Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-1036-798/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-01-30
Bylos Nr.: 2A-1036-798/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-13202-2010-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
Ieškovas: UAB „Autoerdvė“
Atsakovas: „Swedbank lizingas“ UAB, UAB „SM 7“

Kategorijos

35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1036-798/2014 (S)Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13202-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6., 35.4.,45., 50.10; 121.14.,122.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Autoerdvė“ ir atsakovo „Swedbank lizingas“ UAB apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo pagal ieškovo UAB „Autoerdvė“ ieškinį dėl 2008-01-10 priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo atsakovams „Swedbank lizingas“ UAB ir UAB „SM 7“, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų UAB „Šviesos technologijos“ ir A. A., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra kilęs dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.

Šalies argumentai

Ieškovas prašo 2008 m. sausio 10 d. priėmimo-perdavimo aktą, pasirašytą UAB „SM 7“ ir UAB „Autoerdvė“ pripažinti negaliojančiu, priteisti solidariai iš atsakovų UAB „SM 7“ ir „Swedbank lizingas“ UAB ieškovo UAB „Autoerdvė“ naudai 36 049,06 Lt nuostolių atlyginimą bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad UAB „Autoerdvė“ (ieškovas nagrinėjamoje byloje), išnagrinėjus kitą civilinę bylą Nr. 2-772-582/2010 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui UAB „Autoerdvė“, Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimu buvo įpareigotas grąžinti A. B. 33 900,00 Lt, sumokėtus už automobilį Renault Espace, kadangi teismas pripažino negaliojančia tarp šalių sudarytą 2008-02-19 automobilio Renault Espace pirkimo-pardavimo sutartį, nes ši sutartis buvo sudaryta dėl vogto automobilio Renault Espace nuosavybės teisių perleidimo. UAB „Autoerdvė“ šį automobilį įsigijo 2008-01-09 tarp UAB „Autoerdvė“, UAB „SM 7“ ir UAB „Swedbank lizingas“ (tuo metu UAB „Hansa lizingas“) sudaryto susitarimo (dėl tarpusavio įskaitymo Nr. LT067092/PPS) (1 t., b. l. 47) pagrindu. 2008-01-10 UAB „SM 7“ ir UAB „Autoerdvė“ pasirašytu priėmimo – perdavimo aktu (1 t., b. l. 49) UAB „SM 7“ automobilį perdavė UAB „Autoerdvė“, o UAB „Autoerdvė“ šį automobilį priėmė. Iš 2008-01-09 susitarimo, kuris turi būti aiškinamas ir vertinamas kartu su šiame susitarime nurodyta lizingo sutartimi Nr. LT055480 (1 t., b. l. 21, 25 – 28) ir lizingo sutartimi Nr. LT067092 (I t., b. l. 172), 1 punkto matyti, kad UAB „Autoerdvė“ privalo sumokėti UAB „SM 7“ sumą, lygią 30 000,00 Lt dėl vieno naudoto automobilio Renault Espace, kėbulo Nr. VF1JK0HA630189305, 2004 m. pirkimo. Pagal susitarimo 4 punktą „UAB „SM 7“ perleidžia UAB „Hanza Lizingas“ reikalavimą į dalį UAB „Autoerdvė“ mokėtinos sumos, kuri lygi 30 000,00 Lt dėl vieno naudoto automobilio Renault Espace, kėbulo Nr. VF1JK0HA630189305, 2004 m. pardavimo. To paties Susitarimo 4.3 punkte įtvirtinta, kad suma, lygia 30 000,00 Lt mažinama UAB „Hansa Lizingas“ mokėtina UAB „Autoerdvė“ suma pagal pirkimo – pardavimo sutartį Nr. LT067092/PPS. 2007-06-29 lizingo sutartimi Nr. LT055480 buvo susitarta, kad „Swedbank lizingas“ UAB finansuoja UAB „SM 7“ pageidaujamą nuosavybės teise įsigyti turtą, t.y. šio ginčo automobilį Renault Espace, kurį „Swedbank lizingas“ UAB 2007-06-29 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. LT055480/PPS (1 t., b. l. 19 – 20) įsigyja iš trečiojo asmens UAB „Šviesos technologijos“. Lizingo sutartyje Nr. LT055480 nurodyta turto išpirkimo laikotarpio pabaiga: 2011-07-30 (b. l. 21). 2008-01-09 Lizingo sutartimi Nr. LT067092 susitarta, kad „Swedbank lizingas“ UAB finansuoja UAB „SM 7“ pageidaujamą nuosavybės teise įsigyti turtą, t. y. automobilį Subaru Forester, kurį „Swedbank lizingas“ UAB įsipareigojo įsigyti iš UAB „Autoerdvė“ (1 t., b. l. 172). Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad „Swedbank lizingas“ UAB iš UAB „Autoerdvė“ įsigijo automobilį Subaru Forester už jį ieškovui UAB „Autoerdvė“ sumokėdamas 69 240,00 Lt, t.y. 30 000,00 Lt mažindamas mokėtiną sumą dėl ieškovui UAB „Autoerdvė“ perleidžiamo automobilio Renault Espace (Susitarimo 4.3 punktas), likusią 39 240,00 Lt sumą sumokėdamas per 5 darbo dienas nuo turto priėmimo – perdavimo akto ir PVM sąskaitos – faktūros pateikimo „Swedbank lizingas“ UAB (Susitarimo 4.4 punktas). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iki 2008-01-09 susitarimo sudarymo ginčo automobilis Renault Espace nuosavybės teise priklausė „Swedbank lizingas“ UAB, kadangi šią teisę atsakovui „Swedbank lizingui“ UAB perleido trečiasis asmuo UAB „Šviesos technologijos“ pirkimo – perdavimo sutartimi Nr. LT055480/PPS (1t., b. l. 19 – 20). Šios nuosavybės teisės „Swedbank lizingas“ UAB iki 2008-01-09 niekam nebuvo perleidęs, tą patvirtina VĮ „REGITRA“ Vilniaus filialo 2012-08-23 raštas, kuriame nurodyta automobilio Renault Espace registravimo istorija ir registracijai pateiktų dokumentų kopijos (2 t., b.l. 44-66). Nors „Swedbank lizingas“ UAB ir UAB „SM 7“ 2008-02-04 pasirašytame pabaigos akte (c. b. Nr. 2-772-582/2010 b. l. 75) nurodyta, kad UAB „Hansa lizingas“ šiuo aktu perleidžia nuosavybės teisę į ginčo automobilį UAB „SM 7“, tačiau jau 2008-01-29 „Swedbank lizingas“ UAB įgaliojo V. P. išregistruoti UAB „Hansa lizingas“ priklausantį šio ginčo automobilį Renault Espace (c. b. Nr. 2-772-582/2010 b. l. 76), o UAB „Autoerdvė“ dar 2007-03-01 įgaliojo tą patį asmenį (V. P.) atstovauti UAB „Autoerdvė“ valstybės įmonėje „Regitra“ (c.b. Nr. 2-772-582/2010 b. l. 77). 2008-02-06 V. P. VĮ „Regitra“ pateikė bendrą prašymą Nr. 4825618 transporto priemonės (šio ginčo automobilio Renault Espace) įregistravimo naujo valdytojo vardu (c. b. Nr. 2-772-582/2010 b. l. 72). Ta aplinkybė, kad atsakovas UAB „SM 7“ iki 2008-01-09 valdė ginčo automobilį ir 2008-01-10 priėmimo – perdavimo aktu šį automobilį perdavė UAB „Autoerdvė“ nesudaro pagrindo teigti, kad UAB „SM 7“ automobilis Renault Espace priklausė nuosavybės teise. Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad „Swedbank lizingas“ UAB įsigijęs nuosavybės teise ginčo automobilį iš UAB „Šviesos technologijos“, „Swedbank lizingas“ UAB 2007-06-29 turto priėmimo – perdavimo aktu (1 t., b. l. 46) perdavė jį naudoti ir valdyti lizingo gavėjui, t.y. UAB „SM 7“. Pagal CK 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.22 str. 1 d. įtvirtinta, kad daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, o pagal to paties straipsnio 2 dalį daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį. Tokiu būdu, teismas padarė išvadą, kad 2008-01-09 susitarimu ieškovui UAB „Autoerdvė“ nuosavybės teisę į automobilį Renault Espace, kėbulo Nr. VF1JK0HA630189305, 2004 m., perleido atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog tiek ieškovas UAB „Autoerdvė“, tiek atsakovas UAB „SM 7“ 2008-01-09 susitarimą pripažino ginčo automobilio Renault Espace pirkimo – pardavimo sutartimi. Su šia pozicija nesutiko tik atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB. Vertindamas minėto susitarimo turinį, šį susitarimą pasirašiusių UAB „Autoerdvė“, UAB „SM 7“ ir „Swedbank lizingas“ UAB poreikių ir interesų kontekste (UAB „Autoerdvė“ noras parduoti automobilį Subaru Forester ir įsigyti automobilį Renault Espace); UAB „SM 7“ noras, kad „Swedbank lizingas“ UAB finansuotų automobilio Subaru Espace įsigijimą; „Swedbank lizingas“ UAB noras įsigyti automobilį Subaru Espace (sumažinant už šį automobilį mokėtiną sumą automobilio Renault Espace nuosavybės teisės perleidimu UAB „Autoerdvė“), kad po lizingo sutarties Nr. LT067092 įsipareigojimų įvykdymo nuosavybės teisę į automobilį Subaru Forester perleisti UAB „SM 7“, atsižvelgus į minėtų asmenų elgesį po šio susitarimo pasirašymo (2008-01-10 pasirašytas priėmimo – perdavimo aktas), teismas konstatavo, kad šio susitarimo šalys vienareikšmiškai susitarė, kad perleidžiamas automobilis Renault Espace kainuoja 30 000,00 Lt ir kad nuosavybės teisė į šį automobilį buvo perleista ieškovui UAB „Autoerdvė“. Nors susitarime aiškiai buvo nenurodyta „Swedbank lizingas“ UAB (tuo metu UAB „Hansa lizingas“) pareiga perduoti UAB „Autoerdvė“ ginčo automobilį, kaip ir UAB „Autoerdvė“ pareiga „Swedbank lizingas“ UAB sumokėti 30 000,00 Lt už perduotą automobilį Renault Espace, tačiau šios sąlygos, atsižvelgiant į susitarimo esmę ir tikslą, susitarimo šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, yra numanomos (CK 6.196 str.). Tokiu būdu 2008-01-09 susitarimas buvo pripažintas ginčo automobilio Renault Espace pirkimo – pardavimo sutartimi, sudaryta tarp pardavėjo „Swedbank lizingas“ UAB ir pirkėjo UAB „Autoerdvė“. Teismas nustatė, kad ieškovui buvo perleista nuosavybės teisė į vogtą automobilį. Nuosavybės teisė buvo perleista 2008-01-09 susitarimu. Nei viena iš 2008-01-09 susitarimo šalių nežinojo, kad automobilis yra vogtas. Tokiu būdu buvo pagrindas 2008-01-09 susitarimą, tarp pardavėjo „Swedbank lizingas“ UAB (tuo metu UAB „Hansa lizingas“) ir pirkėjo UAB „Autoerdvė“ sudarytą ginčo automobilio Renault Espace pirkimo – pardavimo sutartį, pripažinti negaliojančia CK 1.80 str. pagrindu. Teismas pažymėjo, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio, t.y. niekinio sandorio, teisines pasekmes ir tokio niekinio sandorio faktą teismas konstatavo ex officio (CK 1.78 str. 5 d.). Pripažinęs 2008-01-09 susitarimą negaliojančiu, teismas konstatavo kad, vadovaujantis CK 6.307 str. 1, 3 d., 6.323 str. 1 d., atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB, kaip vogto automobilio pardavėjas, turi grąžinti UAB „Autoerdvė“ sumą, lygią 30 000,00 Lt, kuria buvo sumažinta „Swedbank lizingas“ UAB ieškovui UAB „Autoerdvė“ už automobilį Subaru Forester mokėtina suma (vietoj 69 240,00 Lt „Swedbank lizingas“ UAB įsipareigojo sumokėti tik 39 240,00 Lt). Teismas konstatavo atsakovo „Swedbank lizingas“ UAB pareigą ieškovui UAB „Autoerdvė“ grąžinti 30 000,00 Lt, t.y. vogto automobilio Renault Espace kainą. Pagal CK 6.323 str. 1 d. pardavėjas privalo pirkėjui ne tik grąžinti sumokėtą kainą bet ir atlyginti šio turėtus nuostolius (6.307 str. 1, 3 d.). Ieškovas UAB „Autoerdvė“ nurodė, jog jis viso patyrė 36 049,06 Lt nuostolių, t.y. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas iš UAB „Autoerdvė“ A. B. naudai priteisė 34 818,27 Lt, 18,49 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, 918,27 Lt bylinėjimosi išlaidų, neatlygino advokatės už atstovavimą bylinėjimosi išlaidų dalį – 1 212,30 Lt (civilinė byla Nr. 2-772/582/2010, b.l. 169,170, 181-183). Todėl teismas tenkino ieškovo ieškinį ir 36 049,06 Lt nuostolius priteisė iš „Swedbank lizingas“ UAB ieškovo UAB „Autoerdvė“ naudai. CK 4.48 str. 1 d. numato, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. 2008-01-10 priėmimo – perdavimo aktu atsakovas UAB „SM 7“ neperdavė nuosavybės teisės ieškovui UAB „Autoerdvė“, kadangi tokios teisės UAB „SM 7“ neturėjo, tą patvirtino VĮ „Regitra“ 2012-08-03 raštas. 2008-01-10 priėmimo – perdavimo aktu buvo perduotas tik pats ginčo automobilis, kuris faktiškai buvo pas atsakovą UAB „SM 7“, kadangi šio turto savininkas „Swedbank lizingas“ UAB suteikė atsakovui UAB „SM 7“ teisę valdyti ir naudotis šiuo automobiliu iki bus įvykdyti visi įsipareigojimai pagal lizingo sutartį Nr. LT055480 ir UAB „SM 7“ bus perleista nuosavybės teisė į minėtą automobilį (1 t., b. l. 40 – 46). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nebuvo pagrindo teismui konstatuoti solidarios atsakomybės taikymo atsakovams UAB „SM 7“ ir „Swedbank lizingas“ UAB, tuo labiau, kad ir pats ieškovas pasinaudojo savo teise atsisakydamas ieškinio atsakovo UAB „SM 7“ atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB įgijęs ir pardavęs vogtą automobilį, apie kurio vagystės faktą nieko nežinojo, įgyja teisę į jo turėtų nuostolių atlyginimą tokia pat tvarka iš kitų asmenų kaip ir ieškovas šioje byloje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas (apeliantas) UAB „Autoerdvė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-12 sprendimą dalyje, kuria iš ieškovo UAB „Autoerdvė“ trečiojo asmens UAB „SM7“ naudai priteista 8 188,47 Lt bylinėjimosi išlaidų (2t., b.l. 125-127). Savo skundą grindžia šiais argumentais:

