Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-408-737/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-08-11
Bylos Nr.: 1A-408-737/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-0-00312-2022-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aurelijus Rauckis, Daiva Jankauskienė, Jūratė Petraškienė
Nuteistasis: Ž. M., V. B.
Advokatai: Bronius Varsackis, Ričardas Lilas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-408-737/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-0-00312-2022-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.8.7.1; 1.2.4.4.1; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.6.6.1; 2.4.7 (S)

Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugpjūčio 11 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės, Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aurelijaus Rauckio,

sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei,dalyvaujant prokurorei Genovaitei Ročienei,nuteistojo Ž. M. gynėjui advokatui Ričardui Lilui,nuteistajam V. B. ir jo gynėjui advokatui Broniui Varsackiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. M. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Ž. M. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, prie nuosprendžiu Ž. M. paskirtos bausmės nuspręsta iš dalies pridėti švelnesnę Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi nustatytą 1 metų 1 mėnesio 10 dienų laisvės atėmimo bausmę ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 4 d. nutartį.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš V. B. ir Ž. M. nuspręsta nepriteisti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. B. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, 2022 m. birželio 28 d. apie 17.00 val. nuteistajam D. V. nurodžius nukentėjusiajam V. S. eiti į kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), po ko pastarajam nuėjus, minėtame kambaryje buvęs jis, užmovė medžiaginį maišą ant galvos nukentėjusiajam V. S. ir laikydamas virvėmis užtraukė maišą ant nukentėjusiojo kaklo, tuomet parvertęs ant lovos viena ranka laikė prispaudęs nukentėjusįjį, po ko bendrais veiksmais jis su Ž. M. tyčia sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvos sritį, taip padarydamas minkštųjų audinių sumušimus ir poodines kraujosrūvas kaktoje, nosies nugarėlėje, abiejų akiduobių srityse, kairės ausies kaušelyje, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiajam V. S. sveikatą, ko pasekoje bendrais jo ir Ž. M. veiksmais V. S. buvo padarytas apatinio žandikaulio kampo lūžis, kas sukėlė nukentėjusiajam V. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Ž. M. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, 2022 m. birželio 28 d. apie 17.00 val. nuteistajam D. V. nurodžius nukentėjusiajam V. S. eiti į kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), po ko pastarajam nuėjus, minėtame kambaryje buvęs V. B., užmovė medžiaginį maišą ant galvos nukentėjusiajam V. S. ir laikydamas virvėmis užtraukė maišą ant nukentėjusiojo kaklo, tuomet parvertęs ant lovos viena ranka laikė prispaudęs nukentėjusįjį, po ko bendrais veiksmais jis su V. B. tyčia sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvos sritį taip padarydamas minkštųjų audinių sumušimus ir poodines kraujosrūvas kaktoje, nosies nugarėlėje, abiejų akiduobių srityse, kairės ausies kaušelyje, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiajam V. S. sveikatą, ko pasekoje bendrais jo ir V. B. veiksmais V. S. buvo padarytas apatinio žandikaulio kampo lūžis, kas sukėlė nukentėjusiajam V. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio dalį ir priimti naują nuosprendį – Ž. M. išteisinti, kadangi nepadaryta BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausti nukentėjusįjį V. S., bei liudytoją J. K., prie bylos prijungti Ž. M. charakteristiką ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

4. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Apibendrinant skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė Ž. M. kaltę padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nenustatyta nuteistojo tyčia, priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių. Teismas nesivadovavo in dubio pro reo principu, t. y. visų abejonių nevertino nuteistojo naudai.

4.2. Nuosprendyje išdėstyti argumentai prieštarauja nukentėjusiojo V. S. parodymams, duotiems teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusysis nurodė, kad iki muštynių su Ž. M. ir V. B., jis du kartus susimušė su liudytoju J. K.. Muštynių metu J. K. buvo sulaužyta nosis. Kaip teigia nukentėjusysis, vėliau D. V. pakvietė jį į kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nukentėjusįjį sumušė V. B.. Nurodytos aplinkybės prieštarauja nukentėjusiojo 2022 m. liepos 4 d. bei 2022 m. liepos 13 d. pareiškimuose nurodytoms aplinkybėms. Pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad jį sumušė už pranešimą apie telefonų permetimą, tačiau ši versija buvo paneigta.

4.3. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu paneigė surašytą paaiškinimą ir pareiškimą, nurodė, kad nemoka rašyti ir skaityti, šiuos dokumentus surašė vyr. specialistė A. K.. Nors specialistė nurodė, kad paaiškinimas buvo surašytas pagal nukentėjusiojo parodymus, tačiau surašymo procesas nebuvo filmuotas ar kitaip įrašytas, todėl nėra galimybės patikrinti duomenų. Be to, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo daromas spaudimas, todėl jis pasirašė viską, ką jam nurodė tyrėjai. Paaiškinime nurodytų aplinkybių nepatvirtino nei vienas liudytojas, nei vienam iš liudytojų, su kuriais po įvykio bendravo V. S., pastarasis nenurodė, kad buvo sumuštas Ž. M..

4.4. Vertinant specialisto išvadą, negalima vienareikšmiškai pasakyti, kad nukentėjusiajam žandikaulio lūžis buvo padarytas ne muštynių su J. K. metu. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiojo žandikaulis buvo sulaužytas būtent konflikto su Ž. M. metu.

4.5. Apelianto įsitikinimu, teismui laikant, kad nukentėjusysis melavo duodamas parodymus teisme, teismas turėjo inicijuoti ikiteisminį tyrimą pagal BK 235 straipsnį. Jeigu parodymai buvo pakeisti, paveikus nukentėjusįjį, turėjo būti inicijuotas ikiteisminis tyrimas pagal BK 233 straipsnį.

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendį, kuriuo nuteistasis buvo pripažintas kaltu, jį išteisinti ir nutraukti jo atžvilgiu baudžiamąją bylą.

6. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Nuteistasis nurodo įvykio dieną buvęs lauke. Yra girdėjęs, kad kažkas buvo tarp V. S. ir J. K.. Kaip suprato jie tarpusavyje susimušė. Jam grįžus į kambarį, jame buvo sumuštas J. K., kuris nurodė, kad jį sumušė V. S..

6.2. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neindividualizavo kiekvieno asmens veiksmų, perrašė kaltinamąjį aktą, nepagrindė koks įrodymas patvirtina kiekvieno teisiamojo nusikalstamą veiksmą.

6.3. Skunde taip pat pabrėžiama, jog nukentėjusiojo V. S. parodymais tikėti negalima, nes net bylos nagrinėjimo teisme metu jis tris kartus keitė parodymus. Nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, yra akivaizdūs prieštaravimai tarp duotų parodymų. Nėra aišku, kaip asmuo, kuriam ant galvos yra uždėtas maišas, gali matyti, kas dedasi aplinkui. Neaišku, kaip (duomenys neskelbtini) atsirado maišas su virvėmis. Teismas šių aplinkybių netyrė.

7. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu nuteistojo Ž. M. gynėjas advokatas Ričardas Lilas palaikė nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais. V. B. ir jo gynėjas advokatas Bronius Varsackis palaikė nuteistojo V. B. skundą jame išdėstytais motyvais. Prokurorė prašė atmesti nuteistųjų skundus, nurodydama, kad jų kaltė yra įrodyta byloje esančių duomenų visuma.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų V. B. ir Ž. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Žemesnės instancijos teismas

8. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso ar baudžiamojo įstatymo pažeidimų, kurie būtų galėję lemti neteisėto ar nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

9. Nuteistųjų apeliaciniais skundais ginčijama jų kaltė dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniuose skunduose pateikiamas byloje surinktų įrodymų subjektyvus vertinimas ir interpretavimas, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, vadovavosi prielaidomis ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais, nes jie yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis.

Žemesnės instancijos teismas

10. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, įrodymus vertina teismas, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visų bylos aplinkybių išsamiu ir nešališku išnagrinėjimu. Teismas turi diskreciją spręsti dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, vertindamas kiekvieną įrodymą atskirai ir visus įrodymus jų visumoje. Išvados dėl kaltės turi būti logiškai nuoseklios, vienareikšmės ir nekeliančios abejonių. Vien tai, kad nuteistieji nesutinka su teismo įrodymų vertinimu, savaime nereiškia, jog buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar pažeistos BPK normos. Nesutikimas su sprendimu nėra pakankamas pagrindas jį panaikinti ar pakeisti.

11. Apeliaciniuose skunduose pateiktas prašymas atlikti įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausti nukentėjusįjį V. S. bei liudytoją J. K.. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie proceso dalyviai buvo apklausti pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, laikantis BPK reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, jog nenurodyta jokių naujų aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių šie asmenys turėtų būti apklausiami pakartotinai, papildomas įrodymų tyrimas nelaikytinas būtinu. Apeliacinės instancijos teismo funkcija – įvertinti jau ištirtus įrodymus, o ne kartoti procesinius veiksmus, kurie atlikti tinkamai. Todėl apeliacinės instancijos teisme apsiribota pakartotinu pirmos instancijos teisme apklaustų nukentėjusiojo V. S. bei liudytojo J. K. parodymų įvertinimu.

12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nepakankamai išsamiai motyvavo savo išvadas, iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Dėl šios priežasties V. B. ir Ž. M. apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

13. Vienas pagrindinių apeliacinių skundų motyvų yra susijęs su nukentėjusiojo V. S. parodymų patikimumo vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teismo posėdyje nukentėjusysis iš dalies pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus – nurodė, kad smurtą prieš jį tą dieną vartojo ne nuteistasis Ž. M., o J. K. bei V. B. – šie paaiškinimai pateikti tik vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje, yra fragmentiški, nenuoseklūs ir nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad ir iš kart po sužalojimo nukentėjusiojo duotų parodymų eiga nebuvo nuosekli: 2022 m. birželio 28 d., iškart po įvykio, nukentėjusysis paaiškino įstaigos pareigūnui, jog susižalojo griūdamas, – esą „susipynė kojos ir parkrito“. Tik vėliau, 2022 m. liepos 4 d., jis pirmą kartą nurodė, kad buvo sumuštas. Taigi parodymų turinys kito, o jų esminis pasikeitimas įvyko ne iš karto, o tik po savaitės. Šis faktas svarbus vertinant parodymų patikimumą ir galimą išorinį poveikį. Nepaisant to, vėlesni parodymai – duoti 2022 m. liepos 13 d., 2022 m. rugpjūčio 19 d. bei parodymų patikrinimo vietoje metu – pasižymi nuoseklumu, detalumu ir yra patvirtinti objektyviais duomenimis: vaizdo įrašais, medicininiais dokumentais bei liudytojų parodymais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pradiniai parodymai buvo nenuoseklūs, vėlesni ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka įrodymų visetą ir yra pakankami konstatuoti, jog būtent nuteistieji padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą V. S..

14. Pirmiausia pažymėtina, kad nukentėjusiojo V. S. nurodytas sužalojimo faktas yra objektyviai patvirtintas Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada (1 t., b. l. 78-80), gydytojų apžiūros duomenimis (1 t., b. l. 17), medicininėmis pažymomis ir epikrizėmis (1 t., b. l. 75-76). Šie duomenys patvirtina, kad 2022 m. birželio 28 d. V. S. patyrė fizinį smurtą, kurio metu jam buvo padaryti įvairaus sunkumo sužalojimai – sunkiausias iš jų, apatinio žandikaulio kairiojo kampo srityje esantis lūžis, atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo kriterijus, o kiti – nežymų sveikatos sutrikdymą. Antra, specialisto išvadoje nurodyta, kad žandikaulio lūžis ir kiti nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti smūgiais kietu buku daiktu, pavyzdžiui, kumščiais, taigi toks sužalojimų mechanizmas yra nesuderinamas su nukentėjusiojo pradiniu paaiškinimu, kad jis galėjo susižaloti parkritęs. Priešingai – šis sužalojimų pobūdis atitinka 2022 m. liepos 4 d. V. S. paaiškinimą bei vėlesnius, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodyta, kad jam buvo suduota daugybė smūgių į galvos sritį.

