- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- A-385-552/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00318-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7374 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus (toliau – ir VSDFV Mažeikių skyrius) 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (10.18)I-15575 bei įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių įskaityti į jo stažą senatvės pensijai gauti laikotarpį nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartį ir laikotarpį nuo 2001 m. gruodžio 4 d. iki 2002 m. vasario 8 d.
1.1. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę galiojo Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodeksas (toliau – ir Pataisos darbų kodeksas), kurio 56 straipsnis numatė nuteistųjų laisvės atėmimo bausme teisę į pensiją, o šio kodekso 52¹ straipsnis numatė, jog nuteistųjų darbo laikas teismo sprendimu įskaitomas į bendrąjį darbo stažą senatvės pensijai gauti. Pareiškėjas nesutiko, kad sąvokos „bendras darbo stažas“ ir „valstybinio pensijų draudimo stažas“ nėra tapačios, todėl jo manymu nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. galioję Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas), prieštaravo aukštesnės galios teisės aktui – Pataisos darbų kodeksui, nustatančiam nuteistųjų teisę į senatvės pensiją. Pareiškėjas darė išvadą, kad, vadovaujantis Pensijų įstatymu, nuteistųjų darbas atliekant laisvės atėmimo bausmę yra nelegalus darbas, o tai prieštarauja Europos kalinimo įstaigų taisyklėms ir kitiems tarptautiniams teisės aktams. Pareiškėjo teigimu, nuteistųjų laisvės atėmimo bausme darbo laikas, patvirtintas teismo nutartimi, turi būti prilyginamas valstybinio pensijų draudimo stažui. Be to, tai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnio nuostatas.
1.2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2001 m. gruodžio 4 d. iki 2002 m. vasario 8 d., jis gaudavo bedarbio pašalpą, todėl turėjo būti draustas socialiniu draudimu nuo nedarbo remiantis nuo 1994 m. liepos 18 d. galiojusiu Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nes iki tol atlikdamas laisvės atėmimo bausmę buvo privalomai draustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti.
2.1. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad dėl darbo stažo įskaitymo pagal 2001 m. lapkričio 26 d. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nutartį, pareiškėjas 2010 m. balandžio 13 d. kreipėsi į Fondo valdybos Panevėžio skyrių. Pareiškėjui buvo atsakyta 2010 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (5.47)3-9457, vėliau dėl to paties klausimo pareiškėjas į skyrių kreipėsi su 2016 m. gegužės 17 d. prašymu, į kurį buvo atsakyta 2016 m. gegužės 24 raštu Nr. (10.18)I-9880. Pareiškėjas tuo pačiu klausimu į VSDFV kreipėsi su 2016 m. vasario 20 d. ir 2016 m. gegužės 17 d. skundais, į kuriuos taip pat buvo atsakyta 2016 m. kovo 24 d. raštu Nr. (6.5)I-1770 ir 2016 m. birželio 17 d. raštu Nr. (6.5)I-3671.
2.2. Atsakovas dėl laikotarpio nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. neįskaitymo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą nurodė, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Pensijų įstatymas ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), o ne Pataisos darbų kodeksas yra specialieji teisės aktai, kuriais vadovaujantis sprendžiama dėl konkrečių laikotarpių įskaitymo/neįskaitymo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Remdamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsakovas pabrėžė, kad asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, nors ir dirbantys įkalinimo įstaigose, tačiau nuo 1991 m. birželio 1 d. nebuvo ir nėra draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, t. y. už juos nebuvo, nėra ir neturėjo būti mokamos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Todėl, skiriant senatvės pensiją nuteistųjų darbo įkalinimo įstaigoje laikotarpiai neįskaitomi į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Pareiškėjo pateiktoje teismo nutartyje taip pat yra nurodyta, kad darbo laikas nuo 1992 m. spalio 1 d. įskaitomas į bendrąjį darbo stažą, o ne į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Paminėtų argumentų kontekste atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą laisvės atėmimo vietoje įgytą bendrąjį darbo stažą negali būti tenkinamas, nes valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos už pareiškėją nebuvo mokėtos.