1. Trečiojo asmens UAB „SM 7“ patirtas 8 188,47 Lt bylinėjimosi išlaidas Vilniaus m. 1 apylinkės teismas vadovaujantis CPK 95 str. 1 d. turėjo priteisti ne iš ieškovo, o iš atsakovo „Swedbank lizingas“ UAB. Ieškovas UAB „Autoerdvė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančia 2008-01-10 priėmimo – perdavimo aktą, solidariai iš atsakovų UAB „SM 7“ ir „Swedbank lizingas“ UAB ieškovo UAB „Autoerdvė“ naudai priteisti 36 049,06 Lt nuostolių atlyginimą. Teismo posėdžio metu ieškovas ieškinio reikalavimų UAB „SM 7“ atžvilgiu atsisakė, nes pagal VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo 2012-08-23 pateiktą raštą nuosavybės teisės į automobilį priklausė „Swedbank lizingas“ UAB, o ne UAB „SM 7“. Prieš kreipiantis į teismą, ieškovas ne ginčo tvarka kreipėsi į „Swedbank lizingas“ UAB, kad jie atlygintų žalą. Atsakovas atsisakė atlyginti nuostolius, nurodydamas, kadangi jis nebuvo vogtos autotransporto priemonės savininkas, o tik finansuotojas. Ieškovas UAB „Autoerdvė“ ieškinyje atsakovu UAB „SM 7“ patraukė, nes iš šios įmonės iniciatyva, ginčo automobilis buvo perleistas UAB „Autoerdvė“. Šioje byloje atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB nuo pat proceso pradžios elgėsi nesąžiningai, sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą ir ginčijo, kad ginčo automobilis priklausė jam ir teigė, kad automobilis priklausė UAB „SM 7“, kuri mokėjo lizingo įmokas „Swedbank lizingas“ UAB. Tačiau pagal VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo raštą, kuriame nurodyta ginčo automobilio registravimo istorija ir registracijai pateiktų dokumentų kopijos, nuosavybės teisė priklausė „Swedbank lizingas“ UAB ir jis niekam jos nebuvo perleidęs. Atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB proceso metu elgėsi nesąžiningai, nepagrįstai siekė įrodyti, kad nuosavybės teisė į ginčo automobilį priklausė UAB „SM 7“, nors aiškiai žinojo, kad nuosavybės teisė priklausė jam, todėl ieškovo (apelianto) nuomone akivaizdžiai piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis pagal CPK 95 str. 1 d. Toks atsakovo elgesys vertintinas kaip sąmoningas veikimas prieš greitą bylos išnagrinėjimą, nes, jeigu atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB bylos nagrinėjimo metu neginčytų akivaizdaus fakto, kad nuosavybės teisė į automobilį priklauso jam, tai nei viena iš šalių bei tretieji asmenys iš viso nepatirtų bylinėjimosi išlaidų.

