- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-06
- Bylos Nr.
- ATP-339-133/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 4-05-3-03670-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Romualdas Lincevičius
Kauno apygardos teismo teisėjas Romualdas Lincevičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nutarties G. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Kauno regiono departamento Kauno kontrolės skyriaus įgaliotas pareigūnas 2011 m. balandžio 29 d. surašė G. P. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2011 m. balandžio 29 d., nuo 10.10 val. iki 10.23 val. Savanorių pr., Kaune iš priešais Kalniečių prekybos centrą esantį autobusų sustojimą rinko vežimui į Vilnių pavienius asmenis bei reguliarių reisų autobusų stotelėje laukiančius keleivius, kuriuos sodino į automobilį Renault Espace, (valst. Nr. T03887) ir vežė keleivius iš anksto nesudaręs keleivių vežimo sutarties bei neužpildęs keleivių vežimo lapo bei neturinčius bendro kelionės tikslo, nebuvo iš anksto sudaręs keleivių grupės. Tokiu būdu vykdė neatitinkančią Kauno miesto savivaldybės išduotoje licencijoje E 008982 (kurią pateikė patikrinimo metu) leidžiančioje vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, nurodytą veiklą. Tokiais veiksmais G. P. pažeidė Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 str. 4 p. reikalavimus bei padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172 str. 2 d..
Įgaliotas pareigūnas 2011-05-10 nutarimu G. P. už pažeidimo, numatyto ATPK 172 str. 2 d. padarymą, skyrė 1500 Lt baudą.
Šalies argumentai
Nesutikdamas su nutarimu, G. P. su skundu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydamas nutartį panaikinti. Kauno miesto apylinkės teismas 2011-06-30 nutartimi G. P. skundą atmetė.
Nesutikdamas su Kauno apylinkės teismo 2011-06-30 nutartimi, G. P. pateikė iš esmės analogišką apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui, kuriuo prašė minėtą nutartį panaikinti ir bylą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu nutraukti. Taip pat skunde prašė paskirti žodinį bylos nagrinėjimą ir į teismo posėdį kviesti atsakomybėn traukiamą asmenį bei liudytojus.
G. P. savo skunde nurodė, kad, kaip matyti iš LR kelių transporto kodekso 18 str. 4 d. turinio, ši norma yra skirta išimtinai užsakomiesiems reisams. Kaip nustatyta byloje esančia rašytine medžiaga, atsakomybėn traukiamas asmuo nevykdo jokių užsakomųjų reisų, o užsiima taksi veikla. Užsakomųjų reisų tvarką ir taksi veiklą reglamentuoja visiškai skirtingi teisės aktai. LR kelių transporto kodekso 18 str. 1 d. kategoriškai nurodyta, jog Keleivių vežimą reglamentuoja Susisiekimo ministerijos patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės bei Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės. 1997-04-15 dienos įsakymu Nr. 130 patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės reglamentuoja reguliariųjų ir užsakomųjų vežimų veiklą, o Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės,- taksi veiklą. Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių 3.12 p. nurodyta, kokius dokumentus privalo turėti užsakomųjų reisų ekipažai,- „(...) keleivių grupės vežimo sutartį, keleivių vežimo lapą (...)“. Kaip matyti iš nutarimo aprašomosios dalies, institucija nurodytų dokumentų, kuriuos privalo turėti tik užsakomųjų reisų licencijas turintys ekipažai, reikalauja iš ne užsakomųjų reisų, o taksi licenciją turinčio administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens. Toks niekuo nepagrįstas reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tai pagrindžia ir 2003-01-16 dienos LR susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3 -24 patvirtintų taisyklių „Dėl keleivių vežimo lapų formos, jų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo tvarkos patvirtinimo" 2 p., kuriame nurodyta, kad "nuo 2003-04-01 dienos visi vežėjai, vežantys keleivius užsakomaisiais reisais, privalo naudoti keleivių vežimo lapus pagal Keleivių vežimo lapų formos, jų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, Įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo tvarką".