2.3. Dėl laikotarpio nuo 2001 m. gruodžio 4 d. iki 2002 m. vasario 8 d. neįskaitymo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą atsakovas nurodė, kad registro duomenimis, pareiškėjas per paskutinius 3 metus iki užsiregistravimo Panevėžio darbo biržoje 24 mėnesių valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo neturėjo, todėl neturėjo ir teisės gauti bedarbio pašalpos pagal Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo (toliau – ir Bedarbių rėmimo įstatymas) 15 straipsnio 1 dalį, atitinkamai nebuvo draustas valstybiniu socialiniu draudimu nuo nedarbo. Pagal Bedarbių rėmimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, bedarbio pašalpa buvo mokama asmenims, kurie neturi šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyto stažo, tačiau pagal šio įstatymo 16¹ straipsnio 5 dalį skirtų bedarbio pašalpų gavimo laikas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaičiuojamas, o gautų pašalpų sumos neįtraukiamos į asmens draudžiamąsias pajamas.
3. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą, prašė jį atmesti.
3.1. Dėl skundžiamos sprendimo dalies, kuria atsisakyta nagrinėti reikalavimą įskaityti į stažą laikotarpį nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. atsakovas nurodė, kad tokį reikalavimą pareiškėjas jau buvo pateikęs 2013 m. rugpjūčio 26 d., 2016 m. vasario 20 d. ir 2016 m. gegužės 17 d. skunduose, į kuriuos VSDFV yra atsakęs 2013 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6482, 2016 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1770 ir 2016 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3671. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 23 d. skunde kėlė tokį patį reikalavimą ir nenurodė kitokių argumentų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 23 straipsnio 6 dalimi ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 30 punktu, skundžiamu 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7374 buvo nuspręsta atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą dalyje dėl laikotarpio nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. įskaitymo į stažą, kaip kartotinį.
3.2. Dėl VSDFV skundžiamo sprendimo dalies, kuria atsisakyta įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių įskaityti į stažą laikotarpį nuo 2001 m. gruodžio 4 d. iki 2002 m. vasario 8 d. VSDFV nurodė, kad, pagal surinktus duomenis, pareiškėjas nepriskirtas prie asmenų, kuris ginčo laikotarpiu buvo draustas nuo nedarbo, todėl neturint Bedarbio rėmimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyto stažo, teisė į bedarbio pašalpą jam galėjo būti nustatyta tik pagal šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį ir bedarbio pašalpa galėjo būti apskaičiuota tik pagal Bedarbio rėmimo įstatymo 16¹ straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką. Tuo tarpu bedarbio pašalpų, apskaičiuotų pagal šią teisės nuostatą gavimo laikas neįskaičiuojamas į asmens stažą, o šių pašalpų sumos – į asmens draudžiamąsias pajamas.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7374 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. (10.18)I-15575, kuriais buvo nuspręsta neįskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo stažą laikotarpio nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. ir laikotarpio nuo 2001 m. gruodžio 4 d. iki 2002 m. vasario 8 d., teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių įskaityti į stažą senatvės pensijai gauti minėtus laikotarpius.
Šalies argumentai
6.1. Pareiškėjas su 2016 m. rugpjūčio 5 d. pareiškimu kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyrių, prašydamas apskaičiuoti senatvės pensiją, t. y. į stažą įtraukti laikotarpį nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d.
6.2. VSDFV Mažeikių skyrius skundžiamu 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. (10.18)I-15575, atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl prašomo laikotarpio įtraukimo į stažą.
6.3. Pareiškėjas skyriaus sprendimą apskundė VSDFV, kuri skundžiamu 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)I-73374, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi ir Taisyklių 30 punktu, skundo dalį dėl laikotarpio nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. įskaitymo į stažą socialinio draudimo pensijai gauti, atsisakė nagrinėti kaip kartotinį.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nustatęs, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. mokėjo, ar už jį buvo mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų priskirtinas asmenims, kurie privalomai draudžiami valstybiniu socialinio draudimo pensijų draudimu (Pensijų įstatymo 2 straipsnis), todėl konstatavo, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Atitinkamai, teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo laikotarpį nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. įskaityti į pareiškėjo stažą socialinio draudimo pensijai gauti ir pagal Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nutartį. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad darbo laikas nuo 1992 m. spalio 1 d. įskaitomas į bendrą darbo stažą, tačiau ne į valstybinio pensijų draudimo stažą. Teismas pabrėžė, kad sąvokos „bendras darbo stažas“ ir „valstybinio pensijų draudimo stažas“ nėra tapačios. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad naikinti skundžiamus sprendimus bei įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių Vilniaus sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje dirbtą laiką nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. įskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir paskirti jam didesnę senatvės pensiją, nėra teisinio pagrindo.