2. Net ir tuo atveju, jei nuo bylos pradžios, byloje būtų tik vienas atsakovas, UAB „SM 7“ būtų patyrusi tokias pat bylinėjimosi išlaidas, kadangi nuo proceso pradžios būtų dalyvavusi kaip tretysis asmuo.

3. Už trečiojo asmens UAB „SM 7“ bylinėjimosi išlaidų atsiradimą dėl sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą yra atsakingas atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB, todėl jam tenka pareiga atlyginti patirtas 8 188,47 Lt bylinėjimosi išlaidas jas patyrusiam trečiajam asmeniui UAB „SM 7“.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į UAB „Autoerdvė“ apeliacinį skundą, atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB prašo UAB „Autoerdvė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6569-809/2012 atmesti, priteisti iš ieškovo UAB „Autoerdvė“ „Swedbank lizingas“ UAB naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas (2t., b.l. 153-156). Atsiliepime patiekia tokius esminius atsikirtimus:

1. Atsakovo „Swedbank lizingas“ UAB nuomone, UAB „Autoerdvė“ ieškinys yra nepagrįstas ir negalėjo būti tenkinamas, nes atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB patiekė apeliacinį skundą dėl sprendimo, kuriuo prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – UAB „Autoerdvė“ ieškinį atmesti. Atsakovo gynimasis nuo pareikšto reikalavimo ir savo atsikirtimų įrodinėjimas jokiu būdu negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu savo procesinėmis teisėmis ar veikimu prieš greitą ir ekonomiška bylos išnagrinėjimą. Atsakovas turi teisę nesutikti su pareikštu reikalavimu, jei mano kad jis yra nepagrįstas, ir pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus. Vien tai, kad teismas, įvertinęs abiejų bylos šalių išdėstytus argumentus, nusprendė tenkinti ieškinį savaime nereiškia, kad gindamasis nuo pareikšto ieškinio atsakovas elgėsi nesąžiningai.

2. Bylinėjimosi išlaidų UAB „SM 7“ atsiradimą nulėmė ne „Swedbank lizingas“ UAB, o pačios UAB „Autoerdvė“ veiksmai pareiškiant ieškinio reikalavimus, kurių vėliau buvo atsisakyta. Atsisakydamas ieškinio reikalavimų UAB „SM 7“ atžvilgiu, UAB „Autoerdvė“ pripažino, kad jo manymu šie reikalavimai nėra pagrįsti. UAB „Autoerdvė“ neįvykdė savo procesinės pareigos tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką, todėl UAB „Autoerdvė“ atstovė paskutiniojo teismo posėdžio metu pakeitė ieškinio dalyką – atsisakė reikalavimų UAB „SM 7“ atžvilgiu. Pažymėjo, jog UAB „Autoerdvė“ atsisakė visų reikalavimų UAB „SM 7“, t.y. nei vienas UAB „SM 7“ pareikštas reikalavimas nebuvo patenkintas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė jog atsakovui UAB „SM 7“ priteistinos visos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo UAB „Autoerdvė“.

3. Apeliaciniame skunde UAB „Autoerdvė“ teigia, jog UAB „SM 7“ būtų patyrusi tokio paties dydžio bylinėjimosi išlaidas ir tuo atveju, jei byloje būtų dalyvavusi ne kaip atsakovas, o kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, tačiau šis teiginys yra grindžiamas tik niekuo nepagrįstomis UAB „Autoerdvė“ prielaidomis. Pažymėjo, jog byloje atsakovu patrauktas asmuo turi gerokai didesnį suinteresuotumą bylos baigtimi nei trečiuoju asmeniu patrauktas asmuo, todėl ir savo interesų gynimui atsakovai dažniau linkę samdyti profesionalius teisininkus nei tretieji asmenys. Be to, tik po to kai apeliacinės instancijos teismas panaikino minimą sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, UAB „Autoerdvė“ atsisakė savo reikalavimų UAB „SM 7“ atžvilgiu. Atsakovo manymu yra akivaizdu, jog bylinėjimosi išlaidas UAB „SM 7“ patyrė ne dėl to, kad „Swedbank lizingas“ UAB gynėsi nuo pareikšto ieškinio, o dėl to, kad UAB „Autoerdvė“ iniciatyva UAB „SM 7“ buvo įtraukta dalyvauti atsakovu byloje.

4. CPK 312 str. draudžia apeliaciniame skunde pateikti naujus reikalavimus, o CPK 314 str. riboja galimybę apeliacinės instancijos teismui pateikti naujus įrodymus ir argumentus. Atsakovo teigimu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme UAB „Autoerdvė“ neprašė teismo nukrypti nuo bendrų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, neįrodinėjo tariamo „Swedbank lizingas“ UAB nesąžiningumo ar piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, todėl šiomis aplinkybėmis negali grįsti ir apeliacinio skundo.

Apeliaciniu skundu atsakovas (apeliantas) „Swedbank lizingas“ UAB prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012-12-12 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6569-809/2012 ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo UAB „Autoerdvė“ ieškinį „Swedbank lizingas“ UAB atžvilgiu kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovo UAB „Autoerdvė“ „Swedbank lizingas“ UAB naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas (2t., b.l. 128-140). Savo skundą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Remiantis teismų praktika dėl teismų teisės tam tikrus sandorius pripažinti negaliojančiais ex officio, kuri yra nuosekli ir vieninga, teismas peržengė savo kompetencijos ribas, nes susitarimas nėra niekinis, o juo labiau akivaizdžiai niekinis, todėl teismas neturėjo teisės minimą punktą pripažinti niekiniu ex officio. Ieškovui buvo sudarytos galimybės remtis teismų praktika ir reikšti reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, tačiau ieškovas, atstovaujamas profesionalaus teisininko, šia galimybe nepasinaudojo, todėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismas neturėjo teisės peržengti ieškinio ribas.

2. Teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog susitarimas turi būti vertinamas kaip pirkimo – pardavimo sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo parduoti turtą ieškovui. Šioje byloje itin svarbu tinkamai aiškinti sutarties sąlygas, nustatyti sutartimi sulygtas šalių teises ir pareigas, sutarties tikslą. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 str. ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pirmosios instancijos teismas netiksliai įvardino šalių tikslus susitarimo sudarymo metu bei jo paskirtį, todėl nepagrįstai nusprendė, kad susitarimas laikytinas pirkimo – pardavimo sutartimi. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad sudarydami lizingo sutartį atsakovas ir UAB „SM 7“ susitarė dėl nuosavybės teisių į turtą perleidimo UAB „SM 7“ lizingo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Sudarydama lizingo sutartį UAB „SM 7“ siekė įsigyti turtą nuosavybės teise. Pripažinus, kad nuosavybės teisių į turtą perleidimo sąlyga yra esminė lizingo sutarties sąlyga, reikėjo konstatuoti, kad pagrindinė „Swedbank lizingas“ UAB prievolė kildinama iš lizingo sutarties buvo perleista UAB „SM 7“ turto nuosavybės teisė, o pagrindinė UAB „SM 7“ prievolė buvo lizingo sutartyje nustatyta tvarka sumokėti visą turto kainą. Kitaip tariant, lizingo sutarties vykdymo metu UAB „SM 7“ negalėjo vienašališkai atsisakyti sumokėti visą sutarties kainą, grąžinti turtą „Swedbank lizingas“ UAB ir taip įvykdyti savo įsipareigojimus.

3. Teismas nusprendęs, kad susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu, nurodė, jog yra taikytina vienašalė restitucija, tačiau pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad susitarimu buvo išspręsti net trijų verslo subjektų tarpusavio atsiskaitymo klausimai ir pripažinęs susitarimą negaliojančiu visa apimtimi nenurodė kokias pasekmes tai turės kiekvienai iš susitarimo šalių.

4. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo naudai yra priteistinas turėtų nuostolių atlyginimas, nes nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Tik nustačius šias sąlygas galima taikyti civilinę atsakomybę ir įpareigoti kaltąjį asmenį atlyginti padarytus nuostolius. Teismas nenustatinėjo ir sprendime neaptarinėjo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, todėl sprendimas nepagrįstas. Taip pat pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog trečiojo asmens UAB „Šviesos technologijos“ patirtos bylinėjimosi išlaidos yra priteistinos iš apelianto.

Atsiliepimu į „Swedbank lizingas“ UAB apeliacinį skundą, atsakovas UAB „SM 7“ prašo atsakovo (apelianto) „Swedbank lizingas“ UAB apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (2t., b.l. 158-165). Atsiliepime pateikia tokius esminius atsikirtimus:

1. Bankas teigia, kad teismas, pripažindamas susitarimą dėl tarpusavio įskaitymų niekiniu peržengė savo kompetencijos ribas, todėl teismo sprendimas yra naikintinas. Tačiau šios bylos atveju priešingai nei teikia bankas, sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus. Faktas, jog automobilis yra vogtas patvirtintas kompetentingų teisėsaugos institucijų ir į tai atsižvelgiant jau yra priimtas vienas teismo sprendimas. Faktas, jog šalių sudarytas susitarimas savo esme yra automobilio pirkimo –pardavimo sutartis, taip pat buvo atskleistas teisminio nagrinėjimo metu. Todėl teismas turėjo teisę ir kartu pareigą pripažinti susitarimą niekiniu ir banko teiginys yra visiškai nepagrįstas.

Atsiliepimas

2. Bankas teigė, jog susitarimo tikslas buvo tarpusavio atsiskaitymo klausimų sprendimas, todėl susitarimą teismas nepagrįstai pripažino pirkimo-pardavimo sutartimi. Toks teiginys nepagrįstas, nes šalys sudarė trišalį susitarimą siekdamos išspręsti atsiskaitymo klausimus ir šie klausimai buvo sprendžiami sudarant būtent pirkimo-pardavimo sutartį. Kadangi automobilio nuosavybės teisė priklausė bankui, o atsakovas buvo teisėtas automobilio valdytojas pagal lizingo sutartį, sutarus parduoti automobilį Renault Espace ir pirkti automobilį Subaru Forester su ieškovu buvo sudarytas trišalis susitarimas. Buvo sutarta, jog bankas ieškovui parduoda automobilį Renault Espace, dėl kurio buvo sudaryta lizingo sutartis su UAB „SM 7“, UAB „SM 7“ liko neskolinga bankui, nes automobilio vertė bankui buvo sumokėta ieškovo. Šiuo atveju priešingai nei teigia bankas, lizingo sutarties sąlygos objektyviai negalėjo būti įgyvendintos iki galo ir automobilio nuosavybės teisė negalėjo būti perduota UAB „SM 7“, nes UAB „SM 7“ nesumokėjo visos lizingo sutartyje nustatytos kainos, o bankas perdavė automobilio nuosavybės teisę kitam asmeniui -ieškovui.

3. Bankas, būdamas automobilio Renault Espace savininku ir turėdamas teisę jį parduoti, sudarė su ieškovu sutartį dėl naujo 69 240,00 Lt kainuojančio automobilio Subaru Forester pirkimo. Pagal susitarimo 4.3 p., 4.4. p. už nupirktą naują automobilį bankais pinigais ieškovui sumokėjo 39 240,00 Lt ir natūra, t.y. vogtu automobiliu Renault Espace 30 000,00 Lt. Ieškovas vogtą automobilį gavo iš banko kaip dalį apmokėjimo už parduotą naują automobilį Subaru Forester. Banko teiginys, jog visas šalis siejo tarpusavio finansiniai įsipareigojimai, reiškė tik tiek, kad tarpusavio įsipareigojimai siejo atskirai banką ir UAB „SM 7“ pagal seną ir naują lizingo sutartis bei banką ir ieškovą pagal susitarimą parduoti automobilius.

Atsiliepimas

4. Bankas teigė, jog jis objektyviai negalėjo perduoti automobilio Renault Espace nuosavybės teisių ieškovui, nes šias nuosavybės teises lizingo sutarties pagrindu perdavė UAB „SM7“. 2008-01-10 fiziškai perdavus automobilį ieškovui, jis įgijo visas nuosavybes teises iš banko automobilio atžvilgiu. Tuo tarpu tarp banko ir UAB „SM7“ 2008-02-04 buvo pasirašytas pabaigos aktas, kuriuo lizingo sutartis Nr. LT055480 laikoma pasibaigusia ir šio akto pasirašymu UAB „SM7“ nebuvo perduotos jokios nuosavybės teisės į automobilį Renault Espace, nes negalima situacija, kai bankas perduoda nuosavybės teises ieškovui vykdydamas susitarimą, o po to vėl jas perduoda UAB „SM7“. Todėl banko teiginiai, kad jis pabaigos aktu 2008-02-04, 2008-01-09 pasirašyto susitarimo perdavė nuosavybės teises UAB „SM7“ yra visiškai nepagrįsti.

5. Tarp banko ir ieškovo buvo susitarimas dėl automobilio Renault Espace pardavimo, jo nuosavybės teisės perdavimo ir jo kainos įskaitymo į Subaru Forester kainą, šalys išreiškė savo valią dėl automobilio pirkimo pardavimo ir vykdė ją - ieškovui buvo perduotos automobilio teisės ir pats automobilis.

6. Bankas savo įgaliojime tiesiogiai ir akivaizdžiai nurodo, kad automobilis Renault Espace priklauso jam nuosavybės teise. Tas faktas patvirtintas VĮ „Regitra“ duomenų bazėje. Iš VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo 2012-08-23 rašte nurodytos automobilio Renault Espace registracijos istorijos ir registracijai pateiktų dokumentų kopijų matyti, kad automobilio nuosavybės teisės priklausė bankui ir jis jų niekam nebuvo perdavęs.

7. Kai šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties dėl prekių tiekimo, konkrečių prekių PVM sąskaitos - faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui pagal PVMĮ leidžia daryti prielaidą, kad PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytos prekės jam buvo perduotos, todėl PVM sąskaitos buvimas ne patvirtina, kad UAB „SM7“ ieškovas sumokėjo pinigus, tuo labiau, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų banko teiginius.

Iš išdėstytų argumentų akivaizdu, kad tik bankas yra atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius dėl vogto automobilio Renault Espace perleidimo ir turi atsakyti dėl to ieškovui. UAB „SM 7“ nebūdamas automobilio savininku ir neturėdamas teisės juo disponuoti, objektyviai negalėjo padaryti ieškovui žalos savo veiksmais, todėl nėra atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius.

