Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK ) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteista už tai, kad 2005 m. gruodžio 25 d., laikotarpyje tarp 11.45 - 12.03 val., bute, esančiame ( duomenys neskelbtini ), apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, abipusio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su V. A. O. metu, tyčia sudavė vieną smūgį peiliu pastarajam į krūtinės sritį, padarydama jam krūtinės kiauryminį durtinį - pjautinį sužalojimą su širdies pažeidimu, kas komplikavosi kraujavimu į širdinplėvės ertmes ir širdies tamponadą, nuo ko V. A. O., vežamas greitosios medicinos pagalbos automobiliu, 2005 m. gruodžio 25 d., 12.05 val. mirė, t. y. tyčia nužudė V. A. O.

Įvykio dieną nukentėjusysis grįžo visiškai girtas ir pradėjo prie jos kabinėtis, reikalavo, kad ji kartu su juo išgertų. Jai atsisakius gerti, nukentėjusysis pradėjo reikalauti pinigų. Kuo nukentėjusysis labiau girtėjo, tuo agresyvesnis darėsi. Ji buvo išsigandusi, pagrasino, kad iškvies policiją. Po šių žodžių nukentėjusysis puolė ją ir grasino, kad ,,pakišti po velėną“. Ji stumdė jį nuo savęs. Apeliantė teigia, kad ji neatsimena kaip paėmė peilį ir kaip juo dūrė A. O. Ji suvokė, kad įdūrė nukentėjusiajam tik po to, kai šis nuleido rankas. Po to ji iškvietė greitąją pagalbą. Apeliantė tvirtina, kad ji nenorėjo nukentėjusiojo mirties ir tai, kad jam įdūrė į krūtinę buvo tik atsitiktinumas. Ji dūrė peiliu A. O. spontaniškai, besigindama. Nukentėjusiojo mirties nei tyčia, nei dėl neatsargumo ji nenorėjo, ji tik norėjo nutraukti jos atžvilgiu vartojamą smurtą.

Apeliantė pažymi, kad ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme visiškai prisipažino, kad dūrė peiliu A. O. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantės nuteistosios D. K. gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistosios gynėjos apeliacinį skundą – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. D. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d. ir ji pagrįstai už šio nusikaltimo padarymą nuteista.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. K. kalta pagal BK 129 str. 1 d., rėmėsi ikiteisminio tyrimo įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismo išvada dėl D. K. kaltės nužudžius V. A. O. padaryta remiantis pačios nuteistosios parodymais, specialisto išvadomis, liudytojų parodymais ir kitais bylos duomenimis. Apeliantė prisipažino įdūrusi peiliu nukentėjusiajam V. A. O. Specialisto išvada nustatyta, kad V. A. O. mirties priežastimi buvo krūtinės kiauryminis – pjautinis sužalojimas su širdies pažeidimu. Šie bylos duomenys visiškai patvirtina, kad nuteistosios veiksmai ir nukentėjusiojo mirtis buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Todėl apygardos teismas, įvertinęs visumą byloje išanalizuotų ir ištirtų įrodymų, padarė teisingą išvadą, kad apeliantė tyčia nužudė V.A. O.

Apeliantė skunde nurodo, kad ji nukentėjusiojo mirties nenorėjo, o peiliu dūrė besigindama.

Pirmosios instancijos teismas tyrė šią nuteistosios versija ir nuosprendyje motyvavo kodėl D. K. nusikalstama veika negali būti vertinama kaip padaryta veikiant būtinosios ginties sąlygomis.

Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis. Būtinoji gintis yra tada, kai baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančia veika baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus (egzistuojantis objektyviai) ir akivaizdus (pradėtas ar tiesiogiai gresiantis). Reikalavimus gynybai nulemia kėsinimosi pobūdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: ginantis žala gali būti padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, ji padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. K. veiksmai neatitinka būtinosios ginties sąlygų. Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad situacijos, kurioje D. K. reikėtų gintis panaudojant pavojingą įrankį – peilį, nebuvo ir ji tai suvokė. Bylos faktinė medžiaga patvirtina, kad D. K. dūrė peiliu konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu, o ne gynybos tikslais. Įrodymų apie tai, kad V. A. O. pavojingai realiai ir akivaizdžiai kėsinosi į D. K. sveikatą ar gyvybę, nėra.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas, nes būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik būtinosios ginties situacijoje, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata ir ši veika padaroma, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Apygardos teismas konstatavo, kad D. K. veikė netiesiogine tyčia, t. y., ji, paimdama į rankas peilį ir juo durdama į nukentėjusiojo V. A. O. krūtinę bei sužalodama gyvybei svarbų organą - širdį, suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti kitam žmogui gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes byloje nėra duomenų, pagal kuriuos kolegija padarytų priešingą išvadą, todėl D. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d.

Apeliantė savo apeliaciniu skundu prašo sušvelninti nuosprendį. Toks apeliantės prašymas suprantamas kaip prašymas sušvelninti jai paskirtą bausmę. Šis prašymas atmestinas.

Apygardos teismas, skirdamas apeliantei bausmę, BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas, nepataisoma moralinė žala, veikta netiesiogine tyčia. Taip pat atsižvelgta į sunkinančią apeliantės atsakomybę aplinkybę – ji nusikalto būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistosios prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Įvertinta nuteistosios asmenybę charakterizuojanti medžiaga, iš jos matyti, kad apeliantė buvo teista, tačiau teistumai išnykę, kaimynų charakterizuojama teigiamai. Taip pat atsižvelgta ir į nukentėjusiojo asmenybę bei jo elgesį nuteistosios atžvilgiu. Nukentėjusysis būdamas girtas smurtaudavo prieš apeliantę. Paminėtos aplinkybės nulėmė laisvės atėmimo bausmės dydį. Teismas paskyrė apeliantei bausmę artimesnę įstatymo sankcijos numatytam minimumui ir tokia bausmė nelaikytina aiškiai per griežta. Apeliantė skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl pagrindo švelninti apeliantei paskirtą bausmę nėra.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios D. K. apeliacinį skundą atmesti.