- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-10
- Bylos Nr.
- 2-1193/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02785-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- A. M., J. O.
- Atsakovas
- Lietuvos bankui, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 94.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. M. , J. O. ir kitų asmenų, su AB bankas SNORAS pasirašiusių indėlių sertifikatų įsigijimo bei obligacijų pasirašymo sutartis, atstovaujamų advokato R. S. , atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti ieškovų ieškinį dalyje pagal jų reikalavimą atsakovams Lietuvos bankui bei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ bei Lietuvos banko, dėl žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. 2-2413-611-2013).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. M. , J. O. ir kiti asmenys, su AB bankas SNORAS sudarę obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, atstovaujami advokato R. S. , 2012-11-26 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydami: (1) pripažinti, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų sutartis atsakovui AB bankui SNORAS perduotos lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 eurų atitinkančias sumas litais pagal ieškinio priede Nr. 2 nurodomas kiekvienam ieškovui priteistinas sumas; (2) tuo atveju, jeigu pirmas reikalavimas nebūtų patenkintas, priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 eurų atitinkančios sumos litais, pagal ieškinio priede Nr. 2 kiekvienam ieškovui nurodytas sumas; (3) jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos AB banko SNORAS obligacijos ir indėlio sertifikatai nėra drausti, pripažinti ieškovų su atsakovu AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų įgijimo sutartis, nurodytas ieškinio priede Nr. 2, negaliojančiomis ab initio CK 1.90 straipsnio ir (ar) 1.91 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad atsakovui AB bankui SNORAS pagal obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų įgijimo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų AB banko SNORAS einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; (4) pripažinus ieškovų su atsakovu AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų įgijimo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti ieškovams iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 eurų atitinkančios sumos litais, priteistinas pagal ieškinio priedą Nr. 2; (5) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos AB banko SNORAS obligacijos ir indėlių sertifikatai nėra drausti iki 100 000 eurų ir kad nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutarčių bei indėlio sertifikatų įsigijimo sutarčių pripažinti negaliojančiomis bei priteisti iki 100 000 eurų, priteisti ieškovams iš Lietuvos Respublikos arba iš Lietuvos Respublikos ir Lietuvos banko solidariai patirtos žalos atlyginimą, iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais, konkrečias atskiriems ieškovams priteistinas sumas nustatant pagal ieškinio priedą Nr. 2; (6) priteisti iš atsakovų ieškovams 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; (7) priteisti iš atsakovų ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi rašytinio proceso tvarka išsprendęs šio ieškinio priėmimo klausimą, nutarė atsisakyti priimti ieškinį dalyje pagal ieškovų reikalavimą atsakovams Lietuvos bankui ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir Lietuvos banko dėl žalos atlyginimo ir 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo iš minėtų atsakovų, išaiškinant ieškovams, kad su tokiu reikalavimu jie turi kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Ieškovų ieškinį pagal kitus pareikštus reikalavimus teismas nutarė priimti.
Atsisakydamas priimti nurodytą ieškinio dalį CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, teismas konstatavo, jog ieškovai reikalauja, kad Lietuvos bankas bei Lietuvos Respublika jiems atlygintų žalą, atsiradusią dėl to, kad Lietuvos bankas, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ bei Vertybinių popierių komisija, turėdami specialius valdingus įgalinimus, suteiktus jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nepakankamai kontroliavo trečiąjį asmenį AB banką SNORAS platinant obligacijas bei indėlio sertifikatus ar netinkamai įgyvendino direktyvas, – t. y. žalą kildina iš šių institucijų, kaip viešojo administravimo subjektų, centrinių valdymo organų, neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis).
