Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2015 m. liepos 21 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-06-30 teismo nutartimi priimtas pareiškėjo V.M. skundas dalyje dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 30000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2014-04-01 iki 2015-06-16.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo nežmoniškomis sąlygomis laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Tvirtina, jog areštinės kamerose buvo šalta, drėgna, bloga ventiliacija, vienam asmeniui tekdavo mažesnis nei nustatyta teisės aktuose plotas, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji laikomi su nerūkančiais, per trumpi pasivaikščiojimai lauke, nebuvo karšto vandens, areštinės stogas iš kenksmingo asbesto, per maža maisto energetinė vertė. Argumentuoja, kad dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sveikatos sužalojimą.

Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo reikalavimais nesutinka. Nurodo, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2002 reikalavimus. Pažymi, jog visiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Tvirtina, jog pažeidimų, susijusių su netinkama oro temperatūra, ventiliacija ar drėgme nėra nustatyta. Remiasi Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių nuostatomis ir teigia, jog sulaikytų ir suimtų asmenų pasivaikščiojimai policijos areštinėje kiekvieną dieną yra užtikrinami. Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl asbesto stogo kenksmingumo, kadangi policijos komisariato stogo danga yra iš molio čerpių. Atkreipia dėmesį, jog areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai taip pat atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Paaiškina, kad asmenims, laikomiems areštinėje, maistą ruošią ir tiekia UAB „Rasytė“ pagal paslaugų pirkimo-pardavimo 2014-01-06 sutartį Nr. 30-4-ST2-14-3 vadovaujantis Skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekiais asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtintais Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-03-27 įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“ ir kitais teisės aktais. Pripažįsta, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose ginčo laikotarpiu pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui (3,54 kv. m. vietoj 3,6 kv. m.) buvo laikomas tik vieną dieną – 2015-03-05, todėl prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas teismo prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau ir Institucijos) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.

Vadinasi, sprendžiant V.M. skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ar jo areštinės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010-05-14, nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės Viešosios tvarkos biuro viršininko 2015-07-13 tarnybinio pranešimo, pareiškėjas V.M. nuo 2014-04-01 periodiškai buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,77 kv. m. iki 21,62 kv. m., o laikomų asmenų skaičius – nuo 1 iki 4. Minėti rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtinta, kad 2015-03-05 pareiškėją laikant Klaipėdos AVPK areštinės kameroje Nr. 4, jam teko mažesnis plotas, nei nustatytas minimalus, – 3,5375 kv. m., vietoje 3,6 kv. m.

Pareiškėjas skunde savo pažeistą teisę kildina ne tik iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neužtikrinimo, bet ir atsakovo nesilaikymo kitų higienos reikalavimų – šviesos trūkumo areštinės kamerose, nešvaros, oro temperatūros, drėgmės, nepakankamo maitinimo ir kt. Rašytiniai bylos įrodymai – Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014-11-06 raštas Nr. (10.37)V4-3432 ir 2015-04-16 raštas Nr. (10.37)V4-1170 patvirtina, jog nurodyta institucija 2014-10-28 ir 2015-03-30 atliko Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės operatyviąją valstybinę visuomeninės sveikatos saugos kontrolę. 2014-10-28 buvo užfiksuoti dirbtinės apšvietos bei oro temperatūros, o 2015-03-30 tik dirbtinės apšvietos neatitikimai Lietuvos Respublikos higienos normos 37:2009 reikalavimams, tačiau pažeidimai nustatyti areštinės kamerose, kuriuose patikrinimų metu pareiškėjas nebuvo laikomas, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti V.M. skunde nurodytų pažeidimų remdamasis prielaidomis. Tvirtinimus dėl netinkamo maitinimo taip pat paneigia bylos rašytiniai įrodymai – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015-04-16 raštas Nr. 37V7-(37.5)-252, kuriame nurodoma, kad 2015-03-30 atlikto neplaninio patikrinimo metu nustatyta, jog laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims skirto dienos raciono faktinis kaloringumas pagal valgiaraštį atitiko fiziologines mitybos normas ir buvo netgi didesnis, negu gamintojas (UAB „Rasytė“ pagal 2014-01-06 paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 30-4-ST2-14-3) deklaruoja (2803,2 kcal, kai norma nuo 2017 kcal iki 2647 kcal).

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN:76:2010), 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta įrodymų, jog, atvykęs į pataisos namus, pareiškėjas būtų pateikęs prašymą dėl jo laikymo kameroje kartu su nerūkančiaisiais, todėl teismas neturi pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų buvimą.

