- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-26
- Bylos Nr.
- 2SP-33443-155/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26480-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rima Krušnienė
- Pareiškėjas
- G. V.
- Kategorijos
- 9.13.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Krušnienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo G. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
teisme gautas pareiškėjo G. V. 2016-07-20 skundas dėl antstolio A. B. veiksmų su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo pareiškėjas prašo vykdomojoje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau nei skunde, nei prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė kokių konkrečiai laikinųjų apsaugos priemonių prašo teismo taikyti. Prašyme tik nurodė, jog pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
Pažymėtina, kad iš antstolio A. B. kontoros antspaudo ant pareiškėjo skundo kopijos matyti, kad pats pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų 2016-07-20 yra paduotas tiesiogiai antstoliui, todėl šiuo atveju teismas sprendžia tik klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (LR CPK 510-512 str.).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.
Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostata, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors skolininko veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas nurodo, kad laikinąja apsaugos priemone gali būti ir išieškojimo vykdymo sustabdymas. Vadovaujantis šia nuostata išieškojimas, vykdant teismo sprendimą ar kitą vykdomąjį dokumentą, sustabdomas, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 3 dalis), kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytinių teisėtumo (CPK 724 straipsnis), kitais atvejais, kai išieškojimo vykdymas padarytų negalimu nagrinėjamoje byloje būsimo sprendimo įvykdymą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas laikinosios apsaugos priemonės taikomos, kai yra dvi sąlygos: pirma, pareiškėjas tikėtinai pagrindžia savo pareiškimo reikalavimą; antra, nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus pareiškėjui, įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas pažymi, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti argumentai ir pridėti įrodymai, pagrindžiantys būtinumą taikyti tam tikrus suvaržymus, t.y. prašyme turi būti atskleista, kad, nepritaikius prašomų suvaržymų (pvz. vykdymo veiksmų stabdymo), bus sunkiau ar net neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą, jeigu jis būtų palankus pareiškėjui.
Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja pareiškėjo skundo iš esmės, o tik preliminariai įvertina, ar pareiškėjo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas (CPK 144 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas G. V. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės nemotyvavo jokiais dokumentais (įrodymais), taip pat teismui nenurodė kokių konkrečiai laikinųjų apsaugos priemonių prašo teismo taikyti, nepateikė skundžiamų antstolio patvarkymų, o pateikė tik savo skundo kopiją bei VMI pažymas apie paveldimo turto apmokestinamąją vertę. Pareiškėjas motyvavo tik savo skundą, tačiau ne prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Todėl iš esmės įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas nenurodė kokių konkrečiai laikinųjų apsaugos priemonių prašo taikyti, o jei tai yra prašymas stabdyti antstolio veiksmus iki skundo išnagrinėjimo, tai šio prašymo visiškai nemotyvavo, neatskleidė, kodėl nepritaikius jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų sunkiau ar net neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą tuo atveju, jeigu pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų būtų patenkintas, nepateikė jokių įrodymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi nepagrįsta viena iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t.y. kad nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių bus sunkiau ar taps neįmanoma įvykdyti pareiškėjui palankų teismo sprendimą.
Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones (net nenurodžius kokių laikinųjų apsaugos priemonių prašoma taikyti) pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144, 147, 151, 290, 291, straipsniais, teismas
nutarė:
atmesti pareiškėjo G. V. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.