Nustatęs, jog nagrinėjamu atveju LAB bankui SNORAS reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra reiškiamas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ABTĮ) 15 straipsnio 3 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 4 punktu, 19 straipsnio 1 dalimi, sprendė, jog minėtas ieškovų reikalavimas pagal rūšinio teismingumo taisykles yra teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Nurodė, kad nors ieškovai visus reikalavimus reiškia vienoje byloje ir CPK nuostatos to nedraudžia, tačiau kadangi reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagal rūšinio teismingumo taisykles teismingas administraciniam teismui, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo visus reikalavimus spręsti vienoje byloje, nes yra skirtinga šių reikalavimų teisinė prigimtis, jų nagrinėjimas vienoje byloje apsunkintų bylą, be to, jie gali būti išnagrinėti dviejose skirtingose bylose (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Teismas sprendė, jog likusioje dalyje ieškovų pareikštas ieškinys atitinka jam keliamus turinio ir formos reikalavimus (CPK 111-114 straipsniai, 135 straipsnis), todėl jį priėmė ir atliko kitus būtinus procesinius veiksmus (137 straipsnis, 225 straipsnis, 290-291 straipsniai).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai A. M. , J. O. ir kiti asmenys, su AB bankas SNORAS sudarę obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, atstovaujami advokato R. S. , prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškinį dalyje pagal ieškovų reikalavimą atsakovams Lietuvos bankui bei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir Lietuvos banko dėl žalos atlyginimo bei procesinių palūkanų priteisimo. Prašoma, panaikinus skundžiamą teismo nutarties dalį, klausimą išspręsti iš esmės – jų ieškinį priimti visa apimtimi. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas neteisingai išaiškino bei pritaikė ABTĮ normas, nes pagal šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį administracinių teismų kompetencijai priskiriamos tik tos bylos, kurios kyla CK 6.271 straipsnio pagrindu tik dėl valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijų padarytą žalą. Taigi administraciniai teismas negali spręsti dėl Lietuvos banko civilinės atsakomybės už jo veiksmais/neveikimu ieškovams sukeltą žalą (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis).
2. Be pagrindo neįvertino to, kad ieškovai reikalauja abiejų atsakovų – Lietuvos Respublikos bei Lietuvos banko, solidariosios atsakomybės, todėl taikant, taip vadinamą, absorbcijos principą, byla abiejų atsakovų atžvilgiu nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, kurio kompetencija yra platesnė, negu administracinio teismo.
3. Teismas be pagrindo nesivadovavo Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti aktualia praktika, iš kurios seka išvada, kad sprendžiant šį klausimą lemiamą reikšmę turi ne ginčo subjektų statusas ar jų atliktų veiksmų formalioji išraiška, o teisinių santykių pobūdis; kad tuo atveju, kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, kuris iš jų – civilinis ar administracinis, vyrauja (CPK 36 straipsnio 2 dalis); kad administracinių teismų kompetencijai paprastai priskirtinas nagrinėjimas ginčų, kurių išsprendimas nesiejamas su tolesniu kokio nors civilinio ginčo išsprendimu.
4. Teismas be pagrindo nesivadovavo aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika bylose dėl rūšinio teismingumo, kuris taip pat yra nurodęs, jog esminę reikšmę sprendžiant šį klausimą turi susiklosčiusių teisinių santykių prigimtis ir pobūdis, absorbcijos principas. Šiam teiginiui pagrįsti papildomai pateikta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje (civilinė byla Nr. 2-924/2013) pagal ieškovų A. N. , A. B. ir kt., atstovaujamų advokato R. S. , atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6520-611/2012 pagal ieškovų A. N. , A. B. ir kt., atstovaujamų advokato R. S. , ieškinį atsakovams VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, Lietuvos bankui, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir Lietuvos banko, trečiasis asmuo likviduojamas AB bankas SNORAS, dėl žalos atlyginimo, kuria ši byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nurodė, jog apeliacinis teismas šioje byloje pripažino, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo kildinamas iš centrinio viešojo administravimo subjektų veiklos, laikė, jog šio reikalavimo nagrinėjimas priklausys nuo pagrindinio ginčo, kilusio iš civilinių teisinių santykių, baigties, jog jie operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėti bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje, jog teismas, vertindamas atsakovo LAB banko SNORAS veiksmus, tuo pačiu įvertins ir Lietuvos banko bei buvusios Vertybinių popierių komisijos veiksmų teisėtumą bei pagrįstumą vykdant AB banko SNORAS veiklos priežiūrą ir Lietuvos Respublikos deliktinės civilinės atsakomybės kilimą dėl tokių valstybinės valdžios institucijų veiksmų. Tuo pagrindu apeliacinis teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš esmės (CPK 329 str. 2 d. 6 p, 330 str. ir 338 str.). Teigė, jog šis teismo sprendimas priimtas byloje, kurios ratio decidendi sutampa (CPK 4 str.).