Teismas pabrėžia, jog Lietuvos higienos normos HN:76:2010 18.4 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (2011 m. kovo 9 d., 2011 m. birželio 19 d. redakcijos) (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nėra numatyti konkretūs lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punktas numato, jog, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Taigi iš minėtų teisės aktų nuostatų matyti, jog laisvės atėmimo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) tvarką reglamentuojantys ar kiti teisės aktai nenumato konkrečiai valstybės institucijai pareigos reglamentuoti konkrečiai – pasivaikščiojimo kiemelio dydį (plotą), vienam asmeniui tenkantį plotą tokiame kiemelyje. Teisės aktai įtvirtina pagrindinį principą – suėmimo ar laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, atitinkantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (27.1 p.).

Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijoje, patvirtintoje Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 nenustatyta, kad asmenims, laikomiems ilgalaikio sulaikymo patalpose, privalo būti organizuojami pasivaikščiojimai. Tačiau Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Higienos normoje HN 37:2009 nėra numatyta kokiais laiko intervalais ir kokios trukmės turėtų būti organizuojami suimtųjų pasivaikščiojimai. Suimtųjų pasivaikščiojimo laiko trukmė yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario12 d.) patvirtintose Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėse. Taisyklių 54 nustatyta, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti.

Aukščiau nurodytų teisės normų pagrindu, V.M. skundo argumentai dėl mažo kiemelio ploto ir netinkamų pasivaikščiojimo sąlygų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų konvojavimo sąlygų paneigti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Konvojaus būrio vado J.D. 2014-06-25 tarnybiniu pranešimu Nr. 30-PR5-363, kuriame išaiškinta, jog pareiškėjo ir kitų asmenų konvojavimas vykdomas laikantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis.

Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius V.M. kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015-03-05 pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo VIII.5. skyriuje, apibrėžiami pagrindiniai kriterijai įvertinant neturtinės žalos dydį, o būtent – pažeistų vertybių pobūdis, pažeidimo trukmė, pažeidimo pobūdis, pažeidimo tąsa, pažeistų teisių gynimas laiko požiūriu, kalinamo asmens elgesys ir kt.

Vertinant aptartus aspektus ir nustatant ar pareiškėjui neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais ar pakanka konstatuoti pažeidimo faktą, atsižvelgiama: į pažeistų vertybių pobūdį ir pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias; į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyventojų pragyvenimo lygį; į pažeistų teisių gynimą laiko požiūriu; į kalinamo asmens elgesį siekiant pašalinti jo atžvilgiu daromus pažeidimus. Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, jų intensyvumą, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista nežymiai (kameros ploto tenkančio vienam asmeniui trūkstamas plotas ypač nedidelis 0,0625 ir jo trūkumas konstatuotas tik 2015-03-05, t. y. vieną dieną).

Byloje nenustatyta, jog Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taipogi nėra nustatyta, kad 2015-03-05 pareiškėjo laikymas kameroje, kurioje jam teko 3,5375 kv. m. plotas vietoje 3,6 kv. m. būtų sukėlęs ženklius praradimus, tame tarpe sveikatos sutrikimą. Tai įvertinęs teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai (t.y. laikymas vieną dieną kameroje, neatitikusioje minimalaus ploto reikalavimų, kurioje iki numatyto normatyvo trūko - 0,0625 kv. m. ploto (kameros plotas 14,15 kv. m. ir joje laikomi 4 asmenys = 3,5375 kv. m. plotas tenkantis vienam asmeniui)), neigiami išgyvenimai, nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą ar prilyginamas kankinimams Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, šiuo atveju vis tiek buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A262-858/2015 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nurodydamas patirtos neturtinės žalos dydį, jo nediferencijuoja pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindžia įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėsto tik bendro pobūdžio teiginius. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad patyrė emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą, nepakanka pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, valstybės išlaidas, susijusias su valstybės apsauga nuo karinių intervencijų, ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, nedidelę trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais konstatuoja, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neturi būti įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato padaryto pažeidimo konstatavimas, jog pareiškėjas neteisėtai vieną parą buvo laikomas kameroje, kuri neatitiko nustatytų minimalaus ploto reikalavimų, vertintinas kaip pakankama satisfakcija, ir neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas. Būtent tokia teisminė praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A262-858/2015).

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pripažinti, kad buvo pažeista V.M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas.

Atmesti pareiškėjo V.M. skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.