Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjo R. M. atstovui Č. M., atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Erdvilui Buividavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, jis turėjo teisę tikslinti pateiktą GPM deklaraciją už 2014 m. bei už 5 praėjusius metus, todėl VMI pranešime nurodytas trūkumas, kad patikslinta deklaracija buvo pateikta baigiantis deklaracijos pateikimo senaties terminui yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas nesutinka, kad patikslintoje deklaracijoje buvo nepagrįstai sumažinta GPM suma. Paaiškino, jog sumažino GPM sumą, nes sužinojo, kad UAB „Anvyra“ atsakovei buvo pateikusi dvi skirtingas pažymas dėl išmokėtų dividendų ir priskaičiuotų mokesčių 2009 m. Šiose pažymose galimai buvo pritaikytas skirtingas GPM tarifas. Pareiškėjo įsitikinimu, būtent įmonė, išmokėjusi jam dividendus bei klaidingai pritaikiusi ne tą mokesčio tarifą, yra atsakinga už susidariusią mokesčio nepriemoką bei nuo jos priskaičiuotus delspinigius. Atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 22 str. 2 d. pajamos iš paskirstytojo pelno – dividendai – priskiriami prie A klasės pajamų. Pajamų mokestį nuo išmokų, priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą tas pajamas išmokantys asmenys. Pareiškėjas, būdamas UAB „Anvyra“ akcininku, pagrįstai tikėjosi, kad įmonė teisingai priskaičiuos jam priklausančius dividendus ir sumokės visus priklausančius mokesčius į valstybės biudžetą. Pabrėžė, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jei mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. Pareiškėjas pažymėjo, kad joks procesinis sprendimas, suėjus terminui patikslintoje deklaracijoje nurodytiems trūkumams pašalinti, nebuvo priimtas, todėl jis manė, jog VMI vadovausis būtent patikslinta deklaracija. Pareiškėjo nuomone, nesant jokio sprendimo dėl patikslintos deklaracijos, atsakovė negalėjo vadovautis pirmine deklaracija ir išieškoti iš pareiškėjo pirminėje deklaracijoje nurodytą GPM nepriemoką bei priskaičiuoti delspinigius nuo šios sumos.

VMI teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 str. 1 d. 2 p., iškart po teisingos GPM deklaracijos už 2009 m. pateikimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. nesiunčiant raginimo geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas atsirado teisė iš pareiškėjo išieškoti nesumokėtus mokesčius.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, laiką ir datą pranešta tinkamai (b. l. 92).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl VMI 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-78166 (b. l. 7), kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjo sąskaitų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2009 m. UAB „Anvyra“ pareiškėjui apskaičiavo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų sumą 20 435,92 Lt, nuo kurių faktiškai pritaikiusi metinio neapmokestinamojo pajamų dydžio (toliau – ir MNPD) sumą 3 850 Lt, išskaičiavo 2 488 Lt GPM (b. l. 30–31) bei apskaičiavo 548 691 Lt pajamų iš paskirstyto pelno (dividendų), nuo kurių išskaičiavo 82 304 Lt GPM ir 32 921 Lt PSD įmokų (b. l. 32–33). 2013 m. birželio 25 d. minėta bendrovė buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro (likviduota bankrutavus) (b. l. 67).

2010 m. lapkričio 5 d. pareiškėjui buvo išsiųstas priminimas pateikti GPM deklaraciją už 2009 m. (b. l. 34), tačiau pirmąją 2009 m. deklaraciją pareiškėjas pateikė tik 2014 m. balandžio 15 d., o 2014 m. gegužės 16 d. pateikė antrą 2009 m. deklaraciją, kurioje deklaravo 85 369 Lt kito asmens savo lėšomis sumokėtą mokesčio sumą (b. l. 35–39).

2014 m. spalio 2 d. pareiškėjas pateikė trečiąją 2009 m. deklaraciją, kurioje deklaravo 20 435,92 Lt su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų sumą ir nuo jų išskaičiuotą 2 488 Lt GPM, 54 8691 Lt pajamas iš paskirstyto pelno (dividendus) ir nuo jų išskaičiuotą 82 304 Lt GPM bei 32 921 Lt PSD įmokų sumą. Be to, pareiškėjas deklaravo apmokestinamų 6 proc. PSD įmokų tarifu pajamų iš paskirstyto pelno (dividendų) sumą 54 8691 Lt ir apskaičiuotą PSD įmokų sumą 32 921 Lt; deklaracijos 15 laukelyje deklaravo taikytiną MNPD sumą 0 Lt; deklaracijos 33 laukelyje deklaravo mokėtiną GPM sumą 28 011 Lt (b. l. 41–45).

