Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-06-07 · Civilinė byla Nr. 2-1270/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-07
Bylos Nr.
2-1270/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas, Dalia Vasarienė, Egidijus Žironas
Atsakovas
R. B., J. B.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1270/2012
2-58-3-00163-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. B. ir J. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Fortschritt“ ieškinį atsakovams R. B. , J. B. dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Fortshritt“ pareikštu atsakovams R. B. ir J. B. ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 810 187,60 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, apriboti atsakovo R. B. teisę eiti viešojo ir/ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ketveriems metams. Taip pat prašė, siekiant užtikrinti reikalavimų įvykdymą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio 810 187,60 Lt sumai atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas. Nurodė, kad reikalavimo suma, ypač fiziniams asmenims, yra labai didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartimi tenkino ieškovo BUAB „Fortshritt“ prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui R. B. ir atsakovei J. B. priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 810 187,60 Lt sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti. Neužtekus šio turto, areštavo atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis.

Teismas sprendė, kad ieškinio suma, t. y. 810 187,60 Lt atsakovams, kaip fiziniams asmenims yra labai didelė, ir tai gali padidinti būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Siekiant užtikrinti ne tik ieškovo, bet ir atsakovų teisių bei turtinių interesų apsaugą, teismas areštavo atsakovams priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus ieškinio sumai, o tik jų nepakakus – likusiais daliai sąskaitose esančias lėšas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu apeliantai R. B. ir J. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartį. Atskirąjį skundą apeliantai grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepasisakė dėl pareikšto reikalavimo tikėtino pagrindimo, t. y. pritaikė laikinąsias apsaugos priemones net nekonstatavęs šių priemonių taikymui privalomo pagrindo egzistavimo. Jeigu teismas būtų vertinęs tikėtiną ieškinio pagrįstumą, akivaizdžiai būtų atmetęs ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas prašo priteisti įmonei padarytą žalą, kurios dydį tapatina su kreditorinių reikalavimų, patvirtintų Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi, suma. Tačiau nepateiktas nei vienas įrodymas, kad būtent toks yra ieškovui padarytos žalos dydis. Kreditorinių reikalavimų suma ir žalos dydis reiškia visiškai skirtingas pinigų sumas ir negali būti tapatinamos. Ieškovas nurodė akivaizdžiai nepagrįstą žalos sumą. Kreditorių reikalavimai turi būti mažintini įmonės turto verte (630 900 Lt). Atkreiptinas dėmesys, kad R. B. ieškovo direktoriumi buvo tik iki 2010-05-21. Nuo šios datos iki bankroto bylos iškėlimo ieškovo vadovu buvo A. L. , tačiau jo atžvilgiu reikalavimai nėra pareikšti. Ieškinyje yra minimas tik vienas – UAB „Jualdė“ pradelstas įsipareigojimas, kuris egzistavo R. B. vadovavimo ieškovui metu, tačiau jis siekia tik apie 10 procentų balanse nurodomo bendrovės turto vertės. Taigi ieškovas ieškinyje nurodo tik spėjamas aplinkybes, kurios nėra patvirtinamos nei vienu į bylą pateiktu įrodymu. Samprotavimai ir prielaidos nelaikytini faktiniais duomenimis ir neatitinka įrodymo sampratos.

2. Ekonomiškumo ir proporcingumo taikant laikinąsias apsaugos priemones principai reiškia draudimą laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą ir išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą. Šių priemonių apimtis negali būti didesnė nei galima reikalavimo suma. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šalies, kuri pateikė akivaizdžiai nepagrįstus reikalavimus naudai, kita šalis pastatoma į nelygiateisę padėtį. Apeliantų atžvilgiu teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones užtikrinti kreditorių reikalavimams, kurių dalis gali būti patenkinta ir iš įmonės turto. Negalima laikinųjų apsaugos priemonių instituto pagalba išplėsti ieškovo teisių gynimo ribas apeliantų teisių sąskaita, o ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo apeliantų atžvilgiu ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

3. Vien didelė ieškinio suma, nesant ieškinio tikėtinam pagrindimui, negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

