Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens B. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės administracijos prašymą dėl leidimo privestinai gydyti pacientę, suinteresuotasis asmuo – B. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. pareiškėja VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, vadovaudamasi Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnio nuostatomis, prašė leisti priverstinai hospitalizuoti B. K.. Nurodė, jog pacientė yra ūmios psichozės būsenoje. Pacientė keletą kartų gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, nuo 2015 m. diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Prieš tris mėnesius išėjo iš tėvų namų, neaišku kur gyveno. Buvo ieškoma policijos. Agresyvi tėvų atžvilgiu, grasina susidorojimu, todėl yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui. Ligoninės administracija informavo pacientę apie priverstinio gydymo būtinumą. Pacientė gydytis nesutinka.

2. Suinteresuoto asmens (pacientės) atstovas priverstiniam hospitalizavimui neprieštaravo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 18 d. nutartimi pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą tenkino ir leido B. K. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, 1 (vieną) mėnesį, terminą skaičiuojant nuo 2018 m. spalio 18 d. Nutartis vykdoma skubiai.

4. Teismas, remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais, teismo posėdžio metu pateikta gydytojų konsultacinės komisijos 2018 m. spalio 18 d. išvada, kurioje pakankamai motyvuotas asmens priverstinio gydymo būtinumas, pripažino, kad B. K. sveikatos būklei esant pavojingai nestabiliai, gydymo įstaigos prašymą leisti nurodytą asmenį priverstinai gydyti pagrįstu (CK 2.26 straipsnis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Suinteresuotas asmuo B. K. atskiruoju skundu nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartimi ir prašo pakartotinai nagrinėti bylą. Nurodo, kad turi teisę gyventi, dirbti, siekti tikslo gyvenime, bendrauti su dukra. Jos elgesys nekelia pavojaus jai ir aplinkiniams. Į Vilniaus psichiatrijos ligoninę B. K. buvo paguldyta visiškai nepagrįstai ir tokie veiksmai turi būti traktuojami kaip tyčiniai, žalingi jos sveikatai. Taip pat nurodo, kad pastaruoju metu ji gyveno su pažįstamu K. ir nuomojosi viešbutį, o su dukra kartu užsiėmė savanoriška veikla – dirbo darželyje su vaikais. Jokių problemų dėl bendravimo neturėjo. Kai dukra išėjo iš darželio nuo liepos iki spalio mėnesio, neįmanoma buvo jai prisiskambinti nei telefonu, nei per „Mesenger“, todėl kilo nerimas.

6. Pareiškėja prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartį. Atsiliepime nurodo, kad:

6.1. B. K. į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę atvežta 2018-10-17 dėl ūmios psichozės greitosios medicinos pagalbos automobiliu. Ją lydėjo policijos pareigūnai ir tėvai. Paguldyta į Ūmių psichikos sutrikimų skyrių. B. K. jau daug kartų gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, o 2015 m. jai diagnozuota paranoidinė šizofrenija (F20.0). 2018 m. spalio 18 d. gydytojų konsultacinės komisija (toliau - GKK) apžiūrėjo B. K. ir surašė išvadą, kurioje nurodyta, jog nepaisant nustatyto gydymo, B. K. paskirtų vaistų nevartoja, daugmaž prieš 3 mėnesius išėjo iš tėvų namų, neaišku, kur gyveno, dėl to buvo policijos pareigūnų ieškoma, surasta tik 2018 m. spalio 17 d. Taip pat nurodoma, jog paskutiniu metu nuolat rašė įvairius skundus policijai, teismui, prokuratūrai, vakarais skambinėdavo tėvams ir juos įžeidinėdavo, grasindavo, kad nužudys, padegs namus, pasamdys žmogų, kuris su jais „susitvarkys“;

6.2. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei bei aplinkinių sveikatai, gyvybei. Sveikatos apsaugos ministro 2003-03-28 įsakymu Nr. V-177 patvirtintas sunkių ligų sąrašas, kurio 7 punkte nurodyta, jog sunkia liga pripažįstami labai ryškūs asmenybės pakitimai su adaptacijos sutrikimais dėl endogeninių psichikos susirgimų: F20; F21; F25; afektiniai susirgimai: F30; F31; F32, su psichoziniais sutrikimais. B. K. būklė atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kuriems esant, asmuo gali būti teismo leidimu priverstinai hospitalizuojamas ir gydomas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

8. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo išduotas leidimas priverstinai hospitalizuoti ir priverstinai gydyti suinteresuotąjį asmenį, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su teismo leidimų išdavimą bei asmens priverstinę hospitalizaciją reglamentuojančiomis normomis, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

11. Atskirasis skundas paduotas dėl teismo nutarties, kuria sprendžiamas vienos iš pagrindinių asmens teisių – teisės į laisvę ir asmens neliečiamumą – klausimas. Atsižvelgiant į šio klausimo svarbą, konstatuotina, jog vien aplinkybė, kad dėl būtinybės užtikrinti proceso operatyvumą pirmosios instancijos teismas šį klausimą sprendžia supaprastinto proceso tvarka, nesudaro pagrindo suinteresuotam asmeniui užkirsti kelią siekti, kad priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas būtų patikrintas apeliacinės instancijos teismo. Aplinkybė, kad šis klausimas apeliacinės instancijos teismo paprastai yra sprendžiamas jau pasibaigus priverstiniam suinteresuoto asmens gydymui, taip pat nėra pakankama teigti, kad pirmos instancijos teismo procesinio sprendimo, priimto šiuo klausimu, teisėtumas ir pagrįstumas apskritai negali būti vertinamas ar kad toks vertinimas nėra tikslingas.

12. CK 2.26 straipsnio 4 dalis nustato, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Esant šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Apie priverstinį hospitalizavimą psichiatrijos įstaigos administracija nedelsdama praneša paciento atstovui (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnio 1 dalis). Taigi Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas nustato būtinas sąlygas priverstinei hospitalizacijai, t. y. sunki psichinė liga, asmens atsisakymas būti hospitalizuotu ir reali grėsmė sveikatai ar gyvybei.

13. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad suinteresuotojo asmens psichikos būklę vertino Gydytojų konsultacinė komisija, kuri 2018 m. spalio 18 d. išvadoje pacientei nustatė paranoidinę šizofreniją. Išvadoje nurodoma, kad esama pacientės psichopatologija yra aktuali, lemia pacientės elgesį, todėl pacientė yra neprognozuojamo elgesio, socialiai pavojinga, gali padaryti žalą savo bei aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Komisija savo išvadoje, apibūdindama apeliantės psichikos būklę, nurodo, kad ji yra nesiorientuoja laike, pasakoja, kad yra persekiojama policijos ir nuolatos grūdama į psichiatrijos ligoninę tam, kad „būtų pateisinti 2013 m. neteisėti pareigūnų veiksmai“, išsako persekiojimo, santykio kliedesių tėvų, policininkų atžvilgu. Visai nekritiška savo atžvilgiu ir savo ligai.

14. Pirmosios instancijos teisme suinteresuotojo asmens atstovas, advokatas, neprieštaravo pareiškėjos prašymui dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti pacientę, neteikė pareiškėjos išvadą paneigiančių įrodymų. Suinteresuotasis asmuo atskirajame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų paneigti pirmos instancijos teismo išvadas ar Gydytojų konsultacinės komisijos išvadą. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o suinteresuotojo asmens atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti.

Vadovaudamasis CPK 334–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Suinteresuoto asmens B. K. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartį nepakeistą.