami ginčo pirkimo – pardavimo sutartis, laikėsi įstatymų reikalavimų, sutartys buvo patvirtintos notaro. Nesuprantama, kokias įrodymais remdamasis teismas nustatė, kad ginčo sandoriai yra sudaryti neketinant sukurti teisinių pasekmių. Teismas, nesigilindamas į rinkos sąlygas ir parduodamo miško kokybę, vietą ir kitas aplinkybes, nustatančias parduodamo miško kainą, remiasi VĮ Registrų centro nustatyta parduodamo miško verte, ir nurodo, kad miškas parduotas atsakovui A. K. ekonomiškai nenaudingomis ar net nuostolingomis sąlygomis, nes T. mišką pardavė už mažesnę negu pirko kainą. Tačiau apeliantui šis sandoris buvo naudingas, nes mišką jis nupirko pigiau. Miškas buvo parduotas ne apelianto, o B. T. iniciatyva, nes dėl jo sunkios ligos jam skubiai buvo reikalingi pinigai. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kurioje nurodyta, kad sandoris yra valinis veikimas sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam tikslui pasiekti (civilinė byla Nr. 3K-3-157/1999). Šioje byloje aiškiai nurodyti miško pardavimo poreikis ir tikslas: dėl ligos atsakovui buvo reikalingi pinigai. Be to, nei apeliantas, nei atsakovai šių sandorių neginčija. Apeliantas, veikdamas pagal atsakovės J. K. 2003 m. spalio 1 d. išduotą įgaliojimą, veikė teisėtai, nepažeisdamas įstatymų, nežinodamas ir negalėdamas žinoti, kad nustatytas J. K. įvaikinimo faktas bus panaikintas, todėl tuo metu apelianto sudaryti sandoriai neturėtų būti panaikinti. Tiek apeliantas, tiek T. yra sąžiningi turto įgijėjai. Teismo išvada, kad buvo siekiama išvengti CK 2.124 straipsnyje numatytų atstovo teisių sudaryti sandorį apribojimų, nepagrįsta jokiais įrodymais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovai T. neketino sukurti iš ginčo miško sklypų pirkimo – pardavimo sutarčių kylančių pasekmių, o byloje esantys įrodymai paneigia apelianto argumentus, kad ginčo sutartimis jie siekė įgyti minėtus sklypus malkoms, kad atsakovui sklypus pardavė dėl staiga paūmėjusios ligos ir pan.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip minėta, ši byla apeliacine tvarka yra nagrinėjama pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą, o bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šios ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešas interesas (CPK 320 str.).

Teismas tenkindamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – Generalinis prokuroras) ieškinį, teisingai nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo taikymas yra tiesiogiai susijęs su viešu interesu, gi nagrinėjamu atveju, viešas interesas siejamas su siekimu, kad valstybei būtų grąžinta neteisėtai paimta žemė, o nuosavybės teisės būtų atkuriamos laikantis įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada, todėl sprendžia, jog yra pagrindas peržengti atsakovo A. K. apeliaciniu skundu apibrėžtas ribas. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, minimą pagrindą suteikia taip pat ir ta aplinkybė, kad šioje byloje yra sprendžiama dėl neveiksnaus asmens, t. y. atsakovės J. K. turtinių interesų.

Taigi vadovaudamasi paminėtu bei remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos dalį dėl 2004 m. birželio 11 d. sutarties (registro Nr. AG-1736) bei 2005 m. vasario 7 d. sutarties (registro Nr. 364), kuriomis atsakovė J. K. , atstovaujama atsakovo A. K. , pardavė 4 miško (žemės) sklypus B. T. , ir dėl 2004 m. birželio 29 d. sutarties (registro Nr. 1869) bei 2005 m. vasario 22 d. sutarties (registro Nr. AG-419), kuriomis sutuoktiniai B. ir B. T. pardavė šiuos 4 miško (žemės) sklypus atsakovui A. K. , pripažinimo negaliojančiomis ir patenkindamas šiuos Generalinio prokuroro ieškininius reikalavimus, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai išaiškino bei pritaikė įstatymą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti atsakovo A. K. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 263 str. 1 d.).