Žemesnės instancijos teismas

15. Specialisto išvada patvirtina V. S. parodymus, užfiksuotus 2022 m. liepos 13 d. protokole-pareiškime (1 t., b. l. 19-20). Juose nukentėjusysis nuosekliai ir aiškiai nurodė, kad į kambarį Nr. (duomenys neskelbtini) jį pakvietė nuteistasis D. V., o vos jam įėjus, V. B. užmetė ant galvos maišą, užveržė jį virve aplink kaklą, parvertė ant lovos ir kartu su Ž. M. sudavė daugybę smūgių, daugiausia į galvos sritį. Nukentėjusysis nurodė, kad smūgių buvo ne mažiau kaip dešimt, o jų pobūdis visiškai atitinka specialisto išvadoje aprašytas traumas.

16. Nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą dar labiau sustiprina 2022 m. rugpjūčio 9 d. apžiūros protokole aprašyti stacionarių vaizdo kamerų įrašų duomenys. Iš jų matyti, kad 2022 m. birželio 28 d. 17.13.49 val. V. S. įeina į kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), o prieš tai prie jo durų stovėjo nuteistasis D. V., kuris stebėjo situaciją pro stebėjimo langelį, demonstratyviai žvalgėsi į vidų ir, kaip matyti įraše, užvėrė duris (1 t., b. l. 65-66). Ši aplinkybė tiesiogiai patvirtina V. S. parodymus, kad būtent D. V. jį pakvietė į kambarį, kuriame vėliau buvo panaudotas fizinis smurtas.

17. Apžiūros protokolas taip pat patvirtina, kad 17.15.02 val. iš to paties kambario Nr. (duomenys neskelbtini) išeina Ž. M., o 17.15.48 val. – pats V. S.. Po jo, 17.16.47 val., iš to paties kambario išeina du nuteistieji – M. G. ir J. K., 17.16.54 val. – dar du nuteistieji L. B. ir E. Š., o 17.17.23 val. – V. B.. Tokia eiliškumo seka objektyviai patvirtina, kad šie asmenys – įskaitant ir abu nuteistuosius Ž. M. ir V. B. – įvykio metu buvo kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) ir turėjo realią galimybę vykdyti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Tai ne tik sustiprina V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą dėl prieš jį panaudoto smurto, bet ir paneigia apeliantų pateiktą versiją, esą inkriminuojamu laikotarpiu jie apskritai nebuvo kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini). Iš vaizdo stebėjimo įrašų bei jų apžiūros protokolo duomenų matyti, kad nurodytu metu šioje patalpoje buvo tiek nukentėjusysis, tiek abu nuteistieji – V. B. ir Ž. M., todėl nėra pagrindo abejoti jų buvimu įvykio vietoje ir galimybe veikti kartu.

18. Byloje ištirti vaizdo įrašai paneigia apeliaciniuose skunduose išdėstytą teiginį, kad nukentėjusysis V. S. galėjo būti sužalotas anksčiau, konflikto su J. K. metu. Įrašuose, fiksuotuose 2022 m. birželio 28 d. nuo 14.59.59 val. iki 18.00.00 val., užfiksuotas tik vienas atvejis, kai V. S. įeina į kambarį Nr. (duomenys neskelbtini) – būtent tuo metu, kai, kaip nustatyta byloje, prieš jį buvo panaudotas smurtas. Kitais laiko momentais – nei iki šio įėjimo, nei po to – joks kitas V. S. patekimas į šią patalpą neužfiksuotas, nors tiek teisiamajame posėdyje, tiek apeliaciniuose skunduose buvo teigiama, kad jis galėjo būti susimušęs su J. K. dar anksčiau. Ši faktinė aplinkybė leidžia konstatuoti, kad kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) iki nurodyto įvykio nebuvo jokio ankstesnio kontakto tarp V. S. ir J. K., todėl apeliantų versija, jog sužalojimai galėjo būti padaryti tokio konflikto metu, atmestina kaip nepagrįsta ir prieštaraujanti objektyviems bylos duomenims.

19. Apžiūros protokolo duomenų pagrindu, kaip prieštaraujantys objektyviems duomenims, paneigiami ir V. B. argumentai, kad įvykio metu jis buvo išėjęs pasivaikščioti. Vaizdo įrašų analizė rodo, kad V. B. iš kambario Nr. (duomenys neskelbtini) išeina 2022 m. birželio 28 d. 17.17.23 val., tai yra praėjus beveik dviem minutėms po to, kai 17.15.48 val. kambarį palieka V. S.. Vadinasi, tuo metu, kai nukentėjusysis teigia buvęs sumuštas, V. B. buvo patalpoje, ir turėjo galimybę dalyvauti smurtiniuose veiksmuose.

20. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duoti parodymai atitinka medicininių duomenų bei techninėmis priemonėmis užfiksuotų vaizdo įrašų turinį, leidžia laikyti juos patikimais. Taip pat svarbu, kad nukentėjusiojo parodymai ikiteisminiame tyrime išliko nuoseklūs ir buvo patvirtinti parodymų patikrinimo vietoje metu 2022 m. spalio 26 d. (1 t., b. l. 47-78). Šio procesinio veiksmo metu nukentėjusysis ne tik detaliai parodė, kur buvo laikomas, kur buvo suduota, nurodė konkrečias patalpų vietas, bet ir patvirtino, kad fizinį smurtą prieš jį naudojo abu nuteistieji – V. B. ir Ž. M..