Atsiliepimu į „Swedbank lizingas“ UAB apeliacinį skundą tretysis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Šviesos technologijos“ su apelianto apeliaciniu skundu sutinka iš dalies ir nurodo, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012-12-12 sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau nenustačius visų būtinų sąlygų, sudarančių pagrindą taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, nebuvo pagrindo priteisti ieškovui negautas pajamas bei bylinėjimosi išlaidas, patirtas kitoje byloje ir prašo apeliacinį skundą atmesti (2t., b.l. 168-174). Atsiliepime patiekia tokius esminius argumentus:

Atsiliepimas

1. Bylos faktiniai duomenys patvirtino, kad A. A., kaip pardavėjo, iš kurio „Swedbank lizingas“ UAB turėjo įsigyti ginčo automobilį, UAB „Šviesos technologijos“ ne tik kad nenurodinėjo, bet ir objektyviai negalėjo nurodyti, nes apie šį asmenį neturėjo jokių duomenų. Ginčo automobilį UAB „Šviesos technologijos“ susirado UAB „Baltijos realizacijos centras“ automobilių pardavimo aikštelėje. Byloje yra 2005 02 02 UAB „Baltijos realizacijos centras“ komercinis pasiūlymas (prijungtos c.b. Nr. 2-772-582/2010 b.l. 84) pateiktas UAB „Šviesos technologijos“, kuriame pardavėju nurodyta būtent ši bendrovė ir siūloma šio automobilio pardavimo kaina 54 000,00 Lt. Būtent tokia automobilio pardavimo kaina buvo nurodyta ir „Swedbank lizingas“ UAB su A. A. 2005 02 03 sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. LT014607/PPS (1t., b.l. 36-37). Iki 2005 02 03 sutarčių sudarymo UAB „Šviesos technologijos“ jokių duomenų apie A. A., kaip ginčo automobilio savininką, neturėjo. UAB „Šviesos technologijos“ tik pasinaudojo UAB „Baltijos realizacijos centras“ komerciniu pasiūlymu ir išsirinko šios bendrovės siūlomą automobilį, bet ne pardavėją, kas atitinka CK 6.567 str. įtvirtintą lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą, t.y. lizingo gavėjas renkasi daiktą, o ne pardavėją tuo tarpu visus kitus veiksmus, susijusius su pardavimo sandoriu, atliko atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB kartu su UAB „Baltijos realizacijos centras“.

2. Bylos faktiniai duomenys patvirtino, kad tiek UAB „Šviesos technologijos“, tiek atsakovo UAB „SM 7“ prievolė pagal lizingo sutartį pasibaigė kreditoriui „Swedbank lizingas“ UAB priėmus kitos rūšies įvykdymą, t.y. vietoj reikiamo prievolės įvykdymo, numatyto lizingo sutartyje, atsakovas - lizingo davėjas priėmė kitos rūšies įvykdymą (CK 6.123 str. 1 d.), pasilikdamas ginčo automobilį. Po UAB „Šviesos technologijos“ prievolės pasibaigimo apeliantas toliau lizingavo ginčo automobilio pirkimą ir būtent dėl šių priežasčių iki ginčo automobilio perleidimo ieškovui, automobilis visą laiką nuosavybės teise priklausė atsakovui „Swedbank lizingas“ UAB, nes ši bendrovė sudarė naują lizingo sutartį dėl ginčo automobilio išpirkimo su nauju lizingo gavėju atsakovu UAB „SM 7“.

4. Apeliantas iškraipo ir neteisingai aiškina 2008 01 09 susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo Nr. LT067092/PPS (1 t., b.l. 47) 5 punkto turinį, nurodydamas, kad pagal susitarimo 5 punktą atlikus jame nurodytus įskaitymus, laikoma, jog UAB „SM 7“ tinkamai įvykdė visus įsipareigojimus pagal lizingo sutartį ir dėl to turto nuosavybės teisė buvo perleista UAB „SM 7“. Tačiau susitarimo 5 punkte yra labai aiškiai nurodyta, kad „atlikus 4.1, 4.2, 4.3, 4.4 punktuose numatytus įskaitymus ir mokėjimus, šalys laikomos tinkamai atsiskaičiusios pagal lizingo sutartį Nr. LT067092 (lizingo sutartis dėl Subaru Forester išpirkimo, 1t., b.l. 172) bei pirkimo-pardavimo sutartį LT055480/PPS (sutartis, kuria UAB „Šviesos technologijos“ pardavė ginčo automobilį atsakovui „Swedbank lizingas“ UAB 1t., b.l. 19-20), nes šiame susitarime UAB „Šviesos technologijos“ nedalyvavo.

5. Visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, susiję su CK 1.78 str. 5 d. įtvirtinta teismo teise niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą konstatuoti ex officio. Byloje nustatyta, kad ieškovui buvo parduotas vogtas automobilis bei kad apie automobilio vagystės faktą 2008 01 09 susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo šalys nežinojo, o tokiais atvejais teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Todėl pripažinęs šalių sudarytą 2008 01 09 susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo Nr. LT067092/PPS ginčo automobilio, t.y. vogto automobilio, pirkimo-pardavimo sutartimi, teismas, vadovaudamasis įstatymu, ex officio konstatavo tiek niekinio sandorio teisines pasekmes, tiek niekinio sandorio faktą ir tai negali būti vertinama kaip kompetencijos ribų peržengimas.

6. Visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad būtent UAB „SM 7“ pripažintina turto pardavėju, kadangi taip ir neaišku kokiu gi laikotarpiu vogtas automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui UAB „SM 7“, nes iki 2008 02 04 pabaigos akto, ginčo automobilį apeliantas jau buvo perleidęs ieškovui ir būtent dėl šių priežasčių tiek ieškovą, tiek apeliantą VĮ „Regitra“ atstovavo tas pats asmuo. Apelianto samprotavimai dėl būsimo daikto pardavimo šiuo atveju teisiškai nereikšmingi, tuo labiau, kad atsakovas UAB „SM 7“ tokių savo ketinimų nepatvirtino.

Šalies argumentai

7. Apeliantas nurodo, kad pripažinęs susitarimą negaliojančiu visa apimtimi pirmos instancijos teismas nenurodė kokias pasekmes tai turės kiekvienai iš susitarimo šalių. Apelianto manymu, pirmos instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog UAB „SM 7“ pareigą sumokėti „Swedbank lizingas“ UAB 26 15,79 Lt pagal lizingo sutartį ir 3834,21 Lt pagal lizingo sutartį nėra pasibaigusi, tačiau ginčas vyksta dėl vogto automobilio, lizingo sutartis buvo sudaryta dėl vogto automobilio išpirkimo, todėl apelianto nurodytos pareigos konstatavimas atsakovo UAB „SM 7“ atžvilgiu yra negalimas, nes visi sandoriai, sudaryti dėl vogto automobilio, yra niekiniai (CK 1.78 str. 1 d., 1.80 str.).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į „Swedbank lizingas“ UAB apeliacinį skundą ieškovas taip pat ir apeliantas UAB „Autoerdvė“ nurodo, kad su apelianto „Swedbank lizingas“ UAB skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (2 t., b.l. 178-180). Atsiliepime pateikia tokius esminius argumentus:

1. CK 6.567 str. yra nustatyta, kad daiktas pereina lizingo gavėjui nuosavybės teise po to, kai pastarasis sumoka visą lizingo sutartyje numatytą kainą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Lizingo sutarties 10.2. punktu numatyta, kad nuosavybės teisė perduodama po sutartinių įmokų sumokėjimo ir tinkamai įvykdžius kitas lizingo sutartyje numatytas sąlygas. 10.2.1 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad jeigu lizingo sutartimi perleidžiamas turtas yra registruotinas, lizingo gavėjas privalo savo sąskaita išregistruoti turtą, registruotą lizingo bendrovės vardu, t.y. atlikti kitas lizingo sutartyje numatytas sąlygas. Tai, kad atsakovas nebuvo perleidęs nuosavybės teisių jokiam kitam trečiajam asmeniui įrodo ir VĮ „Regitra“ pateiktas automobilio registracijos išrašas. Tai patvirtina ir atsakovo išduotame įgaliojime jį atstovauti VĮ „Regitra“, kuriame nurodoma „išregistruoti UAB „Hansa lizingas“ nuosavybės teise priklausantį turtą - automobilį Renault Espace (2004 m.), gamyklinis Nr. VF1JK011A630189305“. Todėl atsakovui parduodant automobilį Renault Espace (2004 m.), gamyklinis Nr. VF1JK011A630189305 ieškovui, nuosavybės teisių apeliantas nebuvo perleidęs jokiam kitam asmeniui.