Kartu, išeidama už apeliacinio nagrinėjimo ribų, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, taikydamas restituciją natūra tarp minėtų sandorių šalių, o taip pat priteisdamas valstybei piniginį ekvivalentą, tai yra atlyginimą už turtą, priklausantį asmenims, kurių sąžiningumas neginčijamas, nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, neteisingai išaiškino bei pritaikė proceso bei materialinės teisės normas ir dėl to ši bylos dalis gali būti išnagrinėta neteisingai (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl atsakovo A. K. apeliacinio skundo

Kaip minėta, apeliantas atsakovas A. K. , prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria pripažintos negaliojančiomis 2004 m. birželio 11 d., 2004 m. birželio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. ir 2005 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartys. Iš apeliacinio skundo turinio akivaizdžiai matyti, kad taip pat yra skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria, šiuos sandorius pripažinus negaliojančiais, yra taikyta restitucija, nors toks reikalavimas skundo rezoliucinėje dalyje nėra suformuluotas.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nuosavybės teisė į minimą nekilnojamąjį turtą atsakovei J. K. buvo atkurta neteisėtai, t. y. prieštaraujant imperatyvioms minimus klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo (toliau Įstatymo) normoms, padarė teisingą išvadą, kad turto įgijėjams negalėjo būti perleista daugiau teisių negu jų turėjo pats turto savininkas. Be to, teismas, kruopščiai ir išsamiai įvertinęs atsakovo A. K. veiksmus nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo ir šio turto grąžinimo procese, minimų sandorių sudarymo aplinkybes, tiek ieškovo Generalinio prokuroro, tiek ir atsakovių A. K. , B. T. bei J. B. , kuri, mirus B. T. , perėmė jo teises bei pareigas, pateiktus rašytinius įrodymus, o taip pat atsakovų iniciatyva apklaustų liudytojų paaiškinimus, turėjo pagrindo išvadai, kad sutuoktiniai T., sudarydami sutartis dėl minimo turto įsigijimo, neketino sukurti sau teisines pasekmes, kylančias iš tokio sandorio, tai yra nuosavybės teise šį turtą valdyti ir juo naudotis. Teismas teisingai sprendė, jog visi šie sandoriai buvo apjungti vieno tikslo, kad apeinant CK 2.134 straipsnyje numatytą draudimą atsakovas A. K. galėtų įsigyti minimą jo atstovaujamai J. K. nuosavybės teise priklausantį turtą. Tuo remdamasi teismas pagrįstai minimus sandorius pripažino negaliojančiais (CK 1.80 str., 1.81 str. 1 d., 1.86 str.). Apelianto skunde išdėstyti motyvai, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog neteisėtai nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kurio pagrindu atsakovei J. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės, kad šį turtą pirko už nurodytą kainą, nes tai jam apsimokėjo ekonomiškai, o T. jį pardavė pigiau, nes jiems buvo būtini pinigai, tai yra motyvai, kad sandoriais buvo siekiama juose nurodytų teisinių pasekmių ir jos buvo įgyvendintos, - prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Apelianto minimų liudytojų J. D. , A. N. ir kitų paaiškinimai, o taip pat apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai (t. 3, b. l. 31) neduoda pagrindo priešingai išvadai (CPK 185 str.). Beje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės B. T. bei J. B. šio teismo sprendimo neskundžia.

Teismas, pripažinęs šiuos atsakovus nesąžiningais turto įgijėjais, o taip pat remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika šiais klausimais (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis Nr. 3K-3-777/2003; 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis Nr. 3K-3-1464/2002), turėjo teisinį pagrindą spręsti, kad šiuo atveju taikytina restitucija natūra, tai yra minimas turtas, priklausantis atsakovui A. K. yra grąžintinas valstybei.

Esant tokioms aplinkybėms atsakovo A. K. apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo dalies sandorių pripažinimo negaliojančiais bei ginčo žemės (miško) grąžinimo valstybei klausimu, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl teismo sprendimo restitucijos taikymo dalyje

Kaip buvo minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareikštu ieškiniu siekiama, jog valstybei būtų grąžinta neteisėtai paimta žemė, o nesant tokios galimybės, būtų tinkamai už tai kompensuojama.