LR Konstitucinis Teismas 2008-03-05 dienos nutarime dėl LR kelių transporto kodekso 18 str. 4 d. atitikimo LR Konstitucijai taip pat aiškiai konstatavo, jog šiame straipsnyje įtvirtintos nuostatos taikomos tik užsakomųjų reisų vežėjams. O įmonė, kurioje dirba administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi ne užsakomųjų, o taksi veiklos licenciją, kurios, savo ruožtu, yra dvi visiškai skirtingos licencijos, išduodamos skirtingose įstaigose.
Todėl neaišku, kodėl vykdydamas specialią taksi veiklą, turėdamas nustatytą tai veiklai licenciją yra traukiamas atsakomybėn asmuo ne dėl taksi veiklą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, bet dėl užsakomųjų reisų tvarkos pažeidimo, kuomet šios nuostatos jam apskritai nėra taikomos. Kadangi asmuo pagal LR ATPK 172 str. 1 d. nubaustas dėl LR kelių transporto kodekso 18 str. 4 d. pažeidimo, kuris reglamentuoja užsakomųjų reisų tvarką, o įmonė, kurioje apeliantas dirba, turi taksi veiklos licenciją, kurios veiklą reglamentuoja Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, o ne Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės, nutarimas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, yra naikintinas.
Be to, G. P. nuomone, nėra nei vieno teisės akto, kuris reglamentuotų keleivių „rinkimą" ir šios definicijos reikšmę. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių liudytojų paaiškinimų, jų niekas nerinko, o patys vyko su atsakomybėn traukiamu asmeniu jo taksi automobiliu. Vienam iš liudytojų S. T. buvo išrašytas, kaip nustatyta teisės aktų reikalavimais, taksi kelionės kvitas, kuris pateiktas su apeliaciniu skundu, todėl neaišku kodėl jis patrauktas administracinėn pagal LR ATPK 172 str.
Šalies argumentai
G. P. skunde taip pat nurodė, jog, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., kur nurodyta, jog "kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams“, todėl tik rašytiniai pažeidimo padarymą galinčių patvirtinti asmenų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams (LR ATPK 279 str.) ir jų nepakeičia. Šiuo gi atveju, pirmosios instancijos teismas ne tik posėdžio metu neapklausė liudytojų ir nesudarė galimybės jų apklausti pačiam administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, bet ir apskritai jų net nekvietė į teismo posėdį, tuo buvo pažeistas nurodytas principas bei atsakomybėn traukiamo asmens teisė į gynybą.
Atsiliepimas
Kauno apygardos teisme buvo gautas atsiliepimas į skundą. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Kauno regiono departamento Kauno kontrolės skyriaus įgaliotas pareigūnas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad skundo motyvai nepagrįsti. Apeliantas neturi licencijos, leidžiančios vežti keleivius užsakomaisiais reisais, jam nesuteikia teisės pažeidinėti tokius keleivių vežimus reglamentuojančių teisės normų reikalavimus bei verstis tokia veikla. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
G. P. skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad G. P. kaltė dėl inkriminuotų pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai, o apylinkės teismo nutartis teisėta ir pagrįsta.
Tenkinti skunde suformuluotą G. P. prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir atsakomybėn traukiamo asmens bei liudytojų iškvietimo į teismo posėdį, susipažinus su bylos duomenimis, nėra pagrindo, kadangi duomenų spręsti klausimą rašytinio proceso tvarka yra pakankamai.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad G. P. yra UAB „Eurotaksi paslaugos“, turėjusios licenciją keleivių vežimui lengvaisiais automobiliais taksi, vairuotojas ir turėjo licenciją, leidžiančią vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, tačiau G. P. atlikinėjo veiksmus, kurie jo licencijoje nebuvo numatyti - rinko reguliarių reisų autobusų stotelėje laukiančius keleivius, kuriuos sodino į automobilį be taksi plafono ir vežė iš anksto nesudaręs keleivių vežimo sutarties bei neužpildęs keleivių vežimo lapo, todėl pagrįstai konstatuota, kad tokiais savo veiksmais vykdė veiklą, neatitinkančią nurodytą licencijoje. Tuo pažeidė 1996 m. lapkričio 19 d. Nr. 1-1628 Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (Žin., 1996. Nr. 119-2772) 18 str. 4 p. reikalavimus bei padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172 str. 2 d..