21. Apeliaciniuose skunduose keliama prielaida, kad nukentėjusysis V. S. ikiteisminio tyrimo metu galėjo duoti melagingus parodymus, esą būdamas paveiktas įkalinimo įstaigos pareigūnų („operų“) spaudimo, ir dėl to galėjo nepagrįstai apkalbėti V. B. bei Ž. M.. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie teiginiai yra deklaratyvūs. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusiajam buvo daromas neteisėtas poveikis ar kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo duoti ne laisva valia. Pažymėtina ir tai, kad teisiamajame posėdyje išsakyti nukentėjusiojo paaiškinimai dėl tariamo pareigūnų spaudimo nėra patvirtinti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais. Priešingai – šie paaiškinimai prieštarauja anksčiau duotiems nuosekliems ir kitais įrodymais (vaizdo įrašais, medicininiais duomenimis, liudytojų parodymais) patvirtintiems parodymams. Atsižvelgiant į tai, skunduose išdėstyti samprotavimai dėl galimo poveikio atmestini kaip nepagrįsti.

22. Nė viename iš ikiteisminio tyrimo protokolų – nei 2022 m. liepos 13 d. pirminiame pareiškime, nei apklausos protokoluose, nei parodymų patikrinimo vietoje veiksmuose – nėra užfiksuota jokių abejonių dėl skunduose minimų parodymų davimo aplinkybių. Pats nukentėjusysis V. S. parodymus davė ir savo parašu patvirtino jų teisingumą. Vis dėlto pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys į 2022 m. liepos 4 d. rašytinio paaiškinimo (1 t., b. l. 16) surašymo aplinkybes – jame nurodytas smurto faktas, tačiau dokumentas buvo surašytas ne paties nukentėjusiojo ranka, o pareigūnės A. K., be garso ar vaizdo fiksavimo. Vertindama aptariamas aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis paaiškinimas buvo surašytas dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo nurodymu atlikti tarnybinį patikrinimą dėl V. S. traumos, ką patvirtina 2022 m. liepos 4 d. tarnybinis pranešimas (1 t., b. l. 15). Todėl šiuo atveju baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios parodymų formą, šiam dokumentui objektyviai negali būti taikomos, nes jis buvo gautas ne ikiteisminio tyrimo, o vidaus administracinio patikrinimo kontekste. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šio paaiškinimo surašymo forma savaime nesuponuoja parodymų nepatikimumo ar neteisėtumo, juolab, kad jo turinys vėliau buvo detalizuotas ir pakartotas jau vykdant ikiteisminio tyrimo veiksmus – priimant pareiškimą dėl nusikalstamos veikos, liudytojo apklausos metu bei parodymų patikrinimo vietoje metu. Pažymėtina ir tai, kad nei minėto paaiškinimo, nei vėlesnių procesinių dokumentų surašymo metu nebuvo reiškiamos abejonės dėl jų atitikimo nukentėjusiojo valiai ar pastabos dėl papildomo parodymų fiksavimo kita forma. Todėl kolegija atmeta skunduose keliamas abejones dėl nukentėjusiojo parodymų surašymo būdo ar formos kaip nepagrįstas.

23. Pats faktas, kad vėlesniame proceso etape V. S. teisme neigė Ž. M. dalyvavimą jo atžvilgiu vartojant smurtą, nepaneigia jo pirminių parodymų patikimumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl V. B. vaidmens jis savo parodymų nekeitė nė viename proceso etape. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo išsamūs, nuoseklūs ir patvirtinti kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais – specialisto išvada, parodymų patikrinimu vietoje, vaizdo įrašais bei medicininiais dokumentais. Parodymų surašymo aplinkybės nekelia abejonių – visos apklausos buvo atliktos laikantis BPK reikalavimų, o jų turinys išliko stabilus iki pat teisiamojo posėdžio. Tai leidžia pagrįstai spręsti, kad parodymų pakeitimą lėmė išorinės aplinkybės – baimė, grasinimai ar siekis išvengti pasekmių įkalinimo aplinkoje.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog iškart po įvykio – 2022 m. birželio 28 d. – nukentėjusysis V. S. kalėjimo pareigūnui ir medicinos darbuotojai paaiškino susižalojęs griūdamas, nenurodydamas jokių asmenų, kurie prieš jį būtų panaudoję smurtą, vertintina ne kaip prieštaravimas vėlesniems parodymams, bet kaip psichologiniu spaudimu paaiškinamas elgesys. Jau 2022 m. liepos 13 d. pareiškime V. S. nurodė, kad tuoj po smurto epizodo V. B. ir Ž. M. jam pasakė: „jeigu praneši – gausi malkų dar kartą“. Šie grasinimai buvo išsakyti tuo metu, kai nukentėjusysis dar atliko laisvės atėmimo bausmę toje pačioje įkalinimo įstaigoje, kaip ir nuteistieji, todėl yra pagrindo spręsti, kad pirminis vengimas atskleisti smurto aplinkybes, taip pat vėlesnis parodymų dėl Ž. M. pakeitimas teisiamojo posėdžio metu, galėjo būti nulemti realios baimės dėl savo saugumo. Tokiu būdu pirminis tylėjimas ir parodymų kaita laikytini logiškai paaiškinama.