2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra laikoma, kad teismas, ginčo nagrinėjimo metu nustatęs, kad sudaryta sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu, o ieškovas prašymą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškė žodžiu. Todėl teismas, pripažindamas susitarimą dėl tarpusavio įskaitymų niekiniu, neperžengė savo kompetencijos ribas ir teismo sprendimas yra pagrįstas.

3. Visos bylos nagrinėjimo metu apeliantas siekė atsakomybę perkelti kitam asmeniui, tai yra siekė, kad žalą atlygintų ne turto savininkas, o turto valdytojas. Tačiau iš byloje pateiktų įrodymų, VĮ „Regitra“ duomenų bei nustatytų aplinkybių matyti, kad būtent apeliantas buvo automobilio savininkas ir jis privalo atlyginti žalą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto „Swedbank lizingas“ UAB apeliacinis skundas tenkintinas, o apelianto UAB „Autoerdvė“ apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, jog 2005 m. vasario 3 d. „Swedbank lizingas“ UAB ir UAB „Šviesos technologijos“ sudarė lizingo sutartį Nr. LT014607, kuria „Swedbank lizingas“ UAB įsipareigojo UAB „Šviesos technologijos“ nurodyto pardavėjo A. A. įsigyti automobilį Renault Espace, kėbulo Nr. VF1JK0HA630189305, 2004 m. (toliau tekste ginčo automobilis) ir jį perduoti naudotis lizingo gavėjui UAB „Šviesos technologija“ su sąlyga, kad lizingo gavėjas mokės sutartyje nustatytas įmokas ir vykdys kitus įsipareigojimus.

„Swedbank lizingas“ UAB 2005 m. vasario 3 d. sudarė turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. LT014607/PPS, kuria įgijo ginčo automobilį nuosavybės teise, o vėliau ginčo automobilio perdavimo-priėmimo aktu perdavė jį naudotis ir valdyti lizingo gavėjui UAB „Šviesos technologijos“. UAB „Šviesos technologijos“ tinkamai įvykdė įsipareigojimus pagal lizingo sutartį Nr. LT014607, todėl jai buvo perleista turto nuosavybės teisė.

Į atsakovą „Swedbank lizingas“ UAB kreipėsi UAB „SM 7“ prašydamas finansuoti turto įsigijimą iš UAB „Šviesos technologijos“. 2007 m. birželio 29 d. „Swedbank lizingas“ UAB ir UAB „SM 7“ sudarė lizingo sutartį Nr. LT055480, kuria „Swedbank lizingas“ UAB įsipareigojo iš UAB „SM 7“ nurodyto pardavėjo (UAB „Šviesos technologijos“) įsigyti turtą ir perduoti jį naudotis lizingo gavėjui (UAB „SM 7“) su sąlyga, kad lizingo gavėjas mokės sutartyje nustatytas įmokas ir vykdys savo įsipareigojimus. „Swedbank lizingas“ UAB savo įsipareigojimus vykdė tinkamai – 2007 m. birželio 29 d. sudarė turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. LT055480/PPS, kuria įgijo ginčo automobilį nuosavybės teise, o vėliau turto perdavimo – priėmimo aktu perdavė jį naudotis ir valdyti lizingo gavėjui (UAB „SM 7“).

Byloje nustatyta, kad ieškovo UAB „Autoerdvė“ pagrindinė veikla yra prekyba lengvaisiais automobiliais, jų remontas ir aptarnavimas bei prekyba krovininiais automobiliais. Ieškovo UAB „Autoerdvė“ specializacija - Subaru lengvieji automobiliai, S. Y. visureigiai bei Iveco krovininiai automobiliai. Atsiliepime į ieškinį kitoje civilinėje byloje Nr. 2-772-582/2012 ieškovas nurodė, jog labai dažnai jis, parduodamas naują automobilį, suteikia paslaugą savo klientui nupirkdamas iš jo turimą automobilį, kurį vėliau parduoda, t.y. ieškovas suteikia savo klientams galimybę pakeisti turimą automobilį nauju. Tokia faktinė situacija susidarė 2008 m. sausio 9 d., kai ieškovas UAB „Autoerdvė“ ir atsakovai „Swedbank lizingas“ UAB bei UAB „SM 7“ sudarė susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo Nr. LT067092/PPS, kuriuo susitarė įskaityti tarpusavio reikalavimus, o būtent:

lizingo gavėjas UAB „SM 7“ išreiškė pageidavimą „Swedbank lizingas“ UAB įvykdyti lizingo sutartyje nustatytus įsipareigojimus anksčiau termino ir įsigyti turtą (ginčo automobilį) nuosavybės teise. UAB „SM 7“ prašymas buvo patenkintas. UAB „SM 7“ taip pat išreiškė pageidavimą sudaryti naują lizingo sutartį dėl automobilio Subaru Forester įsigijimo ir šis UAB „SM 7“ prašymas buvo patenkintas ir sudaryta kita lizingo sutartis Nr. LT067092, kurios pagrindu „Swedbank lizingas“ UAB iš atsakovo UAB „SM 7“ nurodyto pardavėjo (ieškovo - UAB „Autoerdvė“) įsigijo automobilį Subaru Forester ir perdavė jį UAB „SM 7“ valdyti ir naudotis. Automobilis Subaru Forester iš ieškovo UAB „Autoerdvė“ buvo įsigytas sutartimi Nr. LT067092/PPS, kuria buvo sutarta, jog už automobilio Subaru Forester įsigijimą „Swedbank lizingas“ UAB įsipareigoja sumokėti ieškovui UAB „Autoerdvė“ 69 240,00 Lt. Kadangi visas šalis siejo tarpusavio finansiniai įsipareigojimai, 2008 m. sausio 9 d. ieškovas UAB „Autoerdvė“, atsakovai „Swedbank lizingas“ UAB ir UAB „SM 7“ sudarė susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo Nr. LT067092/PPS, kuriuo susitarė įskaityti tarpusavio reikalavimus. Susitarimo 5 punktas nurodo, jog atlikus jame nurodytus įskaitymus laikoma, jog UAB „SM 7“ tinkamai įvykdė visus įsipareigojimus pagal lizingo sutartį ir dėl to ginčo automobilio nuosavybės teisė buvo perleista UAB „SM 7“.