Teismas, patenkinęs Generalinio prokuroro ieškinį, kaip buvo nurodyta anksčiau, pripažino negaliojančiais Šiaulių bei Panevėžio apskričių viršininkų administracijų teisės aktus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu atsakovei J. K. į 49,28 ha ploto 14 miško (žemės) sklypų, pripažino negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis atsakovė J. K. , atstovaujama atsakovo A. K. , už 7 300 Lt pardavė 4 miško (žemės) sklypus B. T. , o B. T. ir jo žmona B. T. šiuos sklypus už 6 100 Lt pardavė atsakovui A. K. . Taikydamas restituciją, teismas minimus 4 miško (žemės) sklypus grąžino valstybės nuosavybėn, iš atsakovės J. K. globėjo ir turto administratoriaus Kupiškio socialinių paslaugų centro sklypų pirkėjams priteisė lėšas, kurias, kaip nurodo teismas, gavo J. K. už parduodamą turtą, o A. K. iš sklypų pardavėjų priteisė lėšas, kurias jis buvo sumokėjęs už perkamą turtą. Taip pat iš paminėto atsakovės J. K. globėjo ir turto administratoriaus valstybės naudai priteisė 199 686 Lt, t. y. rinkos vertę 10 miško (žemės) sklypų, įgytų iš valstybės ir pagal pirkimo-pardavimo sutartis perleistų asmenims, kurių sąžiningumas įgyjant šį turtą neginčijamas.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl nurodyto piniginio ekvivalento priteisimo, rėmėsi tuo, kad grąžintinas valstybei turtas yra perleistas asmenims, o atsakovė J. K. buvo nesąžininga, nes pateikė melagingus duomenis apie savo giminystę su buvusia ginčo žemės savininke M. Ž. ir tuo pagrindu nustačius juridinę reikšmę turintį įvaikinimo faktą, ji įgijo teisę reikalauti nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo bei šio turto grąžinimo, todėl ji privalo atlyginti didžiausią šio turto vertę (CK 6.146 str., 6.147 str. 2 d.).

Visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ta aplinkybė, kad atsakovė J. K. bylos nagrinėjimo eigoje Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimu buvo pripažinta neveiksnia, neturi reikšmės nagrinėjant klausimą dėl restitucijos taikymo. Teismas šią savo išvadą grindė tuo, kad pagal ambulatorinės teismo psichologinės ekspertizės, atliktos 2007 m. spalio 24 d., išvadą atsakovė J. K. , atsakovui A. K. 2003 m. spalio 1 d. išduodama įgaliojimą Nr. 2746, ginčo sklypų įsigijimo bei jų perleidimo metu galėjo suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, o psichikos sutrikimu (kraujagyslinė demencija), dėl kurio neteko paminėto gebėjimo, ji susirgo tik nuo 2007 m. vasario 19 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad neveiksnaus asmens, kaip ir valstybės teisėtų interesų apsauga, taip pat yra susijusi su viešu interesu, o tai, kaip žinoma, suponuoja ex officio teismo aktyvią poziciją procese. Taigi byloje esant įrodymų apie tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovei J. K. priklauso tik gaunama pensija bei dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 178, ikiteisminio tyrimo byla Nr. 01-2-00005-07, b. l. 28), kurį ji turėjo dar iki minimų sandorių sudarymo, ir kurį administruoja jos globėjai – globos įstaigos, (t. 2, b. l. 93, 217, 218-219), privalėjo svarstyti klausimą, ar ieškovo Generalinio prokuroro reikalaujamos taikyti restitucijos apimtis atitinka bendrųjų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų reikalavimus, o taip pat ieškovo deklaruojamą viešą interesą. Kaip žinoma, negali būti laikomas teisingu toks teismo sprendimas, kuris negali būti įvykdomas dėl to, kad priteista nerealiai didelė pinigų suma. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju išieškojimas iš atsakovės globėjo ir jos turto administratoriaus, yra ribojamas tik jam patikėto turto apimtimi. Iš tiesų, atsakovę J. K. byloje atstovavo globos įstaigų atstovai, tačiau netinkamas atstovavimas neatleidžia teismo nuo anksčiau paminėtos pareigos būti aktyviu.