25. Nors teisiamajame posėdyje V. S. nepatvirtino savo pirminių parodymų dėl Ž. M. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, tačiau pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perkaityti teisiamajame posėdyje ir įvertinti tiek, kiek jie patvirtina kitus byloje ištirtus įrodymus. Procesiniu požiūriu, tokie parodymai laikytini tinkamai ištirtais ir gali būti vertinami kartu su kitais bylos įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad jų turinys buvo žinomas proceso dalyviams, palygintas su parodymais, duotais teisme, ir nei vienas iš proceso dalyvių dėl jų pagarsinimo procedūros motyvuotų prieštaravimų nereiškė, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas šią BPK normą taikė pagrįstai.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. S. parodymai, duoti 2022 m. liepos 13 d. pareiškime protokole ir vėliau patvirtinti 2022 m. rugpjūčio 19 d. apklausoje bei 2022 m. spalio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu, yra išsamūs, logiškai nuoseklūs ir dera su kitais byloje ištirtais įrodymais. Šie parodymai atitinka: specialisto išvadą Nr. G1555/2022(02) (1 t., b. l. 78-80), kurioje nurodyta, kad žandikaulio lūžis padarytas kelių valandų bėgyje iki tiriamojo pirmos gydytojų apžiūros 2022 m. birželio 28 d. 18.35 val.; gydytojos D. B. medicininę apžiūrą (1 t., b. l. 17), kurios metu konstatuota hematoma ant nosies, žandikaulio, kaktos, skruostikaulių ir raudonos dėmės po akimis; apžiūros protokolo duomenis apie stacionarių kamerų įrašus (1 t., b. l. 1 t., b. l. 65-66), patvirtinančius, kad V. S. 17.13.49 val. įėjo į kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), o 17.15.48 val. iš jo išėjo, ir kad tuo metu kambaryje buvo ir abu nuteistieji, o prie kambario išorės durų stovėjo D. V., kuris ir pakvietė nukentėjusįjį į šį kambarį; parodymų patikrinimo vietoje protokolą (1 t., b. l. 47-48), kuriame V. S. detaliai parodė veiksmų eigą tame pačiame kambaryje; tarnybinius pranešimus apie sužalojimus (1 t., b. l. 11, 14, 15), kuriuos pirmiausia pareigūnui M. S. paaiškino kaip atsiradusius griūnant, tačiau vėliau paaiškino apie smurtą; liudytojų M. S. (1 t., b. l. 86-85) ir D. T. (1 t., b. l. 108) parodymus, kad jie matė sužalotą V. S. 2022 m. birželio 28 d. ir nuvedė jį į medicinos punktą. Be to, liudytoja I. P. apklausos metu (1 t., b. l. 97-98) nurodė, kad būtent V. S. jai perdavė informaciją apie planuojamą mobilaus telefono permetimą D. V.. Ši informacija siejasi su V. S. nurodyta smurto priežastimi – t. y. kad jis buvo sumuštas už tai, kad apie šį ketinimą pranešė auklėtojai. Todėl V. S. parodymai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose, vertinami kartu su visa byloje esančių įrodymų visuma, pagrįstai laikyti reikšmingais įrodymais pagrindžiančiais V. B. ir Ž. M. kaltę.

27. Nukentėjusiojo V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo nepaneigia ir V. B. apeliaciniame skunde iškeltos abejonės dėl galimybės (duomenys neskelbtini) patalpose panaudoti maišą. Vis tik, apklausta šios įstaigos Resocializacijos skyriaus specialistė R. G. patvirtino, kad 2021 m. kalėdinės labdaros metu nuteistiesiems buvo įteiktos dovanos medžiaginiuose, užtraukiamomis virvelėmis užrišamuose maišuose. Taigi, šis skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymais pagrįstas ir nusikaltimo motyvas – tai, kad V. S. perdavė kalėjimo pareigūnams informaciją apie planuojamą draudžiamų daiktų permetimą nuteistajam D. V.. Liudytoja I. P., dirbanti (duomenys neskelbtini) specialiste, teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jai V. S. suteikė informaciją apie neteisėtą telefonų perdavimą į pataisos įstaigą. Ji pasidalino informacija su kolega L. L., kuris kitą dieną patikrinimo metu rado mobilųjį telefoną su SIM kortele. Šios aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su V. S. parodymais, jog būtent po šio pranešimo apie draudžiamų daiktų permetimą D. V. jis buvo sumuštas. Taigi, aukščiau nurodytų liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistųjų – V. B. ir Ž. M. – veiksmų motyvas buvo kerštas už bendradarbiavimą su pataisos įstaigos pareigūnais. Toks motyvas yra logiškai pagrįstas, atitinka nurodytas įvykio aplinkybes ir sustiprina pirminių nukentėjusiojo parodymų patikimumą.

29. Kaltinamųjų – V. B. ir Ž. M. – pozicija, grindžiama kaltės neigimu ir nurodymais apie galimą muštynių epizodą tarp nukentėjusiojo V. S. ir J. K., vertintina kaip gynybinio pobūdžio ir nepatvirtinta objektyviais bylos duomenimis. Nė viename pirminių ikiteisminio tyrimo dokumentų nėra jokių užuominų apie galimą smurtinį konfliktą tarp šių asmenų. Pats J. K., apklausos metu 2022 m. rugpjūčio 17 d. (1 t., b. l. 174–176), kategoriškai nurodė, kad apie V. S. sužalojimą nieko nežino. Tačiau vėliau, tik 2022 m. lapkričio 8 d. apklausos metu (1 t., b. l. 179–182), t. y. po daugiau kaip keturių mėnesių nuo įvykio, jis pirmą kartą pateikė versiją, jog buvo susimušęs su V. S.. Toks parodymų pasikeitimas kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad nei anksčiau pats J. K. apie tai neužsiminė, nei nukentėjusysis tokios versijos iki teisiamojo posėdžio nebuvo nurodęs. Be to, ši versija nėra paremta objektyviais bylos duomenimis – nėra jokių medicininių dokumentų, tarnybinių pranešimų ar vaizdo įrašų, kurie patvirtintų tokio konflikto faktą. Priešingai – V. S. dar 2022 m. liepos 13 d. pareiškime bei vėlesnių ikiteisminio tyrimo veiksmų metu nuosekliai nurodė, kad jį sumušė būtent V. B. ir Ž. M., o J. K. prie šio įvykio neprisidėjo. Tą pačią poziciją jis išsakė ir parodymų patikrinimo vietoje metu, detalizuodamas smurtinių veiksmų eigą, lokalizaciją ir konkrečius dalyvius. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, vertina visus byloje surinktus įrodymus iš esmės, atsižvelgdama į jų tarpusavio ryšį, patikimumą, leistinumą ir visetą. Toks sisteminis įrodymų vertinimas leidžia pagrįstai spręsti, kad kaltinamųjų versija apie nukentėjusiojo muštynes su J. K. buvo pateikta siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir yra atmestina kaip nepagrįsta bei prieštaraujanti objektyviai įrodymų visumai.

30. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo pozicijai liudytojo D. V. parodymus vertinti kritiškai ir nelaikyti jų patikimais, nes jie prieštarauja kitų byloje esančių objektyvių įrodymų visumai. Nors teisiamajame posėdyje D. V. neigė bet kokį ryšį su įvykiu ir nurodė tik pakvietęs V. S. pas J. K., vaizdo įrašuose aiškiai užfiksuota, kad būtent jis 2022 m. birželio 28 d. 17.13.49 val. pats palydėjo V. S. iki kambario Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su juo įėjo į tą patalpą ir 17.13.54 val. užvėrė duris, demonstratyviai žiūrėdamas į vidų ir kraipydamas galvą. 17.14.12 val. jis dar kartą priėjo prie durų ir žiūrėjo pro stebėjimo langelį. Šis elgesys objektyviai patvirtina, kad D. V. aktyviai dalyvavo nukentėjusiojo atvedime į patalpą, kurioje vėliau buvo panaudotas fizinis smurtas, ir domėjosi, kas vyksta viduje. Toks elgesys paneigia bet kokį neutralumą ar atsitiktinumą. Be to, atsižvelgtina, kad D. V. pats buvo asmuo, dėl kurio elgesio (mobiliojo telefono permetimo) V. S., kaip vėliau paaiškėjo, buvo informavęs įstaigos darbuotojus. Tai sudaro pagrindą manyti, kad D. V. turėjo tiesioginį suinteresuotumą nuslėpti tikrąsias aplinkybes ir neatskleisti savo vaidmens, todėl jo parodymai vertintini kaip šališki ir nepatikimi.

31. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ir nelaiko patikimais liudytojų M. G., J. K., L. B. ir E. Š. parodymų. Jų parodymai prieštarauja objektyviems bylos duomenims ir akivaizdžiai atspindi siekį nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes. Vaizdo įrašai ir jų apžiūros protokolas patvirtina, kad 2022 m. birželio 28 d., nurodytu įvykio metu, visi šie asmenys buvo kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) ir iš jo išėjo netrukus po nukentėjusiojo V. S. sužalojimo: M. G. ir J. K. – 17.16.47 val., L. B. ir E. Š. – 17.16.54 val., Ž. M. – 17.15.02 val., V. B. – 17.17.23 val. Pats nukentėjusysis į kambarį įėjo 17.13.49 val. ir išėjo 17.15.48 val. Šie duomenys objektyviai patvirtina ne tik nuteistųjų, bet ir minėtų liudytojų buvimą patalpoje tuo metu, kai, kaip nustatyta byloje, prieš V. S. buvo vartotas smurtas. Nepaisant to, nė vienas iš nurodytų liudytojų nepatvirtino matęs kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, kas vertintina kaip sąmoningas tikrovės slėpimas. Ypač kritiškai vertintini J. K. parodymai – jo paaiškinimai apie galimą konfliktą su nukentėjusiuoju atsirado tik vėlesnėje proceso stadijoje, jie nėra pagrįsti nei medicininiais duomenimis, nei kitais objektyviais įrodymais, o ankstesniuose apklausos protokoluose apie tokį incidentą neužsimena nei jis pats, nei V. S.. Atsižvelgiant į tai, kad šie liudytojai buvo toje pačioje patalpoje įvykio metu, tačiau neigia bet kokias žinias apie smurtą, jų parodymai vertintini kaip gynybiniai, šališki ir nepatikimi, todėl negali būti laikomi pakankamu pagrindu paneigti kitų įrodymų visuma pagrįstą išvadą dėl nuteistųjų dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.

32. Iš aptartų duomenų matyti, kad įvykio metu kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo tiek Ž. M. tiek V. B.. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. S. aiškiai nurodė, kad jį mušė abu nuteistieji. Nukentėjusiojo parodymai pasikeitė bylos nagrinėjimo teisme metu. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad jo atžvilgiu smurtavo tik V. B.. Vis dėl to, kaip minėta aukščiau, teisiamojo posėdžio metu duoti nukentėjusiojo parodymai nelaikytini patikimais, jų nepatvirtina kita byloje esanti medžiaga. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad įėjus į kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), V. B. uždėjo jam ant galvos maišą, parvertė ant lovos ir pradėjo mušti. Kadangi ant galvos buvęs maišas buvo dalinai permatomas, nukentėjusysis taip pat matė, kad jį mušė ir Ž. M. (1 t., b. l. 19-20). Tokie nukentėjusiojo parodymai išliko nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat pažymėtina, kad nors nuteistasis Ž. M. teigė konflikto metu nebuvęs kambaryje, tačiau iš kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėtų vaizdo įrašų matyti, kad V. S. 17.13.49 val. įeina į kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), o 17.15.02 val. iš kambario išeina nuteistasis Ž. M.. 17.15.48 val. iš kambario Nr. (duomenys neskelbtini) išeina nukentėjusysis V. S. (1 t., b. l. 65-66). Nurodytos aplinkybės pavirtina, kad įvykio metu kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo ir Ž. M.. Aplinkybę, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą naudojo ir Ž. M., patvirtina nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo parodymai, sistemiškai įvertinti su specialisto išvada, vaizdo įrašų apžiūros protokolu bei apklaustų liudytojų, kalėjimo pareigūnų parodymais.

33. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų V. B. ir Ž. M. tiesioginę tyčią sužaloti nukentėjusįjį V. S. patvirtina tiek nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, tiek smurtinių veiksmų pobūdis ir intensyvumas. V. S. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai nurodė, kad vos įėjus į kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), V. B. užmovė jam ant galvos maišą, užveržė virvę aplink kaklą, parvertė ant lovos, laikydamas prispaudė prie lovos ir sudavė smūgį į galvą. Po šio smūgio, smūgius į galvos sritį jam sudavė ir Ž. M.. Nukentėjusysis paaiškino, kad maišas buvo dalinai permatomas, todėl jis atpažino pastarąjį. Parodymuose nurodyta, kad buvo suduota eilė smūgių į galvos sritį – sistemingai ir nuosekliai, kas, vertinant jų pobūdį ir lokalizaciją, patvirtina sąmoningą, pavojingą elgesį, nukreiptą į gyvybiškai svarbią kūno dalį. Tokie nuteistųjų veiksmai leidžia pagrįstai spręsti, kad abu nuteistieji suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė galimus padarinius nukentėjusiojo sveikatai ir jų bendrais veiksmais siekė. Šias aplinkybes papildomai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad pagrindinis sužalojimas – apatinio žandikaulio lūžis – galėjo būti padarytas kelių valandų laikotarpyje iki 2022 m. birželio 28 d. 18.35 val. įvykusios pirmosios medicininės apžiūros. Specialistės nustatytas traumos lokalizavimas galvos srityje ir sužalojimo laikas sutampa su nukentėjusiojo parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, todėl leidžia patikimai identifikuoti ir priežastinį ryšį tarp smurtinių veiksmų ir padarinių. Atsižvelgiant į tai, kad žandikaulio lūžis padarytas galvos srityje, o alternatyvi kaltinamųjų versija apie muštynes su J. K. yra paneigta kitais byloje esančiais įrodymais, teismas neturi pagrindo abejoti, jog būtent V. B. ir Ž. M. bendrais tyčiniais veiksmais buvo padarytas nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas.

34. Nors byloje nebuvo galimybės tiksliai atriboti kiekvieno nuteistojo individualiai suduotų smūgių skaičiaus ar lokalizacijos, nustatyta, kad V. B. ir Ž. M. veikė bendrais veiksmais, realizuodami nusikalstamą sumanymą. Abu tuo pačiu metu buvo kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), koordinavo veiksmus ir sąmoningai siekė bendro rezultato – V. S. sužalojimo. V. B. užmovė nukentėjusiajam maišą ant galvos, apribojo jo galimybę priešintis, priremdamas prie lovos, ir sudavė smūgį, o Ž. M., pasinaudodamas tokia situacija, taip pat sudavė smūgius į galvos sritį. Toks veiksmų paskirstymas ir jų derinimas patvirtina sąmoningą bendrininkavimą. Pagal teismų praktiką, bendrininkais laikomi visi asmenys, kurie, veikdami išvien, vienas kitą palaikydami ar papildydami, įgyvendina bendrą nusikalstamą veiką, net jei jų konkrečių veiksmų apimtis skiriasi. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas abiejų nuteistųjų bendrais veiksmais, o pagrindinis sužalojimas – žandikaulio lūžis – kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, konstatuotina, kad nusikalstama veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju teisinės reikšmės neturi tai, kurio iš nuteistųjų smūgis sukėlė žandikaulio lūžį – kadangi veika buvo vykdoma bendrai, abu nuteistieji atsako už visus bendrais veiksmais sukeltus padarinius.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir visapusiškai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl V. B. ir Ž. M. kaltės. Nors atskirų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų turinys tam tikrais aspektais skiriasi ar prieštarauja vienas kitam, tačiau šie neatitikimai buvo išanalizuoti, įvertinti visų bylos įrodymų – medicininių dokumentų, vaizdo įrašų, specialisto išvados, parodymų patikrinimo vietoje rezultatų, o taip pat ir kitų šioje nutartyje aptartų įrodymų kontekste ir nesudaro pagrindo abejoti teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

36. Byloje ištirtų įrodymų visuma, vertinama tarpusavio sąsajų, papildomumo ir loginio nuoseklumo aspektu, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir nuteistųjų kaltė byloje įrodyta. Kaip detaliai aptarta šios nutarties motyvuojamojoje dalyje, įrodymų visuma leidžia daryti tvirtą išvadą dėl jų kaltės, o pagrįstų abejonių, kurios turėtų būti aiškinamos kaltinamųjų naudai, šiuo atveju nenustatyta. Kadangi nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis būtų neteisėtas ar nepagrįstas, apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, o skundžiamas nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Dėl bausmės

37. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas nustato apeliacinio skundo argumentai (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tačiau kai apeliaciniuose skunduose ginčijama nuteistųjų kaltė, suponuojamos plačiausios bylos nagrinėjimo ribos, todėl apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pasisakyti ir dėl bausmės pagrįstumo.

38. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, už nesunkaus nusikaltimo padarymą kaltu pripažintam asmeniui gali būti skirta laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmė. V. B. paskirta 1 metų, o Ž. M. – 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

39. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo ir jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).

40. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. B. bausmę, vadovavosi BK 41 ir 54 straipsnių nuostatomis, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nusikalstamą veiką padarė bausmės atlikimo metu, o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad V. B. teistas septynis kartus, dalis nusikalstamų veikų yra smurtinio pobūdžio, anksčiau jam taikytos laisvės atėmimo bausmės nedavė pozityvaus rezultato. Įvertinęs nuteistojo polinkį nusikalsti bei jo elgesio nepokyčius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tik reali laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti bausmės tikslų pasiekimą. Paskirta bausmė, kurios dydis nustatytas mažesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis, vertintina kaip proporcinga padarytai veikai ir individualizuota atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę.