4. Nors galutinės išvados dėl asmens pareigos atsakyti yra pateikiamos bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus teismo sprendimą, tačiau ta pati tikėtino pagrindimo taisyklė įpareigoja ieškovą pagrįsti ir aplinkybes, patvirtinančias jo nurodyto atsakovo pareigą atsakyti į pareikštą ieškinį. Ieškovas apeliantų solidarią atsakomybę kildina iš aplinkybės, kad J. B. pasirašė ant 2010-05-19 akcijų pirkimo – pardavimo sutarties, kuria jos sutuoktinis R. B. perleido akcijas UAB „Seosem plius“, nes šis faktas anot ieškovo patvirtina ir tai, kad akcijos buvo bendra jungtine nuosavybe. Nuosavybės atsiradimo pagrindai vardinami CK 4.47 straipsnyje. Parašo ant dokumento užrašymas nėra priskiriamas prie nuosavybės įgijimo pagrindų. UAB „Fortshritt“ akcijos buvo asmeninė R. B. nuosavybe. Ieškovo pateiktas VĮ „Registrų centras“ juridinių duomenų išrašas patvirtina, kad R. B. šios bendrovės akcininku buvo nuo 2006-10-24. Tačiau jo santuoka su J. B. įregistruota tik 2007-09-08. Turtas įgytas iki santuokos sudarymo yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.89 str. 1 d. 1 p.). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra išvardintas baigtinis sąrašas asmenų, kuriems numatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. įmonės vadovas ir įmonės savininkas (savininkai). J. B. nebuvo nei įmonės vadovas nei jos savininkas (akcininkas), todėl ji yra akivaizdžiai netinkamas atsakovas byloje ir jos atžvilgiu akivaizdžiai nepagrįstai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Fortshritt“ prašo apeliantų atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmos instancijos teismo nutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad iš atsakovų reikalaujama priteisti 810 187,60 Lt sumą. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę, ypač pareikšta fiziniams asmenims paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar atsakovų turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Atsakovai kartu su atskiruoju skundu nepateikė teismui duomenų apie jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ar kitą turtą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, jog neturint duomenų apie atsakovams nuosavybės teise priklausantį turtą, negalima spręsti, kad atsakovų turtinė padėtis yra gera, ir kad netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo, kuris gali būti palankus apeliantui, įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau minėtą teismų praktiką, formuojamą sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, bei į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus, preliminariai įvertinusi ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimus, daro prielaidą, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tokiu atveju egzistuotų teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškinys gali būti atmestas iš esmės išnagrinėjus bylą arba ieškovas bylos nagrinėjimo metu pasinaudos savo teise pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. Taip pat teismas nepasisako dėl ieškinio sumos (pirmas atskirojo skundo argumentas) ir atsakovės J. B. įtraukimo į bylą bendraatsakove pagrįstumo (ketvirtas atskirojo skundo argumentas), kadangi šia nutartimi sprendžiamas klausimas tik dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos, nes apelianto veiksmuose galima įžvelgti prielaidas (apelianto sudarytą UAB „Fortschritt“ akcijų pardavimo UAB „Seosem plius“ sutartį (t. 1, b. l. 20-21), sudarytą 2010 m. gegužės 19 d. t. y. praėjus 20 dienų po to, kai UAB „Fortschritt“ gavo kreditoriaus UAB „Jualdė“ įspėjimą dėl bankroto bylos kėlimo (t. 1, b. l. 7) ir kuria visos UAB „Fortschitt“ akcijos paduotos už 1 Lt), kelsiančias grėsmę galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas. Esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija pabrėžia tai, kad ši nutartis neužkerta kelio apeliantams kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis (CPK 148 str. 1 d.). Apeliantai taip pat turi teisę sumokėti reikalaujamą sumą į pirmosios instancijos teismo sąskaitą, tuo atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos (CPK 148 str. 2 d., 3 d.). Be to, pagal CPK 146 straipsnio nuostatas, apeliantai turi teisę prašyti teismo įpareigoti ieškovą pateikti jų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, o įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, jie turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jiems padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 146 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasDalia VasarienėEgidijus Žironas