5. Teismas neteisingai nustatė aktualias faktines aplinkybes, nes pagal ginčo pobūdį – vyraujantys yra privatiniai civiliniai teisiniai santykiai, o administracinio reguliavimo dalis negali lemti kitokio rūšinio teismingumo. Be to, pagal CK 2.36 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybė bei jos institucijos yra civilinių teisinių santykių dalyvės lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais. Todėl nepriklausomai nuo to, kad viena ginčo šalimi yra valstybės institucija ar net pati valstybė, jis laikomas civiliniu (CPK 36 straipsnio 2 dalis).
6. Teismas pažeidė CPK imperatyvias nuostatas dėl bylų rūšinio teismingumo klausimų sprendimo tvarkos, nes kilus abejonių šiuo klausimu teismas neturi teisės pats savarankiškai dėl jų nuspręsti. Privaloma rūšinio teismingumo klausimą perduoti nagrinėti tuo tikslu suformuotai Specialiajai teisėjų kolegijai bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (CPK 36 straipsnio 3 dalis).
Atsiliepimus į atskirąjį skundą pateikė atsakovas Lietuvos bankas bei atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujanti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kurie prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Lietuvos bankas atsiliepime pateikia tokius motyvus:
1. Atmestini apeliantų teiginiai, kad teismas neteisingai nustatė teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo, esmę, neteisingai aiškino bei taikė CPK bei Administracinių bylų teisenos įstatymo normas ir be pagrindo sprendė, jog šis ieškovų reikalavimas pagal rūšinio teismingumo taisykles yra teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pažymėtina, kad nei Lietuvos banko nei Vertybinių popierių komisijos, iš kurių veiksmų/ neveikimo atliekant finansų rinkos ir atskirų jos dalyvių priežiūrą yra kildinamas prašomos atlyginti žalos atsiradimas, – su ieškovais nesieja jokie civiliniai teisiniai santykiai, o vien ta aplinkybė, kad civilinės atsakomybės bei žalos atlyginimo teisiniai santykiai pagal savo prigimtį priskirtini civiliniams teisiniams santykiams, nėra pagrindas tokį ginčą priskirti bendrosios kompetencijos teismui.
2. Atmestini apeliantų teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo teisės ieškinio priėmimo stadijoje savarankiškai nuspręsti dėl rūšinio teismingumo, kaip prieštaraujantys CPK 36 straipsnio nuostatoms bei teismų praktikai. Teismas teisingai nustatė aktualias faktines aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog nekyla abejonės, kad byla pagal minimą ieškininį reikalavimą yra teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime pateikia tokius motyvus:
1. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, susiję su CPK 36 straipsnio nuostatų pažeidimu, kaip prieštaraujantys įstatymui bei teismų praktikos nuostatoms.
2. Nepagrįstas apeliantų prašymas, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, išspręstų klausimą iš esmės – priimtų ieškinį visa apimtimi. Ieškinio priėmimo klausimas yra išimtinė pirmosios instancijos teismo prerogatyva (CPK 127 straipsnio 1 dalis).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas ar teisėta ir pagrįsta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto norma atsisakyta priimti apeliantų ieškinį dalyje pagal jų reikalavimą atsakovams Lietuvos bankui bei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir Lietuvos banko, dėl žalos atlyginimo bei procesinių palūkanų priteisimo, kaip priskirtiną nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme (CPK 263 str. 1 d.).