Be to, teismas kruopščiai išnagrinėjęs sutarčių, kurias atsakovės J. K. įgaliojimo pagrindu atsakovas A. K. pasirašė su sutuoktiniais T., sudarymo mechanizmą, o taip pat A. K. veiksmus atkuriant nuosavybės teisę, perkeliant žemę (mišką), jį grąžinant atsakovei J. K. ir konstatavęs šio asmens nesąžiningumą, privalėjo tirti klausimą ar atsakovė J. K. yra apturėjusi realią naudą iš šių sandorių, tai yra, ar atsakovas A. K. yra atsiskaitęs su ja pagal pavedimo sutartį ir kokiu būdu. Beje, pažymėtina tai, kad nagrinėjant iš naujo civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo, 2006 m. spalio 25 d. teismo posėdyje sutartis, kuriomis 2004-2005 m. buvo parduoti ginčo žemės (miško) sklypai, teismui pateikė ne pati J. K. , bet šias sutartis sudaręs jos įgaliotas atstovas A. K. (civilinė byla Nr. 2-745-496/2006, b. l. 163). Šiose sutartyse nurodyta, jog pinigus už parduodamą turtą prieš jas pasirašant gavo A. K. . Minimoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-2-00005-07 AB banko ,,Hansabankas“ pateiktuose išrašuose iš J. K. banko sąskaitų yra duomenys apie lėšų pervedimus nagrinėjamu laikotarpiu (b. l. 46-49), o apeliacinės instancijos teismui šis bankas taip pat pateikė kopijas J. K. nurodymų bankui pervesti ir išduoti pinigus grynais (t. 3, b. l. 26-30). Be to, pats atsakovas A. K. teisėjų kolegijai pateikė raštą, kuris, jo tvirtinimu, liudija, jog jis 2004 m. spalio 10 d., 2005 m. vasario 11 d. ir 2006 m. sausio 25 d. atsiskaitė su J. K. už parduotą mišką. Paaiškino, kad kiekvieną įrašą darė Kupiškio rajone gyvenanti V. A. . Taip pat atkreiptinas dėmesys į duomenis, esančius minimos civilinės bylos dėl juridinio fakto nustatymo medžiagoje, kad dokumentus dėl žemės grąžinimo J. K. taip pat tvarkė A. P. (b. l. 126-127).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog šios aplinkybės yra svarbios teisingam sprendimui restitucijos klausimu priimti (CPK 185 str.), nes kaip žinoma, pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį teismas išimtinais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba jo netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos pagerėtų. Taigi teisėjų kolegijos nuomone, nuodugniai ištyrus šias aplinkybes, svarstytinas klausimas dėl minimų nuostatų taikymo.

Teisėjų kolegija mano, kad iš naujo nagrinėjant minimus klausimus, taip pat svarstytina dėl CK 6.147 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo. Ieškovas savo ieškinyje šiuo klausimu nurodė, jog atsakovė J. K. , kaip ir kiekvienas protingas žmogus žinojo ir turėjo žinoti, kad niekada nebuvo įvaikinta M. Ž. . Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su ieškovo argumentais, sprendė, jog atsakovė J. K. buvo nesąžininga, tai yra pateikė melagingus duomenis apie giminystę su M. Ž. , taigi teismas šiuo klausimu padarė taip pat kategorišką išvadą. Teismas sprendime rėmėsi ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-2-0005-07 esančiais Kupiškio rajono apylinkės teismo procesiniais sprendimais, priimtais civilinėje byloje Nr. 2-745-496/2006, bei tuo faktu, kad ikiteisminis tyrimas dėl įtarimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas) nutrauktas nereabilituojančiais pagrindais (BPK 170 str. 4 d. 2 p., 212 str. 3 p.). Kupiškio rajono apylinkės teismas 2006 m. spalio 30 d. sprendimu atnaujintoje byloje atmetė kaip neįrodytą J. K. , gimusios 1929 m. liepos 16 d., prašymą, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji 1936 m. buvo įvaikinta M. Ž. . Iš šio sprendimo matyti, kad teismas tokią išvadą padarė ištyręs daug bei labai įvairiapusių įrodymų (liudytojų paaiškinimai, archyviniai dokumentai) ir remdamasis nustatytų aplinkybių visetu. Tuo tarpu kaip matyti iš nurodytoje ikiteisminio tyrimo byloje esančios medžiagos, J. K. apklausiant kaip įtariamąją 2007 m. kovo 21 d., ji nebesuprato, kuo yra įtariama ir nieko negalėjo atsakyti į jai užduodamus klausimus. Taigi teisėjų kolegija laiko, jog būtina apsvarstyti ar apeliantė negalėjo šiuo klausimu suklysti, subjektyviai vertindama aplinkybes (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nagrinėdamas klausimą dėl restitucijos taikymo, teismas neatskleidė bylos esmės, o byloje esančių įrodymų nepakanka, kad šį trūkumą būtų galima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, be to šios instancijos teismą riboja CPK 313 straipsnio nuostatos, draudžiančios dėl apelianto priimti blogesnį sprendimą, negu yra skundžiamas. Todėl minima teismo sprendimo dalis, o taip pat sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo naikinama ir ši bylos dalis perduodama nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies trečiu punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir šią bylos dalį perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.