Kelių transporto kodekso 18 str. 4 d., suformuluotas draudimai rinkti bei vežti keleivių grupes iš anksto nesudarius keleivių vežimo sutarties be keleivių vežimo lapų bendrą kelionės tikslą turinčioms keleivių grupėms. Surinkti keleiviai nesudarė iš anksto suformuotos grupės, be to, pareiškėjas neturėjo ir reikiamų dokumentų keleiviams vežti užsakomuoju reisu. Nesilaikymas tokio draudimo pripažįstamas komercinės veiklos - keleivių vežimo tvarkos pažeidimu.
Pagrįstai teismo nutartyje nurodyta, kad G. P. nesilaikė ir keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklos reikalavimų ir neatliko veiksmų, kaip - nesustojo stabdomas, nes niekas nestabdė, neatvyko pagal iškvietimą telefonu, nelaukė taksi stovėjimo stotelėje su įjungtu taksometru, nenaudojo plafono rinkdamas keleivius, jį uždėjo tik išvažiuojant, neišvyko iškart sutikus važiuot pirmam keleiviui, o ieškojo kitų keleivių, išvyko tik po 13 minučių, iš anksto nustatė pervežimo kainą- 15 Lt, keleivius rinko, ėmė, kvietė savo iniciatyvą, t. y. neatsižvelgdamas į tai, jog keleiviai buvo nepažįstami ir kad tai daryti draudžia 1997-04-15 Susisiekimo ministro įsakymu Nr. 130 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 3-156 redakcija) 23. 29 p. Į Vilnių buvo vežama iš teritorijos, kuri randasi šalia autobusų stotelės ir kuri nėra paženklinta kaip taksi stovėjimo vieta. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jis vykdė ne savivaldybės išduotoje licencijoje nurodytą keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, o keleivių vežimą užsakomaisiais reisais, visiškai pagrįsta.
Apeliacinėje instancijoje su apeliaciniu skundu gautas taksi kelionės kvitas, išrašytas keleivio S. T. vardu, pirmosios instancijos teismui pateiktas nebuvo, todėl tikėtina, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu jo nebuvo ir jis buvo išrašytas vėliau, todėl laikyti jį įrodymu teismas neturi pagrindo. Be to, kaip matyti iš keleivių paaiškinimų, jie patvirtino, kad G. P. vežė ne pagal taksometro parodymus ir ne pagal nustatytus tarifus. Jie parodė, jog važiavo į Vilnių po 15 litų už kelionę, nors pagal Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių reikalavimus, jeigu kartu važiavę keleiviai atsiskaito atskirai, mokestis taip jų dalijamas proporcingai nuvažiuotam keliui.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ATPK 279 str., kuriuo vadovaujasi pareiškėjas, grįsdamas savo skundo argumentus, nenumato, kad rašytiniai asmenų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams. Šis straipsnis reglamentuoja išmokėtinas sumas proceso dalyviams – nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams, vertėjams. Jokių prašymų, susijusių su liudytojų apklausa, pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nepateikė, todėl apeliacinio skundo motyvai dėl tariamo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad apylinkės teismas keleivių neapklausė liudytojais, o rėmėsi jų paaiškinimais, nereiškia, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai. G. P. kaltė dėl inkriminuoto ATPK pažeidimo, kuris daromas pakartotinai, pripažinta, atsižvelgiant į įrodymų visumą.
Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,
nutarė:
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d nutartį palikti nepakeistą ir G. P. apeliacinį skundą atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.