Atsakovas UAB „SM 7“ iki 2008-01-09 valdė ginčo automobilį ir 2008-01-10 priėmimo – perdavimo aktu šį automobilį perdavė UAB „Autoerdvė“. Tokiu būdu, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad 2008-01-09 susitarimu ieškovui UAB „Autoerdvė“ nuosavybės teisę į automobilį Renault Espace, kėbulo Nr. VF1JK0HA630189305, 2004 m., perleido atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB. Teismas akcentavo, kad daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą ir tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku. Kadangi automobilis yra kilnojamasis daiktas, jam privaloma teisinė registracija, o nuosavybės teisę į tokį daiktą patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys. Teismas byloje nustatė, kad ieškovui buvo parduotas vogtas automobilis ir nei atsakovas (pardavėjas), nei kiti dalyvaujantys byloje asmenys automobilio vagystės fakto nežinojo bei neprivalėjo žinoti (dėl šio fakto ginčo tarp šalių nebuvo). Tokios aplinkybės leido pirmos instancijos teismui, ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis ir ginčo šalių tarpusavio teisinius santykius sprendžia, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime nepagrįstai nurodo, jog 2008 m. sausio 9 d. susitarimas tarp ieškovo ir atsakovų „Swedbank lizingas“ UAB ir UAB „SM 7“ turi būti vertinamas kaip pirkimo - pardavimo sutartis, kuria atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB įsipareigojo parduoti ginčo automobilį ieškovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai įvardino šalių tikslus 2008 m. sausio 9 d. susitarimo sudarymo metu bei jo paskirtį, todėl nepagrįstai nusprendė, kad 2008 m. sausio 9 d. susitarimas laikytinas pirkimo - pardavimo sutartimi. Pirmos instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad 2008 m. sausio 9 d. susitarimas tarp ieškovo ir atsakovų UAB „Swedbank lizingas“ bei UAB „SM 7“ turi būti aiškinamas ir vertinamas kartu su šiame susitarime nurodyta lizingo sutartimi Nr. LT055480 (1 t., b. l. 21, 25 – 28) ir lizingo sutartimi Nr. LT067092 (1 t., b. l. 172), tačiau netinkamai aiškino sutarties sąlygas bei šalių tarpusavyje sutartas teises ir pareigas.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad esant ginčui dėl sutarties turinio, jos sąlygų ar sąvokų reikšmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Kartu tai įpareigoja teismą argumentuoti savo priimtą sprendimą, pagrindžiant, kodėl būtent toks teismo sprendimas labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Kartu kasacinis teismas nurodė, kad sutarčių aiškinimo taisyklės neturi būti suabsoliutinamos, tačiau tai neturi paneigti sutarties šalių ketinimų ir tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“, R. G. K.; bylos Nr. 3K-3-17/2006).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tarp atsakovo „Swedbank lizingas“ UAB ir UAB „SM 7“ sudarytą lizingo sutartį, konstatuoja, kad šalys susitarė dėl nuosavybės teisių į ginčo automobilį perleidimo nustatytomis sąlygomis ir tvarka (lizingo sutarties 10.2 punktas, 1t., b.l. 27). Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad iš lizingo sutarties apibrėžties CK 6.567 straipsnio 1 dalyje matyti, kad daikto nuosavybės teisės perėjimas iš lizingo davėjo lizingo gavėjui, tinkamai įvykdžiusiam sutartį, nėra būtinas lizingo sutarties požymis, t. y. šalys gali susitarti, kad daikto nuosavybės teisė pereis lizingo gavėjui šiam sumokėjus visas įmokas pagal sutartį, tačiau gali susitarti ir kitaip, pavyzdžiui, kad lizingo gavėjas, tinkamai įvykdęs lizingo sutartį, įgis teisę nusipirkti iš lizingo davėjo daiktą už likutinę vertę, arba kad daikto nuosavybės teisė liks lizingo davėjui ir pan. Kita vertus, tais atvejais, kai šalys susitarė, kad pasibaigus lizingo sutarčiai nuosavybės teisė bus perduota lizingo gavėjui, tokia sutarties sąlyga sutarties šalims tampa esminė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad atsakovas UAB „SM 7“ sudarydamas lizingo sutartį siekė įsigyti turtą (ginčo automobilį) nuosavybės teise. Vadinasi pagrindinė „Swedbank lizingas“, UAB prievolė kildinama iš lizingo sutarties buvo perleisti UAB „SM 7“ turto nuosavybės teises, o pagrindinė UAB „SM 7“ prievolė buvo lizingo sutartyje nustatyta tvarka sumokėti visą turto kainą.

Iš bylos duomenų matyti, kad po lizingo sutarties sudarymo, atsakovas UAB „SM 7“ nusprendė įsigyti iš ieškovo kitą automobilį - Subaru Forester. Atsakovas kreipėsi į „Swedbank lizingas“ UAB su prašymu finansuoti šio automobilio įsigijimą sudarant lizingo sutartį. „Swedbank lizingas“ UAB ir UAB „SM 7“ sudarė naują lizingo sutartį Nr. LT067092 (1t., b.l. 173-175), kurioje taip pat buvo susitarta dėl automobilio Subaru Forester nuosavybės teisių perleidimo UAB „SM 7“.

Pažymėtina, kad lizingo sutartimi Nr.LT055480 ir lizingo sutartimi Nr. LT067092 atsakovas UAB „SM 7“ įsipareigojo sumokėti visą sutartyse nurodytą kainą ir šalys susitarė, jog įvykdžius sutartyse nurodytas sąlygas, abiejų automobilių nuosavybės teisės bus perleistos UAB „SM 7“. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.), todėl UAB „SM 7“ neturėjo teisės atsisakyti vykdyti lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Taigi atsakovas UAB „SM 7“ turėjo turtinę prievolę sumokėti „Swedbank lizingas“, UAB. Tačiau lizingo sutarties vykdymo laikotarpiu atsakovas UAB „SM 7“ nusprendė, jog bendrovės interesus labiau atitiktų ne turtas (ginčo automobilis), o automobilis Subaru Forester, todėl UAB „SM 7“ pageidavo turtą išsipirkti prieš terminą, sumokant „Swedbank lizingas“, UAB 26165,79 Lt. Sudarydama lizingo sutartį Nr. LT067092 UAB „SM 7“ taip pat prisiėmė turtinę prievolę be kitų įmokų sumokėti ir 3 834,21 Lt dydžio avansinį mokestį pagal lizingo sutartį. Iš virš išdėstyto seka, kad 2008 m. sausio 9 d. susitarimą atsakovai UAB „SM 7“ ir „Swedbank lizingas“ UAB bei ieškovas UAB „Autoerdvė“ sudarė turėdami tikslą išspręsti šalių tarpusavio atsiskaitymo klausimus.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, 2008 m. sausio 9 d. susitarimo teksto analizė, teismui nesudaro pagrindo teigti, kad turto pardavėju buvo atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB. Susitarimo 1 punkte nurodoma, kad „UAB „Autoerdvė“ privalo sumokėti UAB „SM7“ sumą lygią 30 000,00 Lt dėl vieno automobilio Renault Espace, kėbulo Nr. VF1JK0HA630189305, 2004 m. pirkimo. Taigi susitarime aiškiai įvardinama, jog pareigą sumokėti 30 000,00 Lt turi UAB „Autoerdvė“, t.y. ieškovas, kuris šioje prievolėje yra skolininkas, o teisė reikalauti apmokėjimo turi UAB „SM 7“, t.y. UAB „SM 7“ kuris yra kreditorius šioje prievolėje. Faktą, jog teisę iš ieškovo reikalauti sumokėti 30 000,00 Lt turėjo ne atsakovas, o UAB „SM 7“ patvirtina ir susitarimo 4 punktas, numatantis, jog UAB „SM 7“ perleidžia „Swedbank lizingas“ UAB šią reikalavimo teisę, nes reikalavimo teises gali perleisti tik asmuo, kuriam tos reikalavimo teisės priklauso (kreditorius). Atsižvelgiant į tai teismas daro išvadą, kad reikalavimo teisę į ieškovą, atsakovas „Swedbank lizingas“ UAB įgijo ne pirkimo - pardavimo (CK 6.305 str.), o reikalavimo perleidimo (CK 6.101 str.) teisinių santykių pagrindu.