Nagrinėdamas apeliantų argumentus, teismas, visų pirma, atmeta, kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius tiek CPK 36 straipsnio nuostatoms, tiek teismų praktikai, jų teiginius, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės ieškinio priėmimo stadijoje savarankiškai nuspręsti dėl bylos teismingumo (priskirtinumo) šiuo aspektu, tai yra, kad byla pagal minimą ieškininį reikalavimą yra teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kaip seka iš skundžiamos teismo nutarties motyvų, nagrinėjant šį klausimą jam nekilo jokių abejonių dėl minimo ieškinio reikalavimo priskirtinumo (CPK 185 str.).
Antra, teismas visiškai sutinka su apeliantų teiginiais, jog kilus abejonėms dėl bylos (ieškininio reikalavimo) priskirtinumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, yra privalu kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (CPK 36 str.). Todėl akivaizdu, kad tokiu atveju, kai ši teisėjų kolegija nagrinėjamu klausimu yra priėmusi sprendimą kitoje civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės (ratio decidendi) yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė – tokiu sprendimu privalu remtis (CPK 4 str.).
Trečia, pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. kovo 18 d. nutartimi išnagrinėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjų G. P. , A. K. ir K. K. skundą atsakovams VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir Lietuvos banko, trečiajam suinteresuotam asmeniui likviduojamam AB bankui Snoras, dėl žalos atlyginimo rūšinio teismingumo klausimą (Teismingumo byla Nr. T-22/2013).
Iš minimos Specialiosios teisėjų kolegijos nutarties matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi išskyrė šio ieškovų ieškinio penktąjį reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ bei Lietuvos valstybės į atskirą bylą, o 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi šią bylą perdavė pagal teismingumą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šis teismas savo prašyme, adresuotame Specialiajai teisėjų kolegijai teigė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra alternatyvus ieškininis reikalavimas, tuo tarpu, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, alternatyvių reikalavimų (ieškinio dalykų) nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159). Tuo remdamasis Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, jog kilo abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo, nes visi reiškiami reikalavimai yra tarpusavyje susiję – alternatyvių reikalavimų esmė yra ta, jog vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę.
Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai reikalavimą valstybei dėl žalos atlyginimo grindžia valstybės institucijų – Lietuvos banko, Vertybinių popierių komisijos ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, neteisėtu veikimu/neveikimu, t. y. pareigos prižiūrėti ir kontroliuoti bankų veiklą nevykdymu, klaidinančios informacijos skleidimu ir kt., taip pažeidžiant Bankų įstatymą, Finansinių priemonių rinkų įstatymą, Finansinių įstaigų įstatymą bei Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Sprendė, jog šis reikalavimas dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų vykdant viešosios teisės reglamentuojamą veiklą, patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį, todėl nagrinėtinas administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiu būdu, ši kolegija minimą bylą grąžino Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas, remdamasis paminėtu, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje yra privalu vadovautis šia Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimi, kuri yra priimta vėliau nei apeliantų nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2-924/2013), nes abiejose bylose ieškovų iš Lietuvos Respublikos prašoma priteisti žala yra kildinama iš valstybės institucijų neteisėto veikimo/neveikimo bei įstatymų pažeidimo, vykdant viešosios teisės reglamentuojamą veiklą (CK 6.271 straipsnis). Todėl byla pagal tokį reikalavimą, kaip teisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, nagrinėtina Vilniaus apygardos administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CPK 4 str.).
Apeliantų teiginiai, grindžiami reikalavimu taikyti solidariąją Lietuvos Respublikos bei Lietuvos banko atsakomybę, o taip pat Lietuvos Respublikos bankų įstatymo nuostatomis, nesuteikia pagrindo priešingai išvadai, nes pagrindinis ieškininis reikalavimas yra suformuluotas būtent dėl Lietuvos Respublikos civilinės atsakomybės, tuo tarpu Lietuvos banko atsakomybės klausimas keliamas tik kaip alternatyva (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis, 5 dalis, 185 straipsnis).
Teismas sprendžia, jog kiti ieškovų atskirojo skundo argumentai taip pat nesuteikia pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl jie neanalizuojami, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 178 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.