8. Byloje nesant duomenų (įrodymų), kad pareiškėjas per paskutinius 3 metus iki užsiregistravimo darbo biržoje (2001 m. gruodžio 4 d.) turėjo 24 mėnesių stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, teismas konstatavo, kad dėl šios priežasties pareiškėjas Lietuvos Respublikos Bedarbių rėmimo įstatymo 15 straipsnio prasme, nelaikytinas draustu nuo nedarbo. Atitinkamai, teismas darė išvadą, kad laikotarpis nuo 2001 m. gruodžio 4 d. iki 2002 m. vasario 8 d., kuriuo pareiškėjas buvo registruotas darbo biržoje, negali būti įskaitytas į stažą valstybinio socialinio draudimo pensijai gauti. Teismas pasisakė, kad šiuo aspektu tiek VSDFV Mažeikių skyriaus, tiek VSDFV pozicija, išdėstyta skundžiamuose sprendimuose, laikytina teisinga ir pagrįsta. Papildomai teismas pažymėjo, kad, nors Bedarbių rėmimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis numatė teisę į bedarbio pašalpą ir tiems bedarbiams, kurie iki užsiregistravimo neturėjo šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodyto valstybinio socialinio draudimo stažo dėl šio įstatymo 16¹ straipsnio penktojoje dalyje nurodytų svarbių priežasčių, tame tarpe ir grįžusiems iš įkalinimo vietų, tačiau jie nebuvo drausti socialiniu draudimu nuo nedarbo.
9. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir aptartą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamus atsakovų sprendimus nėra teisinio pagrindo. Nepanaikinus skundžiamų sprendimų, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
10. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo kreiptis į Konstitucini teismą, nes yra pagrindo manyti, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuris yra taikomas šioje byloje, prieštarauja aukštesnes galios teisės aktui - Pataisos darbų kodeksui ir tuo pačiu Konstitucijos 52 straipsniui.
10.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, susijusiu su stažo neįskaitymu laikotarpiu nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. Nurodo, kad jam apskaičiuojant jo darbo stažą pensijai gauti, turi būti vadovaujamasi aukštesnės galios teisės aktu, t. y. Pataisos darbų kodeksu, o ne Pensijų įstatymu.
10.2. Pareiškėjas tokį pensijos stažo paskaičiavimą vertina kaip baudimą už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai tarpusavyje yra nesuderinti, dėl ko atsirado skirtingos sąvokos kaip „bendrasis darbo stažas“ ir „valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas“, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
10.3. Pareiškėjo vertinimu teismai yra šališki atsakovo naudai nes jiems pensijas apskaičiuoja ir moka atsakovas. Tai vertina kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas teigia, kad jis yra diskriminuojamas dėl to, kad buvo teistas.
Atsiliepimas
11. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad:
11.1. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodyta, kad „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“. Atvejai, kada skiriama ir mokama senatvės pensija, reglamentuojami Pensijų įstatyme bei Nuostatuose. Šie teisės aktai yra specialieji teisės aktai, todėl jais, o ne Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso 52¹, 56 straipsnių nuostatomis, kaip teigia pareiškėjas, vadovaujantis sprendžiama dėl laikotarpių įskaitymo/neįskaitymo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.
11.2. Pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punktą, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, nuo 1991 m. birželio 1 d. sudaro asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas. Atsižvelgiant į tai, asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, nors ir dirbantys įkalinimo įstaigose, nuo 1991 m. birželio 1 d. nebuvo ir nėra draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, t. y. už juos nebuvo, nėra ir neturėjo būti mokamos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Atsižvelgiant į tai, skiriant senatvės pensiją nuteistųjų darbo įkalinimo įstaigoje laikotarpiai neįskaitomi į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.
Žemesnės instancijos teismas
11.3. Atsakovo vertinimu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. mokėjo, ar už jį buvo mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų priskirtinas asmenims, kurie privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimo pensijų draudimu, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu (nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d.), nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu.
11.4. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad byloje nesant duomenų (įrodymų), kad pareiškėjas per pastaruosius 3 metus iki užsiregistravimo darbo biržoje (2001 m. gruodžio 4 d.) turėjo 24 mėnesių stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, todėl pareiškėjas Bedarbių rėmimo įstatymo 15 straipsnio prasme nelaikytinas draustu nuo nedarbo ir šis laikotarpis taip pat neįskaitytinas į socialinio draudimo stažą.