2008 m. sausio 9 d. susitarimo 1 punktas numato, jog UAB „Autoerdvė“ privalo sumokėti UAB „SM 7“ minimą sumą dėl ginčo automobilio pirkimo. Todėl atsakovo, UAB „SM 7“ teisė reikalauti 30 000,00 Lt iš UAB „Autoerdvė“ kildinama iš pirkimo - pardavimo teisinių santykių. Remiantis CK 6.314 str. parduodamo daikto kaina turi būti sumokėta daikto pardavėjui ir tik daikto pardavėjas pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teises pirkėjo atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu virš išdėstyti argumentai patvirtina apelianto „Swedbank lizingas“ UAB teiginius, kad būtent atsakovas UAB „SM 7“ turi būti pripažintas ginčo automobilio pardavėju. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų byloje neįvertino, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto „Swedbank lizingas“ UAB argumentais, kad šių aplinkybių nepaneigia ir tai, kad susitarimo sudarymo metu ginčo automobilis nuosavybės teise priklausė „Swedbank lizingas“ UAB. CK 6.306 str. 1 d. numato, jog prikimo - pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje. Lizingo sutartimi atsakovas ir UAB „SM 7“ susitarė dėl turto nuosavybės teisių perleidimo UAB „SM 7“, todėl ši sąlyga sutarties šalims tapo esmine. Vadinasi atsakovas UAB „SM 7“ turėjo turtą nuosavybės teise įgyti ateityje, todėl remiantis CK 6.306 str. 1 d. UAB „SM 7“ galėjo būti turto pardavėju ir sudaryti turto pirkimo - pardavimo sutartį. Faktas, jog susitarimas buvo sudarytas tuo metu kai turtas nuosavybės teise priklausė „Swedbank lizingas“ UAB, nereiškia, kad Swedbank lizingas“ UAB galėjo būti turto pardavėju. Pažymėtina, kad „Swedbank lizingas“ UAB tarp ginčo šalių susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose buvo tik finansuotojas, sudarantis UAB „SM 7“ finansines galimybes įsigyti bendrovės pasirinktus automobilius. Ieškovui UAB „Autoerdvė“ ir atsakovui UAB „SM 7“ sutarus dėl ginčo automobilio pardavimo ir automobilio Subaru Forester pirkimo ieškovas įgijo teisę reikalauti apmokėjimo už parduodamą automobilį, bei pareigą sumokėti perkamo turto kainą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į lizingo sutarties esmę sprendžia, kad pagal lizingo sutartį Nr. LT055480 tikrasis ginčo automobilio pirkėjas yra lizingo gavėjas - UAB „SM 7“, o atsižvelgdamas į 2008 m. sausio 9 d. susitarimą, sprendžia, kad ginčo automobilio perleidėjas arba pardavėjas yra taip pat atsakovas UAB „SM 7“, o lizingo davėjas - „Swedbank lizingas“ UAB aukščiau nurodytuose teisiniuose santykiuose dalyvavo tik kaip finansuotojas.

Lizingo sutarties samprata įtvirtinta CK 6.567 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Dėl šios priežasties CK 6.571 str. numato lizingo gavėjo atsakomybę už daiktą identišką pirkėjo, taip pat suteikia identiškas teises kaip ir pirkėjui pardavėjo atžvilgiu. Esant kreditorių daugetui, būtina nustatyti kiekvieno iš to daugeto dalyvių padėtį tuose santykiuose. Kad automobilio pirkėjas yra UAB „SM 7“, o lizingo davėjas atlieka finansuotojo funkciją ir nuosavybės teisę į parduodamą daiktą išlaiko tik dėl lizingo gavėjo įsipareigojimų atsiskaityti už suteiktą finansavimą įvykdymui užtikrinti, patvirtina ir lizingo sutarties sąlygos. Pagal šalių „Swedbank lizingas“ UAB ir UAB „SM 7“ 2007-06-29 sudarytą lizingo sutartį Nr.LT055480 klientas UAB „SM 7“ atlieka visas pirkėjo funkcijas (teises ir pareigas) (lizingo sutarties 3.2 p.).

Pagal lizingo sutarties 3.5 p., klientas UAB „SM 7“ (lizingo gavėjas) priimdamas turtą privalo elgtis kaip atidus, rūpestingas, apdairus pirkėjas ir įsipareigoja kruopščiai patikrinti perkamo turto teisinį statusą -nuosavybės teisę (1 t., b.l. 26). Pagal Lizingo sutarties 3.4. p. lizingo bendrovė „Swedbank lizingas“ UAB pardavėją ir turtą renkasi pagal kliento nurodymus ir neatsako už pardavėjo ir turto pasirinkimą. Kadangi lizingo gavėjas arba klientas UAB „SM 7“ pats pasirinko lizingo objekto (ginčo automobilio) tinkamumą, jis pats ir prisiima riziką dėl nuostolių ir žalos, kilusios dėl trečiųjų asmenų teisių į lizingo objektą, nes lizingo davėjas „Swedbank lizingas“ UAB neatsako lizingo gavėjui už sutarties dalyko trūkumus (CK 6.571 str. 3 d.).

Remiantis 2008-01-09 susitarimu dėl tarpusavio įskaitymo Nr.LT067092/PPS ir 2008-01-10 pasirašius priėmimo - perdavimo aktą, ginčo automobilis buvo perduotas ieškovui UAB „Autoerdvė“. Kadangi šalis tiek ieškovą, tiek atsakovą UAB „SM 7“ siejo tarpusavio įsipareigojimai, t.y. pirkimo pardavimo sandoriai, tarpusavio įskaitymas turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 str. pagrindu, kaip prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms, nes CK 6.306 str. 1 d. nustatyta, jog pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje. Pagal CK 6.307 str. 1 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Pagal CK 1.78 str. 1 d., sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis vadovaujantis įstatymais negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Įstatyme nustatyta, kad, pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, jog pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.307 str. 1, 3 d., 6.323 str. 1 d.). Taigi, įstatymas tiesiogiai leidžia pirkėjui, iš kurio paimamas vogtas daiktas, reikalauti pardavėją grąžinti sumokėtą kainą. Šią pirkėjo teisę suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas jo savininkas. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006). Pastaruoju atveju pardavėjas, net būdamas sąžiningas, negali gintis CK 6.253 str. 1 ir 4 d. nuostatomis, nes jam yra taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 str. 1, 2 d.). Pažymėtina, kad daikto pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą arba iš pardavėjo, arba iš deliktą padariusio asmens, tačiau rinktis atsakingą asmenį yra pirkėjo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2008). Todėl atmestinas apelianto „Swedbank lizingas“ UAB argumentas, kad pirmos instancijos teismas negalėjo 2008-01-09 susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo Nr.LT067092/PPS pripažinti negaliojančiu savo iniciatyva (ex officio).

Taigi, nagrinėjamu atveju, ieškovas UAB „Autoerdvė“, kaip ginčo automobilio pirkėjas, pagal pripažintą negaliojantį 2008-01-09 susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo Nr.LT067092/PPS turi teisę tik iš pardavėjo atsakovo UAB „SM 7“ reikalauti grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti turėtus nuostolius, nes pagal CK 6.571 str. ir lizingo sutartį LT055480 „Swedbank lizingas“ UAB kaip lizingo davėjas neatsako lizingo gavėjui UAB „SM 7“ už tai, kad pardavėjas UAB „Šviesos technologijos“ netinkamai vykdė savo prievoles parduodamas jam nepriklausantį daiktą – vogtą automobilį. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2008-01-09 susitarimu ieškovui UAB „Autoerdvė“ nuosavybės teisę į automobilį Renault Espace, kėbulo Nr. VF1JK0HA630189305, 2004 m., perleido atsakovas UAB „SM 7“. Kadangi bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ieškovas ieškinio reikalavimų atsakovo UAB „SM 7“ atžvilgiu atsisakė ir teismas ieškovo UAB „Autoerdvė“ atsisakymą nuo ieškinio priėmė ir šioje dalyje nutraukė, apeliacinės instancijos teismas negali tenkinti ieškovo reikalavimo dėl nuostolių priteisimo ir priteisti patirtus nuostolius iš atsakovo UAB „SM 7“ ieškovo naudai.

Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė nevisapusiškai įvertinęs bylos medžiagą, dėl ko padarė klaidingą išvadą, jog ieškovo teisės ir interesai gintini taikant nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimą institutą ir priteisint nuostolius tik iš atsakovo „Swedbank lizingas“ UAB. Toks procesinis pažeidimas suponuoja, kad atsakovo apelianto „Swedbank lizingas“ UAB skundžiamas teismo sprendimas neatitinka proceso įstatymo tokio pobūdžio aktui keliamų reikalavimų (CPK 263 straipsnis). Todėl pirmos instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir tenkintinas apelianto „Swedbank lizingas“ UAB apeliacinis skundas bei priimtas naujas sprendimas – ieškovo UAB „Autoerdvė“ ieškinys atsakovui „Swedbank lizingas“ UAB dėl 2008-01-10 priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų UAB „Šviesos technologijos“ ir A. A., atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Autoerdvė“ ieškinį atsakovui „Swedbank lizingas“ UAB dėl 2008-01-10 priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų UAB „Šviesos technologijos“ ir A. A. atmesti.

Teisėjai Natalja CikotoAntanas RudzinskasJūratė Varanauskaitė