41. Paskyręs laisvės atėmimo bausmę V. B., pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu paskirtos bausmės nebendrino su ankstesniu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirta bausme, kadangi pastarasis nuosprendžio priėmimo metu buvo neįsiteisėjęs. Šiuo metu nuosprendis yra įsiteisėjęs, tačiau siekiant nepasunkinti nuteistojo padėties, bausmės nebendrintinos. Bausmių bendrinimo klausimas bus išspręstas nuosprendžio vykdymo metu.

42. Skirdamas bausmę Ž. M., pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai taikė BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas. Nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą veikdamas bendrininkų grupėje, nusikalstama veika padaryta bausmės atlikimo metu, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad Ž. M. teistas dvylika kartų, dalis jo padarytų nusikalstamų veikų – smurtinio pobūdžio, o ankstesnių laisvės atėmimo bausmių vykdymas jo elgesio nepakeitė. Nors su apeliaciniu skundu pateikta nuteistojo charakteristika jį apibūdina kaip darbštų, atsakingą ir sąžiningą darbuotoją, šie duomenys savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad paskirta bausmė yra per griežta ar neindividualizuota. Atsižvelgiant į nuteistojo ilgalaikį polinkį nusikalsti, tai, kad nusikalstama veika padaryta esant galiojančiam teistumui ir atliekant bausmę, paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė laikytina būtina ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir nuteistojo asmenybei.

43. Paskyręs laisvės atėmimo bausmę Ž. M., pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių nuostatomis, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi subendrinta laisvės atėmimo bausme. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi be kitais nuosprendžiais paskirtų bausmių buvo subendrinta ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausmė. Skundžiamu nuosprendžiu Ž. M. nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri buvo padaryta 2022 m. birželio 28 d., t. y. nusikaltimas buvo padarytas iki Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio priėmimo. Iš to, kas nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas Ž. M. nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio nuostatomis. Įvertinus Ž. M. teistumų skaičių, tai, kad jo atžvilgiu yra nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo parinktam pridedamos bausmės dydžiui.

44. Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu, teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį, Kauno apygardos teisme buvo gauti E. M. prašymai raštu dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo nuteistajam V. B.. Iš pateiktų dokumentų turinio matyti, kad E. M. yra nuteistojo gyvenimo draugė ir ketina jam padėti laikytis įstatymų bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas asmuo nėra proceso dalyvis ir neturi teisės teikti dokumentų nagrinėjamoje byloje. Be to, šie dokumentai teismui pateikti pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės – teisėjų kolegijai išėjus priimti sprendimo, todėl nėra teisinio pagrindo juos vertinti. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniuose skunduose ginčijama nuteistųjų kaltė, dėl ko apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja plačiomis ribomis, teisėjų kolegija pasisako ir dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo.

45. Bausmės vykdymo atidėjimas taikytinas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams ir kai teismas konstatuoja, jog paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Sprendžiant dėl šio instituto taikymo, būtina kompleksiškai vertinti nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, jo požiūrį į atsakomybę bei polinkį nusikalsti. Pagrindinė sąlyga – pakankamas pagrindas manyti, kad resocializacija galima be laisvės atėmimo, taikant intensyvią priežiūrą, baudžiamojo poveikio priemones ar įpareigojimus. Šiuo klausimu svarbus ne tik humaniškumo, bet ir teisingumo principo laikymasis – bausmė turi užtikrinti tiek specialiąją, tiek bendrąją prevenciją, negali sudaryti nebaudžiamumo įspūdžio ar paneigti baudžiamosios teisės paskirties.

46. Iš bylos duomenų matyti, kad V. B. buvo teisiamas nuo 15 metų amžiaus, jo atžvilgiu yra priimti 7 apkaltinamieji nuosprendžiai, dalis jo padarytų nusikalstamų veikų yra smurtinio pobūdžio. Nuteistajam taip pat buvo skiriamos ir laisvės atėmimo bausmės, tačiau jos nedarė įtakos nuteistojo elgesiui.

47. Ž. M. buvo teisiamas nuo 14 metų amžiaus, jo atžvilgiu yra priimta dvylika apkaltinamųjų nuosprendžių, dalis nusikalstamų veikų yra smurtinio pobūdžio. Nuteistajam taip pat buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės, dabartinė nusikalstama veika padaryta bausmės atlikimo metu. Tai parodo, kad net ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimas nuteistajam teigiamos įtakos nepadarė.

48. Esant visumai nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti, atidėjus V. B. ir Ž. M. paskirtų bausmių vykdymą, nes tai prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria be kita ko siekiama ir sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Remiantis aptartais argumentais, nuteistųjų atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutas netaikytas pagrįstai.

Dėl proceso išlaidų

49. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė pažymas Nr. APD-2025-08256 ir Nr. APD-2025-08365, kuriomis patvirtinama, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka valstybės lėšomis buvo suteikta antrinė teisinė pagalba nuteistajam V. B. (112,50 Eur) ir Ž. M. (212,50 Eur).

50. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą, išskyrus atvejus, kai gynėjas dalyvavo būtinosios gynybos pagrindu (BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistieji yra jauno amžiaus, jiems paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, jie neturi pastovaus darbo ir pajamų šaltinio, o duomenų apie jų turimą turtą byloje nepateikta. Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės patirtos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą iš nuteistųjų V. B. ir Ž. M. valstybės naudai nepriteistinos.

51. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu, sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti teismo nuosprendį nuteistųjų skunduose nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų Ž. M. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistųjų V. B. ir Ž. M. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Daiva JankauskienėJūratė PetraškienėAurelijus Rauckis