11.5. Atsakovo įsitikinimu, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą.
Atsiliepimas
12. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas, objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, todėl prašo jį palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime iš esmės atkartoja VSDFV Mažeikių skyriaus atsiliepime nurodytus nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinio skyriaus sprendimų, kuriais buvo atsisakyta įskaityti tam tikrus laikotarpius į pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Pareiškėjas manė, kad tuo metu galiojęs Pataisos darbų kodeksas suteikė jam garantiją, jog jo darbo laikas atliekant laisvės atėmimo bausmę, turėtų būti įskaičiuotas į valstybinio socialinio draudimo stažą. Be to, kitu laikotarpiu jis gavo bedarbio pašalpą, todėl tas laikotarpis taip pat nepagrįstai neįtrauktas į socialinio draudimo stažą.
15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, iš esmės palaikęs atsakovo poziciją, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais nemokėjo socialinio draudimo įmokų ir nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu senatvės pensijai gauti.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą dviem pagrindiniais aspektais – teigia, jog teisėjai buvo šališki ir netinkamai interpretavo bei taikė teisės normas.
17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios išsklaidytų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Minėta praktika nuosekliai taikoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. 2011 m. spalio 6 d. nutartis Nr. A62-2974/2011, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-91/2012 ir kt.)
19. Tikrinamu atveju pareiškėjas teigia, kad teismas buvo šališkas vertindamas byloje esančius duomenis, kadangi visi teisėjai gauna ar gaus pensiją ir ją moka VSDFV. Tai nėra aplinkybė, kuri leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančių teisėjų nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi, be to, pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu teisėjų kolegijos sudėčiai nušalinimo neteikė. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais. Tai reiškia, jog vien proceso dalyvių samprotavimų ir prielaidų nepakanka. Šiuo atveju pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų pirmos instancijos teismo teisėjų šališkumą ar suinteresuotumą bylos baigtimi, o pareiškėjo nurodyti abstraktūs samprotavimai teisėjų kolegijos vertintini kritiškai.
20. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegija tokiam požiūriui nepritaria. Apelianto minimas jo laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu galiojęs Pataisos darbų kodekso 52¹ straipsnis numatė, kad nuteistiesiems, nepažeidžiantiems režimo ir įvykdantiems išdirbio normas ar nustatytąsias užduotis, darbo laikas, atliekant bausmę, gali būti įskaitytas į bendrąjį darbo stažą. Darbo laikas įskaitomas į bendrąjį darbo stažą teismo sprendimu, tarpininkaujant pataisos darbų įstaigos administracijai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 41⁴ straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi A. P. galėjo turėti teisėtus lūkesčius, kad šis laikas bus įskaitytas į bendrąjį darbo stažą, bet ne į valstybinio socialinio draudimo stažą, kuris skaičiuojamas, atsižvelgiant į laikotarpius, kuriais buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog sąvokos „bendras darbo stažas“ ir „valstybinio pensijų draudimo stažas“ nėra tapačios. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-15-926/2006) Apeliantas nėra pateikęs įrodymų, kad nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. mokėjo, ar už jį buvo mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų priskirtinas asmenims, kurie tuo laikotarpiu buvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimo pensijų draudimu. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovai pagrįstai neįskaičiavo laikotarpio nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 2001 m. lapkričio 26 d. į pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo stažą senatvės pensijai skirti.
21. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2001 m. gruodžio 4 d. iki 2002 m. vasario 8 d. pareiškėjas buvo registruotas darbo biržoje ir gaudavo bedarbio pašalpą. Atsižvelgiant į tai, kad jis prieš tai neturėjo Bedarbių rėmimo įstatymo 15 straipsnyje numatyto minimalaus stažo, todėl, nors ir išimties, numatytos Bedarbių rėmimo įstatymo 16¹ straipsnyje, tvarka gaudavo bedarbio pašalpą, tačiau ši bedarbio pašalpa nėra įskaičiuojama į asmens draudžiamąsias pajamas, o bedarbio pašalpos gavimo laikas – į socialinio draudimo stažą. Konstatuotina, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini, kaip nepagrįsti.
22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
23. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).
24. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.
25. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).
26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikšdamas prašymą kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo prieštaravimo Pataisos darbų kodeksui ir Konstitucijos 52 straipsniui, nepateikė jokių konkrečių teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Konstitucijos 52 straipsnis laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, o byloje nėra ginčo, kad senatvės pensija pareiškėjui nuo 2015 metų lapkričio mėnesio yra mokama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog turi būti tenkinamas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.
27. Gana deklaratyvūs apelianto teiginiai apie Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija nemato pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, baudžiamas antrą kartą už tą pačią veiką ar kankinamas.
28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.
29. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.