Pažymėtina, kad 2014 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas pateikė dar dvi deklaracijas. Pirmojoje deklaravo tokias pačias gautų su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų ir nuo jų išskaičiuotą GPM sumas kaip 2014 m. spalio 2 d. deklaracijoje, tačiau GPM308P priede deklaravo nuo 548 691 Lt apskaičiuotų pajamų iš paskirstyto pelno (dividendų) sumos išskaičiuotą 109 738 Lt GPM sumą ir išskaičiuotą PSD įmokų sumą 32 921 Lt; deklaracijoje 33 laukelyje deklaravo mokėtiną GPM sumą 577 Lt (b. l.).

Antrojoje 2014 m. lapkričio 4 d. deklaracijoje pareiškėjas deklaravo tokias pačias gautų su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų ir nuo jų išskaičiuotą GPM sumas, tačiau GPM308P priede deklaravo nuo apskaičiuotų pajamų iš paskirstyto pelno (dividendų) sumos 541 832,50 Lt išskaičiuotą GPM suma 108 367 Lt ir išskaičiuotą PSD įmokų sumą 32 510 Lt; deklaracijoje 33 laukelyje deklaravo mokėtiną GPM sumą 577 Lt (b. l. 50–53). Abi 2011 m. lapkričio 4 d. nebuvo priimtos, nes pateiktos baigiantis deklaracijos pateikimo senaties terminui, nepagrįstai sumažinus prievolės sumą (b. l. 49–54).

2014 m. lapkričio 18 d. bei lapkričio 20 d. pareiškėjas teikė dar dvi deklaracijas, kuriose dar kitaip deklaravo minėtas sumas (b. l. 57–60, 62–65), tačiau pastarosios taip pat nebuvo priimtos dėl jau minėtų priežasčių (b. l. 61–66).

Teismas pažymi, kad, vadovaujantis MAĮ 105 str. 1 d., mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš šioje įstatymo nuostatoje nustatytų pagrindų. Nagrinėjamu atveju buvo taikytas MAĮ 105 str. 1 d. 2 p., pagal kurį priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką galima, kai mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. Pagal MAĮ 105 str. 2 d. teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 d. 2 ir 3 p. nustatyto termino pabaigos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos.

Atkreiptinas dėmesys, kad ginčas kilęs būtent dėl VMI sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjo sąskaitų, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas tik dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo banko sąskaitos, kaip vieno iš mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų, taikymo pareiškėjo atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydžio ar jos pagrįstumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai laikosi praktikos, jog mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo teisėtumo ir pagrįstumo tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013).

Pažymėtina, kad MAĮ 73 str. 1 d. nustatyta, jog priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. MAĮ 66 ir 73 str. įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas ir apskaičiavimas, bei deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius (išskyrus nustatytas išimtis), o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo, vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės.

MAĮ 76 str. 3 d. nustato, kad jei mokesčio deklaracijos pateikimo termino laikotarpiu atsiranda prievolė mokėti mokestį, mokesčių mokėtojas mokestį privalo sumokėti mokesčio įstatymo nustatytu terminu, nepaisant to, kad mokesčio deklaracijos pateikimo terminas yra pratęstas. Pagal GPMĮ 23 str. Lietuvos vienetai, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys, išmokėję išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį. GPMĮ 27 str. 1 d. nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 d. ar šio įstatymo 28 str. nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. GPMĮ 23 str. 5 d. įtvirtinta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

Nagrinėjamu atveju UAB „Anvyra“ išskaičiavo iš pareiškėjo atitinkamas GPM ir PSD įmokų sumas, tačiau jų valstybės biudžetą nesumokėjo. Pareiškėjas 2014 m. spalio 2 d. pateiktoje GPM deklaracijoje pats deklaravo mokėtiną GPM sumą 28 011 Lt (b. l. 41–45). Ši deklaracija VMI buvo priimta. Pareiškėjas deklaracijoje nurodytos sumos nesumokėjo. Taigi nagrinėjamu atveju egzistavo viena iš MAĮ 105 str. 1 d. nurodytų sąlygų priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, t. y. pareiškėjas nesumokėjo savo paties deklaruoti mokesčio nustatytu terminu.

Tuo tarpu tai, kad VMI nepriėmė po 2014 m. spalio 2 d. pareiškėjo teiktų deklaracijų patikslinimų, nėra šios bylos ginčo dalykas. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei mokesčių mokėtojas mano, kad sumokėjo per daug mokesčių, jis turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių dėl permokos sugrąžinimo ar įskaitymo (MAĮ 87 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 2014 m. gruodžio 5 d. VMI sprendimas Nr. (23.31-08)467-78166 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti, taigi pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Atmetus skundą, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui ir bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.